Kodėl mokytojai nerimauja dėl artėjančios švietimo reformos? (1)

Kodėl mokytojai nerimauja dėl artėjančios švietimo reformos? (1)

#švietimas
Gruodžio 30, 2022
Rytas Staselis profile image Rytas Staselis

Su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) edukologe Emilija Sakadolskiene žengiame Vilniaus senamiesčiu aplankyti jos kolegės – kitos mokslų daktarės-edukologės Eglės Pranckūnienės, kurios įsteigtos organizacijos VšĮ Mokyklų tobulinimo centras būstinė – Vilniaus mokytojų namuose. Kalbame apie Emilijos patirtį dirbant JAV bendrojo ugdymo mokyklose. „Su amerikoniška švietimo sistema yra visai neblogai – mokytojai uždirba padorias algas. Jeigu dar tos sistemos žmonės paklausytų edukologų, būtų išvis gerai“, – sako E.Sakadolskienė.

 

article preview image Vytauto Didžiojo universiteto edukologė Emilija Sakadolskienė. / Asmeninio albumo nuotrauka

Man nespėjus paklausti, apie ką edukologai galėtų patarti JAV švietimiečiams, pasiekiame savo judėjimo tikslą. Nujaučiu, kad su pokalbio amerikietišku kontekstu yra baigta. Mat ne sykį teko patirti: kalbėjimas su aktyviais švietimo šalies žmonėmis – tarsi nesustojantis krioklys. Tik užgauk kokią aktualesnę temą, tuojau randasi įvairių požiūrių, skaudulių, noro kažką pakeisti. To būta prieš tris, du dešimtmečius, taip yra ir dabar. Tas krioklys tuojau prapliups taip, kad pokalbio temas teks padalinti į dvi dalis. 

 

Dosjė

Dr. Emilija  Sakadolskienė baigė De Paul universitetą Čikagoje (1976 m. gavo muzikos pedagogikos bakalauro, o 1985 – magistro laipsnius), 2003 m. apsigynė edukologijos mokslo daktaro laipsnį Merilando universitete. 1985 stažavosi Lietuvos konservatorijoje Vilniuje. 1992–2001 organizacijos Amerikos pedagogų talka Lietuvos mokyklai (A.P.P.L.E.) valdybos narė. Šiuo metu yra Lietuvos švietimo tarybos narė, Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto docentė, VDU Edukologijos tyrimų instituto vyr. mokslo darbuotoja.  Dirba įvairiuose Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) bendrojo ugdymo programų atnaujinimo projektuose.

Dr. Eglė Pranckūnienė – nevyriausybinės švietimo organizacijos Mokyklų tobulinimo centras ir programos „Renkuosi mokyti“ bendrasteigėja, Klaipėdos universiteto mokslinė bendradarbė, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos viceprezidentė, nacionalinio projekto „Lyderių laikas“ (2009-2021) savivaldybių veiklos vadovė, profesinio tobulėjimo programų mokytojams ir mokyklų vadovams kūrėja. Švietimo reformos darbuose dalyvauja nuo 1992 m., kuomet dirbo Švietimo ir kultūros ministerijoje, vėliau  – Atviros Lietuvos fondo projekte „Švietimas Lietuvos ateičiai“ (1993–1998), o 1999 m. įkūrė Mokyklų tobulinimo centrą.   
VšĮ Mokyklų tobulinimo centras – viena ilgiausiai veikiančių ir augančių švietimo nevyriausybinių organizacijų. Pagrindinės veiklos kryptys – profesinio tobulėjimo programų mokyklų bendruomenėms, mokytojams ir mokyklų vadovams kūrimas, konsultavimas ir ekspertinė veikla, tęstinės programos „Renkuosi mokyti“ (mokytojų pritraukimo programa) ir „Vaikų žemė“ (vaikų literatūros sklaidos ir skaitymo skatinimo programa). 

Pradedame nuo klausimo, kuris kai kur švietimo bendruomenei – red. past.) kelia nerimą, mažiau – abejonių ir pasipriešinimo. Vos po metų visose šalies bendrojo ugdymo mokyklose turės startuoti įtraukiojo ugdymo procesas. Jose rasis daugiau vaikų su specialiais poreikiais. Dėl to mokytojams teks gauti naujų įgūdžių, susiorientuoti naujose metodikose.

Iki 2024 metų bendrojo ugdymo mokyklos turės priimti mokyti visus vaikus. Taip pat ir turinčius negalią. Ar, Jūsų nuomone, mokyklos tam yra pasirengusios?

Emilija Sakadolskienė (toliau E.S.): Ne. Pirmiausiai dėl to, kad mokytojų paruošimui skiriama pernelyg mažai dėmesio. Kita vertus, norime ar nenorime, mokytojai yra orientuoti į konkurencinę aplinką, į tuos gabiuosius vaikus. Ir kartu turi būti tolerantiški mažiau gabiems. Žinoma, ne visi mokytojai yra tokie. Tačiau bendra tendencija yra tokia.

Dabar ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) galvoja apie vadinamąjį universalų ugdymo dizainą, tačiau nepasakyčiau, kad visi mokytojai yra susipažinę su to dizaino principais. Visi išmoko naudoti terminologiją, tačiau klausimas, ar suprasdami, kas tai yra.

Kitas dalykas, kuris privalo būti integruojant visus vaikus į mokymo procesą, – mokyklose turi būti mokytojų padėjėjai. Kitaip tariant, klasėje turi būti daugiau nei vienas pedagogas. Mokytojams turi padėti socialiniai pedagogai. Kiekvienas vaikas su negalia privalo turėti žmogų šalia. Ne tik tokį, kuris mirksi ir kvėpuoja, taip pat turi dvi rankas ir dvi kojas, bet ir kažką išmano, ką jis veikia, išmano apie negalią, su kuria susiduria. Pernai turėjau dvi studentes, kurios atliko praktiką ir sugrįžo pakraupusios nuo mokytojų padėjėjų kvalifikacijos. Esą komentuojama – „įsivaizduoji, aš tam vaikui ir saldainių daviau, o jis vis tiek neskaito“... Tam, kad žmogus taptų mokytojo padėjėju, klasėje neužtenka turėti vien brandos atestatą. Nors kartais Užimtumo tarnyba į mokyklą šiai misijai atsiunčia net jo neturinčius.

Manau, kad tokios yra dvi pagrindinės problemos, dėl to sakau, kad visų vaikų integracijai šiuo metu nepasiruošta.

 

 Kiekvienas vaikas su negalia privalo turėti žmogų šalia. Ne tik tokį, kuris mirksi ir kvėpuoja, taip pat turi dvi rankas ir dvi kojas, bet ir kažką išmano, ką jis veikia, išmano apie negalią, su kuria susiduria.

Mokykloms pasiruošti priimti visų poreikių vaikus 2023–2029 metais bus skirta per 150 mln. eurų, bet įtraukiojo ugdymo sėkmingai plėtrai reikia ir kultūrinio pokyčio, sako (...) ministrė Jurgita Šiugždinienė, apie tai skelbia naujienų agentūra BNS. Pasak jos, šiandien dar trūksta ugdymo specialistų, mokytojų padėjėjų, bet situacija gerėja, mokytojų padėjėjų skaičius per pastaruosius ketverius metus išaugo dvigubai, studijuojančių švietimo pagalbą nuo 17-kos 2018 metais padaugėjo iki 127-ių 2022 metais.

Rugsėjo mėn. ŠMSM ministrės J. Šiugždinienės bendra.lt pateiktame komentare nurodoma, kad šiais mokslo metais mokyklose yra apie 2,5 tūkst. mokytojo padėjėjų, tačiau mokinių (įskaitant ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą), kuriems nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai, 2021–2022 mokslo metais buvo 71,4 tūkst.

Tuo pat metu pedagogas ir edukologas Algis Bitautas savo Facebook socialinio tinklo paskyroje rašo, kad Vilniaus Simono Stanevičiaus progimnazija, besiruošdama 2024 m. startuojantiems pokyčiams, mokytojų padėjėjų ieško jau dabar: skelbime jiems siūlomas darbas su specialių poreikių vaikais (1-2 vaikai) pirmoje dienos pusėje už 350 Eur. atlygį „į rankas“.
 

Edukologė Eglė Pranckūnienė. / M. Bartaševičiaus nuotr.

Eglė Pranckūnienė (toliau – E.P.): Manau, kad be pačių žmonių pasirengimo dar yra ir nuostatų klausimas. Mūsų mokykla iki šiol buvo orientuota į vieną standartą, kad visi vaikai turėtų vienodą žinių bagažą ją baigę. O dabar sakome, kad visi vaikai yra skirtingi, ugdomi pagal savo gebėjimus ir atitinkamu tempu. Tačiau kitos aplinkybės – mokyklų vertinimo sistema, ugdymo organizavimas, mokyklų stambinimas, tvirtinant, kad tik didelės mokyklos yra geros – prieštarauja įtraukties idėjai. Todėl mokyklose dabar yra nemažai nerimo dėl reformos.

Mūsų švietime dažnai yra buvę, kad įgyvendinamos reformos, kurios viena kitai prieštarauja ir net, pasakyčiau, žudo.

Viena vertus, dabar vyksta pokyčiai siekiant išorinio mokinių vertinimo, siekiant, kad nacionaliniai pasiekimų patikrinimai visiems mokiniams būtų privalomi. Ir vertinimai įrašyti į mokinių bylas. Siekiama, kad dešimtoje klasėje atsirastų gimnazijos slenkstis. Tačiau tuo pat metu į mokyklas atvedame vaikus su skirtingais poreikiais, kuriems reikės nemažai specialios pagalbos ir kurie dėl to mokykloms bus labai „nepatogūs“.

ŠMSM tvirtina, kad taip reikia daryti, kad pačioms mokykloms būtų lengviau, tačiau jos pačios pareigūnai perduoda duomenis „Reitingų“ žurnalui, o dėl to reitingavimo mokyklos patyrė daug negero. Tad ir pasitikėjimo tarp mokyklų ir ministerijos dabar nėra, kad surinkti duomenys nebus panaudoti ten, kur jų nereikia naudoti.

Kitas reformai trukdantis dalykas yra mokyklų stambinimas. Teko būti Panevėžio rajono Raguvos gimnazijoje – ten pamačiau, mano supratimu, idealią mokyklą. Nedidelė, joje mokosi gal 200 vaikų, nedidelėse klasėse. Yra ne tik vaikų su specialiaisiais poreikiais, bet ir mokytojų, turinčių negalią, kurie turi visas sąlygas dirbti. Klasės yra įrengtos aprėpiamo dydžio patalpose, kur mokytojas gali matyti kiekvieną vaiką ir skirti jam dėmesio.

E. S. : Grįžtant prie minėto „universalaus dizaino“ principo, kuris teoriškai turėtų suteikti galimybę kiekvienam vaikui skirtingais būdais atsiskaityti už tą pačią medžiagą. O pasiekimų vertinimo modelis yra visiškai šabloniškas...

E. P: ... dabar yra numatytas standartizuotas pradinukų žinių patikrinimas ketvirtoje klasėje ir jo rezultatai bus įrašyti į pradinio mokslo baigimo pažymėjimą. Jeigu vaikas nebus išlaikęs tų testų, jis bus laikomas nebaigusiu pradinės mokyklos. Tvirtinama, kad tik tokiu būdu galima sužinoti, kokio lygio žinias vaikas yra įgijęs. Kita vertus, mokymasis bendrojo ugdymo mokykloje yra toks dinamiškas, kad kažką praleidęs gali nesuspėti pasivyti. Todėl pagalbos vaikui reikia ne tada, kada išryškėja jo atliktų testų rezultatai, bet iš karto, kada kažkas ima nesisekti.

E. S.: Kažkada buvo priimtas sprendimas pradinėje mokykloje nevertinti vaikų turimų žinių pažymiais. Todėl dabar kyla problema, o kaip problemas pastebėti iki pradžios mokyklos pabaigos? Mokytojai neturi formuojamojo vertinimo įgūdžių, kad atliktų diagnostiką – šiam konkrečiam vaikui kažko trūksta. Susilaužė ranką/koją, praleido kelias savaites pamokų ir jam jau sudėtinga susigaudyti, ką jis per tą laiką praleido.

Ar siūlote vertinti pradinukus pažymiais?

E. S.: Ne. Tačiau akivaizdu, kad, lyginant su pažangia užsienio praktika, mūsų įprastos klasės valdymo ir vertinimo metodikos yra netikusios.

E. P.: Man atrodo, (VDU) prieš keletą metų buvo atliktas tyrimas, kuris nagrinėjo mokytojų nuostatas apie įtraukujį ugdymą. Buvo pastebėtas gąsdinantis dalykas, kad net tie mokytojai, kurie teigiamai vertina įtraukumą, kartais patiria bejėgystę susidūrę su nepažįstamomis problemomis. O kada jie jaučiasi palikti vieni, ima keistis ir jų teigiamos nuostatos. O kai kurie net atmeta iš pirmo žvilgsnio patrauklią, pažangią idėją.

Todėl yra nerimo, kad, kaip sako mokytojai, vėl viskas bus numesta jiems ant galvų, be reikiamos pagalbos, būtinų išteklių, ir jie vieni privalės įgyvendinti reformą. Taip žūsta pačios pažangiausios idėjos.

E. S.: Mes darėme tyrimą apie muzikos mokytojų pasirengimą įtraukiajam ugdymui, kurio metu paaiškėjo, kad tie mentoriai, pas kuriuos ateina praktikantai, net nežino, ką jiems pasiūlyti. Net tiems, kurie domisi, kaip į bendrąjį ugdymą įtraukti vaikus.

Net tie mokytojai, kurie teigiamai vertina įtraukumą, kartais patiria bejėgystę susidūrę su nepažįstamomis problemomis. O kada jie jaučiasi palikti vieni, ima keistis ir jų teigiamos nuostatos.

Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) užsakymu atlikta apklausa rodo, kad 61,5 proc. mokytojų tikina planuodami pamoką numatantys, kaip įtraukti kiekvieną mokinį, 36,4 proc. apklaustų mokinių tvirtina kartu su mokytojais aptariantys, ką turi išmokti artimiausiu metu, 54,6 proc. tėvų yra tikri, kad jų vaikas žino, kokius tikslus jis turi pasiekti mokydamasis (NŠA pranešimą spaudai 2022 m. gruodį citavo portalas 15.min.lt).

„Manau, svarbiausia šio tyrimo išvada yra ta, kad įtraukiojo ugdymo kultūros kūrimas turi teigiamą įtaką visų mokinių mokymuisi ir sėkmei. Šis tyrimas yra pirmasis atidus žvilgsnis į praktinę įtraukiojo ugdymo kryptingumo raišką mokyklose. Esu tikra, kad jo rezultatai švietimo bendruomenei padės geriau planuotis naujus žingsnius, kaip gerinti ir plėsti įtraukties principo taikymą šalies mokyklose“, – sako NŠA direktorė Rūta Krasauskienė.  

Daugelyje šalių, vertinant pretendentų galimybes darbo rinkoje, vis labiau kreipiamas dėmesys ne į pažymius, o konkretaus žmogaus gebėjimus spręsti problemą, imtis kažkokių kūrybinių iššūkių.

Ponia Pranckūniene, Jūs ne viename komentare ar tekste žiniasklaidoje pasisakėte apie tai, kad kuo įvairesnės mokyklos – tuo geriau. O kokia gali būti tos įvairovės prasmė, jeigu visos tiesės bei kreivės galų gale sueina į vieną bendrą tikslą – brandos egzaminus? Kada nori-nenori paskutinius du mokyklos metus mokytojai priversti ieškoti ne kūrybiškų sprendimų, o būdų, kad mokiniai ramiai pasiektų tokį žinių lygį, kad galėtų išlaikyti baigiamuosius egzaminus...

E. S.: Drįsčiau įsiterpti apie tai, kad dabar ŠMSM diskutuoja, Švietimo taryba jau apsvarstė tokį brandos vertinimo modelį, kad vertinimai nebūtų grįsti vien egzaminų rezultatais, o pažymių vidurkiu. Ačiū Dievui, pagaliau. Mes turėjome problemą, kad vaikai renkasi du-tris egzaminus, o tų pamokų, kurių egzaminų nesiruošia laikyti, net nelanko. Dabar tarsi apsispręsta, kad didesnės reikšmės turės pažymių vidurkis ir vadinamieji „portfeliniai darbai“. Nors man vis dar atrodo, kad tiems testams, egzaminams tebėra pernelyg didelis dėmesys, tačiau pamažu judama pirmyn, link universalesnių vertinimų.

E. P.: Ir daugelyje šalių, vertinant pretendentų galimybes darbo rinkoje, vis labiau kreipiamas dėmesys ne į pažymius, o konkretaus žmogaus gebėjimus spręsti problemą, imtis kažkokių kūrybinių iššūkių. Todėl manome, kad vaikas tą „portfelinį darbą“ galėtų rašyti porą metų, tai taip pat atitiks geresnę vertinimo praktiką.

Kita vertus, ir čia yra nenuoseklumo. Yra planuojama, kad dabar vietoje dviejų privalomųjų brandos egzaminų bus trys ir dar „portfelinis darbas“. Kitaip tariant, egzaminų svoris gali padidėti dar labiau. Buvo sukurta tokia vienakanalė sistema pagal susitarimą su aukštosiomis mokyklomis, kuri, deja, neparodo, su kokių žinių bagažu mokinys palieka bendrojo ugdymo mokyklą.

Prisiminkime tą skandalą šiemet, kilusį dėl matematikos egzamino rezultatų. Tačiau ar keliame klausimą apie tai, kiek mokykloje matematikos išmokome... Ir dabar darbo grupės diskutuoja, kaip pasiekti, kad matematikos brandos egzaminą vaikai išlaikytų geriau.

E. S.: Beje, dažnai pamirštama, kad pirmiausiai dėl COVID-19 krito visų pasiekimų rezultatai. Visame pasaulyje.

E. P.: Ir ypač matematikos.

E. S.: O dėl tų brandos darbų, kurie ir dabar jadabar yra, esama tiesiog kraupių dalykų. Aiškėja, kad vaikai nežino, kad yra esė, refleksija, prirašo juose nesąmonių, tačiau gauna aukštus pažymius sudainavę du posmus iš „Dviejų gaidelių“... Mokytojai nežino, kaip tokius dalykus vertinti, nežino, kaip vaiką vesti pagal programą, lavinti jo supratimą ir įgūdžius, kad jis darbą atliktų etiškai, giliai, nesusižengtų taisyklėms...

Turėsime dar vieną problemą. Tiems mokytojams, kurie taps tų baigiamųjų darbų mentoriais, reiks atitinkamos kvalifikacijos.

E. P.: Ir ne tik baigiamuosiuose darbuose. Reikia, kad vaikai mokytųsi tyrinėti, apibendrinti savo tyrinėjimų rezultatus, padaryti išvadas viso ugdymo proceso metu.

Dėl to dalis mokytojų „portfelinius“ brandos darbus vertina skeptiškai ir jie daug kur yra savanoriški, iš esmės nedaug tereiškiantys. Nes ir aukštųjų mokyklų požiūris yra panašiai skeptiškas. Todėl jokio papildomo balo brandos darbas nesuteikia.

 

Ar būtų prasmės grįžti prie senesnės sistemos, kada brandos egzaminai buvo viena, o stojamieji – kita?

E. S.: Apie tai kelis metus diskutuojama. Manoma, kad įteisinant dabartinę tvarką buvo sustabdyta korupcija stojant į aukštąsias mokyklas. Tačiau tie laikai – jau praeitis. Yra manančių, kad dabartinė brandos egzaminų funkcija – atsijoti tuos, kurie verti studijuoti universitetuose ir kolegijose nuo tų, kuriems ten nėra ką veikti.

E. P.: Man atrodo, kad dabartinė sistema suvaidino tą savo vaidmenį, kurį mini Emilija (korupcijos prevenciją – aut. past.) ir iš pirmo žvilgsnio sudarė lygesnes galimybes siekti aukštojo mokslo. Tačiau tada, kada ji buvo įteisinta, į aukštąsias mokyklas patekti buvo daug sunkiau nei dabar, kada vietų aukštosiose yra daugiau nei į jas stojančiųjų.

Kita vertus, egzaminai turėjo pasekmių ir turiniui, kada pasiruošimas, tarkime, istorijos egzaminui mokė tyrinėti šaltinius, kritiškai mąstyti, užduotys tapo inovatyvesnės, paskatino mokytojus atitinkamai ruoštis mokyti konkretaus dalyko. Bet kažkuriuo metu ta pažanga sustojo. Egzamino užduotys vėl virto priemone, orientuota įsiminti kažkokias datas, teiginius, įvykius...

E. S.: Net ir rašantieji egzaminų užduotis, klausimus yra atrenkami viešųjų pirkimų principu...

E. P.: Ir turime situaciją, kad brandos egzaminai visiškai nebeatlieka savo pagrindinės funkcijos, kuriai jie buvo skirti. O aukštosios mokyklos tebesilaiko įsikibusios dabartinės vienakryptės sistemos. Pirmiausiai dėl to, kad labai didelė dalis jaunuolių po brandos egzaminų nėra iki galo apsisprendę, ką norėtų veikti gyvenime. O pagal savo surinktus balus jie mato, kur gali įstoti ir studijuoti. Nebūtinai ten, kur jie labiau linksta, bet kur egzistuojanti sistema juos nukreipia. O studentų trūksta visoms aukštosiosiom mokykloms.

Kita vertus, ypač per pandemiją vyko diskusija, (ar galima organizuoti brandos egzaminus nuotoliniu būdu – aut. past.), vis dažniau galima buvo išgirsti aukštųjų mokyklų atstovų balsus, esą jie patys savarankiškai galėtų atsirinkti tuos kandidatus, kurie konkrečiai nori studijuoti kažkurią programą.

Dar yra tokia sąmokslo teorija, kad dabar veikianti brandos vertinimo sistema padeda reguliuoti jaunuolių srautus, dalį jų nukreipiant į profesines mokyklas, nes dabartinė valdžia yra nusiteikusi juos šiek tiek pareguliuoti.

E. S.: Atkreipkime dėmesį į tai, kokio amžiaus yra mokyklas baigę žmonės. Jiems būnant 17-18 metų amžiaus mes reikalaujame, kad jie padarytų svarbų, gal net patį svarbiausią savo pasirinkimą gyvenime. Manau, kad tai mažiausiai neetiškas reikalavimas nesusitupėjus pasirinkti universitetą ar profesinę mokyklą.

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.

 

Bus daugiau

II pokalbio dalyje: pašnekovių klausėme, kokias pasekmes šalies edukologijai turėjo Edukologijos universiteto uždarymas? Ką reiškia bendrojo ugdymo reitingavimas ir konkurencija?