Kaimai iki šiol tebesapnuoja savo mokyklas

Kaimai iki šiol tebesapnuoja savo mokyklas

#bendra.lt analizė
Spalio 31, 2022
Giedrė Peseckytė Jurgita Naglienė profile image Jurgita Naglienė Žygimantas Mitkus Edvinas Sinkevičius profile image Edvinas Sinkevičius

Skaičiuojama, kad nuo 2013-ųjų šalyje uždaryta apie 200 bendrojo ugdymo mokyklų. Žvelgiant dar toliau, nuo 1991-ųjų, šis skaičius būtų didesnis, tačiau tokios statistikos nėra – anais laikais uždaromos mokyklos neskaičiuotos, o ir tokio masto švietimo įstaigų tinklo pertvarkos turbūt niekas nė nesapnavo. Bet ji įvyko ir kai kuriose savivaldybėse sėkmingai tebetęsiama iki šiol. Labiausiai „nukraujavo“ šalies regionai. Dažnas kaimas, netekęs savo mokyklos ar lopšelio-darželio, kartu ėmė nykti ir pats. Vienur kitur buvusių mokyklų ir darželių pastatai ilgai tušti neužsibuvo – jei ne pačios savivaldybės, tai vietos verslas rado, kam juos pritaikyti. Vis dėlto didžioji dalis šio sovietinio paveldo iki šiol laukia naujakurių. Deja, vietos bendruomenių iniciatyvos perimti šiuos statinius ne visada sutinkamos entuziastingai. Ne viena bendruomenė iki šiol tęsia kovą už galimybę savo kaime tvarkytis taip, kaip jai atrodo tinkama.

article preview image Prieš 6-erius metus uždarytos Svirkų (Švenčionių r.) mokyklos vaizdai. / E. Sinkevičiaus nuotr.

Šis straipsnis – skilties „bendra.lt ANALIZĖ“ dalis. Šioje skiltyje publikuojami bendra.lt žurnalistų analitiniai straipsniai, rengti per pastaruosius porą metų.  

Savivaldybės interesas prieš bendruomenės

Žvarbią šeštadienio popietę Stalgėnų kaime, esančiame Plungės rajone, tvyro visiška tyla. Tik iš centrinės kaimo gatvės, kurioje – ir seniūnija, ir Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, pasukus į dešinę iš seno sukrypusio medinuko sklinda įsilinksminusių vyrų balsai. Šiame name, kažkada talpinusiame būrį pradinukų, šiandien glaudžiasi vienintelis gyventojas, viso kaimo meiliai Juozuku vadinamas.

Akivaizdu, kad tądien pas jį užsuko draugų, tad buvusios pradinės mokyklėlės kiemas net aidi nuo jų kalbų. Vyrai turbūt nežino, kad savivaldybėje jau kalbama apie tai, kad šį senutėlį pastatą reikia griauti. Bet dėl to galvą Juozas dar suks ateity. Dabar – tingi šeštadienio popietė ir draugų kompanija.

Kitaip nei buvusi pradinė mokyklėlė, vos už kelių žingsnių nuo jos stūksantis jau vėliau, kolūkio laikais, pastatytas masyvus plytinis mokyklos pastatas skendi visiškoje tyloje. Tiesa, ir jam vietos valdžia ruošia didelius pokyčius – mokyklą nutarta parduoti.

Stalgėniškiai iš pradžių turėjo ambicingą sumanymą perimti valdyti buvusios mokyklos pastatą ir jame įkurti menininkų rezidenciją. Nesulaukę valdžios palaiminimo, savivaldybei pateikė prašymą palikti jiems mokyklos sporto salę, o jei ir tai neįmanoma – bent aikštyną prie mokyklos. Dėl aikštyno daug nesiginčyta: jis įrengtas pačios bendruomenės rūpesčiu, tad būtų negražu dabar imti ir parduoti. Bet štai mokyklai ir jos salei ruošiamas būtent toks likimas. Valdininkų argumentai paprasti – taip pigiau ir paprasčiau.

Svirkose (Švenčionių r.) mokykla uždaryta prieš 6-erius metus. Šiemet duris užvėrė ir netoliese esančio Adutiškio mokykla. Kaimo gyventojų paklausėme, kaip jie jaučiasi žiūrėdami į griūvančius mokyklos pastatus. / E. Sinkevičiaus reportažas
0:00 /

Bendruomenei liepta rinktis

Plungės rajono savivaldybės vadovai bei politikai, prieš porą metų ne itin svetingai sutikę stalgėniškių norą perimti mokyklą ir patiems joje tvarkytis, skubos tvarka parengė sprendimą įtraukti pastatą į privatizuojamų objektų sąrašą ir skelbti jo pardavimo aukcioną. Bet sulaukę bendruomenės pasipriešinimo nutarė paspausti stabdžius.

Stalgėnų šeimų bendruomenei „Gija“ duota laiko apsispręsti, kam verta mesti gelbėjimo ratą – ar šiam ištuštėjusiam mokyklos pastatui, ar kiek tolėliau, kitąpus Žaliosios gatvės esančiam statiniui, kur įsikūrusi seniūnija ir kultūros namai. Stalgėniškiams aiškiai duota suprasti, kad lėšų suremontuoti, o ir ateity išlaikyti abu – nėra, tad vieną jų teks parduoti.

Bendruomenei tekusi užduotis – ne iš lengvųjų, ypač žinant, kad tiek vienas, tiek kitas pastatas reikalauja šimtatūkstantinių investicijų. O ir Stalgėnų bendruomenė yra turbūt pirmoji rajone, kuriai leista dalyvauti sprendžiant ištuštėjusios mokyklos likimą. Iki tol tokios praktikos nebuvo: visus savivaldybei nebereikalingus mokyklų ir darželių pastatus, jei ten nebuvo numatyta įkurdinti socialinių būstų ar perkelti kokią kitą įstaigą, skubėta parduoti. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iki šiol nė vienas toks parduotas statinys neprikeltas antram gyvenimui, nors juos pirkusieji kalbėjo ir apie senelių namus, ir apie apgyvendinimo ar viešojo maitinimo paslaugas.

Galima numanyti, kad mokyklas perkančių verslininkų logika – paprasta: pigiai įsigyti ir po to žiūrėti, kam ateity pavyks pritaikyti. Matydama, kad tokio scenarijaus gali tikėtis ir jų bendruomenė, grupė aktyviausių stalgėniškių nutarė belstis į valdančiųjų kabinetų duris ir prašyti galimybės dalyvauti sprendžiant buvusios mokyklos likimą.

Turėjo net 250 mokinių

Oficialiai Plungės „Ryto“ pagrindinės mokyklos Stalgėnų skyrius kurį laiką dar egzistavo. Vienintelė jungtinė antrokų ir ketvirtokų klasė su 10 joje besimokančių mokinių buvo  įkurdinta šalia mokyklos esančiose ir bendruomenės valdomose Vaikų dienos centro patalpose. Bet tai buvo tik laikinas sprendimas: 2020 metais ir šis skyrius buvo panaikintas.

Taigi kaimo mokykla, ne taip seniai minėjusi savo veiklos 100-metį, liko tik vietos gyventojų prisiminimuose ir archyviniuose dokumentuose. Šios švietimo įstaigos istorija skaičiuojama nuo 1916-ųjų, kuomet kaimo parapijos salėje buvo įkurta Telšių apskrities Plungės valsčiaus Stalgėnų seniūnijos pradžios mokykla. Savo gyvavimą jį pradėjo su 12 mokinių. Simboliška, kad ir į paskutiniąją Rugsėjo 1-osios šventę jų susirinko panašiai tiek – 10. Nors buvo laikai, kai čia mokėsi per 250 mokinių. O vietiniai iki šiol su šypsena prisimena, kad už moksleivių pasiekimus Stalgėnų mokykla buvo įvertinta raudonosios vėliavos ženklu.

Stalgėnų mokykla parduodama. / J. Naglienės nuotr.
Mokykla Stalgėnuose (Plungės r.) prieš porą metų buvo uždaryta. / J. Naglienės nuotr.

Kas atsitiko?

„Jei nori sunaikint mokyklą, padaryk jungtines klases. Jos – peilis bet kokiai mokyklai“, – įsitikinęs Stalgėnų seniūnas Arūnas Jurkus. Pasak jo, būtent pradėjus formuoti tokias klases didžioji dalis tėvų nusprendė savo vaikus perrašyti į miestų mokyklas. Tad dabar pusė jų mokykliniu autobusu vyksta mokytis į Plungę, kita pusė – į Rietavą.

„Yra pas mus gal 4 laisvi butai ir 4–5 negyvenamos sodybos. Keista tik, kad jas paveldėjusieji neskuba parduoti, o jei ir įdeda skelbimą, kainos būna tokios, kad oho… Stebėtis tik. Dėl to ir nesulaukiam naujakurių. O juk skaičiuojant negyvenamus būstus čia galėtų įsikurti 8–10 jaunų šeimų. Jei kiekviena turėtų bent po vieną mokyklinio amžiaus vaiką, jau galėtume suformuoti vieną klasę, jei po du...“ – viltingai skaičiuoja seniūnas.

Vietoj mokyklos – menininkų rezidencija?

Bet kad ir kaip skaičiuotum ir iš kurios pusės bežiūrėtum, aišku, kad į pamokas mokinius kviečiantis skambutis pagrindiniame Stalgėnų mokyklos pastate jau niekada nebeskambės. Tų laikų, kai čia šurmuliavo net 250 mokinių, nebesugrąžinsi. 

Dabar stalgėniškiai susirūpinę, kad masyvus, 2 tūkst. kv. metrų ploto mokyklos pastatas ilgainiui nevirstų vaiduokliu – tokiu, kokių netrūksta dažname kaime, pro juos prasiautus mokyklų tinklo optimizacijos pertvarkai. Juolab kad prie jo priblokuotas neseniai savo veiklą pradėjęs Vaikų dienos centras ir jo lankytojams norima sukurti ne tik jaukią, bet ir saugią aplinką.

Atskriejus žiniai apie mokyklos uždarymą, Stalgėnuose gyvenusiai jaunai Margaritos ir Valentino Charitonovų šeimai kilo idėja čia įrengti menininkų rezidenciją. Sulaukę seniūno ir bendruomenės pirmininko pritarimo, jiedu kreipėsi į Savivaldybę su prašymu leisti jiems naudotis pastatu. Be to, vietos valdžios prašyta kurį laiką, kol vyks mokyklos remontas, apmokėti pastato šildymo bei kitus komunalinius mokesčius, o vėliau prisidėti prie pastato remonto (skirti 27 tūkst. eurų).

Tiesa, šio prisidėjimo būtų reikėję sėkmės atveju, Žemaitijos kultūros ir meno vystymo centrą įkūrusiems sutuoktiniams laimėjus finansavimą jų sumanytam projektui įgyvendinti.

Skaičiuota, kad gavus finansavimą (0,5 mln. eurų) pagal Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo „Kultūra“ programą „Vietos kultūrinio verslumo skatinimas“, būtų galima suremontuoti buvusią mokyklą, pakeisti stogą, inžinerinius tinklus, bei čia įkurdinti menininkų rezidenciją.

Charitonovai siūlė mokykloje įrengti gyvenamas patalpas ir dirbtuves mažiausiai 12-ai menininkų, kurie čia gyventojų ir kurtų, aktyviai įsitrauktų į kaimo bendruomeninį gyvenimą, dalyvautų švietėjiškoje veikloje

„Man pačiam yra tekę pagyventi savaitę tokioj rezidencijoj Taline (Estija), buvusiame žaislų fabrike. Žmonės pasiėmė visiškai tuščias erdves ir labai kūrybiškai, labai jaukiai įsikūrė. Pradėjo renginius rengt, miestelėnus kviest, botanikos sodą įrengė. Tik, kiek žinau, jiems nepavyko išsaugoti to pastato. Lyg planuota griaut... Bet tai geras pavyzdys, kaip skirtingų kultūrų žmonės gali nuveikti labai daug gražių dalykų, įtraukti ir vietos bendruomenę. Buvau sužavėtas tos idėjos. Man atrodo, kad tas pavyzdys ir čia būtų suveikęs“, –  kalbėjo Valentinas.

Margaritos ir Valentino Charitonovų šeimai svajojo mokykoje įrengti menininkų rezidenciją. / J. Naglienės nuotr.

Norėjo išsaugoti bent sporto salę

„Aišku, kai neturi vaikų, gali lengva ranka numoti – parduosim, kažkas įsigys, viskas bus gerai…“ – Margarita kartoja per paskutinįjį pasitarimą dėl mokyklos pastato likimo išgirstus valdininkų žodžius.

Ji pati mokėsi Stalgėnų mokykloje. Be to, daug metų joje mokytojavo jos seneliai Julius ir Marija Niedvarai. Šiame kaime ji užaugo.

Kadangi menininkų rezidencijos idėja nesulaukė palaikymo, kurį laiką toliau svarstyta, ką daryti su šiuo statiniu.

Kaip sakė Stalgėnų bendruomenės pirmininkė Jurgita Latakienė, vilčių dėl viso mokyklos pastato išsaugojimo bendruomenė nebeturi. Dabar paskutinė jos viltis – išsaugoti bent mokyklos sporto salę, labai reikalingą kaimo gyventojų užimtumui. Esą jei Savivaldybė sutiktų talkint, o bendruomenė suskubtų pasirengti visą būtiną dokumentaciją, būtų galima pretenduoti į Sporto rėmimo fondo lėšas salei suremontuoti.

Suskaičiuota, kad salės remontas galimai atsieitų apie 120–200 tūkst. eurų, o iš minėtojo fondo sporto bazėms tvarkyti, pritaikyti bendruomenių, neįgaliųjų, senyvo amžiaus žmonių poreikiams galima gauti gerokai didesnį finansavimą – net iki 450 tūkst. eurų

Bet ir šis sumanymas vietos valdžios sutiktas ne itin entuziastingai. Buvusios Stalgėnų mokyklos reikalus ėmęsis spręsti Plungės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Mantas Česnauskas bendruomenei siūlė apsispręsti, ką verta gelbėti: ar mokyklą su visa sporto sale ir kitomis jos erdvėmis, ar seniūnijos ir kultūros namų pastatą, nes išsaugoti abiejų nepavyks.

„Tas laikas, kai galėjot ir tą, ir aną turėti, jau pasibaigęs. Nebėra tiek žmonių... Tikrai taip nebebus, kad dėl vieno ar dviejų vaikų galėsim išlaikyti sporto salę, kad jie turėtų kur ateiti pažaist, arba dėl trijų močiučių – kultūros namus, kad joms būtų kur rinktis pasimelst. Susirinkit ir apsispręskit, kur norit būt“, – ragino ir vicemerė Asta Beierle-Eigirdienė.

Galiausiai Plungės rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą mokyklos pastatą kartu su sporto sale parduoti. Susikrimtusiems stalgėniškiams vienas politikas mestelėjo viltį apie naują sporto salę, tačiau pakalbėjo ir pamiršo – lėšų tam neplanuojama skirti.

 

Daug klausimų ir dar daugiau emocijų 

Prieš du dešimtmečius pradėta mokyklų tinklo pertvarka iki šiol kelia daug klausimų ir dar daugiau emocijų. Ši tema ypač skaudi šalies kaimams – daugybė jų ėmė nykti sulig ta diena, kuomet mokyklose imtos gesinti šviesos.

Statistikos departamento duomenimis, vien 2017–2022 metais  jau uždaryta apie 170 mokyklų. Ir procesas tebesitęsia. 

Beje, pirmoji mokyklų tinklo pertvarkos rekomendacija dienos šviesą išvydo dar 2004 metais, ŠMM vadovaujant Algirdui Monkevičiui.

Tuometinis ministras dėstė, kad svarbiausias mokyklų pertvarkos tikslas – mokinio gerovė, patogiai pasiekiama, jauki, gerai aprūpinta mokykla, stiprūs mokytojai ir modernūs jų darbo metodai. 

Kaip pagalbiniu dokumentu sprendžiant mokyklų likimą savivaldybės vadovaujasi ir 2011 metais tuomečio švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis (naujausia jų redakcija – 2018 metų).

Šio dokumento įžanginis žodis savo esme šiek tiek skiriasi nuo savo pirmtako – minėtųjų 2004 m. rekomendacijų. „Mokyklų tinklo kūrimo tikslas – sudaryti sąlygas plėtoti geros kokybės privalomąjį ir visuotinį švietimą, didinti jo prieinamumą už protingą, valstybei ir savivaldybėms pakeliamą kainą.“

Taigi, į diskursą jau įtraukiama ir kainos sąvoka. Tik kas yra toji pakeliama kaina, į kurią atsižvelgiant būtų galima protingai nuspręsti, leisti kaimo mokyklėlei gyvuoti ar jau dėti tašką?

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia pati savivaldybė. Vadinasi, jei tik būtų noro ir politinės valios, kaimiškosios mokyklėlės galėtų gyvuoti iki šiol. Antai Plungės rajono valdžia prieš kelerius metus buvo pasišovusi išlaikyti Kantaučių kaimo pradinę mokyklėlę, nors ją žadėjo lankyti tik… trys mokiniai. Ir tokie sprendimai įmanomi, nors ir nepigiai atsieina. Ministerija nurodo, kad jei paliekama gyvuoti pradinė klasė su mažiau nei 8-iais vaikais ar vyresnė klasė, kurioje nėra 12 mokinių, rekomenduojama neskirti lėšų iš valstybės biudžeto jai išlaikyti. Tokiu sprendimu savivaldybėms pasiųsta aiški žinia – jei norite, galite turėti, tik pačios ir išlaikysit.

Beje, Seime norėta registruoti Švietimo įstatymo pataisas, kurios numatytų galimybę mokyklą uždaryti ar pertvarkyti tik pritarus vietos bendruomenei. Bet toks siūlymas nesulaukė politikų palaikymo. Kalbėta, kad įtvirtinus šią galimybę mokyklų tinklo pertvarka būtų paralyžiuota – turbūt neatsirastų nė viena bendruomenė, kuri laimintų jos mokyklos uždarymą.

 

Iki šiol sapnuoja mokyklą

„Didžiuliuose miesteliuose uždaro mokyklas, o čia tokie kaimeliai... Aišku, jei vaikų būtų, būtume išsaugoję. Jie seniai jau norėjo uždaryti, bet mes kovojome, rašėme, kad paliktų. Iš pradžių tėvai buvo labai aktyvūs, bet paskui… Jei vienas mokinys klasėje lieka, tai įsivaizduojate,“ – nelinksmai atsidūsta Lubių kaime, Kretingos rajone, susibūrusios Kalniškių bendruomenės pirmininkė Rita Viskontienė.

Seniau šis kaimas buvo vadinamas Kalniškiais, dėl to ir čia buvusi mokykla buvo Kalniškių. Tokiu vardu pasivadino ir bendruomenė. Šiemet ši mokykla būtų šventusi 100-o metų jubiliejų, tačiau 2019 metų rugsėjį, nesulaukusi pakankamai moksleivių, buvo uždaryta.

R. Viskontienė pati mokėsi šioje mokykloje, vėliau ją lankė ir jos vaikai. Dabar sako kartais ją vis dar sapnuojanti – matematikos pamokas, kurių visad bijojusi Humanitariniai mokslai arčiau širdies buvę.

Dabar Lubių ir aplinkinių kaimų vaikai geltonuoju mokykliniu autobusu važiuoja į Kartenos miestelį už 7 kilometrų. Čia esančiame Daugiafunkciame mokymo centre biologijos mokytojos bei pavaduotojos darbą rado ir anksčiau Kalniškių mokykloje mokytojavusi Aušra Gedgaudienė. Tiesa, pastarąją mokyklą paliko kiek anksčiau, kuomet iš pagrindinės ji tapo pradine. Išeiti buvo nelengva, nes šioje mokykloje ji pati mokėsi, vėliau, tik pabaigusi studijas, grįžo čia jau kaip mokytoja. 

Moteris prisimena, kad 2019-ųjų vasarą mokytojai dar ruošėsi darbui. Bet netrukus tapo aišku, kad Rugsėjo 1-osios šventės nebebus. „Per abi jungtines klases būtų likę labai mažai vaikų – ar ne šeši tik. Iš pradžių žadėjo lyg daugiau lankyti, bet žinot, kaip būna… Vienas tėvas sako: „Vežam į darželį mažąjį, tai ir mokyklinuką vežiosim.“  Ir savaime rugpjūčio pabaigoje jau buvo aišku, kad nieko nebebus.“ 

Pasak pedagogės, mokyklos uždarymas buvo neišvengiamas ir bendruomenė tą suprato. „Nedraskė, drastiškai nenukirto kaip kirviu. Vis tiek tarėsi su bendruomene. Pagal kitų rajonų politiką mes jau senai būtume buvę uždaryti.“

Kalniškių mokyklą vaikai lankė iš aplinkinių Eitučių, Balsiškių, Vėlaičių kaimų ir, žinoma, pačių Lubių. Už kilometro nuo jų yra ir Kalniškių kaimas. Juos abu skiria Alantos upelis. 

„Visą laiką mūsų vasaros šventė būna šiapus ir anapus Alantos. Nes šiapus mokyklos aikštelėje vyksta sportinės varžybos, o jau vakare, anapus Alantos, Kalniškiuose, yra kultūros namai bei poilsio aikštelė, kur vyksta linksmoji šventės dalis,“ – pasakoja bendruomenės pirmininkė R. Viskontienė.

Kretingos rajono Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro Kalniškių pradinio ugdymo skyrius. / nuotrauka iš mokyklos tinklalapio

Sportiška bendruomenė

Minėtasis sporto aikštynas šiapus Alantos – bendruomenės pasididžiavimas. Čia yra paplūdimio tinklinio, krepšinio aikštelės, bendruomenė įrenginėja futbolo aikštę. Lubių seniūnaitis Julius Beinoras su pasididžiavimu pasakoja, kad Kalniškių aikštynas gal ir nusileidžia Kartenos, tačiau jį tvarko ir prižiūri pati bendruomenė.

O Kalniškių kaimas sporto aikštyno neturi, bet vietos jaunimas yra pamėgęs rinktis virš parduotuvės antrame aukšte pačių įsirengtoje treniruoklių salėje. Patalpos nešildomos, tačiau jaunimui tai netrukdo. Turi čia ir teniso stalą, patys susimoka už elektrą.

Kai Kalniškių mokykla ištuštėjo, vaikinai tikėjosi į ją perkelti savo treniruoklius, nes buvusios valgyklos patalpos virš parduotuvės – tikrai prastos būklės. Visas pastatas apgriuvęs aptriušęs.

O jaunimas ne šiaip buvo sumanęs keltis į mokyklą. Kaip prisimena Lubių seniūnaitis, Kretingos savivaldybė buvo žadėjusi palikti buvusią mokyklą bendruomenei. „Buvo tokių kalbų: „Jūs tik sakykit… Jei jums reikia, paliksim. Bet kai pasisuko kalba, kad tikrai reikėtų, tai nieko…“

Galiausiai nuspręsta  pastatą  parduoti. Motyvai vėl tie patys, kokius neseniai vietos valdžia išdėstė sporto salę kaimo žmonėms palikti prašiusiai Stalgėnų bendruomenei.

„Sporto bazės kūrimas tame pastate nėra finansiškai patrauklus Savivaldybei, nes jei iš tikrųjų ateis ten, sakykim, 5 jaunuoliai, tai į mėnesį mokėti 800 eurų yra tikrai didelės išlaidos“, – įsitikinęs Kretingos rajono savivaldybės tarybos narys, kūno kultūros mokytojas Marius Meškauskas, pats, beje, gyvenantis netoli Kalniškių.

Vis dėlto Lubių seniūnaičio nuomone, tai – tik dalis tiesos. Pasak J. Beinoro, išties mokėti už mokyklos šildymą bendruomenei būtų per brangu, tačiau, jo įsitikinimu, jaunimas būtų sportavęs ir nešildomose patalpose. O palikti buvusios mokyklos bendruomenei greičiausia esą nenorėta tik dėl to, kad nekiltų ginčų su kitomis bendruomenėmis. „Jei čia paliks, tai kodėl negali kitur palikti? Todėl geriau niekam, nei kažkam… – svarsto vyras. – Džiaugsimės, jei sporto aikštyną mums bent paliks. Mat jį šunys tą pastatą.“ 

O dėl aikštyno įtikinti vietos politikų nereikėjo. „Užteko logiškai paaiškint, kad tos aikštelės yra reikalingos. Kad ten tradicinės kaimo vasaros šventės vyksta, sporto varžybos, tad jas pardavus bendruomenė paliktų be nieko. Nors visą objektą parduoti būtų buvę lengviau su aikštynu, bet savivaldybė pasižiūrėjo protingai ir labai gerai, kad žengė tokį žingsnį“, – neabejoja M. Meškauskas.

Dabar bendruomenės noras – kad mokykla kuo greičiau sulauktų naujo savininko ir kad šis neapleistų pastato, o gyventojai galėtų naudotis aikštynu be jokių barnių su būsimuoju kaimynu.

Mokyklos – per didelis kąsnis bendruomenėms

Nors pavyzdžių, kad ištuštėję pastatai būtų palikti juose tvarkytis vietos bendruomenėms, surasti nėra lengva, Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Virginija Šetkienė sako tokių atvejų žinanti, ir ne vieną.

Esą kai kurios bendruomenės ryžtasi ir įgyvendina net, iš pirmo žvilgsnio, labai drąsias idėjas. Antai Radviliškio rajone esančio Skėmių kaimo bendruomenė nutarė gaivinti šalia kelio Jonava–Šeduva stovintį vieną seniausių pastatų apylinkėje, kuriame kažkada veikė pašto arklių perkinkimo pastotė ir karčema, vėliau – pradinė mokykla. Susiruošus šį statinį griauti, iniciatyvos ėmėsi patys skėmiškiai. Dabar Skėmių bendruomenė garsėja šiame pastate jos įkurtu traktieriumi-užeiga, kur priimami svečiai, rengiamos raguolių kepimo ir kitokios edukacijos, spaudžiamos sultys.

Žinoma, nė pusės to nebūtų buvę įmanoma pasiekti be vietos valdžios pritarimo ir palaikymo. Juolab kad, V. Šetkienės žodžiais, teisinė bazė šiuo atveju bendruomenėms nėra labai palanki.

„Problema ta, kad jei tik bendruomenė planuoja užsiimti kokia komercine veikla, iš kurios užsidirbtų pajamų, Savivaldybei surišamos rankos perduoti bendruomenei patalpas panaudos pagrindais. Nes tai būtų traktuojama kaip išskirtinių sąlygų ir galimybių sudarymas, visiškai neatsižvelgiant į tai, kas yra tos bendruomenės ir kam jos suburtos. Juk duodama vietos žmonėms, ne kokiam verslui. O ir lėšų bendruomenė kažkaip juk turi prasimanyti. Bent jau gautoms patalpoms išlaikyti. Bet savivaldybė tokiu atveju privalo skelbti atvirą patalpų nuomos konkursą, kuriame, kaip žinia, gali dalyvauti bet kas“, – sako V. Šetkienė.

Pasak jos, prieš kelerius metus dėl šios problemos bendruomenės kreipėsi net į prezidentę Dalią Grybauskaitę, prašė jos tarpininkauti keičiant įstatyminę bazę, tačiau nieko nepasiekta.

Kaip bebūtų, palankiai į bendruomeninę veiklą žiūrinčios savivaldybės randa, kaip padėti savo bendruomenėms – numato joms įvairių lengvatų, padeda sumokėti komunalinius mokesčius, remia finansiškai.

Bet yra ir tokių, kurios atsižegnoja nuo bet kokių bendruomenių iniciatyvų perimti ištuštėjusius pastatus. Nes nereti ir tokie atvejai, kai plačiai užsimojusios bei svajojusios veikti tą ir aną, bendruomeninės organizacijos, susidūrusios su finansiniais sunkumais, nuleidžia rankas. Tada jų nuomoti pastatai paprastai vėl grįžta savivaldybės žinion, kartais – dar labiau apleisti ir sukrypę.

„Panašu, kad ištuštėjusios mokyklos – vis dar per didelis kąsnis bendruomenėms, tad reta imasi juos gaivinti“, – situaciją apibendrina sąjungos pirmininkė.

Vis dėlto gerai pasidairius galima rasti ir kitokių pavyzdžių. Iššūkis atgaivinti buvusią mokyklą ir joje įkurti… naują mokyklą nepasirodė per didelis aktyvių Širvintų šeimų bendruomenei.

Vietoj mokyklos… mokykla

2020 metų rugsėjo 1-oji. Pro buvusios Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos duris spurdančia širdimi žengia čia daug metų direktoriavęs Pranas Kamienas. Paskutinį kartą skambutis šioje mokykloje nuskambėjo prieš dvejus metus – būtent tada Širvintų rajono savivaldybė priėmė sprendimą uždaryti šią šimtametę mokyklą ją prijungiant prie didesnės – Gelvonų gimnazijos.

Priežastis – standartinė. Kelios dešimtys Lietuvos savivaldybių per pastarąjį dešimtmetį patvirtino šimtus sprendimų, kuriuose figūruoja ta pati mantra: „mokykloje klasės mokinių skaičiaus vidurkis pagal bendrojo ugdymo programas yra mažesnis už nustatytąjį Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodikoje.“ Kitaip tariant, mokyti čia savivaldybei tiesiog nebeapsimoka.

Visoje šalyje pastaraisiais metais vis dažniau gedima mokyklų, kuriose rugsėjį vietoje vaikų klegesio ūžia rudeniniai vėjai. Bet Bagaslaviškio mokyklos likimas susiklostė kiek kitaip. Praėjus keleriems metams po uždarymo, šiame pastate gyvenimas vėl ėmė tekėti įprasta vaga – aplink tėvus ir mokytojus čia vėl šurmuliavo kelios dešimtys vaikų.

Miestelyje vėl veikė mokykla. Tik ji neįprasta – čia niekada pamokų neskelbia skambutis, mokiniams neužduodama namų darbų, o pirmokai nesimoko abėcėlės iš raidynų. 2019 metais šiose patalpose įsikūrė bendruomeninė „Tėkmės“ mokykla, kurioje mokoma remiantis inovatyvaus įtraukiojo ugdymo principais.

Buvusio direktoriaus akys vis ieško nostalgiją keliančių objektų – žaliais aliejiniais dažais dažytų sienų ar tūkstančius kartų varstytų durų. Bet viskas kvepia naujovėmis – bendruomenės iniciatyva ir lėšomis pastatas po remonto prikeltas naujam gyvenimui. Nors direktorius su melancholiška gaida atsimena senus gerus laikus, susitikimas su naujakuriais – šiltas ir jautrus. Bagaslaviškyje pavyko išsaugoti mokyklą. Tiesa, šiais metais „Tėkmės“ mokykla „Tėkmės“ mokykla į Ukmergės rajone, Pabaiske, uždaromos mokyklos pastatą, nes Bagaslaviškyje jiems tapo per ankšta. 

Bendruomeninė „Tėkmės“ mokykla. / nuotrauka iš mokyklos Facebook paskyros

Progresyvių šeimų iniciatyva

Privačią „Tėkmės“ mokyklą įsteigė asociacija „Šeimų bendrystė“. Ją 2014 metais gretimose Širvintose įkūrė šešios šeimos, kurias vienijo progresyvios vaikų ugdymo idėjos bei valstybinės švietimo sistemos neatliepti lūkesčiai. Dalis jų į šį rajoną persikėlė iš didmiesčių: vienos ieškodamos idiliško kaimo gyvenimo, kitos – nutarusios sugrįžti į savo tėvų kraštą. Viena „Tėkmės“ mokyklos idėjinių lyderių Indrė Stakėnienė papasakojo, kodėl kilo sumanymas persikelti į regioną. 

„Pati esu kilusi iš Širvintų, bet ilgą laiką gyvenau didmiestyje. Visgi susilaukus sūnaus šeimoje nusprendėme sugrįžti į Širvintas“, – teigia I. Stakėnienė. 

Jaunų šeimų noras kurtis regionuose – vis dažniau pastebima tendencija Lietuvoje. Iš didmiesčių į mažesnius miestelius ar kaimus jas vilioja idealizmas, noras gyveni ir vaikus auginti arčiau gamtos. Tokias tendencijas skatina ir valstybė, tuštėjančiose savivaldybėse subsidijuojanti dalį būsto kredito. Kaip bebūtų, regionuose vis dar trūksta infrastruktūros, atitinkančios didmiesčiuose susikūrusių jaunų šeimų poreikius.

Švietimo paslaugos – ne išimtis. Pertvarkant ugdymo įstaigų tinklą regionuose mokyklų ir darželių kasmet mažėja, o ir „optimizuotos“ valstybinės įstaigos ne visada atitinka jaunų šeimų lūkesčius. I. Stakėnienė akcentuoja, kad būtent tai ir paskatino jaunas Širvintų šeimas susiburti į bendruomenę bei įsteigti tokią ugdymo įstaigą, kokios šios šeimos norėjo savo atžaloms.

Sniego gniūžtės efektas

„Pirmaisiais metais tai net nebuvo darželis, bet vaikų priežiūros grupė su 7-iais vaikai. Ji buvo įsikūrusi tokiame mažame išsinuomotam kambarėlyje Širvintose, kukliose patalpose, kuriose šiuo metu veikia kebabinė, – juokiasi I. Stakėnienė. – Tos 6-ios šeimos susimetė po 150 litų, ir tai buvo pradinis įnašas ir veikloms, ir tvoroms – viskam, ko tuo metu reikėjo.“

Netrukus šis bendruomeninio ugdymo eksperimentas įgavo pagreitį. Žinia apie šią alternatyvų švietimą skatinančią bendruomenę sklido sniego gniūžtės principu – iš lūpų į lūpas. Vis daugiau teigiamų atgarsių pasigirsdavo ir socialiniuose tinkluose, tad jau po poros metų norinčiųjų lankyti šią grupę buvo per 40.

Kuklus kambarėlis nebesutalpino visų vaikų, tad buvo priimtas sprendimas keltis į didesnes patalpas ir formuoti darželį. Augant vaikų skaičiui vis drąsiau pradėta kalbėti ir apie idėją steigti savo mokyklą. Svajonė išsipildė 2017 metais, nors dar kurį laiką teko dairytis tinkamų patalpų.

Taip asociacijos akys nukrypo į ištuštėjusį I. Šeiniaus pagrindinės mokyklos pastatą  Bagaslaviškyje, esančiame už 15-os kilometrų nuo Širvintų. Po diskusijų su rajono savivaldybės atstovais bendruomenės vizija buvo įvertinta palankiai. 2019 m. Savivaldybė leido asociacijai šį pastatą išsinuomoti ne konkurso būdu dešimčiai metų. 

Prieš srovę

Auganti „Tėkmės“ mokyklos bendruomenė – savotiška tuštėjančių kaimo mokyklų antitezė. Paskutiniais Bagaslaviškio pagrindinės mokyklos gyvavimo metais, 2017-aisiais, joje mokėsi 37 mokiniai. Šiuo metu „Tėkmė“, startavusi kaip pradinė mokyklėlė, džiaugiasi turinti apie 60 mokinių ir patalpas Bagaslaviškyje jau išaugo. 

Svarstydama, kas nulėmė tokią mokyklos sėkmę, įstaigos direktorė Dovilė Janulienė teigia, jog itin svarbu buvo įgyti tėvų pasitikėjimą ir išpildyti jų lūkesčius. „Ne visi tėvai ryžtasi eksperimentuoti, ypač jei jų atžalos prieš tai lankė valstybines mokyklas. Jiems gali atrodyti rizikinga kardinaliai keisti ugdymo principus“, – svarsto mokyklos vadovė.

Mokyklos atstovės pabrėžė, kad šis nestandartinis ugdymas čia derinamas su formaliojo ugdymo reikalavimais – bendrosiomis ugdymo programomis, pasiekimų aprašais ir kt. Šalia tradicinių ugdymo reikalavimų taikomi ir standartiniai pedagogikos elementai. Pavyzdžiui, ugdant vaikus remiamasi austrų filosofo Rudolfo Štainerio suformuluota Valdorfo ugdymo sistema, kuri akcentuoja vystymosi savo ritmu svarbą. Dėmesio centre – patyriminis, paslėptas mokymasis, grįstas stebėjimu, pavyzdžių nagrinėjimu, prasmės suvokimu.

Visa tai atsispindi ir kasdienėje rutinoje. Priešingai nei valstybinėse mokyklose, vaikai čia praleidžia visą dieną – mokomasi iki keturių popiet, o likusios kelios valandos skiriamos laisvalaikiui, žaidimams. Esą tai leidžia tolygiau paskirstyti ugdymo procesą, sudėlioti tokią dienotvarkę, kuri geriau atspindi vaikišką gyvenimą ir poreikius.

„Mūsų vaikai niekada nedaro namų darbų, nes jų paprasčiausiai nebūna“, – šypsosi I. Stakėnienė. Moksleiviams leidžiama patiems savo rimtu įsisavinti ugdymo turinį, o tėvams tai taip pat yra patogu, kadangi jie visą dieną gali užsiimti savo veikla. Ši mokykla iš kitų išsiskiria dar ir tuo, kad vaikai labai daug laiko praleidžia lauke. Vadovaujamasi principu, kad nėra blogo oro, tik netinkama apranga.

Bendruomeninėje „Tėkmės“ mokykloje mokoma remiantis inovatyvaus įtraukiojo ugdymo principais. / nuotrauka iš mokyklos Facebook paskyros

Svarbiausia – bendras sutarimas

Vis dėlto „Tėkmės“ bendruomenės atstovės pripažįsta, kad šių ugdymo principų nereikėtų laikyti švietimo sistemos panacėja. „Mes vengiame sakyti, kad dirbame geriau ir efektyviau nei valstybinės mokyklos – tiesiog siūlome kitokią paslaugą ir kitokią filosofiją. Pas mus ir buriasi tokios šeimos, kurioms ši filosofija tinka“, – svarsto I. Stakėnienė.

Šią mokyklą pasirinkusios šeimos – labai skirtingos: yra ir šeimų iš didmiesčių, ir iš aplinkinių miestų, miestelių ar kaimų, kelios – vietinės. 

„Tai atspindi bendrą Lietuvoje egzistuojančią tendenciją, kad jaunos šeimos dažnai renkasi gyventi nebe didmiesčiuose – įsigyja sodybas. Faktas, kad jie sąmoningai renkasi vežti savo vaikus net ir 25 kilometrus iki mokyklos parodo didelę jų motyvaciją. Yra ir šeimų, kurios renkasi būstą, sklypą ar sodybą aplink mokyklą.  Tai reiškia, kad žmonės priimdami sprendimą persikelti iš miesto į kaimą domisi ir švietimo galimybėmis – kokią mokyklą galėtų lankyti jų vaikai“, – teigia direktorė. 

I. Stakėnienė taip pat džiaugiasi, kad Bagaslaviškis tampa savotišku traukos centru. Vietovė palanki strategiškai. Iš čia patogu pasiekti tiek gretimų rajonų centrus – Ukmergę ir Širvintas, tiek šiaurinius Vilniaus priemiesčius. Iki jų – geras pusvalandis kelio greitkeliu.

Kita vertus, bendruomenė didžiuojasi ir savo išskirtinumu regiono kontekste. Pašnekovės juokauja, jog aplinkui nėra kitos panašios nestandartinio ugdymo įstaigos, tad iškilus problemoms ar nesutarimams reikia suremti pečius. 

„Mūsų bendruomeninis kelias nėra lengvas. Čia tikrai kyla ir pykčių, aistrų, dramų dėl svarbesnių sprendimų, kuriuos reikia kartu priimti. Vilniuje tu gali įsižeidęs mesti visus žaislus ir bėgti iš netinkamos smėlio dėžės, nes netrukus rasi kitą. Čia taip nėra. Visi esame suinteresuoti savo vaikų gerove, tad visus nesutarimus sprendžiame čia ir dabar“, – šypsosi I. Stakėnienė.

Ar mokykla išliks?

Nors „Tėkmės“ mokyklos bendruomenė plečiasi, pašnekovės pabrėžė, kad jų sėkmė nėra duotybė. 

„Teisiškai mes esame visiškai priklausomi nuo Savivaldybės geranoriškumo“, – konstatuoja mokyklos direktorė. 

Nors formaliai „Tėkmės“ mokykla yra privati, jos atstovės pabrėžia, jog tai nėra pelno siekianti įstaiga. Esą mėnesinis ugdymo mokestis gyvybiškai reikalingas mokyklos pastato priežiūrai ir išlaikymui. 

„Visą remontą pasidarėme savomis lėšomis, susirinkę iš tėvelių. Vieninteliai papildomi darbai, kuriuos pirkome, buvo santechnikos, o viskuo kitu rūpinomės patys. Tėveliai susiskirstė pagal patalpas, kurias buvome numatę remontuoti, po 3–4 šeimas. Tie, kurie daugiau išmano šioje srityje, apmokė kitus. Rinkomės sprendimus, kuriuos galėtų įgyvendinti „paprasti mirtingieji“. Per tuos kelis mėnesius viską ir pasidarėme. Dar liko neatliktų darbų, bet kol kas pasiekėme daugiau, nei buvo galima įsivaizduoti“, – džiaugiasi direktorė.

Kitas nemenkas iššūkis – profesionalių pedagogų pritraukimas. Vadovė pripažįsta, jog mokyklos galimybės mokėti konkurencingą atlyginimą yra labai ribotos, tad čia įdarbinti keli mokinių tėvai, taip pat dirba ir keli švietimo „partizanai“ – idealizmu degantys pedagogai, tikintys kitokia ugdymo filosofija.

„Mokytojų iš valstybinių mokyklų prisikviesti sunku, nes mūsų ugdymo principai skiriasi nuo jiems įprastų. Tai gali pasirodyti nesava, nesaugu, neįprasta – norint išeiti iš komforto zonos reikia drąsos“, – svarsto „Tėkmės“ direktorė. Bet drąsių mokytojų atsiranda. Dalis jų – iš uždarytų mokyklų. 

Akivaizdu, kad „Tėkmės“ mokyklos pavyzdys nėra šabloninis ar vadovėlinis. Šiai motyvuotų šeimų bendruomenei pavyko išlaviruoti tarp biurokratinių kliūčių ir pačiai susikurti teigiamas sąlygas augti. 

Bet kad ir koks sėkmingas bei įkvepiantis būtų „Tėkmės“ mokyklos pavyzdys, jis tik dar kartą patvirtina faktą, jog vietos bendruomenės vis dar yra labai smarkiai priklausomos nuo savivaldybių. Jų valioje, ar patikėti pačias įvairiausias savo ar aplinkinių kaimų vizijas piešiančiais vietos žmonėmis.  Ne paslaptis, kad dažniausiai žalia šviesa uždegama toms vizijoms ir iniciatyvoms, kurios „nesikėsina“ į savivaldybės biudžetą. Tad laimi tos bendruomenės, kurios randa kitų finansavimo šaltinių savo sumanymams įgyvendinti ir pastatams gaivinti. Pasigendama ir šalies regionų politikos, kuri skatintų bendruomenes imtis iniciatyvos, tam palankesnės įstatyminės bazės, galiausiai – paprasto pasitikėjimo savo žmonėmis ir tikėjimo, kad jie gali.

 

 

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.