lt
Buvome laikomi lepūnėliais arba tėvų talentų tęsėjais: kaip žinomų žmonių vaikams atsirūgo jų tėvų šlovė
Vaikai, augantys žinomų Lietuvoje tėvų šeimose, nuo ankstyvos vaikystės moka žinomumo kainą. Viena jos sudedamųjų – susidūrimas su socialiniu spaudimu – išankstinėmis nuostatomis, siejamomis su jų tėvais ir dėl to jiems keliamais atitinkamais lūkesčiais. Kalbinti pašnekovai – atvirai apie tai, ką teko dėl to išgyventi.
„Galbūt tipiškiausia yra tai, kad tokie vaikai jaučiasi kitokie nei bendraamžiai. Atsiranda vadinamoji socialinės izoliacijos schema. Atrodo, esi kitoks, nes tavo tėvai kitokie, juos visi žino. Vaikai tai jaučia neigiamai, lyg kuriamą lūkestį, kad bus tokie kaip tėvai ar geresni už tėvus, o jie tiesiog nori gyventi savo gyvenimą ir būti tokie, kokie yra“, – apie žinomumo įtaką tokių asmenų atžaloms kalba psichologė Genovaitė Petronienė.
Tai – socialinio spaudimo pavyzdys. Žinomų žmonių vaikų gyvenime tai – svarbus reiškinys, apimantis ir aplinkinių keliamus aukštus lūkesčius jiems, ir viešojoje erdvėje matomos informacijos suformuotą išankstinę nuomonę apie garsius asmenis ir jų vaikus – kokie jie esą turėtų natūraliai būti.
Tapatindami su tėvais, tikisi „puikių rašinių“ ar susidurti su lepūnėliais
Štai visuomenininko, laidų vedėjo Andriaus Tapino atžalos Vasara ir Vakaris pabrėžė, kad dažniausiai socialinį spaudimą jausdavo mokyklose. „Atrodo, kad, pavyzdžiui, gimnazijos metu ta pavardė buvo ne tiek tėvų, kiek močiutės, nes ji savo laikais buvo gana gerai žinoma lietuvių kalbos mokytoja. Gal susidarydavo toks įspūdis, kad, jei vaikas iš humanitarų šeimos, turbūt irgi bus linkęs į humanitarinius mokslus, kas ne visada būna tiesa“, – dalijosi Vasara Tapinaitė. Mergina teigė, kad kartais tėvų žinomumą jausdavo ir kitokiame kontekste: „Kažkada per mokyklos renginį turėjo būti pašnekovas ir jis paskutinę minutę atsisakė dalyvauti. Tada manęs ir mokytojai, ir organizuojantys renginį mokiniai klausė: „Gal tavo tėvai netyčia laisvi? Gal galėtų atvažiuoti ir padėti tą skylę užkamšyti?“
Jos brolis Vakaris antrino: „Labai gerai prisimenu, kai septintoje klasėje atėjau į naują mokyklą, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) inžinerijos licėjų, ir mūsų auklėtoja buvo labai gera lietuvių kalbos mokytoja. Pačioje pirmoje lietuvių kalbos pamokoje perskaitė mano pavardę, paklausė: „O, tai čia gal Tapino sūnus? Oi, tai būsi toks pat protingas, kaip man džiugu bus skaityti tavo darbus!“ Greitai suprato, kad taip nebus ir galbūt tos lietuvių kalbos ir literatūros žinios nėra tokios geros, kokios turėtų būti.“
„Mūsų auklėtoja buvo labai gera lietuvių kalbos mokytoja. Pačioje pirmoje lietuvių kalbos pamokoje perskaitė mano pavardę, paklausė: „O, tai čia gal Tapino sūnus? Oi, tai būsi toks pat protingas, kaip man džiugu bus skaityti tavo darbus!“ Greitai suprato, kad taip nebus ir galbūt tos lietuvių kalbos ir literatūros žinios nėra tokios geros, kokios turėtų būti.“
Nojaus, kaip ir Vasaros bei Vakario šeimoje, profesija keliauja iš kartos į kartą. Apie tai kalbėjo ir psichologė: „Įdomus momentas, kad dažniausiai vaikai išpildo neišpildytas tėvų svajones, bet ne tas, kurias tėvai verte vertė išpildyti, o tas, kuriomis jautė, kad tėvai žavisi, kažką labai mėgsta. Pavyzdžiui, tėtis inžinierius, bet matyti, kad daug fotografuoja, yra slaptas meno mylėtojas, tad vaikas greičiausiai rinksis meną.“ Nors Vasara ir Vakaris humanitarinių mokslų ar žurnalistikos nepasirinko – Nojus seka šeimos pėdomis ir renkasi sceną. Pasirinkęs operinio dainavimo studijas, vaikinas teigė: „Juk ir tėtis, ir mama, ir močiutė, ir senelis dainuoja, reikėjo ir man pabandyti.“ Pasakodamas apie studijas, jis pasidalijo ir savo ryšiu su viena iš savo dėstytojų: „Aš studijuoju pas savo močiutę, kuri mokė ir mano mamą. Ji yra absoliučiai neįtikėtina dėstytoja. Tai reiškia, kad žmones, atėjusius į klasę, jos buvimas ir sąmoningai ar pasąmoningai pasirinkti mokymo būdai absoliučiai užburia. Ji pati taip myli muziką, pati yra tokia pilna įkvėpimo, kad esantiems šalia jos neįmanoma to neperimti.“
Socialinis spaudimas gali būti jaučiamas ne tik per aplinkinių lūkesčius, bet ir išankstinę nuomonę, kurią jie susidaro viešojoje erdvėje matydami žinomus žmones. Tam tikrus lūkesčius nepažįstamieji perkelia ir jų vaikams.
Psichologė G. Petronienė teigė, kad išankstinė nuomonė, nepažįstamam žmogui keliami lūkesčiai yra įprasta informacijos apdorojimo forma: „Tai – socialinio suvokimo dėsnis, psichologijos teorija, kurios psichologai mokosi jau antrame kurse. Mes ant žmonių dedame štampus ir klijuojame etiketes, kad būtų paprasčiau mąstyti. Lygiai taip pat, jei ką nors žinome apie tėvą ir mamą, automatiškai smegenys, trumpindamos kelią, leidžia galvoti, kad vaikas bus panašus. Tada tas vaikas mums tampa ypatingesnis, nes jis jau turi tėvą ar mamą, dėl ko iš jo tikimės kažko panašaus.“
Kad tai realybėje juto žinomų žmonių atžalos, patvirtino ir Bendra.lt kalbinti pašnekovai.
„Pasikėlęs, nes tėvai yra pasiturintys“, – atkreipė dėmesį į tai, kad būna taip manančių, V. Tapinas. „Kartais aplinkoje pastebėdavau požiūrį – kam man stengtis kažką daryti, jei vos ne viską galiu gauti ant lėkštutės, nors taip niekada nebuvo“, – tęsė V. Tapinaitė. Tam pritarė ir kalbintas Žilvino Žvagulio sūnus Ąžuolas: „Aš nežinojau jų nuomonės, bet dabar galiu pasakyti, kad manydavo, jog mes su broliu išlepinti, viską gavome, viskas nupirkta, nieko patys nepasiekę, nors gyvename savo gyvenimus, dirbame ir darome.“
Ą. Žvagulis su tėvu.
/ Asmeninio albumo nuotr.
„Aš nežinojau jų nuomonės, bet dabar galiu pasakyti, kad manydavo, jog mes su broliu išlepinti, viską gavome, viskas nupirkta, nieko patys nepasiekę, nors gyvename savo gyvenimus, dirbame ir darome.“
Augimas šešėlyje
Pernelyg didelis dėmesys ir keliami lūkesčiai kelia tam tikrų sunkumų žinomų žmonių vaikams. Maža to, jie ima jaustis, tarsi augdami žinomų tėvų šešėlyje – negebėsiantys jų niekada praaugti.
„Nors vaikai mato, viena vertus, stiprių karjeristų pavyzdžius, kita vertus, susiduria su tuo, kad to „neperspjaus“, tarsi augdami šešėlyje. Kartais jie nuleidžia rankas, net jei galėtų išmokti ir pasiekti tiek, kiek tėvai. Augimas šešėlyje ir duoda šešėlį – mažiau pasiekia, patiria nesėkmių, baimės, gėdos jausmą“,– pasakojo psichologė G. Petronienė.
Apie sėkmę ir siekimą pralenkti žinomą mamą Asmik Grigorian sūnus Nojus atviravo, sakydamas, kad lyginimasis su mama trukdė prasiveržti tikrajam jam: „Aš labai ilgai ieškojau, kur yra mano kūryba. Kai mačiau mamą ir tai, kokius didelius ir gražius dalykus ji kuria, aš, įstojęs į teatrą, lyginausi ir galvojau, kad padariau tik „etiudėlį“, kuris nelabai ką reiškia. Kūrybą atradau tik tada, kai paleidau lyginimąsi su mama.“
Vis dėlto, kai kuriems tėvų žinomumas netrukdo pasiekti daugiau. „Aš ir planuoju peršokti tėvo šešėlį, turiu idėjų. Žinoma, ne muzikiniame pasaulyje. Jis man yra pavyzdys, jis visada rodo, kad galima padaryti daugiau, šokti aukščiau, skatina eiti ir daryti. Jis man pavyzdys iš verslo pusės, nes yra Žilvinas dainininkas, bet yra ir verslininkas. Bandau pasiekti bent iki jo, o tada su laiku jau peršokti. Jis ir pats to nori, ir visada padeda – nuo patarimų iki, pavyzdžiui, sunkvežimio skolinimo iš įmonės, kai reikia“, – dalijosi Ą. Žvagulis.
„Aš labai ilgai ieškojau, kur yra mano kūryba. Kai mačiau mamą ir tai, kokius didelius ir gražius dalykus ji kuria, aš, įstojęs į teatrą, lyginausi ir galvojau, kad padariau tik „etiudėlį“, kuris nelabai ką reiškia. Kūrybą atradau tik tada, kai paleidau lyginimąsi su mama.“
A. Tapino sūnus Vakaris teigė, kad šešėlį jaučia, tačiau siekia sekti tėčio pėdomis ir iš jo ištrūkti: „Tėčio tėtis, garsus žurnalistas, metė šešėlį jam, iš kurio jis išlipo, bet savo tėčio nepaliko užnugaryje. Dabar tas šešėlis, atrodo, krinta ant manęs, tad turiu surasti savo šviesą. Jis visada bus, bet jame slypi ir labai daug motyvacijos tam, kad stengtumeisi iš jo išlipti.“
Yra ir kita tėvų žinomumo kaina. Dalis pripažįsta, kad tėvai namuose vaikystėje būdavo mažokai, tačiau laikas kartu būdavo išnaudojamas maksimaliai.
A. Grigorian sūnus Nojus pasakojo, kad jam būnant mažam mama daug keliaudavo: „Bet kalbėdavome telefonu, o kai būdavome kartu, ji būdavo stipriai.“ Vaikinas tikino, kad dabar, būdamas 22-ejų, atsigręžęs atgal, nenorėtų, jog mama būtų pasielgusi kitaip. „Žinau, kad kartais ji jaučiasi kalta ir galvoja: „Gal nebuvau pakankamai“, tada aš jai sakau: „Nusiramink, pažiūrėk, aš užaugau, man viskas yra gerai, nieko netrūksta, aš labai tave myliu.“ Nuoširdžiai sakant, neturiu kažkokių skylių dėl to, o jei net kokių ir buvo, užsikaišiojau jas pats. Galų gale, žmogus geba pats sau būti viskuo, todėl užaugina save pats. Aš niekuomet nebūčiau norėjęs, kad ji aukotų kažką dėl to, jog dviem dienomis ilgiau pabūtų su manimi. Dabar ir aš toks pat žmogus, man nesvarbu socialinis gyvenimas, man gera, kai visą dieną galiu prasėdėti muzikoje. Pas žmones, kurie turi tokį gyvenimo būdą, ateina vaikai, kuriems toks gyvenimo būdas tinka ir jie gali prisitaikyti“, – pasakojo N. Žalys.
Apie dažnai keliaujančius tėvus ir jų jaustą kaltę pasakojo ir Ą. Žvagulis: „Vaikystėje tėvas namie buvo retas svečias, jie su mama gastroliuodavo, daug dirbdavo, o aš užaugau su seneliais. Kai jie būdavo kartu, labai linksmai leisdavome laiką, vien šypsenos ir lepinimai. Mes su broliu tikrai buvome lepinami, pirmi kieme turėjome marškinėlius „Mickey Mouse“, kai Lietuvoje dar nebuvo galimybės tokių įsigyti. Brolis mūvėdavo sauskelnes, kai jų mūsų šalyje dar nebuvo. Nauji žaislai, nauji dalykai. Tėvai labai stengdavosi iš pradžių aprengti mus, o tik tada save. Savo kaltę išpirkdavo, kai namo grįždavo su lauktuvėmis. Vėliau jau mes labiau laukdavome jų negu tėvų (juokiasi). Kaip ir visi vaikai, labai greitai pripratome prie gero ir klausdavome: „Tai ką atvežėte?“
Ąžuolas ir Rytis Žvaguliai. Asmeninio albumo nuotr.
Šis straipsnis yra tarptautinio projekto PERSPECTIVES – naujos nepriklausomos, konstruktyvios ir daugiaperspektyvės žurnalistikos ženklo. Projektas yra įgyvendinamas tarptautinio redakcinio tinklo iš Vidurio Rytų Europos ir iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išreikštos nuomonės ir pažiūros yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei finansuojanti institucija negali būti atsakingos.
