Meno kūrėjas A. Aleininkovas: „Man labai svarbus procesas ir tai, ką procesuose galima atrasti“

Meno kūrėjas A. Aleininkovas: „Man labai svarbus procesas ir tai, ką procesuose galima atrasti“

#kultūra
Rugpjūčio 22, 2022
Domantas Kraptavičius profile image Domantas Kraptavičius
article  preview image
Asmeninio archyvo nuotr.

Aktorius, performatyvaus, vizualaus meno kūrėjas Arnis Aleininkovas kultūriniame pasaulyje dirba jau ilgai. Menininko patirties sukaupė kurdamas ir prisidėdamas prie meninių darbų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Arnis portalui bendra.lt pasakoja apie menininko profesiją, buvusius ir būsimus darbus bei ko siekia kurdamas meną.

- Arni, esate aktorius, menininkas, performansų kūrėjas. Kaip pats save identifikuotumėte? Kodėl nusprendėte pasukti meno kryptimi?

- Šitas klausimas mane visada priverčia susimąstyti, nes į jį neturiu vieno atsakymo. Labai įdomu, kad 2014-aisiais į jį būčiau atsakęs vienaip, 2018 metais – kitaip, o 2022-ais – dar kitaip. Visų pirma manau, kad esu smalsus žmogus.

Mane domina daugybė skirtingų sričių – tiek menas (performatyvūs, vizualūs menai, teatras, garsas), tiek filosofija ir mokslas. Pastaruoju metu nemažai skaitau apie realybę ir kas ji galėtų būti. 2021 m. darbe „Fragmentinės realybės“ (ang. „Fragmented Realities“), kuris buvo sukurtas Prahoje ir pristatytas šiuolaikinio teatro festivalyje „Žilina“ (Slovakija) kartu su kūrybine komanda tyrinėjome kvantinę mechaniką.

Mano edukacija mane apibrėžia kaip teatro ir kino aktorių (bakalauro laipsnio studijos VDU, Kaunas) ir alternatyvaus teatro režisierių (magistro laipsnio studijos AMU, Praha).

Jau nuo paauglystės sukausi kultūros lauke, baigęs gimnaziją gana aiškiai žinojau, kad noriu stoti į vaidybą, o dabar, einant laikui, mokausi tiek apie režisūrą, tiek apie vizualų ir performatyvų meną.

- Jūsų kūrybiniuose darbuose dažnai atsispindi svarbios socialinės žinutės. Kodėl Jums svarbu garsiai apie tai kalbėti? Kuri sritis Jums aktualiausia?

- Kurdamas aš retai kada galvoju, kad kuriu socialinį meną. Tai beveik niekada nebūna pirminis taškas. Apskritai, nepasakyčiau, kad mano kūryba yra racionali – t.y. dažnai pajuntu impulsą tyrinėti vieną ar kitą temą ir bandau pasinerti, žiūrėti, kur mane tai nuves. Man yra labai svarbus procesas ir tai, ką procesuose galima atrasti. Kažkuria prasme turbūt galima sakyti, kad kiekvienas menas vienaip ar kitaip savyje talpina socialines temas, nes labai dažnai temos, kurias pasirenka kūrėjai, yra bendražmogiškos, todėl ir socialinės.

Arnis Aleininkovas. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Man labai svarbus procesas ir tai, ką procesuose galima atrasti. Kažkuria prasme turbūt galima sakyti, kad kiekvienas menas vienaip ar kitaip savyje talpina socialines temas, nes labai dažnai temos, kurias pasirenka kūrėjai, yra bendražmogiškos, todėl ir socialinės“, – sako A. Aleininkovas.

- Kas Jus labiausiai įkvepia sieti meną su socialinėmis problemomis? Ar menas yra palanki priemonė kalbėti apie socialines problemas? Kodėl?

- Aš manau, kad menas gali būti vienas iš būdųkalbėti apie socialines problemas. Tam yra ir atskira meno rūšis – socialinis menas. Sunku pasakyti, kiek jis populiarus Lietuvoje, bet tenka vis daugiau girdėti apie kūrybą įtraukiant vieną ar kitą bendruomenę. Pavyzdžiui, neregius, arba kurčiuosius, riboto mobilumo žmones.

Daugėja kūrėjų, kurie ieško sinergijos, tarp, sakykime, klasikinės dramaturgijos ir kažkokios šiomis dienomis aktualios temos. Pavyzdžiui, neseniai išėjo Lauros Kutkaitės režisuotas spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre „Sirenų tyla“. Tai pusiau dokumentinė tragikomedija, jungianti Homero „Odisėjos“ pasakojimą apie kelionėje sutiktas sirenas su pusiau dokumentiniais, pusiau fikciniais moterų aktorių pasakojimais apie patirtą psichologinį ir seksualinį smurtą kūrybiniuose procesuose.

2020 m. po „Magic Carpets“ vėliava kartu su savo artima drauge bei kolege aktore Edita Niciūte suorganizavome projektą „Eiliuoti Šilainių kiemai“. Jo metu rinkome poeziją iš Šilainiuose gyvenančių žmonių ir vėliau ją įskaitėme garso studijoje. Buvo labai įvairių tekstų – pradedant nuo meilės eilėraščių, baigiant tokiomis temomis, kaip nesusikalbėjimas ar susvetimėjimas.

Nestudijavau meno teorijos ar kritikos (tik tiek, kiek turėjome paskaitų bendram supratimui), todėl man sunku įvertinti, ar tai socialinis menas, ar ne. Nežinau ir ar menas turėtų būti pagrindinė vieta kalbėti apie socialines problemas, turint omenyje, kad gyvename vis labiau skaitmenizuotame ir socialinių tinklų pasaulyje.

- Studijavote Lietuvoje, Čekijoje. Ar skiriasi požiūris šiose valstybėse į menininkus, jų darbus ir skleidžiamas žinutes?

- Prie šito klausimo būtų galima sustoti ilgesniam laikui ir į jį atsakyti iš skirtingų perspektyvų.

Lietuvoje studijavau bakalauro laipsnio studijas – tai reiškia, kad studijos buvo orientuotos į „pagrindų sudėjimą“. Magistro laipsnio studijose yra daugiau laisvės ir erdvės, nes tu pats renkiesi, kokiu keliu eiti. Jau stojant į magistro studijas (bent jau Prahos performatyvių menų akademijoje) mūsų klausė apie finalinį magistrinį darbą. Tai reiškia, kad stojant tu jau turi žinoti preliminarią kryptį, kur tu nori eiti ir ką nori pasiimti iš šių studijų.

Žiūrint labai bendrai, man atrodo, Čekijoje (tiek Prahoje, tiek Brno) yra daugiau laisvės ir daugiau erdvės eksperimentavimams, yra didesnė pasiūla tiek klasikinio, tiek šiuolaikinio meno. Bet ir pati šalis gyventojų skaičiumi yra tris kartus didesnė už Lietuvą.

Ten taip pat yra daugiau galimybių gauti finansavimą (ypač jauniems kūrėjams).

Neseniai Prahoje pristatėte darbą seksualinės prievartos tema. Kuo ši žinutė yra svarbi visuomenei? Kuo svarbi Jums ?

Šio darbo kelias buvo ilgas ir gana sudėtingas. 2019 m. aš pradėjau tyrinėti pasitikėjimo principus ir klausiau savęs, kodėl žmonės pasitiki vienais žmonėmis, bet nepasitiki kitais. Kas tai nulemia ir kodėl pastaruoju metu mes girdime apie didėjantį asmenų  kurie turi pasitikėjimo problemų, skaičių. Tada prasidėjo pirmasis karantinas ir aš turėjau daugiau laiko sau permąstyti, kodėl man pasidarė įdomi šita tema. Tai mane nuvedė iki traumos ir tuomet pasitikėjimo klausimas įgavo visai kitą atspalvį. Juk dažnai įvykus trauminiam įvykiui mūsų pasitikėjimas sušlubuoja.

Visiškai atsitiktinai vieną vakarą prisiminiau artimos draugės istoriją. Ji buvo išprievartauta būdama 13 metų. Nežinau, kodėl tą istoriją prisiminiau būtent tuomet, bet tai buvo paskutinė dėlionės dalis. Kartu su kūrybine komanda pradėjom aktyviau tyrinėti moterų ir vyrų prievartą, rinkom dokumentines istorijas.

Ši tema dėl skirtingų priežasčių nėra garsiai diskutuojama, žmogus, patyręs šią prievartą, blaškosi tarp „pats kaltas(-a)“, bando to niekam nesakyti arba apsimeta, kad nieko neįvyko ir tokiu būdu bando save apgauti. Nei vienas iš šių būdų, man atrodo, nėra teisingas ir ta trauma, kuri yra didžiulė, nes ji apima tiek žmogaus fiziologiją, tiek psichologiją, negydoma perauga į įvairius kraštutinumus. 

Šiuo darbu – „Pulsas“, kuris tapo DISK teatro Prahoje repertuariniu spektakliu, mes neryškinome aukos ar prievartautojo linijos. Atsispirdami nuo dokumentinių istorijų pasirinkome kalbėti apie tai, kas lieka arba būna atimta po to. Tai pasitikėjimas, rūpestis ir jausmas, kad priklausai. 

- Teigiate, kad kūryboje Jums yra svarbus vidinės sveikatos elementas. Ką tai Jums reiškia?

- Niekada nebandžiau to sau pasakyti žodžiais. Kad ir kiek kartų galvodamas apie šį klausimą bandžiau suformuluoti atsakymą, likdavau ne visai juo patenkintas. Manau, kad tai daugiau būsena. Nuolatinis pasitikrinimas su savimi, savo jausmais, mintimis, leidimas sau išbūti skirtingose būsenose ir pusiausvyros ieškojimas.

Arnis Aleininkovas. / Asmeninio archyvo nuotr.

- Lietuvoje planuojate pristatyti instaliaciją apie poilsį ir jo svarbą. Kokia šio darbo pagrindinė žinutė ir reikšmė visuomenei?

- Šis darbas Prahoje taip pat buvo sukurtas COVID-19 pandemijos metu. Tuo metu mūsų namai buvo viskas, tik ne erdvė poilsiui. Tai ir darbo kambarys, ir baras, ir kino teatras, ir kas tik nori, ir dėl to (bent jau aš jaučiau tai) namuose tapo vis sunkiau pailsėti. Taip ir gimė idėja sukurti autonominę erdvę, kurioje žmogus galėtų pailsėti. Dažniausiai, kai ateini į parodą, paveikslai, vaizdo ar garso instaliacijos stimuliuoja tave mąstyti, ieškoti prasmių, tyrinėti menininko braižą...

„Atramos“ (orig. „REST“) veikia kiek kitu principu. Erdvėje mes turime 6 skirtingas vaizdo instaliacijas, garso takelį bei instrukcijas somatinio judesio praktikai. Mes stengėmės, kad visi šie elementai kurtų poilsiui tinkančią terpę. Žmogus erdvėje gali rinktis, ką jis nori pamatyti ar išgirsti. Galbūt jis/ji/jie nori tiesiog pailsėti. Ir tai yra labai gražu.

Nežinau, kaip ši instaliacija ir somatiniu judesiu grįstas performansas, kurį kūrėme kartu su menininke iš Japonijos Sai Sai, surezonuos dabar. Pamatysim. Rugsėjo 8-29 dienomis galerijoje „101“, Kaune.

- Esate LGBTQ+ bendruomenės aktyvus rėmėjas. Kokiais būdais, meninėmis išraiškomis stengiatės palaikyti šią bendruomenę?

- Aš nelabai suprantu tų žmonių, kurie bando nurodinėti, kas ką gali mylėti ir kas ko negali mylėti. Mano vidiniame pasaulyje ir išoriniame pasaulyje, kuriame norėčiau gyventi, nemanau, kad tai išvis turėtų būti kvestionuojama. Čia turiu omenyje, kad mokslas ir medicina jau seniai įrodė, kad būti homoseksualiu yra tokia pati norma kaip būti heteroseksualiu. Dažniausiai asmenys, kurie priklauso LGBTQ+ bendruomenei, tą žino/jaučia nuo ankstyvo savo amžiaus ir labai liūdna, kad žmonės tą turi slėpti. Labai apmaudu, kad mūsų šalyje vis dar atsiranda vietos homofobijai.

Pasisakiau ir pasisakysiu už meilę. Tą darau savo socialiniuose tinkluose, dirbu ir kuriu su LGBTQ+ bendruomenės nariais.