Garsi britų karo korespondentė apie prievartą kare: vargu, ar kas suras ir nubaus vadą, leidusį rusų kariams prievartauti ukrainietes

Garsi britų karo korespondentė apie prievartą kare: vargu, ar kas suras ir nubaus vadą, leidusį rusų kariams prievartauti ukrainietes

#seksualinė prievarta
Balandžio 19, 2022
Kristina Aržuolaitienė profile image Kristina Aržuolaitienė

Besitęsiant Rusijos karui prieš Ukrainą gausu pranešimų apie prievartaujamas moteris, vaikus: Rusijos karys išniekino kūdikį ir siuntė vaizdo įrašus draugams apie tai, Bučoje grupę moterų ir mergaičių Rusijos kariai prievartavo beveik mėnesį, dabar devynios iš jų laukiasi. Seksualinė prievarta laikoma karo nusikaltimu, bet viltys, kad nusikaltimus padariusieji sulauks atpildo – menka. „Yra informacijos, kad vadovybė sakė: „Turėkite sau šias ukranietes“. Tačiau vargu ar kas nors suras asmenį, kuris tai įsakė“, – į skaudžią realybę sugrąžina garsi britų karo korespondentė, rašytoja Christina Lamb.

article preview image Ch. Lamb Christina Lamb / asmeninio archyvo nuotr.

Viena žymiausių britų užsienio naujienų žurnalisčių, laimėjusi 14 prestižinių apdovanojimų: penkis kartus tapusi Metų užsienio korespondente ir pelniusi Geriausio Europos karo pranešimo prizą („Bayeux Calvados-Normandy“ apdovanojimą), kurį skiria Normandijos regionas Prancūzijoje, sutiko duoti išskirtinį interviu Bendra.lt, įtraukiosios žurnalistikos platformai.

Ch. Lamb parašė daug knygų, tarp kurių ir „Mūsų kūnai – jų karo laukas“. Autorė atiduoda balsą karo zonose gyvenančioms moterims ir taip parodo, kaip kariai, teroristinių grupuočių nariai karuose naudoja prievartą kaip ginklą, siekdami pažeminti, išnaudoti ir vykdyti etninius valymus. Ch. Lamb atskleidžia neįtikėtinas didvyriškumo ir pasipriešinimo istorijas nuo Pietryčių Azijos, kur japonai per Antrąjį pasaulinį karą ėmė į vergiją „paguodos moteris“, iki Ruandos, kur buvo išprievartauta maždaug ketvirtis milijono moterų, ir šių dienų jazidų moterų bei vaikų, kurie prieš teroristinei organizacijai Islamo valstybė paimant juos į vergiją tapo masinių savo šeimų žudynių liudininkais.

Su Bendra.lt Ch. Lamb kalbėjosi apie prievartą kare kaip ginklą, kaip karo nusikaltimą, apie nebaudžiamumą ir moteris, kurios su trauminėmis patirtimis turi gyventi toliau. Žurnalistė pasakoja, kodėl apie tai nerašo istorijos vadovėliai, kodėl prievarta Ukrainos karo kontekste nepakankamai nušviečiama ir kodėl rusų kariai veikiausiai neatsakys už savo nusikaltimus.

– Ukrainos žmogaus teisių ombudsmenė Liudmyla Denisova teigė, kad Ukrainoje užfiksuota daugybė siaubingų Rusijos kariuomenės seksualinio smurto atvejų, tarp jų ir tas, kai grupė moterų ir mergaičių 25 dienas buvo laikomos namo rūsyje ir prievartaujamos. Devynios iš jų dabar laukiasi. Girdime vis daugiau istorijų apie Ukrainoje prievartaujamas moteris ir vaikus. Kodėl svarbu apie tai kalbėti, kodėl svarbu šiuos žiaurumus viešinti?

– Karuose visada buvo prievartaujama, dar senovės graikų ir persų laikais. Tačiau 2022 m. tai visiškai nepriimtina. Sunku pasakoti šią istoriją, sunku jos klausytis. Tokie dalykai (seksualinė prievarta – aut. past.) neturėtų vykti, tai yra karo nusikaltimas. Tačiau tam, kad situacija pasikeistų, labai svarbu apie tai kalbėti ir informuoti žmones, kas vyksta.

Pastaraisiais metais matome, kad seksualinis smurtas naudojamas kaip karo ginklas, nes, deja, jis yra labai veiksmingas norint pažeminti ir įbauginti priešą. Kodėl tai vis dar taip dažnai vyksta? Nes visiškai nėra teisingumo.

– Žiniasklaida skiria labai daug dėmesio karui Ukrainoje. Esate nušvietusi ne vieną karą. Ar šis karas skiriasi, kai kalbame apie smurtą prieš moteris? Kodėl prievarta virsta karo ginklu?

– Deja,  per karus visuomet labiausiai pažeidžiami yra moterys ir vaikai. Pastaraisiais metais matome, kad seksualinis smurtas naudojamas kaip karo ginklas, nes, deja, jis yra labai veiksmingas norint pažeminti ir įbauginti priešą. Kodėl tai vis dar taip dažnai vyksta? Nes visiškai nėra teisingumo. Pradėjau tuo domėtis ir rengti reportažus apie moteris, pagrobtas Islamo valstybės, moteris, kurios skrido iš Birmos į Bangladešą, kurias pagrobė (Birmos – aut. past.) kariuomenė ir prievartavo grupėmis. Visa tai vyko tikrai dideliu mastu, kalbame apie dešimtis tūkstančių moterų bei mergaičių, ir niekas apie tai nekalbėjo... Nebuvo taip, kad mes nežinojome. Tačiau nieko nevyko, nė vienas asmuo nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Su kai kuriomis iš šių moterų itin asmeniškai kalbėjausi ir jos manęs klausė, kodėl niekas nieko nedaro, o aš negalėjau atsakyti. Pradėjau domėtis ir, atvirai kalbant, buvau pasibaisėjusi, kad kaltininkų atžvilgiu imtasi tiek mažai veiksmų. 

Manau, kad reikia atskirti asmenis, kurie pasinaudoja galimybe, nuo tų, kuriems įsakoma tai daryti – naudoti prievartavimus kaip sistemingą ginklą kare. Kai kuriems žmonėms tai daryti iš tikrųjų įsako arba skatina jų vadai. Nesvarbu, ar dėl religinių, ar dėl etninių priežasčių, ar dėl to, kad nori okupuoti teritorijas, kuriose tie žmonės gyvena. Gali būti bet kuri iš šių priežasčių.  

– Ukrainoje pranešta apie dešimtis karo nusikaltimų. Ar prievartavimui, kaip karo nusikaltimui, skiriama pakankamai dėmesio?

– Ne, visiškai ne. Manau, kad dabar moterys vis dažniau kreipiasi į teismą. Bet paprastai apie tai sužinome tik vėliau. Niekas nekalba apie seksualinį smurtą realiuoju laiku. Tai labiausiai ignoruojamas karo nusikaltimas. Tyrinėjau, kas vyko Nigerijoje, o paskui maždaug tuo pačiu metu buvo užpultos Birmos moterys, pririštos prie bananmedžių. Iš tikrųjų apie tai niekas nekalbėjo. O jei ir kalbėjo, nė vienas nusikaltėlis nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Iš kai kurių moterų gaudavau žinutes: „Aš papasakojau savo istoriją, kodėl niekas nieko nedaro?“ Aš negalėjau atsakyti į šį klausimą. Taigi, pradėjau tyrimą, bandydama išsiaiškinti, kokiu mastu karuose yra įsigalėjusi prievarta.

– Parašėte knygą apie prievartavimą per karus „Mūsų kūnai – jų karo laukas“. Joje atskleidėte moterų istorijas nuo Pietryčių Azijos, kur japonai Antrojo pasaulinio karo metais į vergiją ėmė „paguodos moteris“, iki Ruandos, kur buvo išprievartauta apie ketvirtis milijono moterų. Kodėl jums buvo svarbu parašyti šią knygą? 

– Neketinau rašyti knygos, tiesiog buvau pasibaisėjusi, kad seksualinio smurto kare tiek daug, todėl pradėjau domėtis. Supratau, kad apie tai labai mažai rašoma. Negalėjau rasti knygos šia tema, todėl nusprendžiau ją parašyti.

Mane supykdė tai, ką sužinojau, ir aš bandžiau suprasti, kodėl yra tokia situacija. Tyrinėjau, skaičiau kitus straipsnius apie tai, kodėl niekas nieko nedaro. Ir savo siaubui atradau, kad tai – seksualinis smurtas prieš moteris karo metu – vyksta daugelyje vietų ir apie tai nepranešama. Antra, labai sunku pasiekti teisingumo. Net tais atvejais, kai įsivaizdavau, kad žmonės sulaukia teisingumo. Pavyzdžiui, tai, kas įvyko Bosnijoje 1990-aisiais. Seksualinis smurtas vyko Europoje ir buvo žadama, kad tai daugiau niekada nepasikartos, o iš tikrųjų labai nedaug žmonių buvo patraukti atsakomybėn. Teko kalbėtis su kai kuriomis nukentėjusiomis, jos pasakojo, kad matė savo kankintojus ir prievartautojus, smurtautojus kavinėse, restoranuose, liftuose, o kai kurie net dirbo policijoje. Tik nedaugelis iš jų buvo patraukti atsakomybėn.

Ch. Lamb knyga. / bendra.lt nuotr. / bendra.lt nuotr.

Neketinau rašyti knygos, tiesiog buvau pasibaisėjusi, kad seksualinio smurto kare tiek daug, todėl pradėjau domėtis. Supratau, kad apie tai labai mažai rašoma. Negalėjau rasti knygos šia tema, todėl nusprendžiau ją parašyti.

– Viename knygos epizode rašote apie akimirką, kai sėdite Berlyno parke ir žiūrite į skulptūras, vaizduojančias sovietus, vykdančius vadinamąjį Europos išlaisvinimą iš fašizmo. Rašote, kad paminklai iš tikrųjų turėtų būti pastatyti moterims, kurios buvo išprievartautos per karą. Kodėl?

– Manau, kad žmonės, galvodami apie karą, apie tai negalvoja, jie galvoja apie kovojančius vyrus. Ir apskritai niekas nesusimąsto apie moterų vaidmenį kare, nesvarbu, ar tai būtų jų gyvybės išsaugojimas per tokią krizę, ar žiaurumų išgyvenimas. Nerasite skulptūrų, skirtų moterims kare, ir manau, kad turime tai permąstyti.

– Apie šiuos žiaurumus nerašoma istorijos vadovėliuose, pavyzdžiui apie prievartą Antrajame pasauliniame kare galime rasti tik fragmentinius paminėjimus kituose šaltiniuose. Koks buvo prievartavimų mastas Antrojo pasaulinio karo metais? 

– Daug moterų koncentracijos stovyklose buvo išprievartautos. Išlaisvinant Berlyną rusų pajėgos išprievartavo apie 2 mln. vokiečių moterų ir daugybę moterų visoje Rytų Europoje. Ir žinote, apie tai nebuvo labai daug kalbama, moterys buvo verčiamos jausti gėdą, o kai kurios nusižudė. Ir tai mane labiausiai skaudina – tai, kad dažnai auka priverčiama jaustis taip, tarsi ji būtų padariusi kažką blogo. O šiuo atveju dar labiau, nes tos moterys buvo atstumtos savo pačių bendruomenės. Jos gyveno pasislėpusios, nes niekas jų nepriėmė.

–  Viena moteris Jūsų knygoje kalba apie tai, kad jei esi moteris teisėja, išgirdusi tokius siaubus, kaip moterį išprievartavo grupė kareivių, kaip vyrai šokinėjo ant nėščios moters pilvo norėdami atsikratyti kūdikio, – niekada to nepamirši, nes „protas ir kūnas jaučia, kad tai vyksta su tavimi“. Tačiau atrodo, kad visuomenė tai lengvai pamiršta. Kodėl vis dar taip nepatogu kalbėti apie išprievartavimą kaip ginklą kare?

– Iš tikrųjų aš galvojau, kad sunku apie tai kalbėti, bet man padėjo draugė redaktorė. Jei dalis žmonių jaučiasi nepatogiai, tai nereiškia, kad neturėtumėte apie seksualinę prievartą rašyti. Jei kažkas nepatogu, nereiškia, kad neturėtumėte apie tai kalbėti, atvirkščiai, manau, jog turėtumėte žmonėms pasakoti apie nepatogius dalykus, kad viskas pasikeistų, kitaip tokiais atvejais pokyčių nebus. Tačiau manau, kad padėtis keičiasi. Ukrainoje dabar daug žmonių rašo šiuo klausimu. Manau, kad per pastarąsias porą savaičių apie prievartavimus pranešė daugiau žmonių nei per pastaruosius 35 metus. Mano nuomone, gerai, kad žmonės kreipiasi, praneša apie tai ir kelia visuomenės pasipiktinimą.

– Kaip jūs pati jautėtės, klausydama šiurpių pasakojimų, kai rašėte knygą „Mūsų kūnai, jų karo laukas“? Kuris pasakojimas paliko giliausią pėdsaką? 

– Klausydamasi kiekvienos istorijos galvojau, kad nieko blogesnio nebeišgirsiu, o paskui išgirstu. Vieną istoriją visada prisiminsiu. Sutikau šešiolikmetę mergaitę, kuri buvo išprievartauta ir manė, kad tai buvo blogiausia naktis jos gyvenime. Vėliau išgirdau, kaip tas pats vyras atsivedė į kambarį dešimtmetę mergaitę ir ją išprievartavo. Dešimtmetė visą naktį verkė savo motinos. Jai buvo sunku pasakoti savo istoriją, bet sakė, kad labai norėjo tai padaryti, nes kitaip negalėjo pabėgti nuo jos. Norėjo, kad visi ją žinotų.

Jei dalis žmonių jaučiasi nepatogiai, tai nereiškia, kad neturėtumėte apie seksualinę prievartą rašyti. Jei kažkas nepatogu, nereiškia, kad neturėtumėte apie tai kalbėti, atvirkščiai, manau, jog turėtumėte žmonėms pasakoti apie nepatogius dalykus, kad viskas pasikeistų, kitaip tokiais atvejais pokyčių nebus.

– Jūs kalbėjotės su daugybe moterų, patyrusių prievartą per konfliktus. Viena jūsų kalbintų moterų iš Tabos sako, kad, jos manymu, išprievartavimas yra blogiau nei žudymas, nes tenka su tuo gyventi kiekvieną dieną. Kas moterims padeda išgyventi po šios traumuojančios patirties?

–  Manau, kad niekas niekada nepajėgia įveikti tokių dalykų, bet galima išmokti gyventi toliau. Skirtingi dalykai moterims padeda skirtingai. Visos moterys, su kuriomis kalbėjausi, sakė, kad nori teisingumo. Iš esmės dėl to, kad tai nepasikartotų kitoms. Jos taip pat norėjo, kad būtų pripažinta, kas joms nutiko. 

Filipinuose moterys, kurias Japonijos kariuomenė paėmė į nelaisvę ir laikė „paguodos moterimis“, gyveno prievartaujamos daugelį metų, o istorijos vadovėliuose apie tai, kas joms atsitiko, nebuvo užsiminta. 2017 m. Maniloje buvo pastatyta skulptūra, skirta tų moterų istorijai atminti, o mažiau nei po metų vyriausybė ją nuėmė. Turi būti siaubinga: tai išgyventa, bet to net negalima pripažinti. Kongo Demokratinė Respublika, Bosnija bandė įvairiais būdais padėti prievartos aukoms. Moterys turi pačios kontroliuoti savo istoriją, turi ją papasakoti taip, kaip nori. Kai kurios moterys randa gydomąją galią gamtoje, augindamos, pavyzdžiui, rožes. Deja, dauguma jų niekada su tuo nesusitaiko, tiesą sakant, kai kurios moterys, su kuriomis kalbėjausi, sakė, kad geriau būtų mirusios, nei likusios su šia našta gyventi. 

Manau, kad iš esmės labai sunku gyventi su tokia trauma, o kartais sugriūva visas šių moterų gyvenimas, nes bendruomenės jų nepriima atgal. Kai kuriais atvejais moterys pastoja, tai joms primena, kas nutiko, ir tenka auginti vaiką, kuris iš esmės yra nekaltas. Kai kurie sėkmingi projektai skatina moteris kalbėti apie tai, kas joms nutiko, dalytis istorijomis ir palaikyti vienai kitą. Terapija ir konsultavimas taip pat padeda, bet, deja, daugelyje pasaulio vietų jos neturi galimybės gauti tokios paramos.

– Savo knygoje kalbate apie tai, kad nors šioje srityje vyksta poslinkių, kaltininkai nėra baudžiami. Ar galime tikėtis, kad rusų kariai bus nubausti už ukrainiečių moterų ir mergaičių prievartavimą?

–  Iki šiol to dar nebuvo. 2002 m. pradėjęs veikti Tarptautinis baudžiamasis teismas, kurio tikslas – persekioti už karo nusikaltimus, vis dar nenuteisė nė vieno asmens už seksualinę prievartą, o per tuos metus (nuo įsteigimo) seksualinės prievartos nukentėjo šimtai moterų. Taigi situacija nėra gera. Kita vertus, tai, kad viską matome realiuoju laiku, yra didžiulis tarptautinis dėmesys, žmonės pasibaisėję žiūri į tai, kas vyksta su moterimis, vyksta daug diskusijų, galėtų padėti. Ar galime patraukti šiuos žmones atsakomybėn? Seksualinei prievartai kare skiriama daug daugiau dėmesio, todėl yra galimybė pabandyti tai panaudoti ir pasiekti teisingumą, kurio šios moterys nusipelno.

Tačiau žinote, tai sudėtinga, ypač dėl to, kad Rusija nėra Tarptautinio baudžiamojo teismo narė, o be to, bandytume patraukti atsakomybėn supervalstybės vadovą. Sunku gauti įrodymų dėl šio konkretaus nusikaltimo, norint patraukti baudžiamojon atsakomybėn atskirus karius, reikia juos identifikuoti. Ar tai buvo sisteminis nusikaltimas? Skaičiai dideli. Ar tai buvo skatinama? Tokiu atveju, galėtumėte patraukti baudžiamojon atsakomybėn už vado atsakomybę. Nėra lengva, bet dabar geriausia galimybė, nes tai, kas vyksta Ukrainoje, sulaukia labai daug tarptautinio dėmesio. Įstatymai yra, yra rezoliucija, kurią pasirašė visos iki vienos Jungtinių Tautų valstybės. Joje sakoma, kad seksualinis smurtas konflikto metu yra nepriimtinas, reikia ką nors daryti, kad jis būtų sustabdytas, ir už tai patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Rezoliucija egzistuoja ir ją reikėtų iš tikrųjų įgyvendinti. 

Na, bet tai jau kitas dalykas, kurį sunku vertinti, nes nežinome, kuo visa tai baigsis. Rusija nėra pasirašiusi Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, todėl sunku nustatyti žmones, kurie prievartavo. Yra informacijos, kad vadovybė sakė – „turėkite sau šias ukrainietes“. Tačiau vargu ar kas nors suras asmenį, kuris davė įsakymą.