Savižudybės krizė – ankstyvoje jaunystėje 

Jonavoje šeštą valandą ryto įsakmus žadintuvo signalas pažadina Editą (vardas pakeistas, tapatybė redakcijai žinoma) iš neramaus miego. Moteris keliasi, ruošia kavą, pusryčius, bendrauja su vyru. Ir svarsto, kaip reikės ištverti dar vieną dieną. Aštuntą valandą prasideda darbai. Darbas, sako Edita, įtemptas. Jeigu vyksta koks renginys, namo moteris grįžta gerokai po oficialių darbo valandų.

„Dabar pagalvoju, kad visas mano ligos kelias buvo persmelktas nuotaikos, lyg būčiau žemė, kurioje niekas niekada neaugs. Į galvą pradėjo lįsti visokios mintys, susimąstydavau ir apie tai, ar gyvenimas ko nors vertas. Atrodė, kad visas pasaulis eina prieš mane ir už kažką baudžia. Supratau, kad negerai taip mąstyti, kad tai nėra normalu, bet negalėjau nieko padaryti“, – taip savo istoriją pradeda Edita. 

Edita depresijai būdingus simptomus pajuto dar besimokydama mokykloje, o pagalbos kreipėsi tik pradėjusi savarankišką gyvenimą. 42-ejų moteris dar ir šiandien apie savo išgyvenimus kalba atsargiai: patirtis parodė, kad psichologinių sunkumų nepatyrę žmonės depresiją vertina skeptiškai. 

„Prastai jaustis pradėjau besimokydama dešimtoje klasėje. Bet tada niekas apie tai nekalbėdavo. Vyravo tokia nuomonė, kad depresija – ponų liga, išsigalvojimas“, – pamena Edita. Laikui bėgant moters savijauta prastėjo: jos liga pasireiškė stipria nuotaikų kaita, savigrauža ir, galiausiai, mintimis bei aktyviais savižudybės planais. Jai tada buvo 19 metų. 

Statistika – ledkalnio viršūnė 

Edita nepateko į kelių šimtų kasmet Lietuvoje nusižudančių žmonių statistikos eilutę. Nors savižudybių skaičius šalyje kasmet mažėja, specialistų vertinimu, mažėjimo tempai vis dar per lėti. 

Jonavos sporto arenoje telpa 2800 žmonės. Per penkerius metus šalyje nusižudė daugiau žmonių, nei galėtų susirinkti į populiarios muzikos žvaigždės koncertą ar sporto varžybas. 

Savižudybė nesirenka žmonių nei pagal amžių, nei pagal lytį, nei pagal gyvenamąją vietą. Žudosi vyrai ir moterys, suaugusieji ir vaikai, kaimų ir miestų gyventojai. Tačiau oficialiai fiksuoti nusižudžiusiųjų skaičiai neparodo tikrosios šios problemos masto. Taip yra todėl, kad kai kurios savižudybės lieka neišaiškintos, be to, šalyje nėra sistemos, kuri leistų apskaičiuoti bandymų nusižudyti skaičių. 

2020 m. Valstybinio psichikos sveikatos centro (VPSC) užsakymu VU Suicidologijos centro mokslininkė dr. Jurgita Rimkevičienė ir VPSC specialistas Rimantas Misevičius parengė Savižudybių registravimo sistemos tobulinimo projektą, kuriame rašoma, kad neidentifikuotų savižudybių galima ieškoti tarp įvykių, kai ketinimas nepatikslintas, arba tarp atsitiktinių apsinuodijimų. 

Šiuo metu nežinoma ne tik tikslaus nusižudžiusiųjų skaičiaus. Trūksta sisteminės informacijos apie bandymus nusižudyti ir tai, kiek žmonių paliečia vieno asmens savižudybė. Nors statistika apie tai nerenkama, skaičiuojama, kad vienas nusižudęs tai bando padaryti nuo dešimties iki dvidešimties kartų, o vieno žmogaus savižudybė, remiantis įvairiais tyrimais, paliečia dar bent 10–15 žmonių.

Dr. J. Rimkevičienės ir R. Misevičiaus parengtame plane rašoma, kad turint tikslią savižudybių statistiką ir duomenis apie bandymus nusižudyti, Lietuvoje būtų galima įgyvendinti daug efektyvesnes savižudybių prevencijos, intervencijos ir postvencijos programas. 

Svarbi ne tik psichikos sveikata

Tyrimai rodo, kad didžioji dalis nusižudžiusiųjų arba bandžiusių tai padaryti bent sykį apie savižudiškas mintis yra kam nors užsiminę. Edita pasakoja, kad paauglystėje apie savo išgyvenimus mėgino kalbėtis su šeimos nariais, tačiau palaikymo nesulaukė. Atvirkščiai: jai buvo pasakyta, jog prisigalvoja nesančių problemų. 

Utenoje dirbantis psichologas Juozas Kairys apgailestauja, kad, nors daugeliu klausimų Lietuva yra pažengusi šalis, mums vis dar trūksta jautrumo kitų skausmui. 

„Kiekvienas turėtų sau aiškiai įsivardyti, kad negalima praeiti pro šalį, kad, išgirdus kalbant apie savižudybę, reikia paskambinti pagalbos linija“, – psichologas įsitikinęs, kad situaciją įmanoma pakeisti tik investuojant į švietimą. 

Su psichologo mintimis, kad vieno žmogaus savižudybė paliečia daugiau žmonių, sutinka ir  Vilniaus universiteto Psichologijos instituto Suicidologijos tyrimų centro mokslo darbuotojas Said Dadašev. Jo teigimu, savižudybių problema yra daugiasluoksnė ir apima daug gyvenimo sričių. Anot S. Dadašev, visų pirma turėtume kalbėti ne apie nenorą gyventi, o apie sunkiai žodžiais įvardijamą kančią ir emocinę įtampą, kurią jaučia žmogus. Specialistas apgailestauja, kad pernelyg dažnai savižudybės krizę išgyvenantys žmonės net mėgindami kreiptis pagalbos jos nesulaukia, o po kelių tokių bandymų nuleidžia rankas. 

„Kartais galvojama, kad savižudybė – išskirtinai tik psichikos sveikatos problema, todėl ji turėtų būti sprendžiama tik padedant psichikos sveikatos specialistams, bet realybėje ši problema susijusi su labai daug gyvenimo sričių, todėl būtų galima sakyti, kad savižudybių prevencija yra ir visuomenės atsakomybė ir turėtų būti nukreipta į visuomenės gerovės tobulinimą. Neatsitiktinai kartais sakoma, kad savižudybių rodiklis yra visuomenės dvasinės sveikatos rodiklis“, – kalba S. Dadašev. 

Pagalbos linija nutrūksta

Stresas, nerimas, liūdesys, savižudiškos mintys – kasdien kartu su Edita. Tačiau jau yra prošvaisčių: moteris gyvena savarankišką gyvenimą, išlaiko save, tad pagaliau gali galvoti apie psichologinę pagalbą. Pirmą kartą į psichologo kabinetą Edita įžengė būdama 35-erių. 

Jonava – mažas miestas, privačia praktika besiverčiančių psichologų čia nėra, o į polikliniką kreiptis moteris nedrįsta: asmeniškai pažįsta visus ten dirbančius psichologus. Apsilankiusi pas privačias paslaugas teikiančią psichologę Kaune pirmą kartą po daugelio metų Edita galėjo išsikalbėti. Psichologė nustatė: ligos užuomazgos slypi gilioje vaikystėje, ir, iš pradžių įtarinėjusi bipolinį sutrikimą, galiausiai diagnozavo depresiją. 

Pas psichologę Edita lankėsi kartą per savaitę. Savaitgaliais psichologė nedirbo, tad Editai reikėjo perdėlioti savo darbotvarkę. Seansai dažniausiai vyko 17 valandą. Tam, kad spėtų į autobusą ir laiku atsidurtų Kaune, Edita kartą per savaitę privalėjo išsiprašyti iš darbo. Po seanso – vėl kelionė autobusu. Šįsyk – į namus, kur laukė vyras, depresijos nepripažįstantis liga. 

Vieno seanso kaina, įskaitant kelionės išlaidas, – maždaug 30 eurų. Vadinasi, per mėnesį – 120. Tai – beveik trečdalis to meto minimalaus mėnesinio atlyginimo. Per pusmetį suma išaugdavo iki 720 eurų. Bet Editai rūpėjo ne pinigai, o sveikata. Besilankant pas psichologę moters savijauta pradėjo gerėti. Tai tęsėsi pusmetį. O tada Edita neteko darbo ir nebegalėjo susimokėti už paslaugas. 

Vėliau jonaviškė pabandė kreiptis į moterų pagalbos liniją. Sako sulaukusi supratimo ir palaikymo, bet linijos savanoriai rekomendavo kreiptis į psichiatrą arba psichoterapeutą. Jonavoje Edita tam neturi galimybių. Nerimas, stresas, mintys apie gyvenimo prasmę vėl tapo Editos kasdieniai palydovai.  

Nėra vieningos sistemos

Apie savižudybių problemą ir jos sprendimo būdus Lietuvoje daugiau kalbėti pradėta 2013-aisiais. Tais metais patvirtintas pirmasis Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) psichikos sveikatos veiksmų planas 2013–2020 m. Atsirado pavienės iniciatyvos savivaldybėse. 2015–2016 m. savižudybių prevencija įgavo pagreitį. 2015 m. Valstybiniame psichikos sveikatos centre įsteigtas Savižudybių prevencijos biuras, Seime pradėjo veikti Savižudybių ir smurto prevencijos komisija, Sveikatos apsaugos ministerijoje atsirado Psichikos sveikatos skyrius. Patvirtinamas Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo ir savižudybių prevencijos veiksmų planas 2016–2020 m., vykdomos kitos iniciatyvos.

Tais pačiais metais nusižudžiusių asmenų artimųjų iniciatyva įkuriama asociacija „Artimiems“. Šiuo metu nemokamos savitarpio pagalbos grupės yra įkurtos devyniuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Baisogaloje, Kupiškyje, Plungėje ir Vilkaviškyje.

Tačiau 2017 m. paskelbtas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliktas 2012–2015 m. auditas parodo, kad Lietuvoje savižudybių prevencijos priemonės planuojamos netinkamai ir nėra visapusės pagalbos su savižudybės rizika susijusiems asmenims teikimo sistemos.

Audito išvadose nurodoma, kad prevencijos priemonės nėra vykdomos pakankamai efektyviai,  trūksta vienos savižudybių prevenciją šalyje koordinuojančios įstaigos, neįvertinama asmens savižudybės rizika ir neidentifikuojami su savižudybės rizika susiję asmenys. Nustatyta, kad valstybės mastu tyčinio savęs žalojimo atvejų stebėsena neefektyvi, o psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo ir savižudybių prevencijos veiksmų plano 2016–2020 m. priemonės suplanuotos netinkamai.

Problemų – daugiau nei sprendimų

Po valstybinio audito prabėgo šešeri metai. Buvusi Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė Valija Šap džiaugiasi, kad sprendžiant savižudybių problemą pastaraisiais metais pasistūmėta į priekį. Visgi, apgailestauja specialistė, yra dar daug spręstinų problemų. Pasak V. Šap, psichologinių sunkumų turintys žmonės neretai negauna jiems reikiamos pagalbos laiku, nes savivaldybėse dirbančių psichikos sveikatos specialistų skaičius yra per mažas, ypač trūksta specializuotos pagalbos vaikams ir paaugliams. V. Šap turimos žinios leidžia teigti, kad nėra sistemiškai vertinamas ir planuojamas psichologų paslaugų poreikis, o paslaugų teikimas ne visada atliepia visuomenės poreikius. Buvusi Psichologų sąjungos prezidentė pastebi, kad vis dar yra savivaldybių, kurios nepakankamai investuoja į psichologo paslaugų prieinamumo gerinimą ir ne visada užtikrina reikiamos pasiūlos ir apimties paslaugų teikimą. 

„Regionuose gyventojai turi dar mažiau galimybių pasirinkti psichologą, nors paciento teisės ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas nurodo, kad žmogus gali pasirinkti sveikatos priežiūros sistemoje dirbantį specialistą. Tačiau yra tokių psichikos sveikatos centrų, kur dirba vos vienas psichologas. Į konsultacijas reikia vykti bent kartą per savaitę, kartais – ir du. Pacientas turi teisę kreiptis pagalbos kitame rajone arba apskrities centre, tačiau suprantama, kad važinėti į kitą rajoną yra sudėtinga“, – apgailestauja V. Šap. 

Šiuo metu 17 tūkst. gyventojų numatytas vienas psichologo etatas. Sudaryta galimybė Lietuvos mastu papildomai įdarbinti 115 medicinos psichologo etatų, tam skiriamas papildomas finansavimas. Nuo 2021 m. liepos šia galimybe pasinaudojo 54 psichikos sveikatos centrai ir buvo papildomai įdarbinta 28 medicinos psichologų etatai.

Dabartinei sistemai būdingus trūkumus įžvelgia ir suicidologas S. Dadašev. Jo požiūriu, gydymo įstaigoms trūksta išteklių ir specialistų, bendradarbiavimo tarp skirtingų įstaigų, specialistams – specifinių žinių apie savižudybės krizės įveikimą, nepakankamai aišku, kaip vykdyti atvejo vadybą.

„Ištikus savižudybės krizei turėtų būti teikiama skubi pagalba, kartais jos reikia tą pačią dieną, tačiau matome, kad ne visur yra tokios galimybės. Žmogus turi teisę į konfidencialią pagalbą, bet regionuose tai sunkiau užtikrinti, nes dauguma vieni kitus pažįsta. Specialistams užkraunamas didžiulis darbo krūvis, be to, sudėtinga specialistus pritraukti dirbti į regionus“, – pasak S. Dadašev, jei sistema būtų efektyvesnė, galėtume išgelbėti daug daugiau gyvybių.

Kai kurios savivaldybės aktyviai ėmėsi spręsti problemą

S. Dadašev sako, kad nemažai savivaldybių pastaraisiais metais susitelkė ir pradėjo daugiau investuoti į problemos sprendimą. Sektinu pavyzdžiu išskiriamas Kupiškis, kur savižudybių skaičių pavyko sumažinti kelis kartus. Kita pozityvų pavyzdį rodanti savivaldybė – Ukmergė. 

Buvęs Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas pabrėžia, kad svarbu užtikrinti, jog žmogus ne tik sulauktų pagalbos, bet ir žinotų, kur kreiptis ištikus krizei, dėl to savivaldybėje daug dėmesio skiriama informacijos sklaidai.  Savivaldybėje dirba tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, rengiamos išsamios savižudybių problemos analizės. 

Prie savižudybių prevencijos Ukmergėje, kaip ir dar dešimtyje Lietuvos savivaldybių, prisidėjo „Rotary“ klubas. Rotariečiai 2018–2020 m.  vykdyto projekto metu finansavo savižudybių prevencijos sistemų diegimą, gerino psichologinės pagalbos pasiekiamumą.

Pokyčiai savivaldybėse gali prasidėti ir paprastų darbuotojų dėka. Taip nutiko Zarasuose, kur Nadiežda Matušova kartu su Zarasų švietimo tarnyba parengė Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo finansavimą gavusį projektą, skirtą stiprinti gebėjimus savižudybių prevencijos srityje. 

Vykdant projektą per 2017–2018 m. Zarasuose buvo apmokyti daugiau nei 180 žmonių: socialiniai darbuotojai, psichologai, priešgaisrinės pagalbos darbuotojai, policijos pareigūnai, seniūnijų, savivaldybės, mokyklų atstovai, parapijos klebonas.

Programa neapsiribojo tik mokymais: skirtas finansavimas visuomenės švietimui, informacijos sklaidai. Zarasų rajono savivaldybė savo ruožtu parengė savižudybių prevencijos 2018–2021 m. programą ir priemonių planą, reagavimo į savižudybių riziką algoritmus, sudarė savižudybių prevencijos komisiją.

N. Matušova džiaugiasi, kad praėję mokymus žmonės dabar gali pamatyti tą, kuriam reikia pagalbos, ir padėti jam, tačiau pasigenda refleksijų bei tęstinumo. 

Kalbėdama apie mokymus N. Matušova turi galvoje „safeTALK“ ir „ASIST“ mokymus, kurie visame pasaulyje pripažįstami kaip viena efektyviausių priemonių kovoje su savižudybėmis. 2017 m. mokymai pradėti vykdyti Vilniuje, nuo 2018 m. – visoje šalyje suteikia žinių ir įgūdžių, padedančių apsaugoti gyvybes. 

Savižudybių prevencijos mokytojų asociacijos pirmininkė Julija Meišimė informuoja, kad 2018–2022 m. „safeTALK“ ir „ASIST“ mokymuose visoje šalyje dalyvavo 18 446 žmonės, tačiau visuomenės sveikatos biuruose mokymų kasmet mažėja.

Prevencija interpretuojama plačiai

Ne visose savivaldybėse į savižudybių prevenciją žiūrima taip, kaip Ukmergėje ar Zarasuose. 2021 metų pradžioje nusižudė tuometis Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius. Tąsyk savivaldybės gydytoja Eligija Židonienė kalbėjo, kad visi uteniškiai yra sukrėsti ir artimiausiu metu bus imtasi veiksmų, kad savivaldybėje būtų įdiegtas reagavimo į savižudybę algoritmas.

Utenos rajono savivaldybėje jau ne vienus metus vykdomos prevencinės programos, didžiausias dėmesys skiriamas „safeTALK“ ir „ASIST“ mokymams. Kaip tvirtina Utenos rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro vadovė Alma Gaidienė, kasmet šiuose mokymuose sudalyvauja apie 25 žmones: socialiniai darbuotojai, gydytojai, pedagogai, asmens sveikatos priežiūros įstaigų, priėmimo ir skubios pagalbos skyrių darbuotojai. 2022 metais mokymus baigė 20 žmonių.

Praėjo dveji metai nuo uteniškių išskirtinai gerbto savivaldybės administracijos direktoriaus savižudybės. Savivaldybė vis dar neturi išsamaus veiksmų ir siektinų rezultatų plano, kuriame atsispindėtų, kokias visuomenės grupes labiausiai paliečia savižudybė, savivaldybėje neįdiegtas reagavimo į savižudybes algoritmas, o savižudybių prevencijos sąvoka čia interpretuojama gana plačiai.

Tiek visuomenės sveikatos biuro vadovė, tiek ir savivaldybės gydytoja įsitikinusios, kad Utenoje savižudybių problema nėra tokia didelė kaip kitose savivaldybėse.

2017–2021 m. Utenos rajono savivaldybėje nusižudė 48 žmonės. Tai viena iš savivaldybių, kuriose 2021 m. nusižudė daugiau žmonių nei 2020 m. Utenos rajono savivaldybėje mirtingumas nuo savižudybės 100 tūkst. gyventojų yra 24,1. Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka 20,1 savižudybės.

Poslinkis į gerą

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Sveikatos psichologijos katedros profesorė Nida Žemaitienė sako, kad požiūris, jog vienur ar kitur savižudybių problema nėra tokia didelė, yra pavojingas. Tai rodo, kad žmonės nesigilina į problemą, savivalda savižudybių prevencijai skiria mažiau dėmesio, o žmonės, kurie išgyvena krizę, paliekami likimo valiai. 

Profesorė sako jau matanti pozityvų poslinkį. Kaip džiuginančius dalykus ji vardija besikeičiantį visuomenės požiūrį į savižudybę, specialistų įgūdžių ugdymą, atsiradusį nuoseklų savižudybių prevencijos programų finansavimą. Pasak specialistės, jau antra Vyriausybė iš eilės atsakingai žiūri į savižudybių problemos sprendimą, daug prisideda nevyriausybinės organizacijos, o su žmonėmis tiesiogiai dirbantys specialistai vis dažniau geba parodyti atjautą krizėje atsidūrusiam žmogui, vis daugiau dėmesio skiriama vyrų emociniams sunkumams. 

2014–2017 m. profesorė ir dar keliolika LSMU mokslininkų atliko tyrimą, kurio metu vertino sveikatos netolygumus šalyje. Viena sričių, į kurią gilinosi mokslininkai – savižudybių prevencija. Profesorė N. Žemaitienė pasakoja, kad projekto metu buvo apklausta per 150 žmonių, kurių artimieji pasitraukė iš gyvenimo, ir aiškintasi, kokią pagalbą gavo nusižudžiusieji, ir kokią – artimieji. 

Tyrimas parodė, kad ypač regionuose labai trūksta šviečiamosios veiklos. Tam, kad turėtume veikiančią sistemą, sako profesorė, būtina sukurti bandymų nusižudyti registrą, rasti būdą, kad savižudiškų minčių turintis žmogus neišnyktų iš pagalbos teikėjų akiračio, taip pat užtikrinti nenutrūkstamą pagalbą nusižudžiusiųjų artimiesiems. „Tai – ne vienų metų darbas“, – sako profesorė N. Žemaitienė. 

Labiausiai padeda palaikymas

Pasiteiravus Editos, kas jai padėjo įveikti savižudybės krizę, sako, kad tik jos pačios pastangos. Atsikratyti minčių apie savęs žalojimą padeda meditacinė muzika, dienoraščio rašymas, mantrų, kristalų terapija, piešimas. Į meną linkusi moteris sako savo piešiniuose perteikianti tai, kaip jaučiasi, o piešimo procesas leidžia bent kuriam laikui atitolti nuo depresijos paliekamų žaizdų.

Moteris niekada nesigydė antidepresantais, nedrįso gultis į ligoninę, nesikreipė į psichikos dienos stacionarus. Ji vis dar vengia atviriau kalbėti apie depresiją. Situaciją šiek tiek lengvina tai, kad Editos mama jau ima suprasti, jog depresija – klastinga ir pavojinga liga. Keičiasi ir Editos vyro požiūris – jis ima suvokti, kad depresija nėra išsigalvojimas.

Toks pokytis kainavo brangiai: Editos vyro nuomonė pasikeitė tik tada, kai depresija išsivystė į diabetą. „Pasirodo, depresija gali peraugti į kitas ligas“, – moteris paaiškina, kad gydytoja, įvertinusi jos būseną, nustatė, kad diabetas išsivystė dėl nuolat patiriamo streso ir nerimo.

Vienintelė vieta, kur jonaviškė šiandien nebijo atsiverti ir sulaukia palaikymo – grupės socialiniuose tinkluose. Vieta, kur renkasi tie, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių negauna specialistų pagalbos arba nori išsikalbėti, būti suprasti.

„Žmonės, kurie nėra susidūrę su depresija ir savižudybe, stengiasi palaikyti tokiomis frazėmis kaip „jūs jauni, jūs turite tikslų, visas gyvenimas dar prieš akis, privalote kovoti“. Bet tokios frazės tik dar labiau žlugdo. Dar labiau graužia“, – patirtimi dalijasi Edita.

Jos manymu, labiausiai padeda tie, kurie patys yra viską patyrę. Tokiose grupėse Editai neretai tenka padėti kitiems: per keturias savaites jai teko bendrauti su trimis apie savižudybę svarsčiusiais žmonėmis.

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.