Miestas ir kaimas: ar iš tiesų kaime gyvenantiems sunkiau siekti mokslo?

Miestas ir kaimas: ar iš tiesų kaime gyvenantiems sunkiau siekti mokslo?

Gegužės 04, 2022
Aurelija Babinskienė profile image Aurelija Babinskienė
article  preview image
Mosėdžio gimnazijos nuotr.

Abiturientai jau laiko pirmuosius egzaminus ir planuoja tolimesnius mokslus. Pernai rugsėjį studijas aukštosiose mokyklose pradėjo 12 050 abiturientų, tais pačiais mokslo metais įgijusių vidurinį išsilavinimą. Beveik pusė (5943) iš jų – didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai. Pastarųjų metų mokinių pasiekimų duomenys rodo, kad sostinės ir kitų didžiųjų miestų mokyklų mokinių rezultatai yra reikšmingai aukštesni už miestelių ir kaimo vietovių mokyklų. Bendra.lt domėjosi, ar iš tiesų regionuose gyvenantiems moksleiviams sunkiau siekti išsilavinimo.

Pasirinko studijas universitete

Kotryna Grabauskaitė pernai baigė Tverų gimnaziją (Rietavo savivaldybė). Ji pasirinko treniravimo sistemų studijas Lietuvos sporto universitete. Pasak Kotrynos, jos visa šeima yra sportiška, pati nuo mažens sportuoja, ir tai jai labai patinka. Mergina džiaugiasi, kad ir mokykloje vyrauja sportinė dvasia. 

„Turėjome labai daug užklasinių užsiėmimų – tenisas, šaškės, šachmatai, krepšinis, tinklinis, futbolas, dalyvaudavome varžybose, Lietuvos mokyklų žaidynėse. Lietuvoje buvome antra ar trečia sportiškiausia mokykla“, – pasakoja mergina. Jai nuo mažumės patiko tinklinis, tad ir pasirinko šios sporto šakos specializaciją. 

Kotryna sako, kad mokykloje gavo labai daug ir tikrai nesijaučia gyvenanti gūdžiame kaime. Šiuolaikinės technologijos, internetas – nesvetimas ir kaimo mokykloms: „Manau, kad ir miestuose, ir kaimuose visi turime vienodas galimybes. Viskas priklauso nuo pačių vaikų, ko jie nori, kiek jie įdės pastangų. Aišku, reikia tėvų ir mokytojų paskatinimo.“ Pasak Kotrynos, mokyklų vadovai labai stengiasi, o ir patys mokiniai yra reiklūs: „Mokykloje turime aktyvią mokinių tarybą, einam, prašom. Esame norintys vaikai.“ 

Kotrynos teigimu, pasiruošti egzaminams per karantiną nebuvo paprasta – teko įveikti daug iššūkių, išmokti mokytis savarankiškai. Vis dėlto pavyko išlaikyti egzaminus taip, kad įstotų į valstybės finansuojamą studijų vietą. Į tą patį universitetą įstojo ir Kotrynos klasės bičiulė. Dar vienas klasės draugas pasirinko agronomijos studijas kolegijoje, kitas – inžineriją Kauno technologijos universitete. Vienas klasės draugas pasirinko eiti į kariuomenę. Iš viso Tverų gimnaziją pernai baigė 5 abiturientai. 

„Pradedu studijas su pozityviomis nuotaikomis, tikiuosi, kad viskas bus gerai. Paskutiniais metais išmokau laiką skirstyti, daugiau dirbti savarankiškai, ieškoti“, – mintimis dalijasi I. Sasnauskaitė. 

Kotryna Grabauskaitė, pernai baigusi Tverų gimnaziją, pasirinko treniravimo sistemų studijas Lietuvos sporto universitete. / Asmeninio albumo nuotr.

Niekada nesutiksiu, kad esame prastesni

„Yra jauduliukas, kad nauja vieta, bet galvoju, kad darysiu visa, ką galiu geriausiai, kad pabaigčiau ir toliau tęsčiau sportinį gyvenimą“, – prasidėjus studijoms neslėpė džiaugsmo Kotryna. 

Seirijų (Lazdijų rajonas) Antano Žmuidzinavičiaus gimnaziją baigusi Inesa Sasnauskaitė pasirinko cheminės technologijos ir inžinerijos studijas Kauno technologijos universitete. Inesa chemija labiau susidomėjo paskutiniais metais ir džiaugiasi, kad pavyko įstoti į norimą specialybę. 

„Šiek tiek nedrąsu, nes yra nuomonė susiformavusi, kad kaimo mokyklose mažiau išmokoma, bet daug kas panašiai, juk iš tų pačių vadovėlių mokomės. Visi mokytojai savo srities specialistai. Mokiniai dažnai dalyvauja ir laimi įvairiose olimpiadose“, – Inesa įsitikinusi: tai, kad mokėsi mažoje mokykloje, jai niekaip nesutrukdė pasirinkti norimą kelią. Mergina sako, kad kaip tik gavo daug dėmesio, visa bendruomenė buvo pasirengusi padėti. 

Seirijų (Lazdijų r.) Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos direktorė Zita Ščerbetkienė nesutinka su pastaraisiais metais viešojoje erdvėje dažnai skambančia nuomone, kad regionuose gyvenantys vaikai turi mažesnes galimybes nei miestuose. 

Pasak direktorės, praėję metai išsiskiria iš kitų, nes mokinių pasiekimai buvo šiek tiek prastesni, nei anksčiau, bet nepaisant to, apie pusė vaikų (12 iš 26) įstojo į aukštąsias mokyklas. Kiti rinkosi profesines studijas. „Paprastai būna pavieniai atvejai, 1–2 vaikai, kurie niekur nestoja. Dažniausiai jie išvažiuoja į užsienį arba renkasi savanorišką karinę tarnybą. Ir šiemet pora mokinių išvyko į užsienį“, – pasakoja Z. Ščerbetkienė. Ją džiugina, kad ateina vaikai po dviejų, po trejų metų ir paprašo baigimo dokumento, nes nusprendžia mokytis – ar kolegijoje, ar profesinėje mokykloje. „Mūsų vaikai gauna gerą, aukštą išsilavinimo lygį. Mes jaučiamės ir dirbame taip, kaip ir kitos, didžiosios, gimnazijos. Mūsų mokykla yra kaimo vietovėje, bet turime visas galimybes važiuoti tiek į laboratorijas, tiek bendradarbiauti su aukštosiomis mokyklomis, lankyti edukacijas, netradicinių erdvių daug turime, kuriose galime vesti pamokas Turime labai gerų projektų, atvažiuoja žinomi žmonės. Auginame ir stengiamės suformuoti vaikus kaip drąsias asmenybes, kad jie drąsiai rinktųsi ir toli eitų. Kiekvienais metais vaikai parodo puikių rezultatų“, – pasakoja Z. Ščerbetkienė. 

Direktorė atkreipia dėmesį, kad informacinėmis technologijomis ir kitomis mokymo priemonėmis ši gimnazija yra apsirūpinusi ne blogiau nei bet kuri miesto mokykla. „Kompiuterius, organizacinę techniką, interaktyvias lentas, multimedijų projektorius mes jau turime daug metų. Esame įsigiję robotą-kamerą, turime kompiuterizuotą ne tik informatikos, bet ir lietuvių kalbos kabinetą. Kiekvienas mokytojas gali naudotis asmeniniu kompiuteriu, dabar jau ir nešiojamuoju. Ir elektronines knygas vaikams esame užsakę, ir įvairias testavimo priemones. Yra laboratorija fizikai, chemijai, biologijai.“

Seirijų (Lazdijų rajonas) Antano Žmuidzinavičiaus gimnazija. / Gimnazijos nuotr.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2020 metais atlikta analizė „Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose“ rodo, kad kaimo vietovių bendrojo ugdymo mokyklos geriau aprūpintos moderniomis informacinių technologijų priemonėmis nei miesto mokyklos.

Statistika – kaimo mokyklų nenaudai 

Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, daugiausiai stojančiųjų į aukštąsias mokyklas yra iš didžiųjų miestų. Šiais mokslo metais taip pat daugiausiai įstojo iš Vilniaus (2692 abiturientai), Kauno (1502), Klaipėdos (701), mažiausiai – iš Rietavo savivaldybės (24 jaunuoliai), iš Birštono ir Pagėgių savivaldybių – po 25 abiturientus. 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) viceministro Ramūno Skaudžiaus teigimu, regionų ir didžiųjų miestų abiturientų parengimo lygio skirtumai egzistuoja, aukštesnį konkursinį balą lengviau pasiekia Vilniaus, Kauno ir Šiaulių miestų abiturientai. 

„Nepaisant mažo stojančiųjų iš kai kurių savivaldybių skaičiaus, pasirengusiųjų studijuoti aukštojoje mokykloje santykinė dalis jose neretai būna didesnė, nei didžiuosiuose miestuose“,  – sako viceministras. 

Žemėlapis iš LAMA BPO 2021 m. Bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas apžvalgos. ŠVIS informacija.

Skirtumai tarp regionų – akivaizdūs 

ŠMSM  duomenimis, lyderiai pagal santykinę atitinkančių valstybės finansuojamų vietų reikalavimus ir stojančių į aukštąsias mokyklas abiturientų dalį 2021 metais buvo Biržų (89,6 proc.), Kazlų Rūdos (89,5 proc.), Palangos (85,1 proc.), Kupiškio (84,8 proc.) ir Pasvalio rajonų (84,6 proc.) savivaldybės. Tačiau dalyje savivaldybių, pvz., Šalčininkų (46,5 proc.), Trakų (51,2 proc.), valstybės finansuojamoms vietoms nustatytus reikalavimus atitinka tik pusė stojančiųjų. 

R. Skaudžius atkreipia dėmesį, kad pastebimi regioniniai skirtumai ir stebint valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatus. Juos išlaiko didesnė dalis miestų nei kaimiškųjų vietovių mokyklų mokinių. Ryškūs skirtumai ir tarp savivaldybių – apibendrintas VBE rodiklis (jį skaičiuojant atsižvelgiama į visų dalykų VBE rezultatus ir į tai, kiek savivaldybės abiturientų laikė VBE) 2020 m. didžiausias buvo miestų (238), mažiausias – žiedinėse savivaldybėse (194). Pagal atskiras savivaldybes aukščiausi apibendrinti VBE rodikliai buvo Vilniaus miesto (267), Mažeikių rajono (255), Kupiškio rajono ir Alytaus miesto (po 252) savivaldybių, žemiausi – Širvintų rajono (135), Pagėgių rajono (150) ir Visagino (162) savivaldybių, toli nuo vidurkio. 

Akivaizdūs ir kitų pasiekimų vertinimų skirtumai – Tarptautiniame matematikos ir gamtos mokslų tyrime TIMSS didžiųjų miestų, ypač Vilniaus, mokiniai pasiekė aukštesnių rezultatų nei miestelių ir kaimiškųjų vietovių mokiniai. 

Statistikos departamento duomenimis, ryškėja dar viena tendencija – daugėja 18–24 metų jaunimo, neįgijusio vidurinio išsilavinimo ir nesimokančio. 2020 metais niekur nesimokė 5,6 proc. jaunuolių, 2019 metais šis skaičius siekė 4 proc. Akivaizdus skirtumas tarp miesto ir kaimo gyventojų: 2020-aisiais nesimokė 3,2 proc. miestiečių ir 9,7 proc. kaimo gyventojų. Pastaraisiais metais ypač išaugo nesimokančių jaunų vyrų skaičius: nesimokė beveik 15 proc. kaime gyvenančių vyrų ir 4,3 proc. 18–24 metų moterų. Nesimokančių vyrų skaičius pakilo trečdaliu.

Pasiekimai netolygūs

Vilniaus švietimo pažangos centro direktorė, švietimo ekspertė Unė Kaunaitė atkreipia dėmesį, kad nors iš penkių didžiausių miestų Lietuvoje į aukštąsias mokyklas įstoja daugiau negu pusė visų abiturientų, mažesnėse savivaldybėse situacija labai netolygi – kai kuriose skaičiai didesni nei Vilniuje, tačiau rasime ir tokių, iš kurių tik penktadalis abiturientų tęsia studijas aukštosiose mokyklose. 

„Svarbu suprasti, kad savaime tokie skaičiai mažai ką sako apie skirtumą tarp kaimiškos vietovės ir miesto, nes yra daugybė su gyvenamąja vieta koreliuojančių veiksnių, kurie yra svarbūs šiems netolygumams. Pavyzdžiui, STRATA atlikti tyrimai rodo, kad studijuoti dažniau renkasi vaikai, kurių tėvai yra įgiję aukštąjį išsilavinimą. Remiantis gyventojų surašymo duomenimis, žinome, kad daugiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu gyvena būtent miestuose“, – teigia ekspertė.

Jos teigimu, kitas svarbus veiksnys – šeimos pajamos: „Remiantis šalies statistikos duomenimis, vidutinės vieno ūkio pajamos kaime yra ženkliai žemesnės nei didžiuosiuose miestuose (pvz., 2019 metais skirtumas per mėnesį sudarė beveik 400 eurų). Nepaisant įvairių finansinių priemonių, skiriamų tiek valstybės, tiek aukštųjų mokyklų, šeimos galimybės padėti finansiškai studijuojant išlieka labai aktualios, todėl šis veiksnys taip pat daro įtaką bendram stojimui.“

Analizuojant  jau studijuojančiųjų skaičius matyti, kad pasiskirstymas tarp valstybės finansuojamų ir nefinansuojamų vietų tarp studentų iš miesto ir kaimo yra identiškas. 

„Kitaip tariant, gyvenamoji vieta nenulemia gabumų, tačiau abiturientai iš kaimiškų vietovių rečiau nusprendžia siekti aukštojo mokslo“, – įsitikinusi U. Kaunaitė.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija imasi situaciją spręsti: „Seimui pateiktame Mokslo ir studijų įstatymo projekte siūloma sukurti geresnes aukštojo mokslo prieinamumo galimybes stojantiesiems, kurie susiduria su žymiais socialiniais ir ekonominiais iššūkiais ir dėl to turi prastesnes sąlygas konkuruoti dėl studijų vietos. Siūloma finansiškai skatinti aukštąsias mokyklas, kurios vystytų socialinės dimensijos politiką, t.y. sudarytų palankesnes sąlygas studentams iš socialiai pažeidžiamos aplinkos“, – sako viceministras R. Skaudžius.  

Taip pat Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos suburta darbo grupė pirmą kartą Lietuvoje rengia aukštojo mokslo socialinės dimensijos planą, kuriame bus numatytas finansinės paramos studijų metu stiprinimas bei specialių studijų vietų stojantiesiems, kurie susiduria su žymiais socialiniais ir ekonominiais iššūkiais, modelis. Jei Seimas pritars, pokyčius planuojama įgyvendinti iki 2024 metų.

Tyrimai rodo, kad moksleivių pažangumui didelę įtaką turi tėvų socialinė padėtis.

Ar tikrai į didžiąsias mokyklas perkelti vaikai bus laimingesni? 

Skuodo rajono Mosėdžio gimnazijos direktorė Audronė Šverienė įsitikinusi – daug veiksnių lemia, kad regionuose įsikūrusių, ypač kaimiškose vietovėse, mokyklų rezultatai kartais būna prastesni: labai svarbu, iš kokio socialinio konteksto žmonės ateina, ko jie tiksi, kaip jie prisitaiko prie nuotolinio mokymo ir pan. 

„Kiekvienais metais džiaugiamės vaikais, kurie yra motyvuoti, bet turime nemažai šeimų, kur vertybinis pagrindas ir požiūris į gyvenimą yra kitas. Su tais vaikais mums yra sunkiau. Nemažai mokinių turi įvairių specialiųjų poreikių. Mes neturime galimybės atsirinkti vaikų, stengiamės, kad kiekvienas iš jų padarytų kokią nors pažangą. Kiekvienas. Verčiamės per galvą. Bet tu nepadėsi ant stalo ir neparodysi tos savo širdies“, – sako A. Šverienė, atkreipdama dėmesį, kad vertinant mokyklas žiūrimi akademiniai rezultatai, tad laimi tos mokyklos, kurios vaikus atsirenka.

Pasak direktorės, aplink Mosėdį nebėra nė vienos mokyklos. Visi vaikai iš aplinkinių kaimų suvažiuoja į Mosėdžio gimnaziją (mokykla turi 4 geltonuosius autobusiukus). „Kadangi vaikų nedaug, mes tuos vaikus žiūrim, pažįstam, kalbinam. Būna, kad sako, ai aš galbūt neisiu į mokyklą. Kodėl? Mokykloje yra šviesu, šilta, čia yra protingų žmonių, daro gerus darbus. Ir tu juose dalyvausi. Ateik, pabūk, pažiūrėk. Mes paauginam tą vaiką. Kitas ir pasilieka. Kitas po metų sugrįžta. Jei mes po 10 klasės su jais atsisveikinsime, manau, kad mes prarasime dalį vaikų. Tada kyla klausimas, ar mums nereikia tų vaikų, kurie galbūt nebus universitetų studentai, bet galbūt bus kolegijų, profesinių mokyklų studentai? Ar tikrai Lietuva turi tiek daug vaikų, kad galime juos išmėtyti? Ar tikrai perkėlus į didesnę mokyklą jie bus laimingesni, protingesni?“ – klausia direktorė. 

A. Šverienė neslepia, kad vis pasigirsta diskusijų, jog reikėtų sujungti mokyklas, kad gimnazistai turėtų mokytis mieste. Jos teigimu, tuomet mokiniams reikėtų daug toliau važiuoti ir jau vien dėl to dalis mokinių gali nuspręsti nebelankyti mokyklos.

 

Mosėdžio gimnazijos (Skuodo r.) direktorė Audronė Šverienė. / Asmeninio albumo nuotr.

Galime duoti labai daug

Direktorė nevienareikšmiškai vertina vyraujantį požiūrį, kad kaimiškose mokyklose vaikai turi mažiau galimybių. 

„Mes turime laboratoriją, turime stadioną, pakankamai kompiuterių, kitos technikos, net 3D spausdintuvą. Didžiosios mokyklos dažnai tiek daug neturi“, – pasakoja A. Šverienė. 

Tiesa, trūkumas tas, kad ne visada mokiniai vyresnėse gimnazijos klasėse gali pasirinkti norimą dalyką. Šiais mokslo metais nesusidarė dailės, muzikos grupės. Tuomet tenka mokytis individualiai. Tačiau, pasak direktorės, mokytojai daro viską, kad tas vaikas gautų tiek konsultacijų, kiek reikia, nepaisant to, ar jos yra mokymo plane, ar nėra. „Aš manau, kad tos pagalbos ir pasirinkimo tikrai užtenka. Kitas klausimas – ar visiems vaikams to reikia. Tie, kurie siekia mokslo, kur šeimos yra sudėjusios vertybinius ir kultūrinius pagrindus, jie visi sėkmingai laiko egzaminus“, – sako A. Šverienė. 

Direktorė neslepia – pernai mokyklą baigė nemažai vaikų, turinčių itin žemą motyvaciją. Prie to prisidėjo ir nuotolinis mokymas. Kai kurie dar besimokydami pradėjo dirbti anksčiau laiko negu turėtų. 

„Tikrai matome tą tendenciją, kad vaikai skuba užsidirbti pinigų. Tai liūdnai nuteikia“, – sako direktorė. 

„Ko nėra dideliuose miestuose – matymo ir kiekvieno vaiko individualaus pažinimo. Pas mus mokytojas gali pritaikyti mokymosi būdą pagal asmenines savybes, mūsų mokytojai negaili savo laiko ir mielai dirba papildomai, kad vaikui suteiktų daugiau žinių. Kaip smagu girdėti, kai išgirstame sakant, kad mūsų mokykla yra kaip gyvas organizmas, o ne fabrikas, kaip miestuose, kur yra tūkstančiai vaikų“, – pritaria Seirijų gimnazijos direktorė Z. Ščerbetkienė. 

Direktorė sako norinti paneigti mitą, kad kaimo mokyklos blogesnės negu miesto. „Viskas yra labai individualu ir tikrai negalime pasakyti apie vieną mokyklą, vieną klasę, kad yra taip arba taip. Yra daug tokių vaikų, kurie yra labai sąmoningi, žino, ko nori ir pasiekia rezultatų, tačiau nemažai yra vaikų, kuriems mokslas nėra svarbu. Jei pas mus ateitų atrinkti vaikai, tikiu, kad sąmoningų ir labiau siekiančių mokymosi aukštesnio lygmens būtų daugiau. Dažnai kalbame, kad tą nuostatą kaip įmanoma reikėtų keisti, kad vaikai keltų sau aukštus lūkesčius, kad jie save matytų bent jau kažkokius mokslus baigusius, stengiamės dirbti su šeimoms, kad jie matytų, kad mokslas yra vertybė“, – sako direktorė. 

„Visos mokyklos yra skirtingos, pagal vieną kurpalių jų lyginti negalima. Pažiūrėkite, kiek mūsų vaikų respublikinių konkursų laureatai. Mūsų kultūros pasas išnaudotas 98 proc. Mes vežam visur, kur tik galim, per metus vyksta 6-8 projektai, kad mūsų vaikai galėtų kažką pamatyti, kažkur sudalyvauti, kažką daugiau išmokti. Aš nesakau, kad mes esame geresni už miestų mokyklas, bet noriu pasakyti, kad ir mes galime daug vaikams duoti“, – pritaria Mosėdžio gimnazijos vadovė. 

 

Mosėdžio gimnaziją (Skuodo r.) baigusi Žygimantė Riepšaitė mano, kad mokinio pasiekimai nepriklauso nuo to, ar mieste, ar kaime jis mokosi. / V. Blažytės nuotr.

Žygimantė ir Arvydas: viskas priklauso nuo noro  

Praėjusiais mokslo metais Mosėdžio gimnaziją baigė ir Žygimantė Riepšaitė. Gabi mergina gerai išlaikė egzaminus, yra respublikinio literatų konkurso laureatė, apdovanota ir už dailės darbus. Ji pasirinko finansų ir draudimo studijas Vilniaus universitete. 

„Dvejus metus galvojau, kad stosiu į lietuvių kalbą, nes gerai sakėsi, man artimesnis dalykas, tačiau matematikos mokytoja paragino pagalvoti apie matematikos studijas – jos gali būti perspektyvesnės. Matematika toks kaip iššūkis man buvo. Žiūrėsim, kaip pavyks susitvarkyti“, – pasakoja Žygimantė. 

Na, o iššūkių mokantis buvo nemažai: mažoje mokykloje yra mažiau galimybių pasirinkti norimą dalyką. Tarkim, mokiniai negali pasirinkti įvairesnių užsienio kalbų, na, o paskutiniais metais informatikos pamokose nebuvo programavimo, tik leidyba. Žygimantė mokėsi ir didesnėje, Skuode esančioje mokykloje. Jos manymu, nors ten ir didesnis dalykų pasirinkimas, bet mokymo lygis panašus, kai kurie mokytojai Mosėdyje net kompetentingesni. 

Jos manymu, mažesnė mokykla turi ir privalumų: „Jaučiamas bendruomeniškumas, visi vieni kitus pažįsta, tai yra labai faina, kad tokia bendruomenė esame. Ir šventes rengiame visi kartu, viską. Tikrai labai smagu. Kad ir kas sakytų, kad kaimas, miestelis neprilygsta miestui, taip nėra. Reikia norėti, daug darbo įdėti, ir viskas įmanoma.“ Tiesa, pasak Žygimantės, studijas universitete pasirinko vos keletas klasiokų. 

Arvydas Kazlauskas – Vilniaus universiteto antro kurso finansų ir draudimų matematikos studentas. 

„Artimieji pasakė, kad tai yra perspektyvi specialybė, be to, visada traukė matematika, norėjau savo žinias panaudoti praktiškai. Taip pat tai yra pirmasis universitetas Lietuvoje, man patinka pats miestas, todėl ir įstojau čia“, – pasakoja jaunuolis. Jis mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje ir nesutinka, kad baigusieji mokyklas mažuose miestuose turi blogesnes galimybes rinktis norimas studijas. Pernai keletas Šakių „Žiburio“ gimnazijos mokinių per egzaminus buvo įvertinti keletu šimtukų. Dauguma jo klasės draugų pasirinko universitetines studijas. 

„Viskas priklauso nuo žmogaus motyvacijos, žmonės ir Vilniuje gali nepasiruošti, jei nepasistengia. Turėjau labai palaikančius mokytojus, kurie vedė į priekį, jie buvo beveik kaip mentoriai. Dėl jų ir pasirinkau tokį kelią“, – pasakoja A. Kazlauskas. 

Kad ir kas sakytų, kad kaimas, miestelis neprilygsta miestui, taip nėra. Reikia norėti, daug darbo įdėti, ir viskas įmanoma.

Mokyklos vieta nenulemia jos kokybės

„Skirtumai tarp individualių mokyklų, be jokios abejonės, egzistuoja – tiek mieste, tiek kaime rasite ir labai stiprių mokyklų, kuriose vaikai padaro milžinišką individualią pažangą, tiek ir silpnesnių mokyklų. Žinoma, jei mokykla yra tokia maža, kad joje nėra galimybių, pavyzdžiui, rinktis norimo dalyko, nes nėra to dalyko mokytojo ar nesusidaro reikiamo dydžio grupė, tai jau konkretus kliuvinys. Tačiau bendrai paėmus mokyklos vieta tikrai nelemia jos gerumo. Tad netolygus stojimas į aukštąsias mokyklas susidaro ne dėl pačios gyvenamosios vietos, o dėl kitų koreliuojančių veiksnių“, – sako viceministras R. Skaudžius. 

ŠMSM viceministras taip pat atkreipia dėmesį, kad ne tik didmiesčių, bet ir rajonų mokyklos turi puikią materialinę bazę, jos taip pat užaugina ir olimpiadininkų, ir šimtukininkų. 

Pavyzdžiui, vien tik per paskutinius egzaminus tris ar daugiau šimtukų gavo ir abiturientai iš Švenčionių rajono Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos, Prienų „Žiburio“ gimnazijos, Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos, Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos, Šakių „Žiburio“ gimnazijos, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos. Ši Mažeikių gimnazija pasižymi ne tik šimtukininkais, bet ir pasiekimais tarptautinėse olimpiadose. Pernai vykusiose tarptautinėse olimpiadose Lietuvai atstovavo ir medalius laimėjo mokiniai iš Mažeikių Merkelio Račkausko ir Gabijos gimnazijų, taip pat Tauragės Versmės gimnazijos, Kėdainių šviesiosios gimnazijos, Kretingos Pranciškonų gimnazijos.

ŠMSM parengtoje ataskaitoje „Lietuvos miestų ir kaimų mokinių pasiekimai: skirtumai, jų priežastys, galimi įveikos būdai“, atkreipiamas dėmesys, kad mokyklos kuriama pridėtinė vertė kaimo mokyklose dažnai būna netgi aukštesnė negu didelėse miesto mokyklose ir mokymasis būtent kaimo vietovėse esančiose mokyklose daliai mokinių užtikrina geresnį rezultatą. Tačiau vertinant mokyklas vis dėlto žiūrima į galutinius mokinių pasiektus rezultatus, o ne mokyklos kuriamą pridėtinę vertę, nėra atsižvelgiama į mokinių socialinę, ekonominę ir kultūrinę aplinką.