Įsivaikinti gali tik susituokusios poros. Ar kitiems pagelbėtų orus įstatymas?

Įsivaikinti gali tik susituokusios poros. Ar kitiems pagelbėtų orus įstatymas?

#žmogausteisės
Rugsėjo 16, 2022
Kristina Aržuolaitienė profile image Kristina Aržuolaitienė

Seimas sutarė dėl rudens darbų programos. Civilinės sąjungos įstatymas, kuris pakeitė Partnerystės įstatymą, iš darbotvarkės nebuvo išbrauktas. Būtent jis atvertų daugiau galimybių poroms, gyvenančioms nesusituokus. Vis dėlto įsivaikinimo galimybės tokioms poroms šis įstatymas nenumatytų. Šiuo metu vieniši ar nesusituokę žmonės įsivaikinti gali tik išimtiniais atvejais. Kodėl tik susituokusios poros gali pasinaudoti šia privilegija ir ar tokie ribojimai nėra dar vienas argumentas parengti orų nesusituokusių porų teises ginantį įstatymą? 

article preview image

Šeima – ne tik tėtis ir mama 

Sporto trenerė Agnė Mickevičiūtė-Butienė su sutuoktiniu įsivaikino mergaitę Uną, kuriai šiuo metu ketveri. Ji sako, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai svarbiausia – saugi vaiko aplinka, todėl kreipiamas dėmesys į namus, kambarį, kuriame vaikas gyvens, taip pat į tai, ar įtėviai turės galimybę finansiškai pasirūpinti vaiku, patenkinti jo poreikius. 

„Taip pat labai svarbi psichologinė įtėvių būsena, todėl atsargiai vertinamas kiekvienas norintis įsivaikinti“, – tvirtina ji. 

Pasak Agnės, procesas nebuvo itin ilgas – tris mėnesius teko lankyti įtėviams skirtus kursus, tuomet maždaug dar po pusmečio Uną parsivežė namo. Tiesa, priduria moteris, šiuo metu procesas yra kur ilgesnis, nei prieš penketą metų. 

Ji nsako žinanti, kad vienišiems asmenims geriau rinktis globos, o ne įvaikinimo galimybę. Agnė įsitikinusi, kad bet kuriuo atveju vaikui šeimoje šimteriopai geriau, nei gyventi institucijoje: „O šeima juk nebūtinai tėtis ir mama“, – primena ji. Pasak Agnės, vaikui šeimoje svarbiausia būti mylimam ir suprastam. 

Moteris džiaugiasi, kad jos aplinkoje ne ji viena mąsto panašiai. Jos neretai prašo pasidalinti savo patirtimi apie įvaikinimo procesą, Agnė pažįsta dvi moteris, kurios laukia eilėje globoti ir vieną porą, kuri po pokalbio su Agne ir jos sutuoktiniu apsisprendė įsivaikinti, sėkmingai baigė kursus ir laukia eilėje vaiko. Geri pavyzdžiai užkrečia. 

 

Bet kuriuo atveju vaikui šeimoje šimteriopai geriau, nei gyventi institucijoje. 

Agnė Mickevičiūtė-Butienė su šeima. Asmeninio archyvo nuotr. Agnė Mickevičiūtė-Butienė su šeima. / Asmeninis archyvas

Vaikystėje įvaikinta Algimantė: ne kiekviena susituokusi pora būtų gera šeima paliktam vaikui

Algimantė Ambrulaitytė buvo įvaikinta, kai jai buvo ketveri. Šiandien veikiausiai globos namai gerokai pasikeitę nuo tų, kurie buvo prieš du dešimtmečius, kai juose augo ji. 

„Šiuo metu jau greičiausiai nebėra tokių didelių globos namų, kuriuose auga daug paliktų vaikų. Orientuojamasi į šeimynas, kad vaikas jaustų nuolat auklėtojų dėmesį ir turėtų artimesnį ryšį. Tačiau tai niekada, tikrai tikrai niekada nepakeis gyvenimo šeimoje. Galbūt ne savo, tačiau namai ir žmonės, kurie yra nuolat su tavimi, kurie priima tave kaip savo vaiką ir myli, rūpinasi, augina, yra labai svarbu“, – įsitikinusi jauna moteris. 

Jos manymu, vien tai, kad turi kur grįžti ir tai, kad pastato, kuriame užaugai, durys neužsiveria tau pabaigus mokyklą, kuria labai tvirtą saugumo jausmą – tiesiog žinai, kad nesi vienas. 

„O šis jausmas yra tikrai svarbus siekiant savo svajonių, rizikuojant dėl didesnių tikslų. Esu savanoriavusi globos namuose. Kalbėjau su vaikais, kurie sakė, kad norėtų stoti į universitetą, tačiau net nebandys to daryti“, – konstatuoja ji.

Kodėl? Nes tai, pasak Algimantės, jiems atrodo nesaugus kelias: „Jei nepasiseks, kas padės vėl atsistoti? Renkasi įgyti praktinę profesiją ir iš karto pradėti dirbti, nes tai yra saugiau nei svajonės, kurios kelia baimę. Kai augi šeimoje, visada turi užnugarį ir žinai, jei kažkas nepasiseks, tu turėsi kur grįžti ir galbūt pamėginti iš naujo. Vaikai iš globos namų neretai jaučiasi to antro šanso neturintys.“ 

Jos galva, auginti svetimą vaiką yra didelis iššūkis. Pasak Algimantės, vaikai į globos namus patenka tikrai ne iš gero gyvenimo – namuose būna labai daug didelių problemų, kurios kenkia vaikui ir jį traumuoja. 

„Tos problemos neprasideda dieną prieš vaikui gimstant. Alkoholizmo problema mano biologinėje šeimoje buvo ne tik mamos problema, tai buvo ir jos tėvų problema. Mama jau gėrė prieš manęs susilaukdama, gėrė manęs besilaukdama ir gėrė mane pagimdžius. Ir aš suprantu, kokia tai didelė rizika man pačiai – reikia daug mažiau, kad paslysčiau“, – pripažįsta ji. 

Moteris jaučiasi turinti daugiau kovoti dėl visko, nes ir baimės atsidurti ten, kur jai ne vienas pranašavo – nueiti „mamos pėdomis“ – ją lydi kasdien. „Paliktiems vaikams reikia labai daug meilės, šilumos, didelės kantrybės griauti jo vidinius demonus. Auginti ne savo vaiką reikia labai daug atsakomybės. Todėl tikriausiai iki šiol susituokusios poros yra laikomos daug patikimesnės – partneriai turi daugiau įsipareigojimų vienas prieš kitą nei nesusituokusios“, – sako ji. 

Pasak moters, yra visa įstatymų sistema, kuri užtikrina ir į saugesnę vaiko aplinką. Tačiau, jos teigimu, šiuo metu jaunų žmonių santykiai keičiasi – ne visi nori tuoktis, todėl Partnerystės įstatymas yra tikrai svarbus. 

„Galiausiai, jei kalbėsimės apie LGBT+ poras, šis įstatymo projektas tampa tik dar aktualesnis ir svarbesnis šiandieniniame gyvenime“, – mano pašnekovė.

Svarstydama apie savo atvejį, ar jai būtų buvęs skirtumas, jei globėjai būtų nesusituokę, Algimantė mano, kad ne, jei būtų lygiai tokia pati tvirta draugystė, bendrystė ir meilė, kokia buvo tuose namuose tiek tarp tėvų, tiek jaučiama vaikų. 

„Bet kiekvieni namai yra skirtingi. Nemanau, kad kiekviena nesusituokusi pora būtų blogi tėvai paliktam vaikui. Lygiai taip pat, kaip nemanau, kad kiekviena susituokusi pora būtų gera šeima paliktam vaikui“, – mano ji. 

 

Nemanau, kad kiekviena nesusituokusi pora būtų blogi tėvai paliktam vaikui. Lygiai taip pat, kaip nemanau, kad kiekviena susituokusi pora būtų gera šeima.

Algimantė Ambrulaitytė su seserimi Laura (vaikystėje ir dabar). Asmeninio archyvo nuotr. Algimantė Ambrulaitytė su seserimi Laura (vaikystėje ir dabar). / Asmeninis archyvas

Norėtų įsivaikinti ir būdama vieniša 

Pati Algimantė ne kartą yra sakiusi, kad norėtų paliktam vaikui suteikti namus. Jei tik žinotų, kad ji turinti visas galimybes pasirūpinti vaiku – galinti sukurti jam saugią aplinką, svarstų įsivaikinimą ir būdama vieniša. 

„Jeigu mes būtume pora – man būtų svarbu sudaryti su savo partneriu įsipareigojimus vienas kitam ir ketinamam pasiimti vaikui: ar tai būtų santuoka, ar partnerystė. Vaikas yra didelė atsakomybė ir nerizikuočiau jo saugumu. Ypač įsivaikinimo atveju, kai vaikas ir taip emociškai pažeistas“,  – atvirauja moteris. 

Ji tikra, kad šeima visuomet yra geriau nei globos namai. Pasak pašnekovės, vieniša mama ar tėtis, kuris geba pasirūpinti vaiku, suteikia jam namus, meilę ir rūpestį, yra geriau nei augti institucijoje. „Vieniši tėvai ir dabar augina savo vaikus, manau, kad tinkamai galėtų užtikrinti gyvenimą ir globotiniams. Tačiau aš visa tai galiu vertinti tik per savo asmeninę patirtį“, – apibendrina ji.

 

Rasa Račienė: leidus įsivaikinti, Lietuva juos „suėstų“ 

Už LGBTQ+ bendruomenės interesus kovojanti LGBTQ+ vaiko mama Rasa Račienė sako, kad jos duktė nuo mažens kalbėdavo neturėsianti vaikų, todėl ir šiandien negalvoja apie tokią galimybę, taip pat ir apie įvaikinimą. 

„Mano nuomone, jeigu jau taip įvyktų Lietuvoje, kad leistų vienalytėms poroms tuoktis ir įsivaikinti bent jau savo biologinius vaikus, šiandienos Lietuva juos „suėstų“. Tai, kas šiandien vyksta mokyklose, viešoje erdvėje, tai būtų šitų vaikų pasmerkimas pražūčiai. Aš nežinau, kiek reikėtų metų, kad pasikeistų aplinka, kurioje esame dabar“, – mano R. Račienė. 

Kitaip galėtų būti nebent tuomet, jei, pasak moters, paaiškėtų, kad tokių žmonių yra gana daug ir jie nustotų slapstytis bei gyventi dvigubą gyvenimą. 

„Bendra.lt“ kalbėjosi su ne viena LGBTQ+ pora, tačiau jų atsakymai kol kas panašūs – apie įsivaikinimą negalvoja. 

„Mes negalvojame apie įsivaikinimą, todėl nebūtume tinkamos pašnekovės. Pirmiau reikia bent Partnerystės įstatymo – įvaikinimas dar toli“, – teigė Sigita Mykolaitytė, kurianti santykius su partnere. 

 

Rasa Račienė. Asmenino archyvo nuotr. Rasa Račienė. / Asmeninis archyvas

Siekiama vaikui užtikrinti pilną šeimą 

Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus įvaikinti gali pilnamečiai abiejų lyčių darbingo amžiaus žmonės, kurie yra tinkamai pasirengę tai padaryti. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Ilma Skuodienė teigia, kad paprastesnis įsivaikinimo procesas yra sutuoktiniams – taip siekiama užtikrinti, kad vaikas pirmiausiai galėtų augti ir būti auklėjamas visavertėje pilnoje šeimoje, turėtų mamą ir tėtį, kurie kartu rūpintųsi jo pasirengimu visaverčiam gyvenimui visuomenėje, bet išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam žmogui ar vienam iš sutuoktinių. Galutinį sprendimą dėl vaiko įvaikinimo priima teismas. 

Pasak pašnekovės, norintiems įvaikinti vienišiems asmenims ar vienam iš sutuoktinių nėra keliami papildomi reikalavimai. Jie turi atitikti bendrus reikalavimus, tokius pačius, kokie keliami ir šeimoms.

„Itin svarbi ikiteisminės įvaikinimo procedūros dalis yra mokymai, organizuojami pagal GIMK (Globėjų (rūpintojų), įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programa) programą. Mokymai susideda iš 7 mokymų temų ir ne mažiau kaip 2 individualių susitikimų“, – atkreipia dėmesį I.Skuodienė. 

Pasak jos, per mokymus Tarnybos atestuoti asmenys išsiaiškina, ar nėra kliūčių įvaikinti, ištiria gyvenimo sąlygas, būdą, surenka informaciją apie norinčių įvaikinti žmonių sveikatos būklę ir pateikia išvadą dėl pasirengimo įvaikinti, t. y. ar asmenys yra pasirengę tapti įtėviais, galinčiais užtikrinti vaikui pilnavertį vystymąsi. 

Taip pat, pasak I.Skuodienės, labai svarbu paminėti, kad galimam įvaikinti vaikui yra parenkama geriausiai jo poreikius atitinkanti šeima (asmuo), o ne atvirkščiai. Tai reiškia, kad vykdant šeimos parinkimo, galimam įvaikinti vaikui, procedūrą pirmenybė teikiama sutuoktiniams ir tik nesant sutuoktinių šeimų, kurios galėtų užtikrinti geriausius vaiko interesus yra svarstoma dėl vienišų asmenų ar vieno iš sutuoktinių parinkimo galimam įvaikinti vaikui. Pašnekovė pabrėžia, kad vaiko nuomonė, kai jis dėl savo amžiaus, sveikatos būklės ir brandos ją gali suformuluoti, yra lemiama įvaikinimo procese. 

Daugiau informacijos apie įvaikinimą galite rasti čia: https://vaikoteises.lt/veiklos-sritys/vaiko-globa-rupyba-ir-ivaikinimas/ivaikinimas/ 

 

Vaikai – įrankis kelti paniką 

Asociacija Lietuvos gėjų lyga (LGL) pastaruoju metu taip pat nesulaukė užklausų dėl galimybės įsivaikinti. Pasitaiko užklausų iš lesbiečių porų, svarstančių dirbtinio apvaisinimo galimybę užsienyje.

„Sveikatos apsaugos ministerijai svarstant galimybę suteikti galimybę šia procedūra pasinaudoti ne tik susituokusioms poroms, tikimės, kad tokia galimybė bus sudaryta ir tos pačios lyties poroms“, –  viliasi Asociacijos LGL Komunikacijos vadovė  Eglė Kuktoraitė. 

E. Kuktoraitė mano, kad Lietuvoje kilus diskusijoms dėl partnerystės vaikai pasitelkiami kaip įrankis kelti paniką visuomenėje. 

„Šiame etape prioritetas teikiamas pastangoms, kad Partnerystės įstatymas apsaugotų tos pačios lyties šeimose augančius vaikus“, – komentuoja ji. 

Pasak LGL atstovės, partnerystės kritikų teiginiai neretai neatspindi realybės: „Tos pačios lyties poros Lietuvoje jau augina vaikus. Deklaruojant susirūpinimą vaikų interesais, visų pirma reikėtų apsaugoti tos pačios lyties porų šeimose augančių vaikų teises ir nustoti instrumentalizuoti vaikus kaip įrankius siekiant savo politinių tikslų.“ 

 

Žmogaus teisių centro teisininkė Monika Guliakaitė. Žmogaus teisių centro nuotr. Žmogaus teisių centro teisininkė Monika Guliakaitė. / Žmogaus teisių centras

Diskriminacijos nėra 

Tiek pagal tarptautinius, tiek pagal nacionalinius teisės aktus yra draudžiama diskriminacija dėl seksualinės orientacijos. Tiesiogine diskriminacija pagal Lygių galimybių įstatymą laikomas elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. 

M. Guliakaitė pastebi, jog dabartinė Lygių galimybių įstatymo redakcija neįtraukia šeiminio statuso kaip diskriminacinio pagrindo. Dėl šios priežasties, anot jos, šiuo metu nėra pagrindo pripažinti diskriminacinę nuostatą, kad įsivaikinti gali tik susituokę asmenys (vėlgi, yra išimtis, leidžianti įsivaikinti pavieniams asmenims).  

„Tiek pagal nacionalinį reguliavimą, tiek pagal EŽTT praktiką diskriminacija būtų laikomi tokie atvejai, kai tokioje pačioje padėtyje esančios poros būtų traktuojamos skirtingai. Pavyzdžiui, jeigu būtų įteisinta lyčiai neutrali partnerystė, bet įsivaikinti būtų leidžiama tik skirtingos lyties poroms. Arba jeigu būtų leidžiama įvaikinti nesusituokusiems asmenims, tačiau tokia teisė būtų ribojama homoseksualiems asmenims – nacionalinės valdžios institucijos, spręsdamos įvaikinimo tinkamumo klausimą valstybėse, kuriose teisę įsivaikinti turi nesusituokę vieniši asmenys, negali remtis išimtinai seksualinės orientacijos klausimu. Priešingu atveju tai sudaro akivaizdų Konvencijos 8 ir 14 str. pažeidimus, kurie, be kitų pagrindų, draudžia diskriminaciją seksualinės orientacijos pagrindu  (EŽTT sprendimas byloje E.B. prieš Prancūziją, Nr. 43546/02)“, – sako Žmogaus teisių centro teisininkė Monika Guliakaitė. 

Pagal dabartinę EŽTT praktiką, nors valstybės neturi pozityvios pareigos užtikrinti LGBT asmenų teisę įsivaikinti, jų negali išskirti vien dėl seksualinės orientacijos. Vadinasi, valstybėse, kuriose gali įsivaikinti nesusituokęs vienišas asmuo, LGBT asmenys turi teisę į vienodą traktavimą palyginti su heteroseksualiais asmenimis. 

„Lietuvoje ribojimų įvaikinti homoseksualiam asmeniui nėra, tačiau teises ir pareigas įgytų tik įtėvis, o jo partneris, kuris kartu augintų įvaikintą vaiką, jokių teisių neturėtų, kaip yra ir dabar tos pačios lyties šeimose, kuriose auga vaikai“, – paaiškina ji. 

Pagal dabartinį Lietuvos teisinį reguliavimą įsivaikinti gali tik susituokę asmenys (kitiems leidžiama tik išimtiniais atvejais), o santuoką gali sudaryti tik skirtingos lyties asmenys, dėl to tos pačios lyties pora kartu įsivaikinti negali. Priėmus Partnerystės įstatymą, tačiau jame neužsiminus apie vaikų ir tėvų teises bei pareigas, diskriminacijos, anot pašnekovės, savaime gal ir nebus, tačiau vėlgi nebus apsaugoti tos pačios lyties šeimose augančių vaikų interesai. Dėl šios priežasties, pasak pašnekovės, būtų labai svarbu turėti orų įstatymą, apsaugantį ir tos pačios lyties šeimose augančius vaikus. 

Įvairios visuomenės apklausos atskleidžia skirtingas šalių pozicijas ir patvirtina, kas Europoje konsensuso dar nėra: 2017 m. duomenimis, net 75 proc. Nyderlandų ir 68 proc. Ispanijos gyventojų visiškai pritaria LGBT asmenų teisei įvaikinti, tačiau Italijoje šis skaičius siekia tik 31 proc. Ankstesniais duomenimis, Lietuva rikiavosi šalia tokių valstybių kaip Slovakija, Rumunija, Latvija, Vengrija ir Kipras, kur nepritariančių LGBT asmenų įvaikinimui buvo daugiau nei 80 proc. apklaustųjų. 

„Nors naujesnių išsamių tyrimų nėra atlikta, didesnio pokyčio visuomenėje kol kas nepastebima. Priešingai, pasirodžius naujienoms iš pasaulio apie homoseksualių asmenų įvaikinimą, internete galima aptikti daugybę įžeidžiančių ir net neapykantą kurstančių komentarų, kurie atskleidžia, jog priešiškumas LGBT teisei įvaikinti išlieka didelis. Dėl šios priežasties Partnerystės įstatymą, kuriame būtų apibrėžiamos su vaikais susijusios teisės ir pareigos (dėl įvaikinimo – reikėtų keisti CK), būtų dar sudėtingiau priimti“,  – teigia teisininkė. 

Šiuo metu 13 iš 27 Europos Sąjungos valstybių narių leidžia įsivaikinti tos pačios lyties asmenų poroms, o 14-oje valstybių leidžiamas tos pačios lyties partnerio biologinio vaiko įvaikinimas.

 

Deklaruojant susirūpinimą vaikų interesais, visų pirma reikėtų apsaugoti tos pačios lyties porų šeimose augančių vaikų teises.

Apie vaikų psichikos būklę tos pačios lyties šeimose: 

Amerikos Psichologų Asociacija dar 1994 m., pripažino, jog homoseksualių tėvų vaikai visiškai nesiskiria nuo heteroseksualių tėvų vaikų (GOLEMAN, Daniel. Growing up in a Gay Home. Family in Transition), šiuo klausimu seniai yra pasisakę ir lietuvių autoriai (http://www.lsc.vu.lt/assets/leidiniai/index644d.html?show_content_id=548&fbclid=IwAR0CPYvoJewSdJeh1G29CHf21q0J6so5KTD0y6nh6Rx1G_Tqb-8HCmrtgrQ). 

2017 metais Australijos medicinos žurnalas paskelbė tyrimą, kuriame nustatė, jog vaikai, augę tos pačios lyties asmenų šeimose, niekuo nesiskiria nuo heteroseksualiose šeimose augusių vaikų. https://www.theguardian.com/australia-news/2017/oct/23/children-raised-by-same-sex-parents-do-as-well-as-their-peers-study-shows?fbclid=IwAR1ahKyfsNh4G8wQuwiL0HX8biE7v1PYmz9HQ0j505gsD-GIAaaQDUIOY1I ; pats tyrimas čia: https://www.mja.com.au/journal/2017/207/9/kids-are-ok-it-discrimination-not-same-sex-parents-harms-children?fbclid=IwAR2bOEXWqMZBb32YjFEovFoJ9zqUM0PeMxPNSWR_M2BQHPkfis-UwGMMWQs). Tyrime, beje, atkreipiamas dėmesys, kad ne homoseksualūs tėvai, o visuomenėje vyraujanti diskriminacija kenkia vaikų ugdymui. 

Kai kurie tyrimai rodo, jog vaikai iš tos pačios lyties asmenų šeimų netgi pasiekia geresnių mokymosi pasiekimų (School Outcomes of Children Raised by Same-Sex Couples: Evidence from Administrative Panel Data; arba https://www.washingtonpost.com/news/morning-mix/wp/2014/07/07/children-of-same-sex-couples-are-happier-and-healthier-than-peers-research-shows/ . Tai galima paaiškinti aukštesniu išsilavinimo lygmeniu, lygiaverčiu atsakomybės šeimoje pasidalinimu ir kt.

Partnerystės įstatymui Seime nepritarta. Vietoj jo užregistruotas Civilinės sąjungos įstatymo projektas. Priėmus įstatymą, partneriai galėtų paveldėti turtą, gauti informaciją nelaimingo atsitikimo atveju, tačiau įsivaikinti negalėtų, o partnerystėje gimę vaikai būtų traktuojami kaip gimę nesusituokusiems tėvams.