– Esate iš Tadžikistano. Priklausote Tadžikistano žurnalistų sąjungai ir Tadžikistano Islamo atgimimo partijai. Palikote savo šalį dėl politinio persekiojimo. Papasakokite šiek tiek plačiau, kodėl teko bėgti iš savo šalies ir kaip keliai atvedė į Lietuvą. 

– Taip, tiesa. Išvykau iš savo gimtinės dėl to, kad buvau politiškai persekiojamas. Didžioji dalis mano darbo buvo žurnalistika bei ekspertų grupės. Net ir politinėje partijoje užsiėmiau daugiausia žurnalistine ir analitine veikla. Pavyzdžiui, buvau atsakingas už partijos svetainę nahzat.tj ir kurį laiką vadovavau Tadžikistano Islamo atgimimo partijos Analizės ir programavimo skyriui. Tačiau ne visa mano veikla buvo susijusi vien su partija. Dirbau savaitraštyje „Risolat“ ir vadovavau SAFO televizijos kanalo Vidurio Azijos skyriui. 

Tačiau nuo 2011-ųjų, kai žiniasklaidoje buvo paskelbtas protokolas Nr. 32-20, šalyje padidėjo spaudimas Islamo atgimimo partijai, nepriklausomai žiniasklaidai, pilietinei visuomenei, ypač nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Protokole, kurį pasirašė prezidentas, buvo planas per ateinančius kelerius metus represuoti Tadžikistano Islamo atgimimo partiją, nepriklausomą žiniasklaidą ir pilietinę visuomenę. Visų pirma, padidėjo spaudimas. Ne kartą buvau iškviestas į teisėsaugos institucijas ir priverstas parašyti aiškinamąjį raštą. 2015 metų gegužę mano artimas draugas iš teisėsaugos institucijų pranešė, kad prieš mane pradėta baudžiamoji byla ir ketinama mane sulaikyti. 

Taigi išvykau iš šalies ir patraukiau į Kirgiziją. Vėliau iš ten skridau į Turkiją. Mano šeima norėjo pas mane atskristi, tačiau jiems nebuvo leista išvykti iš šalies. Tuomet jie slapta išskrido iš kito miesto oro uosto ir, nors sudėtingai, bet pasiekė Maskvą, o iš ten – Turkiją. Gyvenome Turkijoje dvejus metus. Ten įkūriau ir vadovavau Tadžikų kultūros draugijai. Daugiausia ten dirbau su migrantais iš Tadžikistano, o mano užduotis buvo užkirsti jiems kelią prisijungti prie ISIS.  

Tadžikistano ambasada Turkijoje ne kartą reikalavo, kad šios šalies vyriausybė išduotų mane ir kitus partijos narius. Keli iš jų buvo sulaikyti. Vis dėlto dauguma buvo paleisti dėl nepagrįstų Tadžikistano vyriausybės kaltinimų. Tiesa, vienas asmuo buvo išduotas Tadžikistanui, todėl pats išskridau į Lietuvą ir čia paprašiau prieglobsčio, o paskui prie manęs prisijungė ir mano šeima. 

– Tadžikistane persekiojami ne tik Islamo atgimimo partijos nariai, bet ir visi ją palaikantys. Nukentėjo ir jūsų šeimos nariai? 

– Iš mano šeimos narių tik mudu su broliu dalyvavome politikoje. Mano brolis šiuo metu gyvena Vokietijoje, turi pabėgėlio statusą. Kiti mano šeimos nariai visai nesidomi politika. Galbūt tai jums ir daugeliui kitų, gyvenančių laisvose šalyse, gali pasirodyti neįtikėtina, tačiau Tadžikistano valstybinis nacionalinio saugumo komitetas (GKNB) nepaliko ramybėje net mano tėvų. Tėvas ne kartą buvo nuvežtas į GKNB skyrių ir tardomas. Kuliabskogo universiteto studentai buvo priverstinai nuvežti prie mano tėvo namų, kur jie surengė protesto akcijas, skanduodami: „Mirtis Bobodžonui“, „Bobodžonas yra išdavikas“. Mano tėvai atsidūrė labai sunkioje situacijoje. Dėl šio spaudimo mano tėvo sveikata pablogėjo, jam net prireikė širdies operacijos. 

Mano mama neseniai mirė nuo COVID-19. Į mūsų kaimą atvyko pareigūnai ir niekam neleido net nufilmuoti motinos laidotuvių ir siųsti tų vaizdų man. Kai kuriems mano giminaičiams, kaimynams net telefonai buvo atimti ir negrąžinti. Atėmė ir brolio telefoną. Man neramu, kad jis nebūtų pasiųstas į kalėjimą dėl kokių nors sufabrikuotų kaltinimų. 

Neseniai vienas žmogus buvo nuteistas kalėti penkerius metus vien todėl, kad persiuntė mano interviu su Tadžikistano nacionalinio aljanso pirmininku keliems žmonėms. Be to, prieš kelerius metus kitas vyras buvo nuteistas devyneriems metams kalėjimo už „panašų“ opozicijos vaizdo įrašą. Jie gali pareikšti panašius kaltinimus ir mano broliui... Jų tikslas – šiuo spaudimu mane priversti nekalbėti su žiniasklaida ir nieko nerašyti.

Ar galite įsivaizduoti, kad dėl manęs jie leidžia sau daryti tokius nusikaltimus prieš mano tėvus ir kitus artimuosius Tadžikistane? Jums tai gali atrodyti lyg pasaka, tačiau tokia Tadžikistano gyvenimo, valdomo diktatoriaus, realybė. Ne tik mano, per pastaruosius penkerius metus daugumos Tadžikistano disidentų artimųjų padėtis buvo tokia pati. 

– Jūs nuo viso to pabėgote. Galiausiai atvykote į Lietuvą, pasiprašėte prieglobsčio. Prisiminkite, kokias procedūras reikėjo čia įveikti. Ar jos buvo sudėtingos? 

– Kai atvykau į Lietuvą, paprašiau prieglobsčio Kauno migracijos skyriuje. Ten mane gerai priėmė ir pasakė, kad peržiūrės mano dokumentus per 3–9 mėnesius. Tą laiką praleidau Kaune. Po šešių mėnesių jie peržiūrėjo mano dokumentus, pakvietė į pokalbį, po kurio man buvo suteiktas pabėgėlio statusas.

Tuo metu man nebuvo didelių sunkumų. Tada įstojau į „Caritas“ organizacijos integracijos programą. Padedamas „Carito“ išsiunčiau kvietimą savo šeimai, jie gavo Lietuvos vizą Turkijoje ir atskrido čia, kur mes dabar ramiai ir gyvename. Man nebuvo taip sunku gauti pabėgėlio statusą, nes visa mano veikla buvo vieša ir turėjau daug įrodymų.

– Kai formalumai buvo baigti, reikėjo susirasti, kur gyventi ir giliau įleisti šaknis Lietuvoje. Kaip jums tai sekėsi?

– Gavęs pabėgėlio statusą, apsigyvenau Vilniuje ir čia išsinuomojau butą. Žinoma, susirasti nuomojamą butą man nebuvo lengva. Kiekvieną kartą, kai paskambindavau šeimininkams ir jie sužinodavo, kad esu užsienietis, jie atsiprašydavo ir pasakydavo, kad užsieniečiams nenuomoja. Kad ir kaip bandžiau paaiškinti, kad liksiu Lietuvoje visam laikui ir kad dabar čia – mano antroji tėvynė, jie manęs neklausė.

Bet radus butą užsimezgė gražūs santykiai su jo šeimininku. Net kai po dvejų metų jis nusprendė parduoti savo butą, davė man laiko susirasti kitą gyvenamąją vietą. Ano buto šeimininkas net man pasiūlė pagalbą, kad kai rasiu, kur gyventi, duočiau naujam šeimininkui jo numerį, kad šis pasikalbėtų su vyru, ir, jei norės kokios nors garantijos, jis esą būsiąs jam tas laiduotojas.

Vienas mano draugas norėjo pirkti tą šeimininko parduodamą butą, supažindinau juos ir pasakiau, kad jį domina butas. Savininkas pasakė mano draugui, kad pirmoji jo pardavimo sąlyga bus ta, kad jis neišvarys manęs iš buto tol, kol nerasiu naujų namų.

Galiausiai naujus namus radome padedami „Caritas“ darbuotojų. Mūsų santykiai su naujuoju savininku taip pat labai geri. Neturime jokių sunkumų. Mes niekada neturėjome problemų ir su jokiais kaimynais. 

Turime tris vaikus. Atvykę į Lietuvą jie pradėjo mokytis 10-oje, 8-oje ir 3-ioje klasėse. Mano vyresnysis sūnus labai gerai baigė mokyklą. Šiuo metu studijuoja Vilniaus universitete, kuriame siekia šviesos inžinieriaus specialybės anglakalbėje grupėje. Tikiuosi, kad jis sėkmingai baigs. Sūnus jau pasirinko savo svajones ir tikslus. Kitas mano sūnus dabar mokosi 11-oje klasėje. Jis nori studijuoti programavimą. Mano dukra dabar mokosi 6-oje klasėje, ji taip pat yra labai gabi mokinė. Tikiu, kad jų laukia šviesi ateitis.

– Jūs pats turite klinikinės psichologijos bakalauro laipsnį, patirties žiniasklaidoje, partinėje veikloje, bet žinau, kad nuo šio rudens vėl grįžote į studijų suolą, o ir darbavotės jums neįprastoje srityje – Lietuvoje tenka praturtinti žinias ir keisti veiklos pobūdį iš esmės? 

– Taip, turiu klinikinės psichologijos bakalauro laipsnį. Mokiausi universitete Irane ir ten įgijau bakalauro laipsnį. 1992-ieji buvo sunkūs metai buvusios Sovietų Sąjungos tautoms. Įstojau į Tadžikistano valstybinio universiteto Filosofijos fakultetą, tačiau dėl pilietinio karo negalėjau tęsti studijų. Todėl tęsti studijas nusprendžiau Irane, nes tadžikų ir persų kalbos turi bendras šaknis ir mažai kuo skiriasi. Taip pat per tą laiką išmokau arabų kalbos.

Tačiau didžioji mano profesinės veiklos dalis buvo žurnalistika ir politika. Dirbau įvairiose žiniasklaidos priemonėse, taip pat religinėje politinėje partijoje. Turiu pakankamai žinių apie islamo judėjimus, partijas ir grupes, dirbau šioje srityje ir rašiau straipsnius.

Lietuvoje nedirbau pagal specialybę, nes nemoku lietuvių kalbos. Šiuo metu mokausi anglų kalbos. Manau, išmokus anglų kalbą, man bus lengviau išmokti lietuvių kalbą. Šiuo metu studijuoju ir tarptautinės politikos studijų magistrantūroje Mykolo Romerio universitete. 

Tęsdamas studijas tikiuosi susipažinti su Lietuvos moksline erdve, panaudoti profesorių ir mokslininkų žinias bei pasidalyti savo patirtimi su studentais ir mokslo centrais.

Taip pat universitete galėsiu geriau ir lengviau integruotis, o man bus lengviau dirbti ir tęsti profesinę veiklą. Kita vertus, tarptautinės politikos studijos bus naudingos tolesnei mano politinei veiklai formuojant laisvą ir demokratinę Tadžikistano vyriausybę. Be to, studijos universitete man atvers kelią į Europos tyrimų ir mokslo centrus.

Lietuvoje buvome atidarę restoraną ir ten dirbome. Deja, susirgome COVID-19 ir restoraną dėl pandemijos teko uždaryti. Dabar ketiname atidaryti restoraną kitur. Mano žmona čia baigė šešių mėnesių konditerijos kursus ir gavo sertifikatą. Tikimės, kad greitai pradėsime dirbti. 

– Lietuva jau tapo jums antraisiais namais? 

– Nepaisant to, kad gyvenimas kitoje šalyje kupinas sunkumų, saugumas ir laisvė čia man teikia malonumą. Lietuvos žmonės yra tikrai geri, iki šiol nesu susidūręs su tiesioginiu diskriminuojančiu požiūriu į mane. Išskyrus kai kuriuos ypatingus atvejus, kai man buvo pasakyta, kad nenuomoja būsto užsieniečiams. Tikrai skaudu girdėti. Žmogus labai susinervina, kai mato tokias situacijas. Kartais toks požiūris jaučiamas kreipiantis dėl darbo, bet ne dažnai. Tikiuosi, kad visos šios problemos greitai išnyks. 

Lietuvoje sukūrėme Tadžikistano ir Baltijos šalių kultūros centrą, per jį norime bendradarbiauti su kultūros centrais ir kitomis organizacijomis Lietuvoje ir prisidėti prie Lietuvos kultūrinio vystymosi bei bandyti skatinti taikų sambūvį visuomenėje. 

Žinoma, susiradau draugų. Visų pirma, aš susipažinau su rašytoju Jeronimu Lauciumi ir mus sieja geri santykiai. Kai jis atėjo į mūsų namus ir mes kalbėjomės, jis paprašė kartu parašyti knygą apie mano, pabėgėlio, gyvenimą. Norėjome pradėti dirbti kartu, tačiau prasidėjus pandemijai planai žlugo. Tačiau ateityje mes tikrai ketiname parašyti šią knygą.

– Ambicingi planai, išties. Kokią savo ateitį čia regite? 

– Matau šviesią ateitį. Yra daug asmeninio ir socialinio tobulėjimo ir pažangos galimybių. Ypač mano vaikams čia yra gerų galimybių. Jie jau išmoko lietuvių, rusų ir anglų kalbas. Jie turi daug draugų, ir, manau, kad jiems lengviau integruotis nei mums, suaugusiems. Svarbiausia, kad čia jaučiamės laisvi ir neturime jokių problemų. Čia saugu ir niekas mums negresia.  Tikiuosi, kad mes taip pat galime padaryti kažką naudingo Lietuvai ir jos žmonėms.

– Ar su Tadžikistanu dar palaikote kokius nors ryšius? 

– Tikrai sunku susisiekti su Tadžikistanu, nes valdžia viską griežtai kontroliuoja. Dar visai neseniai žmonės labai bijojo su mumis susisiekti. Tačiau šiandien žmonės tapo drąsesni ir daugiau bendrauja su mumis per socialinius tinklus. Tačiau per „WhatsApp“ bendravau tik su mama, kuri mirė prieš mėnesį. Kiti mano artimieji nebendrauja su manimi, bijodami teisėsaugos. Jie gali būti iškviesti apklausai tik todėl, kad susisiekė su manimi.

– Pakalbėkime apie migracijos krizę Lietuvoje. Kaip jums situacija atrodo, kaip žinančiam, ką išgyvena žmogus, priverstas bėgti iš savo šalies? 

– Migracijos problema Lietuvoje yra dirbtinai sukurta krizė. Baltarusija sukėlė Lietuvai krizę, skriausdama migrantus. Ji taip pat nori paaštrinti krizę propaganda. Suprantu, kad tai yra dideli sunkumai Lietuvos valdžiai, tačiau turime nepamiršti, kad žmonės nemigruoja iš gero gyvenimo. Lietuva yra šalis, įsipareigojusi visuotinėms žmogaus vertybėms, laisvėms ir žmogaus teisėms. Kitaip nei Baltarusija, tai nėra autoritarinė diktatūra, ignoruojanti migrantų padėtį. Lietuvai būtų geriau šią krizę išspręsti bendradarbiaujant su kitomis Europos šalimis ir gerbiant migrantų teises.

– Aktyviai stebite įvykius, kaip Lietuva su tuo tvarkosi. O kaip vertinate žmonių apgręžimą atgal į Baltarusiją? 

– Suprantu sunkią situaciją Lietuvoje šios krizės akivaizdoje, tačiau negalima ignoruoti ir pabėgėlių padėties. Kadangi pats esu pabėgėlis, anksčiau bendravau su pabėgėliais ir su jais dirbau, nemanau, kad jų apgręžimas atgal į Baltarusiją bus naudingas Lietuvai. Nes pabėgėliai yra priversti ir naudojasi kiekviena galimybe patekti į saugią vietą. Baltarusija piktnaudžiauja šia pabėgėlių padėtimi, tačiau Lietuva skiriasi nuo Baltarusijos. 

Kitiems, ypač Vidurinės Azijos tautoms, Lietuva yra kovos, laisvės, demokratijos ir humanizmo simbolis. Šio teigiamo įvaizdžio negalima pabloginti grąžinant pabėgėlius Baltarusijai. 

Todėl kaip pabėgėlis ir žurnalistas siūlau: 

Lietuva gali paversti šią grėsmę galimybe ir, užuot apgręžusi pabėgėlius į Baltarusiją, rasti būdą, kaip juos priimti ir apgyvendinti Lietuvoje, o jei tai neįmanoma, pasikonsultavus su šiomis šalimis, išsiųsti į kitas Europos šalis. Tokiu atveju kiekvienas pabėgėlis taps Lietuvos draugu, o Baltarusija nepasieks savo tikslo. 

Įregistravę pabėgėlius, duokite jiems leidimą dirbti Lietuvoje, kad jie patys galėtų užsidirbti pragyvenimui ir būtų naudingi Lietuvos ekonomikai. 

Reikėtų suteikti prieglobsčio prašytojams švietimo galimybes ir palengvinti stojimą į universitetus, kad jie galėtų greičiau patekti į aukštąsias mokyklas ir lengviau integruotis.

– Kaip manote, koks vis dėlto geriausias būdas šiuos žmones integruoti Lietuvoje? 

– Žinoma, integracija yra vienas iš svarbiausių migrantų klausimų. Norint rasti problemos sprendimą, visų pirma būtina rasti veiksnius, trukdančius migrantų integracijai. Šių veiksnių paieška ir pašalinimas palengvins ir pagreitins integraciją. 

Dėl šios priežasties manau, kad turite atkreipti dėmesį į kai kuriuos dalykus. 

Į lietuvių kalbos mokymąsi reikia žiūrėti rimtai. Pavyzdžiui, manau, kad Lietuvai būtų naudinga pasinaudoti Vokietijos ir Austrijos patirtimi. 

Organizuokite specialiai migrantams skirtus profesinio mokymo kursus. Visų pirma mokymo kursai turėtų būti rengiami orientuojantis į laisvas darbo vietas, į tas sritis, kur trūksta specialistų. Migrantas turi dirbti toje srityje, kurioje vyksta mokymai. 

Taip pat siūlau plengvinti migrantų priėmimą į universitetus. Tai reiškia, kad migrantas gali lengvai patekti į universitetą ir tęsti mokslą. Universitetai yra viena geriausių vietų integruotis. 

Reikėtų įteisinti migrantų specialistų priėmimą į oficialius ir pusiau formalius darbus. Taip migrantai įgis pasitikėjimo ir nelaikys savęs antrarūšiais piliečiais. Kiti migrantai taip pat bus įsitikinę, kad nėra diskriminacijos, ir bandys susirasti padorų darbą. Jie patys bandys integruotis į visuomenę. 

Aš, kaip migrantas, stengiuosi tapti visuomenės dalimi. Tikiuosi, kad galėsiu rasti savo vietą Lietuvos visuomenėje ir nuveikti kažką naudingo. Manau, kad artimiausiu metu mums pavyks pasiekti didžiulės sėkmės. Aš tuo tikiu. Nes Lietuva yra maža, bet stipri šalis. Esu įsitikinęs, kad šis vystymosi procesas tęsis laisvės ir žmogaus teisių erdvėje, ir Lietuva nenukryps nuo šio kelio. Mes taip pat stengsimės padėti šiame procese. Linkiu Lietuvai ir jos žmonėms laimės ir klestėjimo.