Ignalinos rajono bendruomenė: uždaromos mokyklos – didelis praradimas

Bendruomenė: čia negrįš jauni žmonės

Naujojo Daugėliškio bendruomenės pirmininkė Indrė Gruodienė įsitikinusi, kad mokyklos uždarymas gyvenvietei yra didžiulis praradimas.

„Tada viskas – jei uždarys mokyklą, jauna šeima žiūrės, kur jai patogiau, jei nėra mokyklos, čia nevažiuos. Ateina naujas finansinis laikotarpis, orientuotas į regionus, kad būtų patrauklu gyventi kaime. Ir visos lėšos, kurias planuojama įsisavinti, bus išmestos, nes žmonės gyvens ten, kur bus mokyklos“, – apgailestauja I. Gruodienė. Jos teigimu, bendruomenė praras ir dabar mokyklą lankančius jaunus žmones: „Jis išvažiuos 7 valandą, o grįš 4 valandą, jis nebenorės būti bendruomenės nariu, nebenorės čia kurti. Jam nebereikės to kaimo aplinkos.“

I.Gruodienės neįtikina argumentai, kad mažose, jungtinėse klasėse nukenčia mokymo lygis. Juk neretai čia atvažiuoja tie patys mokytojai, kurie dirba rajono mokyklose. Jos teigimu, reikėtų ne skubėti uždaryti mokyklas, o ieškoti alternatyvių sprendimų. I. Gruodienė sako paskaičiavusi, kad per 5 metus į mokyklą įsisavinta 660 tūkst. eurų. „Tai išmesti tie pinigai. Koks čia protas taip daryti?“ – svarsto bendruomenės pirmininkė.

„Esame pasimetę. Man labai keista valstybės politika, kad viskas kaimuose naikinama, ruošiama kažkokia dykvietė. Nebus vaikų, išmirsime ir mes, paskutinė karta nuo žagrės. Subėgsime į didžiuosius Lietuvos miestus? Ir kas iš to? Kas toliau? Žmonės norės grįžti, bet ar bus kur?“ – sprendimu uždaryti mokyklą Naujajame Daugėliškyje labai nepatenkintas kaimo gyventojas, aktyvus bendruomenės narys Rimantas Medeišis.

Jo teigimu, gyvenvietėse turi būti išsaugomos mokyklos, kita infrastruktūra, kad jaunos šeimos atsikėlusios turėtų kur vaikus priglausti. Vyras tikina, kad kaimai atsidūrė visiškoje atskirtyje – pavyzdžiui, uždarius medicinos punktus, net paprasčiausio analgino reikia važiuoti į Visaginą.

Nesusidaro klasės

Ignalinos rajono savivaldybė pateikia statistiką: 2021 m. rugsėjį mokyklos duris savivaldybėje pravėrė 1427 mokiniai (palyginimui: 2020-aisiais 1452, 2019 – 1523). Ignalinos rajono Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos Naujojo Daugėliškio skyriuje mokslo metus pradėjo 64 mokiniai. 1–3 klasėse yra nuo 3 iki 5 mokinių, 5–8 – nuo 4 iki 6, daugiausiai vaikų lanko 9–10 klases: po 9. Planuojama, kad naujais metais pirmą klasę čia norėtų lankyti 2 mokiniai.  

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija siūlo, kad jau nuo kitų mokslo metų 1–10 klasėse vienoje klasėje negalėtų būti mažiau nei 8 moksleiviai, III–IV (gimnazijos) klasėse – mažiau nei 12 mokinių, t.y. mažesnių klasių ŠMSM nebefinansuotų – jas išlaikyti galėtų nebent savivaldybės savo biudžeto lėšomis. Jungiamos galėtų būti tik pradinės ir penktos klasės.

Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Lina Gladkauskienė paaiškina, kad Naujajame Daugėliškyje netgi sujungus 2 klases nesusidaro pakankamai vaikų, kad būtų galima išlaikyti klases. O vyresnėse klasėse taip pat vaikų nepakanka. Dėl to nutarta palikti tik 10 klasę. Tai reiškia, kad kitais metais Naujojo Daugėliškio skyrių lankys 8 mokiniai. Dar veiks priešmokyklinė klasė. L. Gladkauskienės teigimu, išlaikyti tokias klases yra labai brangu. „7 vaikai, 7 darbuotojai. Vadinasi, kaimo vaiko ugdymas yra brangus“, – sako savivaldybės administracijos atstovė.

Vis dėlto ji nesutinka, kad tokiose mokyklose yra blogesnė mokymo kokybė. Ji sako pati dirbusi šioje mokykloje, turėjo jungtines klases ir nemano, kad jie negauna tinkamo ugdymo. „Iš šitų jungtinių klasių išeidavo gabūs vaikai, gebantys ir mokantys bendrauti, puikiai prisitaikantys miesto mokykloje“, – svarsto L.Gladkauskienė.

Vaikams reikės toli važiuoti

Užsukame į mokyklą. Pastatas didžiulis, mus pasitikusi specialioji pedagogė Bronė Česliokienė veda į biblioteką-skaityklą, į užimtumo kabinetą, erdvią salę. Kieme – stadionas. „Infrastruktūra sutvarkyta, vienintelis dalykas, ko trūksta – vaikų“, – sako L. Gladkauskienė.

Specialiąja pedagoge Naujojo Daugėliškio skyriuje dirbanti B. Česliokienė baigė šią mokyklą, čia mokėsi ir jos dukra. Anksčiau moteris mokytojavo vienoje pradinėje mokykloje, bet ši taip pat buvo uždaryta sumažėjus vaikų. Tuomet pakeitė profesiją, persikvalifikavo ir tapo specialiąja pedagoge. Jau 16 metų čia dirba.

Kalbėdama apie mokyklos uždarymą, B. Česliokienė susigraudina. Jos teigimu, vaikams bus daug sunkiau. Kitais metais jiems teks važiuoti į už maždaug 30 kilometrų esančią gimnaziją Didžiasalyje. Ir dabar autobusiukai surenka vaikus iš aplinkinių kaimų. Pirmasis mokykloje būna 7.20. „Ir taip jau anksti reikia keltis. Tai pagalvokit patys, reikės dar toliau važiuoti, tai kada keltis?“ – svarsto mokytoja.

Dūkšto bendruomenės pirmininkė: be mokyklų nėra ateities

Dūkšto bendruomenės pirmininkė Jūratė Rudokienė sako, kad mokyklų uždarymas jai – labai skaudi tema: „Tai reiškia, kad nėra ateities. Jauni vaikai išvažiuoja, jų ir darbas, ir laisvalaikis atiduotas kitam dalykui. Todėl yra labai liūdna, o kaip ištaisyti tą klaidą, aš nežinau…“

Jos teigimu, Dūkšte esančią mokyklą prijungus prie Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos, labai daug vaikų iš miestelio išvažiavo mokytis į Visaginą, nes iki Didžiasalio jiems važiuoti tektų apie 60 kilometrų. Net keli autobusiukai užsuka rytais vaikų surinkti. „Geriau reikėjo padaryti, kad tie vaikai sugrįžtų. Reikėjo kovoti už kiekvieną vaiką“, – svarsto bendruomenės pirmininkė.

Reikia ieškoti išeičių

Gintarė Jurkaitė su šeima praėjusiais metais atsikėlė gyventi į Naujajį Daugėliškį,rekonstravo vyro močiutės namą. Jos vaikai mokosi šio kaimo mokykloje. Pasak Gintarės, mokykla kaime turi privalumą, kad klasėje yra vos 7–9 vaikai. Jos teigimu, tai buvo vienas iš argumentų, kodėl pasirinko būtent šią mokyklą.

Gintarei didesnė problema nei vaikų vežiojimas atrodo tai, kad darbo neteks mokyklos darbuotojai. Juk nedarbas rajone didelis. Jiems bus sudėtinga prisitaikyti.

Moters manymu, mokyklą skubama uždaryti nepaieškojus išeičių. Pastatas buvo renovuotas. Palikti tokį milžiną nenaudojamą labai neracionalu. Galima būtų ieškoti nestandartinių sprendimų. Pavyzdžiui, gal galima tapti nuotolinį mokymą taikančia ugdymo įstaiga, taip kaip Vilniuje yra OZO gimnazija.

Pasak I. Gruodienės, vienas iš galimų sprendimų būtų įkurti privačią mokyklą. Jos gali gauti tuos pačius pinigus iš moksleivio krepšelio, tačiau tokiose ugdymo įstaigose nereglamentuojamas vaikų skaičius klasėje.

Gintarės manymu, jaunam specialistui gali būti garbės reikalas dirbti tokioje mažoje mokykloje, tik reikia tinkamai pakviesti, sudaryti geras sąlygas. „Jei nieko nesiūlai, niekas ir nežino, kad gali čia atvykti“, – svarsto Gintarė.

„Mažoje bendruomenėje mokykla yra didelis dalykas. Viskas prasideda nuo švietimo, kiek mes turime inteligencijos, žinių, kiek saugioje aplinkoje auga vaikai, kokį pavyzdį jie mato, tokiu keliu ir nueina“, – svarsto Gintarė.

Gintarė – vilnietė, nemažai metų praleido užsienyje. Jos teigimu, daug kas stebėjosi dėl sprendimo pasirinkti kaimą. Tačiau moteris įsitikinusi – visiškai nesvarbu, kur tu gyveni, kaip tu gyveni, svarbu kas yra tavo galvoje. Viskas priklauso nuo požiūrio.

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.