Registruotis

Ignalina: kas turi pasirūpinti žmonėmis su negalia?

Ignalina: kas turi pasirūpinti žmonėmis su negalia?
#Socialinė apsauga
Rugpjūčio 24, 2022
Aurelija Babinskienė profile image Aurelija Babinskienė Maksim Nirenberg profile image Maksim Nirenberg Dovydas Šaudys profile image Dovydas Šaudys
Ignalina: kas turi pasirūpinti žmonėmis su negalia?
Ž. Raškauskaitės nuotr.

Ignalina – senstantis kraštas, jauni žmonės, baigę mokslus, nebenori čia grįžti. Tokias mintis ne kartą girdėjome kalbėdami su rajono bendruomenių atstovais. Ne kartą teko išgirsti ir rūpestį, kad vyresnio amžiaus ir negalią turintys žmonės nesulaukia reikiamos pagalbos. bendra.lt žurnalistai užsuko į besikuriančius grupinio gyvenimo namus, aplankė šeimą, kurioje slaugomi net du gulintys ligoniai.

Įkurtuvės

Dūkštas. Rami gatvelė, pavadinta Aušros skersgatviu. Vykstame į įkurtuves. Sustojame prie namo, kuris iš kitų išsiskiria tik tuo, kad yra ką tik pastatytas. Kad čia vyksta įkurtuvės, suprantame iš šalia besirikiuojančių automobilių ir laiptų turėklus puošiančių balionų. Ant terasos žydi gėlės, kruopščiai nušienauta veja, lysvėse auga svogūnai, šiltnamyje į saulę tiesiasi pomidorų daigai.

Susipažįstame su pastato šeimininkais – šiek tiek daugiau nei prieš mėnesį čia atsikėlė 10 Visagino socialinės globos namų gyventojų. Anžela noriai, pasididžiuodama vedžioja po namą, praveria ir savo kambario duris. Ji gyvena viena. Kambarys nedidukas, šviesus. Jame – lova, drabužių spinta, komoda, yra ir šaldytuvas bei mikrobangų krosnelė. „Čia mano“, – patikina Anžela. Ji, kaip ir kiti šių namų gyventojai, užsidirba šiek tiek pinigų rinkdama sraiges ir padėdama ūkininkams. „Laukiu, kada uogos bus, labai mėgstu uogauti“, – sako moteris.

Ant lentynėlės – seniai mirusios mamos nuotrauka, Marijos paveiksliukas, kvepalų buteliukas ir kitos moteriškos smulkmenos.

Ant lovos guli katė Knopkė. „Ji mano draugė. Jau 17 metų kartu, – noriai pasakoja Anžela. – Turėjau dar vieną kačiuką ir jūrų kiaulyčių. Labai mėgstu gyvūnus.“

Į savo kambarį pakviečia ir Rimas, Nataša, Alina, kiti šių naujų namų šeimininkai. Jie rodo, kaip gražiai susitvarkė, kokių turi drabužių.

Anžela veda į šiltnamį. Ji rodo, ką jau spėjo užsiauginti. Netrukus galės nusiskinti savo užaugintų agurkų, pomidorų, svogūnų. Dirba visi draugiškai, pasikeisdami.

Anžela Katė Knopkė – ištikima Anželos palydovė. / Ž. Raškauskaitės nuotr.

Į savo kambarį pakviečia ir Rimas, Nataša, Alina, kiti šių naujų namų šeimininkai. Jie rodo, kaip gražiai susitvarkė, kokių turi drabužių.

Anžela veda į šiltnamį. Ji rodo, ką jau spėjo užsiauginti. Netrukus galės nusiskinti savo užaugintų agurkų, pomidorų, svogūnų. Dirba visi draugiškai, pasikeisdami.

Grupinio gyvenimo namų gyventojai Grupinio gyvenimo namų gyventojai pasirengę sutikti svečius. / A. Babinskienės nuotr.

Visai kaip namuose

„Tai jau antri grupinio gyvenimo namai, – sako Visagino socialinės globos namų direktorė Vida Meškėnienė, – Pastebėję, kaip keičiasi mūsų gyventojų gyvenimo kokybė, nutarėme pastatyti dar vienus grupinio gyvenimo namus ir pradžiuginti dar 10 žmonių. Jie pastatyti įgyvendinant SADM investicinių projektų programą.“

Pasak direktorės, dideliuose globos namuose, kuriuose yra daug gyventojų, sunku ugdyti savarankiškumą: jie įpratę, kad kažkas už juos turi viską padaryti. „Pusryčiai, pietūs, vakarienė patiekiami nustatyta tvarka, o čia jei nenori keltis, ir nesikelia, kaip ir mes visi namuose. Atsikelsiu vėliau, susiruošiu sau pusryčius ką norėsiu“, – apie tvarką grupinio gyvenimo namuose pasakoja V.Meškėnienė. 

Be to, gyventojai, apsitarę su darbuotojais, patys perka tą maistą, kurio jie nori. „Jie patys tvarkosi, patys skalbiasi, eina į renginius, vyksta į išvykas, uogauja, grybauja, taip gyvena, kaip mes visi gyvename“, – sako direktorė.

Visagino socialinės globos namų direktorė Vida Meškėnienė Visagino socialinės globos namų direktorė Vida Meškėnienė (dešinėje) sako, kad persikėlus iš didelių globos namų į grupinio gyvenimo namus, labai pasikeičia gyvenimo kokybė. / A. Babinskienės nuotr.

Žmonės tampa savarankiškesni

V. Meškėnienės teigimu, prieš renkantis, kur įsikurti, vyko daug diskusijų. Pasirinko Dūkštą, nes čia ir infrastruktūra sutvarkyta, ir socializacijai yra galimybių: veikia geležinkelio, autobusų stotis, kultūros centras, parduotuvė. Apie galimybę būtent čia statyti namą pradėta kalbėti dar 2018 metais. Dokumentų tvarkymas užtruko, bet 2020 metais savivaldybė patikėjimo teise skyrė sklypą, o šių metų balandį gyventojai jau įsikėlė į naujus namus.

Pasak V. Meškėnienės, iš pradžių gyventojai bijojo čia važiuoti, galvojo, kaip į juos pažiūrės. Mat kai Visagine įsikūrė grupinio gyvenimo namai, gyventojai priešinosi. „Dūkšto žmonėms norime pasakyti ačiū. Mus labai gerai priėmė. Mūsų gyventojai turi negalią, visi tai žino, bet kai jų 10, jie įsilieja į bendruomenę ir niekas net nepastebi, bendrauja su jais taip kaip su visais“, – džiaugiasi direktorė.

Dūkšto bendruomenėje nebuvo pasipriešinimo, visi tik palaikė, kad žmonės su intelekto ir psichosocialine negalia atsikels čia gyventi – ir žmonės, ir seniūnas, ir savivaldybė, kuri suteikė sklypą – patvirtina ir Dūkšto bendruomenės pirmininkė Jūratė Rudokienė. Jos teigimu, tam buvo ruoštasi: bendruomenė buvo pakviesta susipažinti su būsimais kaimynais. Jie dalyvavo kultūros centre vykusiame renginyje – sėdėjo prie bendrų stalų, surengė savo darbų parodą. Žmonės pamatė, kad žmonės su negalia niekuo nesiskiria: yra labai atviri, linksmi, ir kartais dar garsiau ploja.

„Džiaugiasi mano širdis – jie keičiasi dienomis. Visi yra atviri, nuoširdūs ir labai norėtųsi, kad kiekvienas iš jų turėtų tokius namus. Tikiuosi, kad kažkada taip ir bus“, – sako V. Meškėnienė.

Grupinio gyvenimo namų gyventojai Grupinio gyvenimo namų gyventojų artimieji sako, kad persikėlus čia žmonės pasikeičia į gerą. / A. Babinskienės nuotr.

Namuose – du slaugomi ligoniai

Kiek kitokios nuotaikos už maždaug trisdešimties kilometrų, Naujajame Daugėliškyje. Bendruomenės pirmininkės Indrės Gruodienės palydėti, užsukame į Dianos Rimšelienės namus. Trobelė sena, tamsi, o joje – du slaugomi ligoniai. Vyras – po keturių insultų, nuo lovos nesikelia ir jo mama, kuri pasirinko gyventi slaugoma marčios. Dar pas Dianą glaudžiasi ir vyro dukterėčia.

Smulki moteris, pasitikusi prie durų, atsidūsta: „Visa sušlapau, kol pakeičiau jiems lovas.“ Diana sukasi kaip vijurkas – tai gerti paduok, tai televizorių įjunk. Vanduo – šulinyje. Moteris turi kibirais jo prisinešti, kad galėtų išskalbti patalynę ar apiprausti ligonius. Ji nieku gyvu nenorėtų nei vieno iš savo globotinių atiduoti į jokius globos namus ar slaugos ligoninę. „Buvo labai baisu, kai abu atsidūrė ligoninėje. Nežinau, kaip gyvenčiau, jei jų netekčiau, – sako Diana. – Labai bijau likti viena.“

Likimas moters nelepino – anksti likusi be tėvų, ji augo vaikų namuose. „Labai norėjau turėti šeimą. Dabar va turiu“, – atvirauja moteris. Diana nubraukia vieną kitą ašarą ir prisipažįsta labai pavargstanti. Ji džiaugiasi, kad penktadieniais ateina darbuotojai iš poliklinikos, padeda jai nuprausti, perrengti ligonius, patalynę pakeisti. Tai didelė pagalba, bet jos reikėtų ir daugiau. „Negaliu nieko – nei pas daktarus nuvažiuoti, va ir į Darbo biržą neišėjo nuvažiuoti, buvo išbraukę. Ir naktį reikia keltis ir prie vieno, ir prie kito – tai spaudimas kyla, tai bloga, vaistus reikia paduoti. Noriu paprasčiausiai pailsėti, – sako Diana ir priduria, – O jei aš pati susirgčiau?“

Ignalinos rajono gyventojai pasakoja, kad vienišiems vyresnio amžiaus gyventojams pagalbos ranką tiesia bendruomenės nariai.

Pagalbos reikia maldauti

D. Rimšelienės teigimu, norint gauti kokią nors savivaldybės pagalbą, reikia maldauti: „Arba verk, raudok, arba išeini. Kaip visa tai reikia iškentėti, nežinau. Tik su bendruomenės pagalba. Daugiau nieko nežinau.“

Moteris pasakoja, kad daktaras jos vyrui išrašė vežimėlį ir tualeto kėdę, kai nuėjo į savivaldybę, pasakė, kad jam nepriklauso, žmogus dar stiprus. Paskui šiaip ne taip gavo. Tualeto kėdės pusę metų laukė. Paskui kažkas pamatė numestą prie seniūnijos.

Diana norėtų, kad kas nors padėtų jai nušienauti žolę, girdėjo, kad kiti nemokamai gauna malkų... Dabar už viską reikia mokėti, nes sudėjus visų pensijas išeina per daug pinigų.

Dianą lanko socialinė darbuotoja, kuri rūpinasi nepilnametės vyro dukterėčios interesais. Ji sako ne kartą jai skundusis, kad sunku, kad reikia pagalbos, bet niekas nepasikeitė.

Diana tikisi netrukus persikelti į socialinį būstą. Ji ir už tai dėkinga I. Gruodienei, kuri padėjo susitvarkyti dokumentus.

D. Rimšelienė D. Rimšelienė namuose slaugo du iš lovos nesikeliančius ligonius: garbaus amžiaus anytą ir savo vyrą, patyrusį keturis insultus. / Ž. Raškauskaitės nuotr.

Be bendruomenės aš negalėčiau gyventi

Bendruomenės nariai lanko ir 90-tus metus skaičiuojančią Lionginą. Užsukame pas ją ir mes. Moteris pasitinka pasipuošusi: ant kaklo – karoliai, ant rankų – žiedai. Liongina dar sako esanti stipri, bet nemažai kur ir pagalbos prireikia. Pavyzdžiui, nusipirkus malkų, už jas galima gauti kompensaciją. Bet kaip senam žmogui susitvarkyti visus dokumentus, jei net iš namų sudėtinga išsiruošti? Pasirūpino bendruomenė. 

Liongina nebuvo registruota poliklinikoje. Įsikišus bendruomenei ją kas penktadienį pradėjo lankyti medikai. Po žiemos buvo sprogęs vandens šildytuvas. Liongina nesuprato, kodėl nėra šilto vandens. Ir vėl skambino Indrei. „Be jos aš negalėčiau gyventi“, – sako moteris.

Daugėliškio bendruomenė vykdo savanorišką projektą „Senukų rojus“. Laiko turintys bendruomenės nariai senyvo amžiaus kaimynus prireikus nuveža, kur reikia, sutvarko dokumentus. „Turime aktyvių žmonių, kurie padeda žolę nupjauti, plaukus apkerpa. Yra paslauga „Džiaugsmas į namus“ – paprasčiausiai aplankyti žmogų, pabendrauti, išklausyti ar paskaityti jam. Gali kreiptis ir artimieji, kurie toli gyvena – ar pasveikinti jubiliejum, ar kapines sutvarkyti,“ – pasakoja I. Gruodienė.

Liongina Naujajame Daugėliškyje gyvenanti Liongina sako, kad netoliese gyvenančių artimų giminių neturi, tad bendruomenės pagalba yra itin svarbi. / Ž. Raškauskaitės nuotr.

Kas turi pasirūpinti tokiais žmonėmis?

Daugėliškio bendruomenės pirmininkė sako, kad jai labai skauda širdį, matant tuos senus žmones: „Šiais laikais senoliai gyvena blogiau nei akmens amžiuje.“ Jos teigimu, rajone labai trūksta socialinio darbo specialistų, o senų žmonių tik daugėja. „Jiems labai sudėtinga įvardinti, kad jiems reikia tos pagalbos. Jie yra tos sovietinės kartos. Ir kaip čia skųsies, kaip čia sakysi, kas blogai. O jei ir paprašo, siuntinėjami nuo eimošiaus prie keipošiaus, turi užpildyti kalnus dokumentų. Kas turi pasirūpinti tokiais žmonėmis?“ – klausia Indrė.

Jos teigimu, savivaldybė turėtų pamatyti tokius žmones, nors kartą per metus užsukti, pamačius, kad reikia pagalbos – organizuoti ją. Dažnai darbas su žmogum yra formalus, atmestinas, pastebi bendruomenės pirmininkė.

Indrė Gruodelienė Daugėliškio krašto bendruomenės pirmininkė I. Gruodienė sako, kad rajone labai trūksta socialinio darbo specialistų. / Ž. Raškauskaitės nuotr.

Indrė pasakoja kartais užvažiuojanti pas 90-metę Janytę, kuri gyvena savo pasaulyje, su karvutėmis. Jos taip pat niekas nelanko. „Mes, bendruomenė sužinojome, kad nebus autolavkės. Nuvažiavome. Sakė visą dieną praverkiau, neturiu ko valgyti. Keletas metų ir išmirs šie žmonės, nebus kam padėti“, – stebisi I. Gruodienė.

„Kai buvome jauni, kaimai buvo pilni žmonių. Vienkiemyje buvom 9 šeimos, o dabar likom 2 tiktai. Vienoje šeimoje 82 ir 80 metų. Aš irgi aštuntoj dešimty. Niekas neatvažiuoja, nepasidomi. Gerai, kad dar greitoji, autolavkė atvažiuoja, – atsidūsta prie pokalbio bendruomenės namuose prisijungusi Genovaitė Pašilienė. – Žmogus turi būti piktas, reiklus, kad ką nors gautum, o jei tykus žmogus, nueisi, apsiverksi, niekas į tave net galvos nepakels. Kas belieka senam žmogui – tik vienatvė.“  

„Kai nėra gyventojų, darosi padėtis kaime nevykusi“, – pasakoja ir Kančiogino bendruomenės pirmininkė Danutė Butavičienė. Jos teigimu, anksčiau kaime buvo apie 100 gyventojų, dabar gal 30. Bendruomenė maža, nusenusi. „Labai gerai, kad yra globos nameliai Mielagėnuose. Labai gerai prižiūrimi. Jei ne globos namai, tie seneliai čia aplinkui gyvenantys būtų seniai užsilenkę“, – atsidūsta D. Butavičienė.

Ignalinos rajono savivaldybės 2022 metų socialinių paslaugų plane nurodoma, kad svivaldybėje yra 4 027 pensinio amžiaus gyventojai ir apie 1 300 asmenų su negalia. Pagal poreikį senyvo amžiaus ir neįgaliems rajono gyventojams teikiamos socialinės priežiūros ir socialinės globos paslaugos namuose.

Minėtame socialinių paslaugų plane įvardijama, kad rajone socialinės paslaugos namuose (jų įvairovė ir kokybė) nepakankamai išplėtotos. Gyventojai mieliau renkasi priežiūrą stacionarioje globos įstaigoje. Taip pat pažymima, kad neskiriant pakankamai lėšų paslaugoms namuose organizuoti ir neorganizuojant mokamų socialinių paslaugų namuose, paslaugų poreikis socialinės globos įstaigose dar labiau didės.

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.




 

Po šio pasakojimo apie Ignalinoje trūkstamą pagalbą vyresnio amžiaus ir negalią turintiems žmonėms su redakcija susisiekė asmenys, pasiryžę padėti straipsnio herojams. Naujojo Daugėliškio bendruomenės vadovė, Indrė Gruodienė teigė, kad savivaldybėje kilo sujudimas dėl socialinių paslaugų klausimų, buvo surengtas išplėstinis posėdis.