Kodėl vedimo linijos veda į stulpą ir kaip neregiai pro langą išėjo…

Kodėl vedimo linijos veda į stulpą ir kaip neregiai pro langą išėjo…

Gegužės 23, 2022
Aurelija Babinskienė profile image Aurelija Babinskienė
article  preview image
Aurelijos Babinskienės nuotr.

Su kolegomis iš akliesiems skirto žurnalo „Mūsų žodis“ bendrauju jau daugiau nei dešimtmetį. Tiesą sakant, tiek buvęs ilgametis žurnalo redaktorius Vytautas Gendvilas, tiek žurnalistas Alvydas Valenta – charizmatiškos asmenybės, tokie puikūs pašnekovai, kad dažniausiai net negalvoji, kad jie turi regos problemų (Alvydas visiškai nemato, Vytauto regėjimas silpnas). Jie dirba įdomų kūrybinį darbą, gyvena intensyvų kultūrinį gyvenimą, yra savarankiški, ir tai atrodo savaime suprantama. Ir vis dėlto – kartais kokia nors smulkmena išduoda, kad ne viskas jiems taip paprasta.

Kaip nepakliuvus į eismo srautą pereiti gatvę? Kaip sužinoti, koks atvažiavo troleibusas? O kaip rasti šiukšlių konteinerį? Kaip sužinoti, kur kavinėje padėtas cukrus? Ir iš tiesų – kaip? Tokių istorijų aš mėgstu pasiklausyti ir kaskart sužinau daug įdomaus. Pavyzdžiui, kaip keli silpnaregiai iš baro išėjo pro langą, nes manė, kad ten durys, arba kaip užsidegančio žalio šviesoforo signalo laukė įžengę į gatvę... Pabandau įsivaizduoti, kaip aš vaikščiočiau gatve užrištomis akimis.

Iš tiesų jau senokai yra sukurtos priemonės, padedančios palengvinti regos negalią turinčių žmonių gyvenimą. Ir tai ne tik Brailio raštas. Kalbantys laikrodžiai, telefonai, svarstyklės, skysčio lygio matuokliai ar pinigų atpažinimo priemonės – šie dalykai sukurti jau senokai. Taip pat ir infrastruktūros elementai, kurie gali palengvinti orientavimąsi viešosiose erdvėse. Pastaruoju metu gatvėse atsiranda nemažai iškilaus reljefo linijų. Atrodytų, lyg ir savaime suprantama, kad tos, su grioveliais, padeda regos sutrikimų turintiems žmonėms suprasti, kuria kryptimi judėti, o anos, su iškilimais, nurodo, kad reiktų stabtelti. Tačiau kai pradedi tuos dalykus pastebėti, neretai nustebina, kur tos vedimo linijos gali nuvesti. 

Neregiai nevengia pasijuokti iš įvairių kuriozinių situacijų, kai tokio takelio vidury atsiranda stulpas, reklaminis skydas ar nuo statybų likusi duobė. Kartais vedimo linija nuveda į sieną ar pievą. Pasvalietis Pranas Pliuška apie tai net linksmų istorijų seriją yra parašęs ir išspausdinęs tame pačiame „Mūsų žodyje“. 

Tačiau iš tiesų tai nėra labai juokinga, jei pagalvoji, kokios gali būti pasekmės. Atrodytų, vedimo juostos turi padėti orientuotis, o ne klaidinti. Tad kodėl statybų projektuotojai pasirenka tokį sprendimą? Sunku pasakyti. Gal pritrūko žinių, noro įsigilinti ar netgi blaivaus proto... 

Visuose miestuose yra vietų, kurias nufotografavus galima parengti visai neblogą kuriozų albumą. Tokių nuotraukų nemažai galima pamatyti ir specialiose Facebook grupėse. Liūdniausia, kad niekas iš valstybinių institucijų neprisipažįsta esąs už tai atsakingas. Visi mėto atsakomybę lyg supuvusį obuolį vienas nuo kito, nors sutinka: taip neturi būti... Bet klaidų pridaryta nemažai, o kol jas ištaisys, gali praeiti ir dešimtmečiai.

Visuose miestuose yra vietų, kurias nufotografavus galima parengti visai neblogą kuriozų albumą. Tokių nuotraukų nemažai galima pamatyti ir specialiose Facebook grupėse. Liūdniausia, kad niekas iš valstybinių institucijų neprisipažįsta esąs už tai atsakingas.

Vis dėlto negalima nepastebėti, kad situacija gerėja. Pavyzdį rodo vakarietiško kapitalo prekybos centrai, kurie infrastruktūrą aplinkui sutvarko taip, kad būtų patogu daugeliui – ir blogai matantiems, ir sunkiau judantiems. Juk jau seniai suprasta, kad kai kurie paprasti dalykai, kurie statybos norminiuose aktuose nurodomi kaip skirti regos sutrikimų turintiesiems, naudingi mums visiems – kam neteko atsitrenkti į stiklines duris ar nikstelėti koją nepastebėjus laipto. Visiems patogiau vaikščioti lygiu paviršiumi, o ne kopti stačiais laiptais.  

Kitas bičiulis Martynas Vitkus primena: aklųjų vedimo linijos įrengiamos ne todėl, kad būtų gražiau. Cypsintys šviesoforai, viešojo transporto programėlė, nurodanti, koks atvažiavo troleibusas – galimybė jam būti savarankiškam: be pagalbos nuvažiuoti į universitetą, į darbą ar į pramogų vietą. Na, o mes, palikdami paspirtuką ant aklųjų vedimo linijos, galėtume pagalvoti, kad kažkam tai gali būti labai pavojinga, statydami automobilį ant tos linijos nenustebkime, kad rasime jį apdaužytą ir nebus ko dėl to kaltinti. 

Aplink mus yra visokių žmonių ir jei tinkamai įrengtų vedimo linijų, pažymėtų stiklinių sienų ar cypsinčių šviesoforų užtenka, kad dalis jų taptų mažiau priklausomi nuo aplinkinių – kodėl to nepadarius. Juolab, kad tai patogu visiems.