- Ką Jums reiškia būti LGBT bendruomenės atstove Lietuvoje?

- Pirmiausia tai reiškia didelę atsakomybę. Aš visada stengiuosi sau priminti, kad LGBT bendruomenė yra daug įvairesnė nei mano siauras pasaulis. Man nepatinka vien tik savo pasaulėžiūroje gyvenantys žmonės, į mus supančią aplinką reikia žvelgti plačiau. Būti nariu, dalytis patirtimi yra daug paprasčiau – aš galiu kalbėti apie savo gyvenimą, išsakyti savo nuomonę, bet kuomet save pozicionuoji kaip atstovą, viešą žmogų, atsakomybė išauga. Jaučiuosi padariusi didelį darbą ir džiaugiuosi, kad mane žmonės atpažįsta kaip LGBT žmogų kataliką. Džiaugiuosi, kad prieš 12 metų nutikę įvykiai, kuomet buvau atleista iš darbo bažnyčioje dėl savo orientacijos, neatėmė iš manęs tikėjimo. Galėjau nueiti lengvesniu keliu ir pasirinkti man artimesnę bendruomenę, tačiau aš noriu, kad bažnyčia keistųsi ir iš lėto ji keičiasi. 

- Kaip bažnyčia keičiasi? Ar pokyčiai spartūs?

- O, tikrai ne, aišku, kad per lėtai. Daug apimantys pokyčiai vyksta lėtai, bet jie vyksta. Patys kunigai pradeda matyti ir mato pokyčių prasmę, žvelgia į pasauliečius, kurie tokių pokyčių nori. Ta nuo senų laikų bažnyčioje propaguojama nuostata apie šeimą ir santuoką, negali išlikti, nes neišliktų pati bažnyčia. Lietuvoje jau tenka pastebėti, kad keičiasi dvasininkijos požiūris ir tai mane džiugina. Aš pati priklausau LGBT grupei Bernardinų parapijoje. Vien tokios grupės egzistavimas yra bažnyčios siunčiama žinutė, kad pokyčiai vyksta. 

- Akivaizdu, kad stigma homoseksualių žmonių atžvilgiu Lietuvoje vis dar egzistuoja. Koks buvo visuomenės, aplinkinių požiūris prieš daugiau nei dešimtmetį, kuomet viešai pripažinote savo orientaciją?

- Per tuos 12 metų labai daug kas pasikeitė į gerą pusę, tačiau iš pradžių buvo baisu. Tas mano prisipažinimas įvyko per žiniasklaidą, kuomet pasirodė epizodas iš PRIDE eitynių. Man pačiai pasisakyti, prisipažinti sunku nebuvo, nes mane supo palaikanti aplinka, tačiau pasirodymas viešumoje parodė, kokia iš tikrųjų yra mūsų visuomenė. LGBT temos iškėlimas į viešumą iššaukė didžiulę neapykantą viešojoje erdvėje. Buvo daug baimės, nes minia buvo nusiteikusi labai agresyviai taikių žmonių atžvilgiu. 

- Kokį didžiausią pokytį jaučiate praėjus 12 metų?

- Gerokai mažiau tiesioginių grasinimų man, LGBT bendruomenės nariams, nes veikia teisinė sistema. Kitas pokytis, mano nuomone, yra tai, kad žmonės dabar yra drąsesni, vis mažiau bijo slėptis ir nori būti savimi. 

- Dirbate mokytoja mokyklose, įvairiose įstaigose, daugiausiai regionuose. Su kokia mokinių, kolegų reakcija susiduriate ir susidūrėte anksčiau?

- Per visus metus, kuomet dirbu mokytoja, visokių situacijų buvo, tačiau esu toks žmogus, kuris užsideda „šarvus“ ir į negatyvą atsako šypsena. Aišku, buvo ir sunkių momentų, tačiau situacija dabar geresnė. Šiuo metu dirbu privačioje mokykloje, kurioje mokymas paremtas Valdorfo pedagogika. Šioje mokykloje jaučiuosi visiškai saugi ir džiaugiuosi čia besimokančiais vaikais, jų pasaulėžiūra ir palaikymu.  

- Lietuvoje gausu viešų asmenų, judėjimų, organizacijų, pasisakančių prieš homoseksualių žmonių teises ar apskritai prieš jų egzistavimą. Jūsų akimis, koks yra tolerancijos ir pykčio santykis homoseksualių žmonių atžvilgiuLietuvoje?

- Labai daug kas priklauso nuo „burbulo“, kuriame gyvename. Aš viso to nematau, nes socialinėje erdvėje susikuriu draugišką sau aplinką. Daug metų nežiūriu televizijos, tai, manau, yra vienas iš būdų apsisaugoti nuo negatyvo. Mane pasiekia pozityvi informacija, žinios apie gražias iniciatyvas, apie pokyčius. Man yra lengviau, nes aš esu moteris. Požiūris ir reakcija į moteris lesbietes nėra toks agresyvi ir pikta kaip į gėjus. 

- Pastaruosius kelis metus Seime ir visuomenėje netyla kalbos apie Partnerystės įstatymą. Kuo tokio įstatymo priėmimas yra svarbus Jums ir visuomenei apskritai?

- Jis svarbus tuo, kad galėčiau gyventi lygiavertiškai, kaip ir kiti Lietuvos piliečiai. Esame pribrendę priimti tokį įstatymą.  Jis svarbus, kad būtų užtikrintos kartu gyvenančių žmonių teisės užtikrinimui, su jais gyvenančių vaikų apsauga.  

- Laikui bėgant viešojoje erdvėje vis daugėja asmenų, nebijančių kalbėti apie savo orientaciją. Ar teko kada nors sulaukti kreipimosi pagalbos ar patarimo iš žmonių, kurie, matydami susiskaldžiusią visuomenę, bijo būti savimi? 

- Taip, sulaukiu daugybės. Atvirumas yra vienintelis kelias. Kreipiasi žmonės, kurie gyvena įvairiose pasaulio valstybėse: nuo Lietuvos iki Australijos. Mes kiekvienas norime autentiškų santykių ir žmonių atvirumą vertinu kaip didelę vertybę.  

- Kaip manote, kiek laiko turi praeiti ar kas turi įvykti, kad sumažėtų diskriminacija Lietuvoje homoseksualių žmonių atžvilgiu?

- Manau, kad pokyčiai jau arti. Stebint tendencijas pasaulyje norisi prognozuoti, kad situacija pasikeis kelerių metų bėgyje. Partnerystės įstatymo priėmimas padoriomis sąlygomis yra vienas iš pagrindinių pokyčių variklių. Būtina mažinti institucinę homofobiją. Taip pat svarbūs lyčių lygybės klausimai. Mūsų tėvų karta gyveno iš tos inercijos, kad reikia kentėti, tačiau šių laikų visuomenė geba už save pastovėti ir garsiai reikšti savo nuomonę. 

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.