Herojė nori viešumo, bet mes ją paslėpėme

Herojė nori viešumo, bet mes ją paslėpėme

Vasario 28, 2022
Kristina Aržuolaitienė profile image Kristina Aržuolaitienė

Nedirbantys žurnalistinio darbo kartais klausia, o kaip gimsta temos? Įvairiai. Žurnalistikos studentai mokomi pastebėti detales ir tiesiog „po kojomis besimėtančias“ temas, prašančias jas prikelti gyvenimui ir išguldyti straipsniuose. Akušerinio smurto temą inspiravo kelios dedamosios. 

 

article preview image M. Paulavičiūtės iliustracija

Pati gimdžiau per karantiną. Tiesa, mano patirtis buvo be galo pozityvi, tačiau girdėjau ir visiškai priešingų pasakojimų. Besilaukiant ir artėjant gimdymui tarptautinės komunikacijos ekspertė Medeina Andriulienė socialiniuose tinkluose surinko ir pasidalijo daugybės moterų, patyrusių akušerinį smurtą, istorijomis. Galiausiai Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos (MGIS) atliktoje 2019-2020 metais Lietuvoje gimdžiusių moterų apklausoje į klausimus apie akušerinį smurtą atsakė 2,7 tūkst. moterų. 13 proc. atsakiusiųjų teigė, jog ligoninėje iš personalo patyrė patyčias, 7 proc. – gąsdinimus, 8 proc. – buvo verčiamos sutikti su intervencijomis, kurios joms buvo nepriimtinos, 4 proc. teigė patyrusios prievartą. Tai yra labai svarbus pavojaus signalas, rodantis, su kokiomis patirtimis gali susidurti moterys vienu pažeidžiamiausių savo gyvenimo laikotarpių, kokioje atmosferoje gimdo. Tai ir inspiravo panagrinėti šią temą plačiau. 

Gavau daug istorijų, bet dalis moterų nenorėjo, kad jos būtų viešinamos net ir nuslepiant jų tapatybę. Baisu, kad atpažins. Kita dalis pripažino, kad net po metų apie patirtą akušerinį smurtą kalbėti sunku, o ryžtis dar vienam vaikeliui irgi sudėtingiau. Tiesa, jos į ligoninių vadovybes nesikreipė, nesiskundė ir dabar nenorėdamos „problemų, kurių ir taip pakanka gyvenime“ nepanoro, kad būtų viešinama jų tapatybė. 

Galiausiai turėdama pluoštą moterų, kurios norėjo likti anonimėmis, istorijų, bandžiau ieškoti žmogaus, kuris ryžtųsi kalbėti apie tai viešai. Vis dėlto paieškos sekėsi sunkiai. Suprantamas moterų nenoras apie tai prabilti. Man ši situacija panaši į #MeToo, kai kai kurios moterys, prabilusios apie patirtą seksualinį priekabiavimą, „užsidirbo“ šmeižto bylas. Gimdykloje tikriausiai paskutinė mintis, kuri gali kilti, tai – įsijungti kamerą, įrašyti garsą ar imtis panašių veiksmų. O ir medikus be sutikimo įamžinti draudžiama, tad kažin, ar slaptas įrašas būtų svarus įrodymas, bandant apginti savo teises gimdyti be smurtinės aplinkos? 

 

M. Paulavičiūtės iliustracija

Galų gale moterys, išgyvenusios tokias patirtis, pasveria, kiek gali patirti spaudimo, apkalbų, prabilusios apie tokį patyrimą. Ar joms to reikia? Maža to, ir kultūriškai taip susidėlioję, kad kalbėti apie gimdymą, o tuo labiau kvestionuoti gydytojų elgesį tarsi yra nepriimtina.

Atsirado viena moteris, panorusi kalbėti savo vardu, sutikusi fotografuotis. Jau buvo sudėliotas tekstas, kurio pagrindas – jos istorija, tačiau bendraujant su ja jau parengus publikaciją paaiškėjo tam tikrų detalių, kurios privertė sustoti ir pergalvoti, ar ne geriau bus paversti jos liudijimą „incognito“. Moteris pripažino išgyvenanti ne lengviausią etapą, ant savo pečių nešanti dideles atsakomybes, vaikelis dar mažas, o pirmosiomis jo gimimo dienomis ligoninėje ji beveik nesulaikydavo ašarų, atviravo išgyvenusi depresiją. Maža to, moteris pati medikė, galinti tiesiogiai susidurti su vadovybe ligoninės, kurioje ir gimdė, ir dėl kurios skundėsi, galbūt patirti tam tikrą spaudimą. Kai su ja pasidalijau dvejonėmis, ji ir toliau laikėsi savo pozicijos – kad nieko nebijo ir galime skelbti jos pasakojimą, viešindami tapatybę. Norėjo pakovoti iki galo, kad kitoms moterims netektų patirti nieko panašaus. Vis dėlto sudėjusi visas šias aplinkybes į vieną, supratau, kad vertėtų pasitarti su komanda, ar nebūtų geriau apsaugoti šią moterį ir jos istoriją papasakoti kaip anoniminę? Galiausiai su komanda nutarėme, kad moteris, išėjusi į viešumą su tokia tema, tikrai tampa pažeidžiama, nors jai pačiai taip dabar ir neatrodo. Saugumas šioje temoje be galo svarbus, o Bendra.lt yra „Media4Change“, keliančios aukščiausius etikos standartus, dalis.

Viena moteris, panorusi kalbėti savo vardu, sutikusi fotografuotis, atsirado. Jau buvo sudėliotas tekstas, kurio pagrindas – jos istorija, tačiau bendraujant su ja jau parengus publikaciją paaiškėjo tam tikrų detalių, kurios privertė sustoti ir pergalvoti, ar ne geriau bus paversti jos liudijimą „incognito“. Moteris pripažino išgyvenanti ne lengviausią etapą,

Nustebino ir medikų atšiauri reakcija. Nepasirodė jiems tai rimta problema. Ir ne be reikalo šiuos atveju lyginau su #MeToo. Alytaus medikų reakcija buvo išties panaši kaip ir tų, kurie buvo kaltinti seksualiai priekabiavę. „Šmeižtas“, – konstatavo jie. Užuot reagavę į problemą, jie pasirinko pasakyti, kad nė tokios sąvokos nėra girdėję ir nepareiškė noro viduje aptarti problemą išsamiau, jog tokie atvejai nepasikartotų, kad ligoninės personalas suprastų, kokias pasekmes nulemia toks elgesys. 

Liūdniausia, kad kalbėdama su kitų ligoninių atstovais išgirdau esą gal ne visai adekvačiai įvertino situaciją pačios gimdyvės ir kodėl prabyla tik dabar? Po metų? Na, suprask, išvis šnipštas, gerai, kad ne po dešimties pasipasakojo. Tokios reakcijos tik parodo, kad turėsime nueiti dar ilgą kelią, kol išrausime šį sovietinį palikimą iš gimdymo palatų. Būtent uždraudus per karantiną šalia turėti artimą žmogų gimdymo metu tas palikimas ir išvirto į paviršių.