Nepritaria ežero urbanizacijai

Vaikščiodamas Gavaičio ežero pakrante gali stebėti prie pat kranto perinčius kragus – pasitikinčius, kad pro šalį einantys žmonės jų nelies. Vietos gyventojai pasakoja, kad šiame nedideliame ežerėlyje peri ir laukiai, perkūno oželiai, nendrinės startos, čia dažnai galima pamatyti gulbių, ančių, baltųjų garnių ar pilkųjų gervių ar netgi sutikti su šaka ant nugaros pralinguojantį bebrą. Vakarais ežero pakrantėje – ištisa simfonija paukščių balsų. Ir tai – pačiame Ignalinos mieste.

Šalia ežero įsikūrę gyventojai nerimauja dėl savivaldybės planų ežero pakrantę atiduoti turizmo reikmėms. Per metus ant ežero kranto išdygo eilė medinių namelių, o gyventojai, kaip rašoma jų peticijoje miesto valdžiai ir atsakingoms institucijoms, tik iš neoficialių šaltinių, sužinojo kad netrukus čia bus įrengtas vandenlenčių parkas. Dabar jau matyti, kad ruošiamasi šio parko statybai – prie medžių pritvirtinti lynai, tvarkoma pieva.

Peticijoje, po kuria pasirašė apie 50 žmonių, teigiama, kad tokio pobūdžio darbai kelia didelę grėsmę nedidelio ežero ekologinei pusiausvyrai. „Mes neprieštaraujame tokio pobūdžio parko steigimui Ignalinoje ir netgi sveikiname tokią idėją, tačiau jos įgyvendinimui reikia parinkti tinkamą lokaciją“, – rašoma Ignalinos Žilvičių gatvės bendruomenės pirmininko Giedriaus Kamarausko parengtame rašte. Peticijoje teigiama, kad su numatomais ežero pakrantėje kapitaliniais darbais ar būsimo rekreacinio objekto techniniu projektu visuomenė supažindinta nebuvo.

Sugriauti galime labai greitai

„Sugriauti galime labai greitai, tačiau atstatyti nebepavyks. Ką mes tada pasakysime savo vaikams ir anūkams?“, – retoriškai klausia Giedrė Samkutė-Pulokienė, kurios namas – prie pat Gavaičio ežero.

Jos teigimu, jei šioje vietoje atsiras vandenlenčių parkas, netrukus čia išdygs ir maitinimo kioskai, prasidės turistų srautai, natūralios gamtos kaip nebūta.

„Triukšmo ir tokios žmonių invazijos neatlaikys ir paukščiai bei kita gyvūnija. Vakar ar užvakar išgirdau perkūno oželį. Lakštingalos, gegutės, genys nuosavas atskrenda. Nebeišgirsime daugiau jų, – dėl ežero ateities sunerimusi moteris. – Tu niekur iš miesto neišeidamas gali matyti gamtą šalia savęs. Ar tikrai visa tai išliks, kai prasidės to parko intensyvus naudojimas?“ Jos teigimu, toks projektas daug labiau tiktų kur kas didesniame Gavio ežere.

Svarbiausia, pasak G.Samkutės-Pulokienės, kad savivaldybė su jais nesišneka, nederina planų. „Mes, gyventojai, kurie turime idėjų, norime padėti, apie tai galima tartis, reikia tiktai gero noro. Aš manau, kad kokioje nors Vokietijoje arba Japonijoje arba bet kurioje civilizuotoje šalyje pirmiausia būtų atsiklausiama gyventojų – kaip jūs žiūrite į tai, kad už 5 metrų bus toks vos ne pramoninis turizmas. Mūsų, kaip piliečių, interesai buvo atstumti“, – piktinasi G. Samkutė-Pulokienė.

Jos teigimu, gyventojai nėra nusiteikę prieš verslą, svarbu, kad tai būtų daroma tvariai, atsižvelgiant į ilgalaikes perspektyvas.

Sukūrė skulptūrą kenčiančiam ežerui

Muziejų nakties metu Ignalinos krašto muziejuje tarp kitų kūrinių pristatyta ir Jolantos Raupelytės-Balkevičienės sukurta skulptūra „Gavaičiui ramybę“. Joje vaizduojama moteris, į kurią smeigiamas peilis su užrašu „Ignalinos savivaldybė“. Moteris išsilenkusi nuo kančios, jos kaklą veržia antkaklis pavadinimu „Vandenlenčių parkas“.

J. Raupelytė-Balkevičienė pakviečia užsukti į savo namus Gavaičio ežero pakrantėje. Jau vaikštant palei ežerą žvilgsnį patraukia išpuoselėta aplinka. Menininkė negali susitaikyti su tuo, kad ežero pakrantės ramybė bus sudrumsta dėl, jos manymu, trumpalaikių pramogų. Jos įsitikinimu, šiuo atveju labiau paisoma verslo interesų, nei gamtos ar žmogaus poreikių.

J. Raupelytė-Balkevičienė apgailestauja, kad nėra ilgalaikės turizmo  regione plėtros strategijos. Ji skyrė daug laiko ir surinko medžiagą apie tai, kaip keitėsi požiūris į pakrančių užstatymą, ir pastebėjo, planai, kaip tvarkyti teritoriją prie Gavaičio, vis tobulinami ir keičiami.

Minėtoje peticijoje rašoma, kad 2016 metais patvirtintas Ignalinos, Strigailiškio ir Palūšės kurortinės teritorijos bei gretimų teritorijų turizmo ir rekreacijos specialusis planas ne kartą buvo keistas, pritaikant prie naujų sumanymų, nors to paties plano apraše keliamas uždavinys „apsaugoti rekreacines zonas nuo urbanizacijos bei trumpalaikių ekonominių interesų“.

Nenoriu, kad miestas tylėtų

Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Lina Gladkauskienė taip pat gyvena netoli Gavaičio ežero. Jos nuomonė kitokia.

„Aš pasisakysiu kaip Gavaičio ežero pakrantės gyventoja. Taip, ten yra numatomas apgyvendinimas, taip ten numatomas vandenlenčių parkas. Aš džiaugiuosi. Nes tai yra turizmas, tai yra pinigai, kurie atplaukia į Ignaliną. Aš nenoriu, kad Ignalina taptų poilsio zona atidirbusiems vilniečiams, – mintimis dalijasi L. Gladkauskienė. – Aš nenoriu, kad miestas tylėtų, merdėtų, aš noriu, kad jis atgytų. Jei atsiras pagyvėjimo daugiau, atsiras žmonių, kursis verslas. Tai ko mes norime?“

L. Gladkauskienė prisimena, kad jos vaikystėje kitoje ežero pakrantėje buvo vasaros stovyklos. „Ten atvažiuodavo iš visos Lietuvos pionieriai. Triukšmas, muzika, radijo namuose nereikėjo. Ir niekas triukšmo dėl to nekėlė“, – sako moteris.   

Ji teigia gyvenanti šiek tiek toliau nuo ežero. Į tą namą persikraustė kai buvo pirmoje klasėje ir ten gyvena iki šiol. „Tą noriu pabrėžti, kad aš esu nuolatinė gyventoja, o nepatenkinti kai kurie atvažiavę dabar“, – teigia L. Gladkauskienė.

Sprendimas – kultūrinis turizmas

„Ignaliniečiai yra pasyvūs. Jei atsiranda vienas kitas besidomintis ir dėl savo krašto kovojantis, jis yra laikomas keistuoliu, išsišokėliu, šypsosi G. Samkutė-Pulokienė. – Reikia kalbėtis su mumis. Mes turime idėjų ir galime daug ką pasiūlyti savo kraštui.“ Ji svarsto, kad dažniausiai aktyvesni yra didžiuosiuose miestuose ar svetur pagyvenę, įvairesnę patirtį turintys žmonės.

„Nesikalbėjimas rodo, kad esame nepatogūs“, – pritaria ir J. Raupelytė-Balkevičienė.

J. Raupelytės-Balkevičienės manymu, užuot kūrus trumpalaikes pramogas, reikėtų pagalvoti apie ilgalaikį poveikį turinčias iniciatyvas: organizuoti pažintines keliones, edukacijas, daugiau reklamuoti, kad žmonės galėtų atvažiuoti ir pasidžiaugti tuo, kas yra Ignalinoje vertinga. O didžiausia vertybė čia – gamta.

„Reikia išsaugoti tą, ką turime unikalaus, tuomet ir kitiems bus įdomu. Gadindami gamtą mes žmonių nepriviliosime“, – pritaria ir G. Samkutė-Pulokienė.

Menininkai siūlo plėtoti kultūrinį turizmą. Rašyti projektus, kviesti į plenerus, parodas, koncertus. Jau ir dabar tai daroma, tačiau tai galėtų būti daroma sistemingiau. G. Samkutė-Pulokienė pateikia pavyzdį – uždarius Ignalinos atominę, buvo įsteigtas regioninės plėtros centras. Žmonės galėjo rašyti projektus ir gauti finansavimą savo idėjoms. „Vienas iš tokių projektų buvo šakočių kepykla. Kiti ten kokius koldūnus klepoja. Visai Lietuvai buvo labai įdomu“, – prisimena Giedrė.

Senukų rojus

J. Raupelytė-Balkevičienė pasakoja mačiusi kitose šalyse, kaip perdaromos mokyklos, kiti pastatai ir įkuriami namukai seniems menininkams. Jie už tuos butus moka mažą mokestį, tačiau už tai moko mokinius ir bendruomenės narius meno. Moteris sako, kad toks projektas labai tiktų Ignalinai.

Daugėliškio bendruomenės pirmininkė Indrė Gruodienė mano, kad Ignalinoje galima būtų vystyti socialinį turizmą. Tai būtų vieta, kur atvažiuotų pagyvenę senjorai, tarkim, iš Danijos, ir pusę metų čia gyventų. Vėliau atvyktų kiti gyventojai.

Į Ignaliną atsikėlusi rašytoja Gintarė Adomaitytė taip pat pritaria, kad čia tiktų ramus, kultūrinis, socialinis turizmas. Jos manymu, reikia daugiau kalbėti apie gerus pavyzdžius, skatinti pasididžiavimą savo kraštu, kad žmonės pamatytų, kaip čia yra gražu. Ir užuot galvoję, kad nieko negalima pakeisti, norėtų grįžti į Ignaliną ir atvežti čia savo idėjas.

Palūšė garsina Ignalinos kraštą

Bene didžiausias traukos centras Ignalinos krašte yra Palūšė. Bendruomenės pirmininko Arvydo Gaidelio teigimu, kadaise Palūšė buvo labai žinoma, o po Černobylio atominės elektrinės avarijos kurį laiką liko apleista, palikta likimo valiai.

Susikūrusi bendruomenė pradėjo rūpintis, kaip atgaivinti šį kurortinį kaimelį ir netgi padaryti jį unikaliu kultūros židiniu. Palūšėje vyksta visoje šalyje žinomi renginiai, reprezentuojantys ne tik Palūšę, bet ir visą Ignalinos rajoną bei Aukštaitijos nacionalinį parką, sutraukiantys tūkstančius dalyvių bei žiūrovų ir turinčių ilgalaikę išliekamąją  kultūrinę vertę.

Jau daugiau nei dešimtmetį kasmet pirmąjį rugpjūčio savaitgalį tūkstančius žmonių sukviečia vienas ryškiausių bendruomenės renginių „Palūšės regata“. Čia rengiamos ne tik burlenčių ir jachtų varžybos Lūšių ežere, bet ir paplūdimio tinklinio, krepšinio (3x3) rungtynės. Tuo pat metu vyksta mugė, pop atlikėjų ir naktinis bardų koncertas ant vandens.

Žiemos šventė „Trauk stintelę“ sukviečiančia tūkstančius žiemos pramogų mėgėjų. Ši šventė puoselėja tradicinę stintelių žvejybos tinklais būdą, kuris yra išlikęs tik Molėtų ir Ignalinos rajonuose. Palūšę garsina ir muzikos festivalis „Galapagai“ bei kiti renginiai.

A. Gaidelis įsitikinęs – yra būdų kurti darbo vietas ir nekenkiant gamtai, išnaudojant tuos turtus, kurie yra.

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.