Kubietis Karlosas: savo šalyje aš galėjau sėsti į kalėjimą. Leiskite man dirbti ir kurti Lietuvoje

Kubietis Karlosas: savo šalyje aš galėjau sėsti į kalėjimą. Leiskite man dirbti ir kurti Lietuvoje

#migrantai Lietuvoje
Sausio 16, 2023
Aurelija Babinskienė profile image Aurelija Babinskienė

Kubietis Karlosas su gyvenimo drauge Sonia atvyko į Lietuvą bėgdamas nuo galimo įkalinimo. Jis negali susitaikyti su tenykščiu režimu, kuris nualino šalį, įvedė žodžio laisvės ribojimus. Karlosas Lietuvos sieną kirto nelegaliai, iš Baltarusijos teritorijos – jo teigimu, tai buvo vienintelis kelias pabėgti iš šalies, kuriame jam už aktyvizmą kovojant prieš valdžią grėsė kalėjimas. Karlosas su partnere nori likti Lietuvoje, nes tikisi, kad žmonės, anksčiau gyvenę Sovietų sąjungoje, gali geriau suprasti, kokioje situacijoje yra jo šalis.

article preview image Karlosas savo gyvenimą kuria Lietuvoje. / E. Sinkevičiaus nuotr.

Pradėti naują gyvenimą nėra lengva

Carlos Oscar Cruz Gámez – muzikantas, perkusininkas, 3 vaikų tėvas, kuria gyvenimą Lietuvoje. Šiuo metu jis turi leidimą gyventi ir dirbti čia, tačiau kol jį gavo, teko praeiti, kaip jis pats sako, pragarą. Karlosas mano, kad atstumdama prie Baltarusijos sienos žmones, bėgančius nuo komunistinio režimo, Lietuva savotiškai palaiko tą režimą.

Kai su Karlosu susitinkame pirmą kartą, jis gyvena Pabradės stovykloje, tačiau gali laisvai išeiti ir grįžti. Gyvenimą stovykloje, kurioje praleido 6 mėnesius, jis prilygina kalėjimui... Jo teigimu, žmonės gęsta akyse. Jie praranda viltį... O kai staiga gauna leidimą dirbti – vėl sudėtinga. Nuo ko pradėti? Leidimas gyventi Lietuvoje nėra dokumentas, su juo net banko kortelės neišsiimsi...

Antrą kartą Karlosas pakviečia į namus ir vaišina kubietiška kava. Pora nuomojasi kambarį bute kartu su kitais žmonėmis. Jo kambaryje – keletas religinių smulkmenų iš Kubos, juodaodė lėlė. Jie abu su partnere pamažu pradeda dirbti, tačiau nerimo daug – ar pavyks išsilaikyti, ar bus pratęstas darbo leidimas ir pan.

Karlosas tikisi, kad netrukus pavyks įsikurti stabiliai, išsinuomoti atskirą būstą ir atsivežti vaikus – Kuboje nei jis, nei jo vaikai neturi jokios ateities. Tačiau dabar jo įrašai socialiniuose tinkluose – kupini liūdesio ir nerimo. „Tačiau aš dabar galiu laisvai reikšti savo mintis ir sakyti apie valdžią tai, ką galvoju“, - sako Karlosas.

Kas vyksta Kuboje?

Kuboje situacija itin įtempta pasidarė po 2021 metų vasarą vykusių masinių protestų. Liepos 11-ąją ne tik Havanos, bet ir dar keliolikos miestų gatves užplūdo tūkstančiai žmonių, besitikinčių pokyčių. „Reikalavome vaistų, maisto, saviraiškos laisvės“, – sako Karlosas. Jo teigimu, dabar kubiečiai bijo patekti į ligoninę, nes joje gali mirti nuo užkrato, trūksta net būtiniausių vaistų, nėra jokios sveikatos kontrolės. Taip pat trūksta maisto – produktų parduotuvėse būna vos kartą per savaitę. „Mano šalyje vaikai ir pagyvenę žmonės vargu ar prisimena pieno skonį – toks paprastas dalykas nebėra prieinamas mūsų žmonėms, jie badauja“, – apgailestauja K. Cruz. Jam, kaip menininkui, labai svarbu tai, kad ribojama žodžio laisvė ir menininkų veikla, interneto ryšys.

„Žmonėms trūko kantrybė. Tiek metų tylėjo. Tai buvo unikali diena mano šalies istorijoje, mes manėme, kad tai jau gali būti komunizmo, mus slėgusio jungo, pabaiga. Bet taip nebuvo. Gal tai ir buvo pradžia, bet ne pabaiga“, – sako Karlosas. Valdžia visais būdais siekė užtildyti protestuotojus.

Karlosas pasakoja, kad po šios demonstracijos pradėjo dingti pažįstami. Buvo sulaikyta keletas opozicijos bendražygių. „Policininkai ėjo į žmonių namus ir be jokių paaiškinimų uždėdavo antrankius, mušė žmones ir juos išsiveždavo, niekas nežinojo, kur“, – prisimena vyras. Jo teigimu, dažnai areštuojama be orderio, todėl nelieka jokių įrašų. Protestuotojų persekiojimas vis didėjo, buvo informacijos, kad jie sodinami į kalėjimą, kur laikomi nežmoniškomis sąlygomis, be jokios teisės į tinkamą procesą. Valdžia slopina bet kokią nepritarimo formą ir baudžia už viešą kritiką. „Šis persekiojimas nesibaigė iki šios dienos, kiekvienam šiose protestuose dalyvavusiam piliečiui, net ir nepilnamečiams vaikams, gresia laisvės atėmimas nuo 20 iki 30 metų vien už tai, kad mąsto kitaip ir nenori, kad egzistuotų šis monopolis, partija, vadinama PCC (Kubos komunistų partija). Pas mus nėra laisvų rinkimų, mes nerenkame, kas atstovaus mūsų šaliai, todėl dabartinio prezidento Miguelio Díaso Canelio Bermúdezo nepripažįstame savo šalies prezidentu“, – pasakoja vyras.

Po minėto masinio protesto šalies vadovybė priėmė naujus įstatymus. Vienas iš jų – dekretas-įstatymas Nr. 35, kuriame nusikaltimu laikomas „netikrų naujienų skleidimas“, „įžeidžiančios žinutės“ ir „šmeižimas prieš šalies prestižą“. Pasak Karloso, šis įstatymas yra priimtas siekiant susidoroti su tais, kurie kritikuoja valdžią socialiniuose tinkluose. Žinia apie tai sukėlė Kubos piliečių pasipiktinimą, nes tai tapo pretekstu dar labiau riboti jų saviraiškos laisvę internete ir socialiniuose tinkluose žiniasklaidoje.

Karlosas sako iš patikimų šaltinių sužinojęs, kad gali būti areštuotas, dėl to skubiai nusipirko bilietą į Maskvą (tai vienintelė kryptis, kuria gali važiuoti Kubos gyventojai). Tai nebuvo paprasta, nes neturėjo pinigų, bet padėjo tėvas ir brolis, kurie suprato, kad situacija tikrai rimta.

„Pabėgome kankinami baimės, su giliu skausmu palikome šeimą, namus ir savo mažus vaikus. Išvažiavome tam, kad išsaugotume savo gyvybes ir ieškotume galimybių prašyti prieglobsčio gyventi laisvėje, kad nereikėtų susidurti su žiauriu, nežmonišku ir žeminančiu elgesiu“, – pasakoja Karlosas.

Kuboje per mitingus buvo masiškai suiminėjami žmonės. / C. Cruz nuotr.
Kubos gatvėse vyksta rimti susirėmimai. Carlos Cruz nuotr.

JAV veikianti nevyriausybinė organizacija „Freedom house“ sudaro įvairių šalių laisvės indeksus. Kubos indeksas yra 12 iš 100. Palyginti: Rusija čia vertinama 23 balais, Kinija – 10.

Kita „Freedom house“ ataskaita atkreipia dėmesį į interneto prieigos ribojimus, kurie sustiprėjo po 2021 metų protestų. Pabrėžiama, kad yra draudžiami ir blokuojami tinklalapiai, socialiniai tinklai ir bendravimo platformos, o už valdžią kritikuojančius komentarus žmonės gali būti suimami.

Protestuotojas Yoan de la Cruz buvo nuteistas 6 metams kalėjimo už tai, kad per Fecebook platformą gyvai transliavo vieną iš 2021 metų protestų.

2021 metų birželio 30 dieną Lietuvos Respublikos Seimas priėmė rezuliuciją Dėl Kubos Respublikos“, kuria pareiškia solidarumą su represijų aukomis, nukentėjusiomis nuo šiuo metu tebevykstančio persekiojimo, taikomo opozicijos nariams, disidentams ir piliečiams, reikalaujantiems pagrindinių politinių, pilietinių, ekonominių ir kultūrinių teisių užtikrinimo. Seimas rezoliucija reikalauja nedelsiant besąlygiškai paleisti į laisvę visus politinius kalinius ir nedelsiant nutraukti neteisėtą namų areštą, šiuo metu taikomą demokratijos siekiantiems aktyvistams, nepriklausomiems žurnalistams ir menininkams.

„Prieš jus dokumentas, kuris atkreipia dėmesį į tai, kad nuo komunistinio Fidelio Kastro perversmo laikų Kuboje situacija tik blogėjo. Deja, Kubos Vyriausybė yra išnaudojama ir Rusijos Federacijos, ir Kinijos operacijoms Lotynų Amerikoje, žlugdant Venesuelos Vyriausybę, taikant hibridinio karo strategijas. Kubos saugumiečiai ir kariuomenė įvairiais pavidalais dalyvauja Lotynų Amerikoje ir kituose kontinentuose iš esmės žlugdant laisvės siekį, todėl mes manome, kad tai yra ne vidinis Kubos Respublikos režimo klausimas“, – sakė vienas rezoliucijos iniciatorių Seimo narys Emanuelis Zingeris. 

xxx

Nevyriausybinė organizacija „Human rights watch“, remdamasi Kubos žmogaus teisių organizacijų duomenimis, savo ataskaitoje teigia, kad per liepos mėnesio protestus buvo sulaikyta daugiau nei 1000 žmonių, daugiausia taikūs demonstrantai ir net pro šalį ėję asmenys. Pareigūnai sistemiškai suiminėjo nepriklausomus menininkus, valdžios kritikus ir žurnalistus arba apribojo jų galimybę išeiti iš namų. Daugelis iš jų ištisomis dienomis ar savaitėmis buvo laikomi be ryšio su artimaisiais, kai kurie – žiauriai sumušti.

17-metė studentė Gabriela Zequeira Hernández buvo suimta Havanos provincijoje San Miguel de Padrone, kai liepos 11 d. ėjo pro demonstraciją. Sulaikymo metu dvi pareigūnės penkis kartus jai liepė nusirengti. Viena iš jų liepė jai kišti pirštą į savo makštį. Po kelių dienų vyras pareigūnas pagrasino nuvežti ją ir du vyrus į „paviljonu“ vadinamą rajoną, kur suimtieji verčiami santykiauti.

Pareigūnai ne kartą žadino ją naktimis apklausoms, klausdami, kodėl ji protestavo ir kas ją „finansuoja“. Po kelių dienų Gabriela buvo nuteista ir nuteista kalėti aštuonis mėnesius už „visuomenės sutrikdymą“, tiesa, jai buvo leista atlikti bausmę namų arešto sąlygomis.

Prasidėjo nuo menininkų judėjimo

Situacija sudėtinga Kuboje pasidarė ne per vieną dieną. 2018 metais, protestuodami prieš įvairius suvaržymus, menininkai ir politiniai aktyvistų susibūrė į „San Isidro“ judėjimą. Kubos valdžia kontroliavo menininkų veiklą, reikalavo iš anksto gauti leidimą viešoms ir privačioms parodoms bei spektakliams. Nepaklūstantys menininkai buvo sulaikomi, gąsdinami, jiems draudžiama išeiti iš namų. „San Isidro“ judėjimo nariai tapo vienu svarbiausių valdžios institucijų taikinių. Protestai įtampą pasiekė, kai 2020-ųjų spalį reperis Denis Solid buvo sulaikytas už tai, kad paskelbė vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip policija įsiveržia į jo namus. Jis buvo įkalintas 8 mėnesiams. Palaikantieji reperį protestavo prie policijos būstinės, o grupelė menininkų užsirakino savo būstinėje Havanos namuose ir paskelbė bado streiką. Bet policija įsiveržė ir sulaikė juos (tiesa, netrukus paleido), o į pastatą niekam neleido įeiti. Tai Kuboje sukėlė precedento neturinčią pasipriešinimo bangą. Daugybė žmonių susirinko prie Kubos kultūros ministerijos. Prie politikos aktyvistų, menininkų, kino kūrėjų ir kultūros pasaulio atstovų jungėsi šimtai žmonių, reikalaujančių išlaisvinti reperį Denisą Solisą ir nustoti persekioti tuos, kurie nesutinka su kūrybinės išraiškos suvaržymais. Protestą palaikė ir gerai žinomi kino kūrėjai, aktoriai. Tuo metu buvo pažadėti pokyčiai, tačiau užuot juos įvykdžius, buvo pradėtas riboti internetas, blogėjo ekonominė situacija (prie to didele dalimi prisidėjo JAV sankcijos Kubai ir turistų sumažėjimas dėl Covid-19). Įtampa vis didėjo, kol 2021 metais vyko iki tol nematyti konfliktai. „Beldėmės į visas duris, ieškodami problemų sprendimo ir atsakymų į klausimus, bet to negavome atsakymų, dėl to atėjo diena, kai visi žmonės sukilo“, – pasakoja Karlosas.

Pabėgėlių stovykloje. C. Cruz nuotr.
Pabėgėlių stovykloje. / C. Cruz nuotr.

Rusijoje – tas pats kaip Kuboje, tik maisto yra

Karlosas pasakoja, kad iš pradžių bandė kurtis Maskvoje, ten gyveno keletą mėnesių, susirado darbą. Bet buvo labai sunku.

„Rusijoje sunku užsidirbti pinigų, atlyginimai labai maži ir policininkai yra korumpuoti. Važiuojant metro jie atimdavo iš mūsų pinigus. Kiekvieną dieną buvo iššūkis atvykti į darbą. Daugelis mūsų draugų buvo iškeldinti iš nuomojamų būstų. Visą laiką buvome persekiojami. Policininkai žinojo, kur gyvena kubiečių bendruomenė, nuolat grasino, kad jie bus deportuoti ir nubausti pinigine bauda“, – prisimena Karlosas.

Jo teigimu, gyvenimas Maskvoje labai panašus į režimą Kuboje. Skirtumas tik tas, kad Rusijoje yra maisto. Situacija tapo itin įtempta, kai prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą. Karlosas pasakoja, kad kovo viduryje tapo vienos Maskvos centre vykusios demonstracijos liudininkai. Rusijos gyventojai protestavo, nesutikdami su invazija į Ukrainą. „Mes matėme viską, kas nutiko – demonstrantai buvo purškiami ašarinėmis dujomis, valdžia tikrino mobiliuosius telefonus, ar juose nėra įrašų, naujienų apie prezidentą ir jo vyriausybę. Tie, kas dalijosi naujienomis socialiniuose tinkluose, buvo išvežti į kalėjimą. Kai pamatėme tokį smurtą, mus ištiko panika. Pabėgome iš ten kuo greičiau“, – pasakoja Karlosas. Jo teigimu, šis patyrimas paskatino mus kuo greičiau išvykti į Baltarusiją ir vėliau kirsti sieną su Lietuva – „ten, kur mūsų gyvenimas būtų saugus, kur būtų išgirstas mūsų balsas, kur galėsime prašyti pagalbos, kur bus gerbiamos žmogaus teisės“. Deja, nebuvo paprasta.

Kubietis Karlosas mano, kad Lietuva turėtų būti tolerantiškesnė nuo pavojaus savo šalyje bėgantiems žmonėms.
0:00 /

Buvo sumuštas, bijojo mirti

Į Minską Karlosas atvyko kovo 30 d. Tiesiai iš oro uosto taksi nuvažiavo į kaimą Kriuki netoli sienos su Lietuva ir tikėjosi tą pačią naktį kirsti sieną, bet nepavyko. Nepavyko ir kitą rytą. Adutiškyje Lietuvos policininkai nuvežė į komisariatą ir apklausė. Jie pasakė, kad neįmanoma pateikti prieglobsčio prašymo ir grąžino prie sienos su Baltarusija. Pasak Karloso, tada prasidėjo košmaras. „Patyrėme abiejų šalių fizinį ir psichologinį smurtą. Maniau, kad mirsime nuo hipotermijos, neturėjome nei maisto, nei vandens, nebegalėjome vaikščioti, mums prireikė medikų pagalbos ir, regis, niekam nebuvo tai svarbu“, – pasakoja vyras.

Vėliau per draugus teisininkus iš Ispanijos ir Kanados pavyko gauti Raudonojo Kryžiaus kontaktus, kurie padėjo susisiekti su „Sienos grupės“ aktyvistais. Jos atstovai atvykę suteikė medicininę pagalbą, parūpino pastogę ir maisto, padėjo užpildyti prieglobsčio prašymo paraišką. Tai formaliai suteikia teisę kirsti Lietuvos sieną. Kiek vėliau kubiečius pasiekė žinia, kad jų skundą priėmė Europos žmogaus teisių teismas ir tai patvirtinantis dokumentas. „Jis leido mums legaliai likti Lietuvoje ir per mėnesį pateikti reikiamus dokumentus, kad būtų galima pradėti prieglobsčio suteikimo procesą. Visų nuostabai tas dokumentas nebuvo svarbus institucijoms. Kitą rytą jie vėl grąžino mus prie sienos, bet šį kartą per kitą, tolimesnį, pasienio punktą“, – pasakoja Karlosas. Jo teigimu, tuomet teko susidurti ir pasienio pareigūnų agresija, buvo sunaikintos migrantų SIM korteles, jie liko be jokio ryšio su aplinkiniu pasauliu.  

„Mes merdėjome, gyvenome miške su ribotais vandens, maisto ir pastogės ištekliais iki balandžio 13 d., kad mus surado „Sienos grupė“, o Poškonių pasieniečiai perkėlė mus į areštinę, kur tą pačią dieną prasidėjo prieglobsčio prašymo suteikimo procesas“, – pasakoja vyras.

„Mes prašome prieglobsčio, tikėdamiesi būti priimti ir pradėti gyvenimą čia, šioje gražioje šalyje. Norime dirbti, mokytis ir lavinti savo vaikus šalyje, kurioje yra demokratija, nenorime būti našta visuomenei, o kokiu nors būdu grąžinti tai, ką jie padarė dėl mūsų“, – laiške Migracijos departamentui rašo Karlosas.

Vyras dėkingas Lietuvai, tačiau prašo didesnio supratimo ir džiaugiasi, kad gali tai pasakyti be jokios baimės. Jis sako matęs pabėgėlių atstovus parlamente, kurie nieko nepasakė, tik gražiai nusifotografavo. „Aš noriu pasakyti Lietuvos valdžiai, kad emigrantai nėra priešai, o asmeninės gerovės siekiantys žmonės, kurie ieško kitokios ateities bėgdami nuo genocido iš kitų pasaulio šalių. Manau, kad reikia priimti juos ir pagarbiai su jais elgtis, padėti būtiniausiais dalykais. Priešas yra apsirengęs kamufliažu yra arčiau nei kai galvojame“, – sako Karlosas. Jo teigimu, šiuo metu Lietuvoje yra 6 žmonės iš Kubos. Daug kubiečių laimės ieško kitose šalyse, nes Lietuvoje įsitvirtinti nėra lengva.

„Aš nenoriu išvažiuoti iš Lietuvos. Noriu čia dirbti, gyventi, atsivežti vaikus, kad jie galėtų gyventi demokratinėje visuomenėje ir gauti gerą išsilavinimą“, – sako Karlosas.

 

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.