lt
Ali iš Irako apie traumuojančius pirmuosius žingsnius Lietuvoje: manęs klausė, ar šiandien nieko nenužudžiau
Negauti reikalingų vaistų, kai jie gyvybiškai svarbūs, sulaukti klausimo, ar šiandien ką nors nužudei, sunkiai išsinuomoti būstą, o tokį gavus gyventi matant, kad kaimynystėje platinami narkotikai, – tokia realybė sukrėtė pirmuosius žingsnius mūsų šalyje žengusį muzikantą Ali (vardas pakeistas, tačiau redakcijai žinomas), į Lietuvą prieš trejus metus atvykusį iš Irako ieškoti prieglobsčio ir saviraiškos laisvės. Šiandien jų vaikinas radęs, tačiau po to, ką patyrė čia atvykęs, dar nežino, ar Lietuvoje pasiliks visam laikui.
Interviu parengtas remiantis mano bakalauro darbu, kuriame buvo nagrinėjamos neeuropiečių migrantų ir pabėgėlių patirtys Lietuvoje ir tai, kaip įvairūs medijų naratyvai ir visuomenės požiūriai veikė jų integraciją. Šis žurnalistinis darbas taip pat yra ir BENDRA.lt publikacijų ciklo dalis, kur kalba, kultūra, socialiniai ryšiai ir medijų vaidmuo atsiskleidė kaip dažniausiai pasikartojančios temos, kurios įvairiais būdais veikė neeuropiečių migrantų ir pabėgėlių tapatybės bei priklausymo Lietuvai jausmą.
Liko be vaistų, sulaukė šokiruojančio klausimo
Irako sostinėje Bagdade gimęs ir užaugęs vaikinas į Lietuvą pateko per sieną su Baltarusija. Pirmas susidūrimas su Lietuva Ali buvo labai skausmingas – pasienio kontrolės pareigūnų jis buvo perduotas Kybartų užsieniečių registracijos centrui, kuriame sąlygos esą buvo nežmoniškos. Visų pirma todėl, kad vaikinas serga chronine liga, turi nuolat vartoti tam tikrus vaistus, kurių ten negavo. Jam pagelbėti dėl jų norėjusios nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip Raudonais Kryžius, nė negalėjo patekti pas jį vidun.
Prieglobstį Ali gavo 2021 metų gruodžio pabaigoje. Tuomet vaikinas turėjo laukti dar savaitę, kol bus perkeltas į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą, kuriame visi gavę prieglobstį žmonės buvo perkeliami. Ali pasakoja manęs, kad ten jo pagaliau lauks laisvė, tačiau klydo. Centro taisyklės buvo griežtos, pavyzdžiui, jo durys užrakinamos 22 val., centrą palikti daugiau nei parai buvo galima tik gavus specialų leidimą.
Ruklos pabėgėlių priėmimo centre pasitaikė ir rasizmo apraiškų. Kiekvieną kartą palikdamas centrą jis turėdavo pateikti pareigūnams dokumentus, kad jie užregistruotų išėjimo ir grįžimo laikus. Grįždamas į centrą Ali dažnai sulaukdavo šokiruojančio klausimo: „Ar ką nors nužudei šiandien?“ Vaikinas pasakoja, kad nors jausdavosi labai nejaukiai, nieko nesakydavo, nes nenorėjo problemų. Jis stengėsi su tuo susigyventi ir kuo greičiau išeiti iš pabėgėlių priėmimo centro.
Jaunuolis atvirauja, kad per penkis mėnesius įkalinimo ir gyvenimo mažame miestelyje, kuriam nieko, išskyrus karines bazes nebuvo, patyrė daug psichologinių kančių. Žmonės ten taip pat esą nebuvo draugiški Ali ir jo likimo draugams. Ali nesijautė taip, lyg jam ten būtų vietos. Vis dėlto šaltą vietinių elgesį Ali linkęs sieti su potencialia baime, kurią vietos gyventojai jautė užsieniečių atžvilgiu.
Prieš atvykdamas į Lietuvą Ali metus dalyvavo demonstracijose Irake, bet prieš akis matydamas žudomus žmones ir padėtį Irake besiritant atgal, vaikinas prarado viltį. Nors Ali į Lietuvą atvyko su visu paketu traumų, atsivežė ir viltį, tačiau tai, ką patyrė, ją ėmė gesinti. Maža to, pabėgėlių centruose vaikinas nesulaukė jokios psichologinės pagalbos.
Ali prisipažino penkis mėnesius pabėgėlių centre neturėjęs jokios veiklos, tik jautęs nuolatinę baimę:
„Mes bijojome. Kraustėmės iš proto. Kai kurie žmonės ten net bandė nusižudyti po mėnesių įkalinimo. Kai kuriems tikrai buvo labai sunku. Ir man visada kirbėjo ta mintis: „Kodėl niekas nebando mūsų pamokyti lietuviškai?“ Bandėme prašyti lietuvių kalbos pamokų, bet niekas nesiėmė jokių veiksmų dėl to. Neigiamos patirtys vaikiną nuo lietuvių kalbos mokymosi atbaidė, tačiau jis mano, kad kalba būtų visgi raktas į sėkmingą integraciją.
„Taigi, manau, kad kalba svarbu. Taip pat ji svarbi naujų draugų paieškose. Vietiniai draugai padeda suprasti istoriją, kultūrą, gyvenimo būdą. Net jei Tavo draugai kalba angliškai, lietuvių kalba vis tiek yra svarbi dėl geros integracijos“, – mano jis.
„Taigi, manau, kad kalba svarbu. Taip pat ji svarbi naujų draugų paieškose. Vietiniai draugai padeda suprasti istoriją, kultūrą, gyvenimo būdą. Net jei Tavo draugai kalba angliškai, lietuvių kalba vis tiek yra svarbi dėl geros integracijos“, – mano jis.
Draugai – per partnerį
Atvykęs į Lietuvą Ali labai norėjo susirasti lietuvių draugų, bet tai buvo sudėtinga. Vaikino buvęs partneris buvo lietuvis, tad draugų Ali susirado būtent per jį. Tiesa, santykiams iširus nutrūko ir draugystė su lietuviais draugais. Ali tai buvo labai keista ir jis iki šiol bando suprasti, kodėl santykių pabaiga jam kainavo draugus, nes jie buvo artimi dvejus metus. Jie kartu eidavo į renginius, lankydavo vieni kitus, bet vieną dieną Ali buvo išstumtas iš to rato. Būdamas šioje draugų grupėje, vaikinas nutolo nuo savo arabų bičiulių, su kuriais buvo panašiose gyvenimo situacijose. Draugysčių nutrūkimas vaikinui buvo labai skausmingas, todėl Ali ėmė pastebėti, kad pradėjo visus lietuvius vertinti per neigiamą prizmę ir bijoti megzti naujas draugystes. Nors Ali suvokia, kad toks mąstymas nėra teisingas, jis tuo metu taip jautėsi, todėl atnaujino santykius su savo arabais draugais, kuriuos buvo apleidęs. Šiuo metu Ali stengiasi susipažinti su naujais žmonėmis ir dalyvauja renginiuose. Nors dar nesiryžta vadinti naujų pažinčių draugystėmis, naujus žmones apibūdina kaip malonius, įdomius ir brandžius žmones.
Ali dalijasi ir patirtimis vaikštant į pasimatymus. Vaikinas teigia, kad yra daug stereotipų, kurie žmonėms ateina į galvą apie pabėgėlius ar užsieniečius apskritai. Vaikinas svarsto, kad iš stereotipų žmonėms kyla ir tam tikrų baimių susitikti su užsieniečiais. Panašias istorijas vaikinas pasakoja girdėjęs ir iš savo draugų pabėgėlių bei akcentuoja skirtumų, kaip žmonės mato šviesios odos užsieniečius iš, pavyzdžiui, Vokietijos ir žmones iš Artimųjų Rytų ar Indijos:
„Tarkime, jei bandyčiau susitikinėti su lietuviu, jis galbūt mąstytų, kad mūsų vertybės skirtingos ir negalėtų sutapti. Visgi, jei su manimi nors vieną kartą pabendrautų, žmonės pamatytų, kad aš galbūt būčiau net atviresnis arba artimesnis negu kitas lietuvis. Manau, šiais laikais dauguma jaunų žmonių turi panašias vertybes, yra liberalūs, palaiko aplinkosaugą, LGBTQ+ teises ir panašiai“, – sako vaikinas.
„Tarkime, jei bandyčiau susitikinėti su lietuviu, jis galbūt mąstytų, kad mūsų vertybės skirtingos ir negalėtų sutapti. Visgi, jei su manimi nors vieną kartą pabendrautų, žmonės pamatytų, kad aš galbūt būčiau net atviresnis arba artimesnis negu kitas lietuvis. Manau, šiais laikais dauguma jaunų žmonių turi panašias vertybes, yra liberalūs, palaiko aplinkosaugą, LGBTQ+ teises ir panašiai“, – sako vaikinas.
Teko likti bute, esančiame pastate, kur prekiaujama narkotikais
Ne tik megzti pažintis yra nelengva. Užvertus gyvenimo pabėgėlių centruose puslapį, Ali nebuvo lengva. Didžiausiu iššūkiu jam buvo būsto paieškos, be to, tuo metu kišenėse švilpavo vėjai. Vaikinas per mėnesį gaudavo 90 eurų, kurių pakakdavo tik būtiniausioms kasdienėms išlaidoms. Ali bandė ieškoti darbo, bet tam, kad rastų darbą, pirmiausia reikėjo turėti gyvenamąją vietą. Ali pasakoja nuomojęsis butą viename iš Vilniaus mikrorajonų (redakcijai vieta žinoma – aut.) ir žinant, kad tame pačiame pastate vyksta narkotikų prekyba. Vaikino teigimu, tiesiog nepavyko susirasti nieko kita. Jis pasakoja, kad dauguma būstų savininkų užsieniečiams nuomoti nenori arba prašo trijų mėnesių užstato, tuo metu iš lietuvių imamas už vieną ar du mėnesius. Ali supranta būstų savininkus, tačiau mano, kad neigiamos praeities patirtys su užsieniečiais, pavyzdžiui, nesumokėta nuoma, neturėtų diktuoti žmonių požiūrio į visus atvykėlius:
„Nebūtina dėti visų užsieniečių į vieną katilą. Lygiai taip pat ir lietuvis gali išsikraustyti nesumokėjęs. Ne mano kaltė, kad žmogus iš Irako ar Irano kažką kažkokiame bute sulaužė. Aš galiu būti kitoks“, – sako Ali.
Pirmąjį darbą vaikinui pavyko gauti per užimtumo tarnybą. Gavęs skambutį apie poziciją restorane, Ali ten nuėjo ir pradirbo pusę metų. Vaikinas bandė susirasti ir tinkamesnių sau darbų, nes fizinis darbas dar labiau apsunkina jo turimą chroninę ligą. Deja, tokie bandymai buvo nesėkmingi, todėl Ali teko grįžti į restoraną. Ali minėjo, kad dauguma pabėgėlių susiduria su sunkumais ieškodami darbų Lietuvoje. Jo teigimu, net žmonės, turintys aukštųjų mokslų diplomus anglų kalba ar mokytojų profesijas, čia dažniausiai gauna darbus tik išvežioti maistą.
Pabėgėlių įvaizdį siekia perteikti per muziką
Ali atskleidžia, kad neseniai pats pradėjo organizuoti muzikinius pasirodymus ir jaučiantis, jog tai jam atneša pagarbos, nes tuomet žmonės jį mato kaip muzikantą, menininką. Jo pasirodymai nėra tik bandymas paversti muziką darbu, bet ir siekis formuoti teigiamą įvaizdį apie pabėgėlius – parodyti, kad ir jie turi meno, muzikos, ir yra taikūs, mylintys žmonės. Ali muzika neša žinutę, kad blogi veiksmai, kuriuos kartais daro pabėgėliai, nėra susiję su jų kilme ar statusu. Visi žmonės, nepriklausomai nuo kilmės, gali būti tiek geri, tiek blogi. Jis stengiasi šią mintį perteikti per savo muziką. Po pasirodymų draugai ir lietuviška auditorija dažnai būna sujaudinti, nes tai jiems nauja – kitokie instrumentai, unikalus skambesys, ir tai juos traukia. Šis dėmesys Ali suteikia daug drąsos ir motyvacijos kurti. Jis tiki, kad gera integracija vyksta tada, kai ne tik imi iš naujos kultūros, bet ir duodi savo, pavyzdžiui, dalijiesi tradiciniu maistu ar mokai savo gimtosios kalbos. Ali tai daro per muziką.
Vaikinas pasakoja, kad vaikščiodamas gatvėmis su savo instrumentu pastebi, jog žmonės elgiasi kitaip. Nors jie mato, kad Ali nėra lietuvis, atpažįsta, jog jis muzikantas. Ali pastebi, kaip žmonės praleidžia jį įlipti į autobusą ar palaiko duris. Kartais net kai nereikia neštis instrumento, vaikinas pasakoja pasiimantis jo dėklą, nes taip jaučiasi saugiau. Ali prideda, kad žmonių, sužinojusių, jog jis atvyko per Baltarusijos sieną, veide matyti neigiami stereotipai, bet su instrumentu jis jaučiasi saugiau, nes tai parodo jo tapatybę – muzikantas:
„Septynerius metus kovojau, kad atsirasčiau, kur esu dabar, kad galėčiau organizuoti pasirodymus žmonėms, tobulėti su savo muzika. Pagaliau viskas tarsi susijungia į vieną. Aš jaučiuosi labai gerai, nes mano gimtinėje nėra saugu eiti gatve su instrumentu. Menas, muzika yra didelė stigma, kuri sustiprėjo po 2003 metų padidėjus konservatizmui. Čia, Lietuvoje, yra kitaip – gali parodyti, kas esi, ir nieko blogo nenutinka.“
„Septynerius metus kovojau, kad atsirasčiau, kur esu dabar, kad galėčiau organizuoti pasirodymus žmonėms, tobulėti su savo muzika. Pagaliau viskas tarsi susijungia į vieną. Aš jaučiuosi labai gerai, nes mano gimtinėje nėra saugu eiti gatve su instrumentu. Menas, muzika yra didelė stigma, kuri sustiprėjo po 2003 metų padidėjus konservatizmui. Čia, Lietuvoje, yra kitaip – gali parodyti, kas esi, ir nieko blogo nenutinka.“
Nepaisant to, kad jaučiasi atradęs savo vietą, traumuojančios patirtys – dar ne praeityje. Vaikinas prisipažįsta besijaučiantis įskaudintas Lietuvos ir jos sistemos, todėl nežino, ar liks čia visam laikui. Jo teigimu, iššūkių, su kuriais susidūrė vos atvykęs į mūsų šalį, tebekyla ir šiandien.
Tiesa, šis tas pasikeitė. Kai atvyko į Lietuvą, jis buvo įsiutęs ant Irako ir bandė atsiriboti nuo savo gimtinės – nenorėjo sakyti, iš kur yra, ir svarstė pasikeisti vardą. Tačiau muzika padėjo jam išsaugoti savo tapatybę:
„Nesakyčiau, kad galiu didžiuotis, bet tiesiog susigyvenau su savo irakietiška tapatybe, su savo šaknimis ir džiaugiuosi, kad esu kilęs iš labai senos civilizacijos. Dabar vyksta karas, situacija nėra pati maloniausia ar stabiliausia, bet vis dėlto Irakas turi turtingą unikalią kultūrą. Aš pradėjau stengtis suprasti kultūrinius skirtumus ir susitaikyti su tuo, kas esu. Net jei galėčiau gauti kitą pilietybę, norėčiau išlaikyti ir savo irakietišką.“
Asociatyvi nuotr.
PSICHOLOGINĖ PAGALBA
Psichologinės pagalbos tarnyba
Kontaktai
Skubi pagalba
Pagalba galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam
Pagalba ir aktuali informacija nusižudžiusiųjų artimiesiems
Patikima informacija apie emocinę sveikatą ir psichologinę pagalbą
Pagalba organizacijoms, bendruomenėms, asmenų grupėms ar šeimoms po kritinių įvykių
(I–V 9.00–19.00 val., VI 9.00–15.00 val.)
(individualios psichologo konsultacijos gyvai, per „Skype“ ar „Messenger“)
Antakalnio g. 97-47, Vilnius (I–V 16.00–20.00 val., VI 12.00–16.00 val.)
Emocinė parama teikiama jaunimui, budi savanoriai konsultantai
(visą parą kasdien)
I–VI 18.00–00.00
Emocinė parama vaikams, paaugliams, budi savanoriai konsultantai, profesionalai
(I–VII 11.00–23.00 val.)
I–V 17.00–23.00
Atsako per 24 val.
Linija „Doverija“
Emocinė parama paaugliams ir jaunimui rusų k., budi savanoriai konsultantai
I–VII (kasdien) 16.00–19.00 val.
Emocinė parama suaugusiesiems, pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
(visą parą kasdien)
I–V 17.00–20.00 val.
Emocinė parama moterims, pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
(visą parą kasdien)
(kiekvieną dieną 17.00–22.00 val.)
Atsako per 24 val.
Emocinė parama vyrams, telefonu konsultuoja specialistai
(I–V 10.00–14.00 val.)
Atsako per 72 val.
Emocinė parama tėvams, pagalbą teikia psichologai
(I–V 9.00–13.00 val. ir 17.00–21.00 val.)
Emocinė parama senjorams, pagalbą teikia profesionalūs konsultantai, reguliariai bendrauja savanoriai ir kiti senjorai
(I–V 8–22 val., VI–VII 11–19 val.)
Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Skambučius apmoka LR socialinės apsaugos ministerija.
Skubi psichologinė ar psichinė pagalba psichikos sveikatos centre visada suteikiama be eilės.
Šis darbas parengtas įgyvendinant du projektus: Medijų rėmimo fondo finansuojamo „Bendros jungtys: pasitikėjimo ir dialogo platforma“ ir PERSPECTIVES.
PERSPECTIVES – naujos nepriklausomos, konstruktyvios ir daugiaperspektyvės žurnalistikos ženklas.
Projektas yra įgyvendinamas tarptautinio redakcinio tinklo iš Vidurio Rytų Europos ir iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išreikštos nuomonės ir pažiūros yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi finansuojančių institucijų nuomonę. Nė viena jų nėra atsakingos.
