Registruotis

Daršanas iš Šri Lankos: visą gyvenimą bėgau ir Lietuvoje pagaliau atradau namus

Daršanas iš Šri Lankos: visą gyvenimą bėgau ir Lietuvoje pagaliau atradau namus

#migrantai Lietuvoje
Balandžio 12, 2023
Aurelija Babinskienė profile image Aurelija Babinskienė Audrius Lelkaitis profile image Audrius Lelkaitis
article  preview image
E. Sinkevičiaus nuotr.

Pabradė – daugiautautis miestas. Apie 40 proc. jo gyventojų – lenkai, maždaug trečdalis – lietuvių, likusi dalis – rusai ir baltarusiai. Pastaraisiais metais apie Pabradę daug girdėjome kaip apie vietą, kur yra įsikūręs užsieniečių registracijos centras, populiariai vadinamas pabėgėlių stovykla. Tai reiškia, kad čia gyvena, tiesa, dažnai už tvoros, dar daugiau įvairių tautybių žmonių. Kaip juos priima miestiečiai? Ar lengva iš tolimų kultūrų atvykusiems prieglobsčio prašytojams įsitvirtinti Pabradėje?

Jau 7-erius metus gyvena Pabradėje

Užsieniečių registracijos centre daugiau nei dvejus metus teko praleisti ir Daršanui (pilnas vardas – Navaratnam Navadharshan) iš Šri lankos. Į Lietuvą jis atvyko 2017-aisiais. „Kai kiti skundėsi gyvenimo sąlygomis, aš sakiau, kad tai saugiausia vieta, kur man yra tekę būti: esu už tvoros, saugomas visą parą, maitinamas – viskas gerai“, – pasakoja vyras.

Dabar Daršanas gyvena Pabradėje, nuomojamame bute. Jis sako, kad jam čia patinka – jaučiasi kaip vietinis. Žmonės gatvėje su juo sveikinasi, turi nemažai draugų. Pabradėje pigiau ir ramiau negu Vilniuje ir yra viskas, ko reikia – įsitikinęs Daršanas. Jis čia tikrai nenuobodžiauja – groja muzikos grupėje, kelis kartus per savaitę žaidžia badmintoną, dalyvauja edukacijose– gamina šrilankietišką aštrų maistą. Bene mėgstamiausia Daršano vieta – ežeras, prie kurio jis mėgsta ateiti pravėdinti galvą.

Vyras kurį laiką gyveno Arnionyse, kaime už 10 km nuo Pabradės, tačiau ten vargino vienatvė. Tiesa, gyventi vienkiemyje Daršanui patiko dėl to, kad jis galėjo užsiauginti daržovių – bulvių, pomidorų, prieskoninių žolelių, morkų, čili pipirų, net arbūzų. Ko nesuvalgydavo, atiduodavo draugams. Daršanas sako, kad jo visa giminė buvo ūkininkai, tad jam žemės darbai labai artimi. Dabar bando užsiauginti šio to balkone – rodo ant palangės sudygusius čili pipirų daigelius.

Šri Lankoje jis pasakoja turėjęs arbatos plantaciją. Šrilankiečiai mėgsta arbatą ir žino, kaip ją paruošti. Tačiau išgyventi iš to nėra lengva – konkurencija didžiulė. Kurį laiką Daršanas augino ir vanilę. Deja, šis sumanymas nepavyko. Vanilę auginti itin sudėtinga.

Pritapti nebuvo lengva

Vyras pasakoja, kad pradžioje pritapti Pabradėje buvo sunku – kartą vienas žmogus tiesiog gatvėje sustabdė automobilį, parodė vidurinį pirštą ir nuvažiavo. Kitą kartą sėdėjo kavinėje, bendravo su bičiule padavėja. Vienas vyras priėjo ir pasakė jai nekalbėti su Daršanu, esą jis blogas žmogus. Tada jis paklausė, kodėl taip sako, ir pakvietė pasikalbėti. Pokalbio pabaigoje piktai nusiteikęs vyras atsiprašė. „Daug žmonių, kurie buvo rasistai, dabar tapo draugais. Bet man tai nėra rasizmas, tai yra žinių trūkumas“, – sako Daršanas.

Jo teigimu, su lietuviais susidraugauti nėra paprasta – žmonės dažniausiai yra uždari, santūrūs. O šrilankiečiai linkę bendrauti, atvirai reiškia emocijas.

Daršanas apgailestauja, kad per 7 metus nepavyko išmokti lietuvių kalbos. Kalbos barjeras yra didžiausia problema, trukdanti visiškai integruotis, rasti darbą. Kai gyveno vienkiemyje, neturėjo galimybės bendrauti ir lankyti lietuvių kalbos pamokų. „Lietuvių kalba nėra ta, kurią gali išmokti tiesiog taip. Mano gimtojoje tamilų kalboje yra 247 ženklai, lietuvių – 32, ir vis tiek aš labai vargstu“, – sako Daršanas. Ir dar, jo teigimu, mūsų kalba panaši į sanskritą, kurios jam taip pat nepavyko gerai išmokti. Daršanas sako, kad jie, hinduistai, Šri Lankoje meldžiasi sanskrito kalba, mokykloje netgi reikia laikyti religijos egzaminą. Jam tai buvo vienas nemėgstamiausių dalykų. „Pasakiau tėvams, kad nesitikėtų aukštų balų. Tai taip sunku“, – prisimena vyras.

Tiesa, Daršanas puikiai kalba angliškai, tad jam visai neblogai pavyksta užmegzti kontaktą su žmonėmis, net jei jie ir nemoka šios kalbos. „Keista, bet žmonės mokosi angliškai dėl manęs. Aš moku keletą žodžių rusiškai, bet kai pradedu kalbėti, žmonės prašo geriau kalbėti angliškai, nes taip jie mokosi“, – pasakoja vyras.

Visiškai įsitvirtinti ir rasti nuolatinį darbą Daršanui trukdo ir tai, kad kasmet peržiūrimas jo statusas – vis tenka iš naujo kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje. Daršanas pasakoja, kad vienu metu buvo nuspręsta jį deportuoti, bet tada dėl pandemijos buvo atšaukti visi skrydžiai. Tačiau, vyro teigimu, jis neturi kur grįžti – per tuos metus mirė abudu jo tėvai...

Daršanas turi svajonę apleistame pastate Pabradėje įrengti šrilankietišką restoraną. Vyras skaniai gamina, mėgsta bičiulius vaišinti aštriais šrilankietiškais patiekalais. Dar gyvendamas Šri Lankoje jis svajojo įkurti savo svečių namus. Tačiau teko bėgti iš šalies...

Pabradės gyventojai pagal tautybes 2021 m.

Neįtiko valdžiai

Šri Lankoje daugiau nei 20 metų tęsėsi pilietinis karas. Daršanas pasakoja, kad dirbo politinei partijai, Tamilų nacionaliniam aljansui. 2009-aisiais karui pasibaigus, aljanso nariai buvo laikomi teroristais. Pasak Daršano, pradėjo dingti žmonės. Šeimos nariai ateidavo į partijos būstinę ir skųsdavosi, kad dingo sūnus, brolis, vyras, bet institucijos jų neieškojo, nieko nedarė. „Aš kalbu abiem kalbomis – tamilų ir sinkhalų (tai oficialios Šri Lankos kalbos – red. past.), taip pat angliškai, ėjau į policiją ir reikalavau, kad būtų imamasi veiksmų. Mane kelis kartus perspėjo, kad nesikiščiau, bet aš nesiklausiau. Buvau jaunas ir kvailas“, – pasakoja Daršanas.

Jo teigimu, kartą, 2016-aisiais, važiuojant namo dviračiu, jį sustabdė kažkokie vyrai, stipriai sumušė ir paliko mirti. „Galvojau, kad viskas. Bet mane pastebėjo tuktuko vairuotojas ir nugabeno į ligoninę. Du mėnesius negalėjau nei judėti, nei vaikščioti“, – prisimena Daršanas. Jo teigimu, iki šiol skauda kelius.

Kai grįžo iš ligoninės, vyras gavo policijos pranešimą, kuriuo buvo įpareigotas neišvykti iš savo savivaldybės. „Kiekvieną dieną 9 valandą ryto turėjau eiti į policiją pasirašyti. Kas kartą tai buvo didžiulė kančia, emocinis kankinimas. Iš manęs tyčiojosi. Ir taip 7 mėnesius“, – pasakoja Daršanas. Jo teigimu, vieną dieną mama pasakė, kad taip neįmanoma gyventi, reikia kažką daryti. Ji surado agentūrą, sumokėjo didžiulius pinigus, kad sūnus galėtų išskristi. Iš Abu Dabio jis nuskrido į Maskvą. Paskui kažkokie vyrai atvežė į Lietuvą.

Daršanas sako iš pradžių net nežinojęs, kokioje šalyje atsidūrė. Išsiaiškinęs, kad tai Europa, lengviau atsikvėpė ir pats kreipėsi į policiją. Tada buvo perkeltas į Pabradės užsieniečių registracijos centrą.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos projekto vadovė Ieva Čičelytė. / E. Sinkevičiaus nuotr.

Kad ir nepatinka, nepasitenkinimą nuryja

„Nežinau, kaip kituose miestuose, bet Pabradėje tikrai pabėgėliai yra priimami, – sako Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos darbuotojas Leonardas Lipskij. – Anksčiau visuomenė nelabai priimdavo juos kaip visaverčius žmones. Bet aš per penkerius darbo metus matau, kad viskas pasikeitė. Ir dabar tikrai galima sakyti, kad jie jau yra tarp mūsų, kaip paprasti kaimynai.“

Jam pritaria ir Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos projekto vadovė Ieva Čičelytė: „Aš manau, pabradiškiai yra pripratę prie migrantų. Jie juk čia 26 metus. Turbūt kas trečias dirba užsieniečių centre. Visada bus tokių, kurie kažkokias bangas kels, bus tokių, kurie sakys kitaip. Bet kad būtų priešiški, kaip mes girdėdavom žiniasklaidoje, kad piketuoja, protestuoja, čia nėra. Tiesiog yra kohabitacija.“ Pasak I. Čičelytės, mūsų lietuviškas mentalitetas toks, kad jei ir nepatinka kas nors, pašnairuojam ir nueinam. Be to, mes esame įpratę gyventi šalia lenkų, rusų, baltarusių, totorių.

Jos teigimu, per trejus metus nėra fiksuota skundų policijai dėl netinkamo migrantų elgesio.

Padeda susiburti talentams

Prie didesnės migrantų integracijos prisideda ir Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vykdoma Užsieniečių integracijos programa. „Šis projektas skirtas prieglobsčio prašytojų, kurie gyvena Pabradės stovykloje, priėmimo ir užimtumo sąlygų gerinimui. Buvo sukurta erdvė, kurios idėja buvo padėti žmogui, kuris čia gyvena, laukia atsakymo iš Migracijos departamento, atsipalaiduoti“, – sako I. Čičelytė.

Dienos centre „Kultūrų įkalnė“ lankosi žmonės iš pačių įvairiausių pasaulio šalių. Čia yra treniruoklių salė, taip pat muzikos studija, įrengta pačių darbuotojų rankomis.

„Čia anksčiau daug ko nebuvo, žmonės tiesiog ateidavo darbo valandom, sėdėdavo, pakviesdavom svečių kokių nors. Leonardas sugalvojo, kad mes galime daryti gražius renginius su talentais. Ir atranda tų talentų“, – pasakoja Ieva. Per keletą metų gimė 3 muzikiniai projektai: grupės „Los todos“, „Ritmo broliai“ su afrikiečiais ir „Uphill 7“, kurioje groja ir Daršanas. „Mūsų projektas tuo ypatingas, kad šie žmonės neužsibūna. Jie arba gauna prieglobstį ir išvyksta, arba tiesiog migruoja, kažkur bando laimę, turime didžiulę žmonių kaitą. „Uphill 7“, fenomenas – jie visi kaip susikūrė, taip dar iki šiol yra“, – sako Užsieniečių integracijos programos vadovė. Jos teigimu, grupės nariai – ne tik muzikantai, svarbu, kad žmonės norėtų kažką veikti. Tarkim, Daršanas anksčiau niekuo negrojo – dabar grupėje atlieka mušamųjų partiją.

„Carito“ darbuotojas Leonardas Lipskij Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos darbuotojas Leonardas Lipskij. / E. Sinkevičiaus nuotr.

Neturėtume atstumti žmonių

I. Čičėnaitė pabėgėlių programoje dirba septynerius metus. Jos manymu, mes neturėtume atstumti žmonių, kurie prašo Lietuvoje prieglobsčio. „Nevyriausybininkai labai seniai siūlo visokius variantus, kaip galėtume sumažinti tą kančią, kai tave atstūmė, tavęs nepriima. Sakysit, jie patys norėjo, patys atėjo čia, na ir Dievas su jais. Bet kai atėjo ukrainiečių karo pabėgėlių banga, mes radom sudėtingiausių situacijų sprendimus, procesai pagreitėjo. Atsirado daugybė visokių gerų dalykų. Nė vienas negyveno kažkur stovykloje. Tai galbūt mes galėtume būti kūrybingesni ir šituo atveju?“ – svarsto Užsieniečių integracijos programos vadovė.

Pasak Ievos, manoma, kad jeigu mes sukursime geras sąlygas, visi tiesiog plūs į mūsų šalį. Jos įsitikinimu, tendencija ta, kad daugeliui prieglobsčio prašytojų mes nesame tikslo šalis, mes asocijuojamės su vartais į kažkokį rojų – Vokietiją, Prancūziją. „Paprastai jei žmogus randa draugų, tada jisai myli šitą kraštą, o jeigu neturi draugų, neturi šeimos, susiduria sunkumais, ir nusiteikia tranzitiniam variantui“, – mintimis dalijasi I. Čičelytė.

Tiesa, istorijų yra įvairių. „Visi žinome, kad Sirija, Jemenas, Afganistanas turi rimtų ilgalaikių problemų, kurios taip greitai neišsisprendžia, bet, pavyzdžiui, žmones iš Baltarusijos, reikia ištirti. Dalis iš jų iš tiesų opozicionieriai ir patiria represijas, o dalis bando laimę. Tam ir yra Migracijos departamentas, kad tyrinėtų tas situacijas“, – svarsto „Carito“ atstovė.

Daršanas sako, kad iš 38 pažįstamų šrilankiečių, kurie buvo Lietuvoje, jis čia liko vienas. Daršanas savo ateitį mato Lietuvoje: „Gal todėl, kad aš visą gyvenimą nuo ko nors bėgau. Atvažiavau į šią gražią šalį ir čia dabar mano namai...“

 

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2022 metais Lietuvoje prieglobsčio prašė 1051 asmuo (2021 m. – 4259, 2020 m. – 321, 2019 m.– 646). Daugiausiai iš jų buvo Baltarusijos (40 proc.), Rusijos (14 proc.), Irako (13 proc.), Sirijos (6 proc.), Tadžikistano (5 proc.) piliečių. Šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 71 asmuo iš Šri lankos.

Užsienio piliečiai, prašę prieglobščio Lietuvoje 2018-2022 m.

 

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.