J. Kronkaitis: „Šauliai yra patriotinė organizacija, o mums reikia kariuomenės“

J. Kronkaitis: „Šauliai yra patriotinė organizacija, o mums reikia kariuomenės“

Liepos 18, 2022
Rytas Staselis profile image Rytas Staselis

2009-aisiais metais susitikę su tuomečiu Lietuvos kariuomenės vadu generolu Jonu Kronkaičiu kalbėjomės apie Rusijos karo prieš gruziją pamokas mūsų kariškiams. Generolo įžvalgos tada iš esmės atitiko tai, ką matėme Kremliaus  pradėto karo prieš Ukrainą pradžioje 2022-aisiais, ir ką jis pasakojo apie numanomą Rusijos kariuomenės taktiką – puolimą ilgomis šarvuočių ir automobilių vilkstinėmis, kurios patiria logistikos problemų.

article preview image Atsargos generolas majoras J. Kronkaitis. / P. Lileikio nuotr.

Maža to, Ukrainos kariškiai rusų kariuomenės puolimą atrėmė taip, kaip J. Kronkaitis įsivaizdavo prieš gerą dešimtmetį, kokioms taktikos priemonėms turi būti pasiruošę lietuviai kariai – išlaikyti pirmą masinę invaziją mobilia gynyba, gebėjimu naikinti šarvuotas priešo kolonas.

Dabar  87-erių metų J. Kronkaitis gyvena JAV, kaip pats sako, įprastą civilio gyvenimą, tačiau įdėmiai seka tai, kas vyksta Ukrainoje.

- Pone generole, nepaisant aštrių praeities įžvalgų, ar buvote kuo nors nustebintas prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą?

- Dėl to, kad Ukraina buvo Rusijos užpulta, tai mane nustebino. Man tai buvo netikėta. Tačiau, matyt, Rusija yra Rusija ar tiksliau – [Vladimiras] Putinas yra Putinas. Tai save mylintis žmogus, norintis užsitarnauti kažkokio imperatoriaus vardą, kad jis galėtų vėl sujungti tą Rusijos imperiją. Todėl man labai rūpėjo, kad to neatsitiktų su Baltijos valstybėmis.

- Manote, yra tokia grėsmė?

- Nežinau. Baltijos šalys yra NATO bloko narės ir užpuolimo atveju gaus geros paramos, bus ginamos, tačiau Lietuva, Latvija bei Estija pačios turi būti pasiruošusios gintis, turėti reikalingas pajėgas, kad galėtų ir pačios gintis, ir kitoms NATO narėms padėti, jei to prireiktų.

- Ar Jūsų nenustebino tai, kad po Rusijos atakos Ukraina nesubyrėjo, nes apie ją ypač Vakaruose buvo kalbama kaip apie korumpuotą, susiskaldžiusią šalį, kurios kariuomenė yra nepajėgi ir niekam tikusi?

- Aš manau, kad šiuo atveju toks įspūdis susidarė ne tik dėl Ukrainos vidaus reikalų, bet ir Rusijos propagandos pasaulyje. Dėl to ir Lietuva turėtų į tai atkreipti dėmesį, kad dėl savo vidinių ginčų neprieitų iki kokio nors blogio.

- Kalbant apie karybos dalykus kodėl, Jūsų nuomone, iki šiol Rusijos elitinė kariuomenė – specialiosios pajėgos, oro desanto kariuomenė, jūrų pėstininkai nepasiekė didelių laimėjimų?

- Bent jau taip atrodo, kad Rusijos karinė vadovybė nuo pat viršaus yra prasta. Matyt, patys kariai nėra įtikinti, kad tai, ką jie dabar daro, yra teisinga. Jie nesupranta, kodėl jie turi užpulti kaimyninę valstybę ir dėl to žūti. Atrodo, kad Rusijos kariuomenė  nėra gerai parengta, neturi moralinės valios kovoti iš paskutiniųjų. Didžiausia kaltė  dėl to tenka vadams.

„Mes turime būti pasiruošę tvirtai gintis iki sąjungininkų pagalbos", - teigia J. Kronkaitis.

- Kodėl Vakarų šalys delsia tiekti ukrainiečiams sunkiąją ginkluotę, kurios jiems labai trūksta?

- Mane stebina, kad visi rūpinasi tik tuo, kad Rusija turi atominių ginklų ir gali juos panaudoti. Todėl patys vakariečiai tarsi nori parodyti, kad nekovoja už Ukrainą, o tik tiekia tam tikrus ginklus. Ir labai vėluoja. Įdomu tai, kad tokios nedidelės šalys, kaip Estija ir Lietuva buvo vienos pirmųjų, supratusių, kad paramos ukrainiečiams reikia. Tik dabar JAV įsibėgėja, skiria didelius pinigus karinei paramai Ukrainai. Arba Jungtinė Karalystė. Tačiau kitos Vakarų šalys elgiasi keistai, iki šiol nesuprasdamos, kokia reikalinga Ukrainai yra sunkioji ginkluotė ir ypač artilerija. Gal iki šiol buvo neaišku, kaip vystysis Rusijos puolimas, tačiau dabar juk yra daugiau mažiau suprantama.

- Lietuva paskutiniaisiais metais įsigijo modernios sunkios ginkluotės. Kaip Jums atrodo, ar mes turėtume svarstyti perduoti visa, ką turime geriausio Ukrainai, žinoma, patys tuomet liktume be nieko?

- Man atrodo, Lietuva turi tartis su JAV dėl to, kad perdavus modernią ginkluotę Ukrainai, amerikiečiai ją greitai kompensuos. Nesame tokie turtingi, kad galėtume greitai svarbius ginkluotės dalykus nusipirkti. Turiu galvoje prieštankinius ir priešlėktuvinius ginklus. Sakyčiau, ypač prieštankinius. Nes Lietuva neturi oro pajėgų, kurias turi NATO. Šios pajėgos veikia labai greitai ir gali greitai ateiti į pagalbą. Tačiau kalbant apie prieštankinę ginkluotę, artileriją – pagalba šiais ginklais gali eiti ilgiau. Mes turime būti pasiruošę tvirtai gintis iki sąjungininkų pagalbos.

„Man labai džiugu, kad Suomija ir Švedija taps NATO narėmis – galėsime iš jų pasimokyti karinio rezervo paruošimo", - sako Jonas Kronkaitis.

- Kai kur Vakarų žiniasklaidoje galima pastebėti analitikų siūlymų Ukrainai susitaikyti su teritoriniais praradimais ir pasirinkti vieną iš dviejų išlikimo variantų – 1940-ųjų m. Suomijos (šalis išsaugojo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, perleisdama iki 10 proc. teritorijos) arba 1953-ųjų Korėjos (šalis tąsyk po kelis metus trukusio karo buvo padalinta į demokratinę pietinę ir autoritarinę-komunistinę šiaurinę dalis)?

- Man tokie siūlymai neatrodo priimtini. Jeigu jau padėtis išsivystytų iki tokio pasirinkimo, sakyčiau, kad galbūt Ukraina galėtų rinktis pokario Austrijos modelį – būsime neutrali šalis, tačiau apsiginklavę tiek, kiek mums reikia ir niekas neturi teisės mūsų varžyti. Tačiau tik tokiu atveju, jeigu situacija priverstų tokį pasirinkimą padaryti.

- Jeigu mes žinome, kad kai kurios ginkluotės mums trūksta, ar yra galimybių ją iš sąjungininkų pasiskolinti, paimti lizingu?

- Manau, kad dėl to galima susitarti ir kai kurios šalys tai daro. Galbūt dar yra ir kitų būdų. Reikia apie tai kalbėtis su JAV, tarkime, dėl sunkiosios artilerijos, tačiau reikia labai gerai apgalvoti, ko tikrai mums šiuo metu labiausiai reikia.

- Ko dar reiktų nedelsiant be artilerijos ir sunkesnės ginkluotės?

- Manau, kad šaunamųjų ginklų turime pakankamai. Tačiau buvo laikai, kada mūsų kariuomenei šovinius siuntė suomiai, todėl nereiktų rizikuoti ir sukaupti pakankamas šaudmenų atsargas.

- Tačiau nepaisant mūsų narystės NATO, iki šiol net kai kurie sąjungininkų analitikai kartais suabejoja, ar Baltijos šalys yra apginamos iš principo. Kaip tai atrodo Jums, vertinant Rusijos-Ukrainos karo pamokas?

- Svarbiausia yra mūsų pačių pasiryžimas ir tai, kad NATO šalių aviacija yra labai stipri. Mums labai svarbu organizuoti karinį rezervą. Tokį, kuris per porą dienų galėtų būti kovos lauke. Man labai džiugu, kad Suomija ir Švedija taps NATO narėmis – galėsime iš jų pasimokyti karinio rezervo paruošimo. Aš metai iš metų kartoju apie tai, kokia svarbi yra rezervo problema, tačiau vis girdžiu - „taigi NATO mus apgins“ arba „be to, mes turime šaulius“. Šauliai yra patriotinė organizacija, o mes turime turėti kariuomenę.

- Dėkoju už pokalbį.