Negalią turinti nepilnametė prostitucijos gniaužtuose: manęs prašė meilę įrodyti lytiniais santykiais su kitais vyrais

Negalią turinti nepilnametė prostitucijos gniaužtuose: manęs prašė meilę įrodyti lytiniais santykiais su kitais vyrais

Balandžio 20, 2022
Aurelija Babinskienė profile image Aurelija Babinskienė Kristina Aržuolaitienė profile image Kristina Aržuolaitienė

Užverbuoti labai pažeidžiamą, intelekto negalią turinčią paauglę merginą prostitucijai, o pačiam per nuotolį stebėti lytinius aktus. Pasinaudoti jos negebėjimu suvokti tikrosios situacijos ir dangstytis po siūloma „draugyste“. Tai – realybė, kurią teko išgyventi merginai, gyvenančiai šiaurės Lietuvoje. Dirbantieji su seksualinių nusikaltimų aukomis sako, kad moterys su negalia itin pažeidžiamos. Jos gali lengvai tapti sukčių, sutenerių, seksualinių iškrypėlių aukomis, bet teismuose tokių bylų – vienetai. Seksualinį išnaudojimą patiriančios moterys su negalia niekur nesikreipia, nes nesitiki, kad situacija gali pasikeisti.

article preview image

Su kokiais iššūkiais susidurta gelbėjant šią merginą iš nusikaltėlių gniaužtų? Ar asmenys, turintys intelekto ar psichosocialinę negalią dažnai patenka į iškrypėlių pinkles? Ar dažniausiai tokios istorijos ir perspėjimai apie galimus pavojus nelieka „tarp keturių sienų“? Tai aiškinosi Bendra.lt žurnalistės.

Jei istoriją pasakotų pati nukentėjusioji (bet dažniausiai dėl objektyvių priežasčių nepasakoja), ji skambėtų taip:

Dangstymasis „draugyste“ uždirbo bylą 

Dangstymasis po draugystės ir meilės epitetais vyrui nepadėjo. Istorija baigėsi byla teisme ir praėjusiais metais paskelbtu nuosprendžiu, kuriuo merginą apgavęs vyriškis pripažintas kaltu ir pasiųstas trejiems metams už grotų. Jam taip pat priteisti 5000 Eur merginos neturtinei žalai atlyginti, dar 600 Eur priteista jos advokato išlaidoms atlyginti.

Ištyrus visas aplinkybes, pirmos instancijos teismo nutartyje paskelbta, kad šis vyras, gyvendamas užsienyje, susipažinęs su nukentėjusiąja pasinaudojo jos pažeidžiamumu – lengvu protiniu atsilikimu, socialinių įgūdžių stoka, silpnu socialiniu suvokimu ir gebėjimu orientuotis. Vyras sąmoningai siekė panaudoti nukentėjusiąją savo seksualinei aistrai tenkinti, o už sutikimą, kad ji nepažįstamiems asmenims teiks įvairias seksualines paslaugas, jam stebint tai per vaizdo skambučius, pažadėjo savo draugystę. Manipuliuodamas asmeniniu ryšiu vyras pastūmėjo merginą pritarti „draugystės“ sąlygoms. Internete netrukus atsirado skelbimai apie jos teikiamas seksualines paslaugas, kurios buvo fiksuojamos vaizdo priemonėmis, kad vyras, esantis ne Lietuvoje, jas galėtų stebėti. 

Pats kaltinamasis pasakojo, kad mergina jam išties patikusi, todėl pasiūlęs jai draugystę. Merginos šeima teisme liudijo, jog ji buvusi itin pažeidžiama.

34 procentai negalią ar kitų sveikatos sutrikimų turinčių Europos moterų nors kartą gyvenime yra patyrusios fizinį ar seksualinį smurtą.

Signalas apie „liguistą žmogaus psichiką“

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė sako, kad ši istorija nepatenka į panašių istorijų statistiką.

„Ji unikali visomis prasmėmis. Reiktų pradėti nuo akivaizdžiai seksualiniams iškrypėliams priskirtino nusikaltimo sumanytojo – jo planas surasti, pririšti prie savęs, užverbuoti neįgalią jaunutę merginą prostitucijai, o pačiam stebėti per nuotolį lytinius aktus neabejotinai signalizuoja apie liguistą žmogaus psichiką. Didelė tragedija, kad šiam „stebėtojui“ pavyko surasti dar silpnesnį už save žmogų, suvaidinti „meilę“, – istoriją komentuoja K.Mišinienė. Jos teigimu, tai nežmoniškas mergaitės, kuri savo branda, gyvenimo supratimu buvo dar vaikas, jausmų išniekinimas: jei tu mane myli, santykiauk su tais nepažįstamais vyrais.

Kitas ją ir kolegas stipriai sukrėtęs momentas yra tas, kad atsirado tokio perkamo sekso mėgėjų, jie, K.Mišinienės žodžiais tariant, „ėjo ir ėjo...“

Vis dėlto, pasak K.Mišinienės, jei šiame nusikaltime patyrę teisininkai įžvelgė prekybą moterimis, dar daugiau, ją įrodė, merginos su negalia prievartavimas nebuvo matomas „kaip labai rimtas išpuolis“.

„Taip, ji sutiko, taip, ji nesipriešino, tačiau prekybos moterimis aukos pasidavimas nėra „taip“. Esu visiškai tikra, jog tie „tranai“, sukę ratus apie pažeidžiamą auką, tą puikiai suprato, tikriausiai jiems tai visai patiko“, – svarsto pašnekovė.

Daugybė moterų su negalia patiria seksualinį smurtą 

Praėjusiais metais Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) atliktas tyrimas parodė, kad daugiau negu pusė (56 proc.) smurtą patyrusių moterų su negalia susidūrė su seksualine prievarta. 19 proc. iš jų teigė seksualinį smurtą patiriančios kas savaitę, 13 proc. – kas mėnesį. Dažniausiai smurtautojai buvo artimieji – vyras, partneris. 

S. Aginskaitė sako, kad kai kas ketvira moteris patiria fizinį ar seksualinį smurtą, reikalingas platus pagalbos tinklas.
0:00 /

Pasak LNF komunikacijos vadovės Simonos Aginskaitės, tyrimo duomenys sutampa su Europos Parlamento Rezoliucijoje dėl moterų ir mergaičių su negalia teisių pateikiama informacija. Joje pabrėžiama, kad moterys su negalia turi nuo 2 iki 5 kartų didesnę riziką patirti smurtą artimoje aplinkoje, negu kitos moterys. Taip pat 34 procentai negalią ar kitų sveikatos sutrikimų turinčių moterų nors kartą gyvenime yra patyrusios fizinį ar seksualinį smurtą. 

Jos teigimu, tai labai dideli skaičiai, bet oficiali statistika to visiškai nerodo. Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos per metus registruoja vidutiniškai apie 150 smurto atvejų prieš moteris su negalia artimoje aplinkoje, tačiau seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš jas nėra fiksuojama. „Tai rodo, kad statistiniai duomenys visiškai neatspindi realios negalią turinčių asmenų psichologinio ir seksualinio smurto viktimizacijos“, – teigia S. Aginskaitė. 

Pasak kriminologo viktimologo Roko Uscilos, žmonės su negalia dažnai yra priklausomi nuo smurtautojo, aukos yra izoliuotos, dėl to išaiškėja tik pavieniai atvejai. „Kiek iš tikrųjų yra tokių viktimizacinių procesų, kokiomis formomis, labai sunku pasakyti, – svarsto kriminologas. – Jei mes kalbame apie žmones su fizine negalia – judėjimo, klausos, regos, tai jie aktyvūs, įsitraukia į visuomenės veiklas. O ta dalis aukų, kurios yra su kompleksine, intelekto negalia, jos yra izoliacijoje, atribojime. Mes tų žmonių nematome.“

Neįgaliųjų reikalų departamento vykdomo ES projekto „Nuo globos link galimybių bendruomenėje“ koordinatorius, ekspertas Gytis Baltrūnas paaiškina, kodėl tokie žmonės tampa aukomis panašiose situacijose. 

Jo nuomone, didžiausia problema ta, kad psichikos negalią turintys žmonės itin vieniši. Iš to kyla noras ieškoti draugų, pasitikima bet kuo. 

„Turiu tokį pavyzdį. Kalbu apie prekybą žmonėmis, ne apie sekso vergiją. Tas vaikinas, kuriam dabar jau 30 m, pateko į bandelių kepimo fabriką. Atėmė jo pasą. Jis pabėgo iš ten, buvo deportuotas į Lietuvą. Antrą kartą išvažiavus – vėl ta pati istorija, tik automobilių plovykloje“, – pasakoja G. Baltrūnas. 

Taigi, anot pašnekovo, dažniausiai panašiose situacijose atsiduria vieniši žmonės: „Kai atimtas pasas, jis neturi kam paskambinti, yra vienas toje šalyje, tie, kurie dėjosi jo draugais, tapo visai ne draugai. Įsivaizduokim, ta pati istorija, tik žmogus turi šeimą – kažkas juk prisikasa iki žmogaus, jei jis neskambina, o čia nėra kam tą padaryti“, – apgailestauja pašnekovas.

Simona Aginskaitė / asmeninio archyvo nuotr. / asmeninio archyvo nuotr.

Apsaugoti neįgalias mergaites – iššūkis

K.Mišinienės teigimu, mergaičių, moterų su negalia apsaugojimas nuo lytinio išnaudojimo Lietuvoje yra didelis iššūkis .

„Jos vis tiek nieko nesupranta“, „joms tai patinka“, „žinokit, čia tokios hiperseksualios paauglės, jau čia nieko nepadarysi“ – tą girdime ne kur nors turgavietėse ar viešajame transporte, o iš specialistų, neretai dirbančių su neįgaliais vaikais, pavargusių, taip nieko ir nesupratusių apie savo auklėtinius ilgamečių darbuotojų specialiose mokyklose“, – realybę konstatuoja Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

Iššūkių dėl straipsnyje aprašomo atvejo būta rimtų ir K.Mišinienei su kolegomis – teko skatinti bendradarbiauti su teisėsauga merginą, kuri tikėjo tokia „meile“, emocingai reagavo į bandymus parodyti kitą tokio ryšio pusę, galų gale neapsakomai gėdijosi tapusi manipuliacijų auka.

Nesikreipia, nes netiki, kad kas nors pasikeis 

R.Uscilos teigimu, dalis aukų, patiriančių ilgalaikį sisteminį smurtą, susigyvena su tuo ir nebemato kitokio gyvenimo. „Smurtautojas savo auką visiškai kontroliuoja, ji neturi jokios nuomonės, nesipriešina, nes priešinimasis bus susijęs su dar didesniu smurtu ir prievarta jos atžvilgiu“, – įžvalgomis dalijasi kriminologas. 

Kita vertus, labai maža dalis žmonių kreipiasi pagalbos, nes netiki, kad gali kas nors padėti. Baiminamasi to, kas vadinama antrine viktimizacija. „Jeigu apie smurtą praneša žmogus su kompleksine negalia, klausimas, kiek tas jo pranešimas yra priimamas kaip faktinis, ir kiek jis turės tolimesnę eigą ir ta situacija bus išspręsta. Jeigu to nėra, situacija dar pablogės, izoliacija dar padidės, smurtautojo kerštas ir poveikis aukai gali dar suintensyvėti. Tai yra paprasčiausiai baimė, kad bus dar blogiau, dar labiau skaudės“, – svarsto R.Uscila. Jo teigimu, reikia suprasti, kad žmogus su negalia gali būti patyręs izoliaciją iš vaikystės. Kai kurie žmonės niekada neišeina iš nuolatinės baimės jausmo, įtampos. Potrauminis sindromas žmonės stipriai žaloja . 

Kriminologo teigimu, seksualinis smurtas yra ypač jautri sritis, apie kurią moterys nekalba. Kai jos yra įtraukiamos į prostituciją, dažnai pačios sulaukia neigiamų vertinimų. Žmonės nesuvokia, kad ta pati moteris yra auka, ji yra išnaudojama. 

„Seksualinis smurtas yra ypač pavojingas prieš moteris su negalia. Kartais jis tampa ir negalios priežastimi. Labai dažnai tas smurtas lieka latentinis, nes moterys dėl savo negalios tampa labai priklausomos nuo savo aplinkos. Galbūt jos negavo išsilavinimo, žinių, kas tai yra smurtinis elgesys, dėl to labai lengva manipuliuoti, kad jos pačios kaltos. Kai kada joms yra sudėtinga atpažinti tą smurtinį elgesį, jau nekalbant kad dėl jo kreiptųsi“, – pritaria ir LNF komunikacijos vadovė S.Aginskaitė.

Daugiau negu pusė (56 proc.) smurtą patyrusių moterų su negalia Lietuvoje susidūrė su seksualine prievarta.

Ką daryti, kad situacija keistųsi? 

Pasak S.Aginskaitės, esminė smurto prieš moteris priežastis yra įsivaizdavimas, kokia yra moters vieta, koks jos vaidmuo ir tam tikras nelygiavertis santykis tarp vyro ir moters. Moterys su negalia patiria dvigubą diskriminaciją. Jos dažnai neturi galimybės pasirinkti su kuo gyventi, negali apsiginti fiziškai, yra daugiau būdų jomis manipuliuoti. Prie kitų moterų patiriamo psichologinio, fizinio, ekonominio, seksualinio smurto, čia prisideda dar viena smurto forma – gali būti manipuliuojama vaistais (neduodama arba duodama per daug), paslepiamos, neduodamos judėjimo priemonės. R. Uscilos teigimu, dabar yra daug informacijos, socialinių reklamų apie smurtą artimoje aplinkoje, tačiau apie žmones su negalia, kurie patiria smurtą, beveik nežinome.  

„Pirmiausia reikia atsimerkti ir pamatyti tuos žmones su ta problema. Tada pasikeičia požiūris šiek tiek. Kalbant apie smurtą prieš moteris prieš 10–15 metų buvo toks naratyvas, kad nereikia kištis, čia šeimos reikalas, čia nėra tokia problema, kaip bandoma įvardinti. Dabar požiūris pasikeitė“, – R. Uscila įsitikinęs, kad reikia kuo daugiau viešumo. 

Pasak kriminologo, turėtų būti nulinė tolerancija bet kokiam smurtui: „Suprantu, šie žmonės yra izoliuoti, atitraukti, nematomi, bet turi reaguoti visi, kas mato, kad tas žmogus patiria smurtą, netylėti. Nesvarbu, ar savivaldybės darbuotojas, ar kaimynas. Reikia suprasti, kad tas žmogus yra labai pažeidžiamas ir jam reikia realios pagalbos.“

R.Uscilos teigimu, labai svarbu, kad smurto aukoms būtų teikiama specializuota pagalba. „Tą būtinai reiktų daryti per socialinių, psichologinių, teisinių paslaugų lygmenį. Žmogus nori, kad sistema veiktų taip, kad pranešdamas apie įvykį jis būtų apsaugotas, gautų paslaugas, kažkas padėtų išeiti iš tos situacijos, įgalintų tai padaryti. Turi būti darbuotojai, kurie yra apmokyti, kurie žino, kaip bendrauti su šiais žmonėmis, kaip prie jų prieiti, kokios pagalbos jiems reikia.“ 

Pasak R. Uscilos, mokymų reikia ir teisėsaugos pareigūnams, policijai, pagalbą smurtą patyrusioms moterims teikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms: „Iš tiesų žmones su negalia kartais suprasti labai sudėtinga. Gali kilti klausimų, kodėl jis taip elgėsi tokioje situacijoje, kodėl anksčiau nesikreipė, kodėl tylėjo. Vos ne kaltos aukos fenomenas gaunasi – kentėjai, tylėjai, pati kalta.“

Rokas Uscila / asmeninio archyvo nuotr. / asmeninio archyvo nuotr.

Kaip užkirsti kelią tokiems atvejams? 

Pasak S.Aginskaitės, kuo greičiau  būtina padaryti du dalykus: kuo greičiau priimti Stambulo konvenciją, kuri skirta smurto prieš moteris prevencijai ir kovai su juo. Numatytas ir visas kompleksas priemonių – ir smurtinio elgesio mokymai, ir pagalbos tinklai. Moterims ši konvencija ypač svarbi dėl jų patiriamos dvilypės diskriminacijos. 

Taip pat reikia kuo greičiau įgyvendinti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, kuri numato, kad žmogus su negalia turi gyventi kuo savarankiškesnį gyvenimą. „Jei žmonės su negalia negauna darbo, negauna paslaugų, pavyzdžiui, asmeninio asistento, jie yra palikti priklausomybei nuo savo šeimos. Tai kenkia visai šeimos psichologinei būklei ir dėl to atsiranda dirva smurtui. Net pačioje geriausioje šeimoje gali kilti smurtas prieš tuos žmones, kuriais rūpiniesi, jei šeima negaus pagalbos, bus pervargusi“, – įsitikinusi S.Aginskaitė. 

Jos teigimu, reikalingi kompleksiniai sprendimai, kuriems įgyvendinti reikia laiko. „Ką galime padaryti greitai – rekomenduojame kuo labiau tas moteris įtraukti į veiklas, kad ir į mezgimo, nes tada gali išgirsti, kas vyksta, ir reaguoti. Reikia plėsti asmeninio asistento paslaugas, kad žmogus su negalia galėtų kažką savarankiškai daryti, būtų mažiau priklausomas. Svarbu įsiterpti į tas šeimas ir tada suteikti pagalbą“, – sprendimus siūlo LNF atstovė.

S. Aginskaitė pabrėžia, kad smurtas lyties pagrindu kyla iš stereotipų, kuriančių nelygiavertį santykį tarp vyrų ir moterų.
0:00 /

K.Mišinienės nuomone, nepakanka pavienių nevyriausybinių organizacijų ar pareigūnų veiksmų šioms problemoms spręsti. 

„Atrodo, tiek daug kalbame, viešiname, keliaujame po miestus miestelius su paskaitomis, pristatome bylas, pasakojame apie nusikaltėlio portretą, tačiau nepraeina nė metai, o mūsų edukacinių pastangų nė pėdsako nebelieka, vėl ateina naujos aukos, o specialistai vaitoja: „Mums trūksta žinių, mūsų to nemokė, nežinome, ko griebtis“, – svarsto K.Mišinienė.

Ji mano, kad reikia iš esmės perprogramuoti švietimo sistemą, surasti resursų neįgaliųjų mokymui apie panašias grėsmes, išsiaiškinti, kokių teorinių ir praktinių žinių trūksta socialiniams darbuotojams, pedagogams, kad jie nesijaustų bejėgiais specialiųjų poreikių akivaizdoje.

Panašios nuomonės laikosi ir Neįgaliųjų reikalų departamento vykdomo ES projekto „Nuo globos link galimybių bendruomenėje“ koordinatorius, ekspertas Gytis Baltrūnas.  Jo manymu, specialios švietimo programos šiuo metu nepasiekia tikslinės grupės, pavyzdžiui, vaikų, užaugusių globos namuose. Tad pašnekovas siūlytų pagalvoti apie tai, kad tokiems žmonėms būtų galima pasiūlyti individualias konsultacijas tų žmonių, kuriais jie pasitiki. 

„Labai svarbus asmeninis santykis, kad kažkas kalbėtųsi individualiai, nes paskaita tokio poveikio neturės“, – įsitikinęs G. Baltrūnas.