Lietuvių suvokimas apie auklėjimą kinta: su „beržine koše“ atsisveikiname, bet emociškai smurtaujame
Lietuvių požiūris į vaikams taikomas bausmes ir jų auklėjimą keičiasi. Vis dažniau imamasi ne „beržinės košės“, o kitų būdų – einama susitarimo keliu. Paprastai tėvai mano, kad fizinė bausmė pamokys, bet specialistai sako, kad taip nenutiks, o santykiuose su vaiku atsivers praraja, tai paliks emocinių žaizdų.
Apie pokyčius lietuvių sąmonėje, teigiamus auklėjimo būdus ir fizinių bausmių paliekamas traumas bendra.lt kalbėjosi su Paramos vaikams centro programos „Vaikystė be smurto“ vadove Ieva Daniūnaite.
– Ką rodo naujausi tyrimai apie lietuvių suvokimą, kaip auklėti vaikus? Ar galime sakyti, kad „beržinė košė“ – jau vakar dienos auklėjimo priemonė?
– Praėjusiais metais paskelbta Žmogaus teisių instituto daryto tyrimo ataskaita apie įvairių žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Suaugusių žmonių buvo klausiama ir apie fizines bausmes, kitaip tariant, ar tėvai turi teisę naudoti fizines bausmes prieš vaiką. Didesnioji dalis – 78 proc. – nesutiko arba greičiau nesutiko su tokiu teiginiu. Didžioji dalis tam tikrai nepritaria.
Anksčiau esame atlikę kitą tyrimą, jis buvo tarptautinis, aprėpė ir kitas Europos šalis. 2010 m. daugiau nei pusė žmonių manė, kad galima naudoti fizines bausmes prieš vaikus – tokių dalis sudarė 66 proc. Kadangi skirtingos metodikos, sunku lyginti, bet abu tyrimai reprezentatyvūs. Galima sakyti, kad visuomenės nuomonė tikrai keičiasi.
– Kad pokytis vyksta, pastebite ir praktikoje, dirbdama su šeimomis?
– Iš tiesų atrodo, kad priėmus įstatymo pakeitimus (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas – aut. past.) ir kalbant apie tai, koks tinkamas auklėjimas, kaip su vaikais bendrauti, visuomenės nuomonė keičiasi. Žinoma, žmonės skirtingi, bet tikrai daug tėvų noriai kreipiasi, ir aiškinasi, galvoja, kaip susikalbėti su vaiku, kaip jį auklėti, kad jo nepažeisti ir tikrai jam padėti.
Tikrai labai paklausūs tėvystės kursai tiek Paramos vaikams centre, tiek kitose organizacijose visoje Lietuvoje, daug tėvų dalyvauja. Tėvai skambina pasitarti ir į „Tėvų liniją“. Paramos vaikams centro specialistai pataria įvairiais vaikų auginimo ir auklėjimo klausimais. Jei anksčiau buvo klausiama, ką mums daryti, kai neleidžiama taikyti fizinių bausmių, tai dabar tėvai klausia, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje ir nebesvarsto fizinių bausmių. Negalime sakyti, kad fizinių bausmių visiškai nėra, bet dauguma tėvų ieško būdų, kaip tinkamai auklėti savo vaikus.
– Kokie būtų būdai, tinkami auklėti ir kartais bausti?
– Kartais tėvams gali atrodyti, kad jei negali taikyti fizinės bausmės vaikui, jo nebegali drausminti. Taip nėra. Svarbu, kad namuose būtų aiškios taisyklės, kaip galima ir negalima elgtis. Tai yra susitarimas, kurio visi laikosi. Su vyresniais vaikais ir paaugliais susitarimai sudaromi tariantis ir diskutuojant, išklausant ir vaiko nuomonę. Svarbu, kad vaikas suprastų, kokios pasekmės bus elgiantis vienaip, ir kokios – kitaip. Pasekmės gali būti įvairios, galbūt kažko vaikas negali daryti. Paprastai labiausiai padeda tinkamo vaiko elgesio pastiprinimas. Svarbu pastebėti vaiko pastangas,bpagirti vaiką, jei jo elgesys tinkamas.
Vaikams nebūtinai svarbu materialiniai apdovanojimai, jiems svarbus dėmesys, kad tėvai mato pastangas. Kartais tėvai pernelyg susikoncentruoja į tai, kaip teisingai drausminti. Yra dalykai, kurie padeda vaikams jaustis saugiai, elgtis tinkamai: tai yra domėjimasis vaiku, laikas kartu, įsiklausymas, kai nori kažką papasakoti, veikla, žygiai kartu. Visa tai padeda vaikams jaustis svarbiems ir ramiems.
– O kas lemia, kad suaugęs žmogus neieško tokių civilizuotų priemonių auklėti, o renkasi dar mūsų sąmonėse gyvą auklėjimą diržu? Vaikystės patirtys?
– Gali būti keli dalykai. Vienas – ką jūs sakote, kad jei mušė vaikystėje, būname išmokę ir kartojame tą elgesį. Būna, kad tėvai, kurie taiko fizines bausmes, ir patys jas patyrė vaikystėje. Bet gali būti ir taip, kad patys tėvai išgyvena įvairių sunkumų, yra prislėgti ir iš didžiulės įtampos gali nesusivaldyti. Įvairūs dalykai gali tai nulemti.
Nuostatos taip pat svarbu. Ką žmonės galvoja, kas yra tinkama ar netinkama, daro įtaką jų elgesiui. Bet svarbu tai, kad žmonės savo nuostatas ir elgesį gali keisti. Taip nėra, kad jei buvo mušami vaikystėje, tai būtinai muša ir savo vaikus. Jie gali valdyti savo elgesį. Kiekvienam svarbu pagalvoti, peržvelgti, kas vyko tavo patirtyje, kaip tu jauteisi, tas padeda suprasti ir vaiką, nes jeigu tu fiziškai baudžiamas blogai jauteisi, tai ir vaikui taip pat. Paprastai tas nusivylimo, pažeminimo jausmas, skausmas įstringa – pradedi galvoti, kaip tavo vaikas jaustųsi. Tai ir skaudina, ir palieka emocinių randų.
– Ar fizinės bausmės padeda keisti vaiko elgesį? Kokią įtaką tai turi tėvų ir vaikų santykiams, vaiko savivertei?
– Paprastai tėvai galvoja, kad fizinė bausmė bus pamoka ir padės keisti vaiko elgesį, bet tai netiesa. Iš tikrųjų tai tik atitolins tarpusavio santykius, mažins vaikų pasitikėjimą tėvais. Vaikai ir jau suaugusieji, kalbėdami apie santykius su tėvais, atsimena, kaip patys jautėsi, kaip tėvai elgėsi, bet dėl ko buvo fiziškai baudžiami, paprastai nebepamena. Tyrimai rodo, kad vaikų, patiriančių fizines bausmes, žema savivertė, jie gali turėti emocinių, elgesio, mokymosi, santykių su bendraamžiais problemų.
– Ne mažiau svarbus ir emocinis smurtas. Anksčiau auklėta ne tik „beržine koše“, bet ir įvairiais bauginimais, perspėjant, kad elgiantis blogai „ateis vilkas“ ir panašiai. Kaip tai veikia vaiką?
– Emocinė prievarta – dažniausia smurto prieš vaikus forma. Ar ji pasireiškia, priklauso nuo suaugusiųjų nuostatų, ir nuo savijautos. Vis dažniau tėvai jau patys atkreipia dėmesį. Jie galvoja, kaip tinkamai elgtis. Jei jie galvoja, kad netinkamai pavadino vaiką, būna susikrimtę, ieško būdų, kaip jiems geriau jaustis patiems ir kaip elgtis su vaiku. Specialistai, dirbantys su šeimomis ir vaikais, šviečia žmones, kad netinka rėkti, pravardžiuoti ar ignoruoti savo vaiką. Beje, birželio 1 d. pradėta įgyvendinti socialinė kampanija, kuri vadinasi „Tėvų žodžiai įsirašo širdy“. Tikslas – atkreipti tėvų dėmesį į tai, kaip jie bendrauja, kaip kalba su vaikais. Kalbant šiltai, pagarbiai, atjaučiančiai, tai palieka geras patirtis, o jei žeminame ir nesivaldome, tai gali palikti skausmingas traumas. Jei sunkus momentas ir tėvai jaučia, kad gali nesusivaldyti, jie turėtų atsitraukti ir pasirinkti kitą elgesio būdą.
– Sakoma, kad tai, kas vyksta šeimoje, joje ir turi likti, bet ar visuomet? Kaip reikėtų sureaguoti pastebėjus emocinį ar fizinį smurtą prieš vaiką?
– Būna, kad tėvai patys nerimauja, kad kažkas apie juos kažką pagalvos. Jaučia, kad netinkamai su savo vaiku elgiasi, tačiau neleidžia vaikui pasakyti, kas vyksta, nesikreipia pagalbos, tada sunkumai šeimoje tęsiasi, susidaro užburtas ratas. Jei santykiai nuolat įtempti, tėvai jaučia dažnai nesusivaldantys, svarbu, kad patys tėvai ieškotų pagalbos. Svarbu kiek įmanoma mokytis suprasti save ir tinkamai elgtis su vaiku.
Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstai kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.