Pernai bendra.lt  žurnalistų atlikta analizė atskleidė prielaidą, jog šalies teisėsaugos institucijos sulaikymą naudoja dažniau nei būtina, pareigūnų galios demonstravimas pažeidžia žmogaus teises ir orumą, o teismai, turintys užtikrinti, jog įstatymu nebūtų piktnaudžiaujama, laikosi pozicijos, kad tyrimų sėkmė yra svarbesnė už sulaikytųjų teises.

Norėjo patraukti „nuo kelio“?

Kai 2012 metų lapkričio 20 dieną Šakiuose pasklido žinia, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai 48 valandoms sulaikė Šakių rajono merą Juozą Bertašių, daugelis šio rajono gyventojų svarstė, ką neįgalus, nuo jaunystės kairės kojos neturintis 66 metų politikas galėjo padaryti. STT atstovai tuomet pranešė, jog J. Bertašius kaltinamas piktnaudžiavimu, prekyba poveikiu ir turto iššvaistymu siekiant asmeninės naudos sau ir artimiesiems. 

Po ketverių metų įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, J. Bertašius pripažintas kaltu, kad dirbdamas Šakių rajono savivaldybės meru iš Kudirkos Naumiesčio profesinio  rengimo centro direktorės priėmė kyšį – 245 tonas smėlio, kurio vertė 386 eurai. 

Teismo sprendime sakyta, kad pasinaudodamas savo įtaka ir padėtimi, J. Bertašius privertė savivaldybės darbuotojus priimti neteisingus sprendimus: valstybei priklausančiame sklype savavališkai įrengti praktinio mokymo aikštelę Kudirkos Naumiesčio profesinio rengimo centro moksleiviams. J. Bertašiui buvo paskirta 150 MGL dydžio bauda – prieš atsistatydindamas, valstybei jis sumokėjo 6000 litų. 

Kudirkos Naumiesčio apylinkių gyventojai tuomet stebėjosi, kad meras paėmė kyšį smėliu, kurį iš pašešupių karjero kas norėjo ir kiek norėjo vežėsi be jokių atsiklausimų, o daugelis net ir nežinojo, jog apleistas karjeras priklauso Kudirkos Naumiesčio profesinio rengimo centrui. Dar daugiau nuostabos sukėlė žinia, kad meras nubaustas už tai, jog pasistengė, kad didžiausias Kudirkos Naumiesčio darbdavys – Profesinis rengimo centras – turėtų vairavimo mokymo aikštelę. Būtent šis „savavališkas“ Šakių savivaldybės statinys išgelbėjo Kudirkos Naumiesčio profesinio rengimo centrą nuo uždarymo. 

J. Bertašius vėliau bendra.lt žurnalistams sakė, esą „nusikaltėlių“ pasiteisinimų niekas nesiklauso. 

„Kaip visi mūsų krašte, taip ir mano sūnus tą mažai vertingą gruntą iš apleisto karjero parsivežė kelio duobėms užpilti. Tik po teismo atsikvošėjome, kad įvažiavimas į sodybą tada dar priklausė valstybei. Tai reiškia, jog valstybės turtą – smėlį – iš karjero užpylėme ant valstybei priklausančios žemės. Aš pats tame karjere net nesu buvęs. Vairavimo aikštelė – visai kita istorija, jei kas ką nors ir darė neteisėtai, tai turėjo atsakyti už valstybės pinigų naudojimą atsakingas savivaldybės administracijos direktorius, jam pavaldūs specialistai“, – dalijosi prisiminimais J. Bertašius. 

J. Bertašių trims mėnesiams nušalino nuo pareigų, bet jis grįžo ir vėl dirbo. Šakių rajono gyventojai pasitikėjimą juo buvo dar kartą išreiškę tiesioginiuose rinkimuose, bet vidury kadencijos įsigaliojo teismo sprendimas ir J. Bertašius turėjo atsistatydinti. 

Jis sakė esąs įsitikinęs, jog buvo nuteistas ne už sūnaus iš pašešupio parvežtas kelias mašinas smėlio, ir ne už vairavimo aikštelei įrengti skirtus pinigus. „Kažkas norėjo patraukti mane nuo kelio, kai per ilgai, net 14 metų, užsibuvau mero poste“, – spėliojo Šakių politikas. 

bendra.lt žurnalistams su J. Bertašiumi pavyko pasikalbėti dar iki jo mirties 2021 m. rugsėjį.

Nekaltumo prezumpcija neveikė

Bemaž tuo pat metu, kaip ir Šakių meras, didelės vertės kyšio davimu Seimo nariui Vitui Matuzui buvo apkaltintas lobistas Andrius Romanovskis. 

2020 m. Lietuvos verslo konfederacijos prezidentu išrinktas verslininkas įsitikinęs,  kad jo byla taip pat buvo politinio pobūdžio – gal ne užsakyta, bet tikrai panaudota vieno žmogaus rinkimų kampanijai. Sulaikymas vyko prieš pat rinkimus, STT Panevėžio padalinio vadovas Povilas Urbšys, tapęs kandidatu į Seimo narius, o paskui jau ir išrinktas, nuolat šią bylą komentuodavo. 

„Tokiose bylose, kurios susijusios su poveikio darymu, tas vyksta nuolat. Mano byloje iš esmės buvo sprendžiamas klausimas, ar lobistas yra valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, ar jam turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, ar administracinė. Tai irgi yra politinis kontekstas“, – tvirtina A. Romanovskis.

Ankstyvą rytą atvykę daryti kratos, pareigūnai visą dieną neleido A. Romanovskiui susisiekti su advokatu, uždraudė išeiti iš kambario. Į areštinę jis buvo vežamas surakintas antrankiais ir 25 paras praleido kalėjime. Verslininkas tvirtina, kad įkalintas buvo verčiamas liudyti prieš V. Matuzą. 

„Pareigūnai man pasiūlė rinktis – arba sėdžiu kalėjime dar mėnesį, arba, davęs parodymus, kad Seimo narys Matuzas paėmė kyšį ir padarė kitus nusikaltimus, tą pačią akimirką einu į laisvę. Negaliu meluoti, tad pasirinkau grotas“, – per draugus išplatintame laiške savąją versiją dėstė A. Romanovskis, tikėjęs teisme įrodysiantis savo nekaltumą. Vėliau paaiškėjo, jog specialiosios tarnybos sekti jį pradėjo dar 2008 metais.

Iš pareigūnų – į politikus

„Taip, aš galiu pasakyti, kad tame kepsnio paruošime dalyvavau, bet kepti perdaviau kitam – jei jis sudegino, aš už tai nesu atsakingas. A. Romanovskis turėtų turėti nors kažkokią atmintį. Kai vyko tie rinkimai, jis nefigūravo ir aš niekaip negalėjau komentuoti“, – tvirtina P. Urbšys.

Buvęs pareigūnas ir parlamentaras sutinka, jog STT agentų naudotos procesinės priemonės Panevėžio verslininko atžvilgiu galėjo būti perteklinės. Jis pripažįsta, kad ikiteisminio tyrimo sistemoje sulaikymai dažnai taikomi mechaniškai, siekiant padaryti spaudimą įtariamajam, ir pareigūnai neretai tuo piktnaudžiauja. 

„Jie galvojo primityviai: uždarysime ir pradės šnekėti. Sakydavo man: „Jei kas – į rūsį“. Yra toks žargonas. Didelio proto į rūsį žmogų uždaryti nereikia. Daugiau proto reikia, kad tas žmogus sutiktų sąmoningai bendradarbiauti, o ne spaudžiamas“, – aiškino P. Urbšys. 

Kalbas, kad darbas STT jam padėjo padaryti politinę karjerą, jis vadina pasaka, sukurta dėl visiško atsitiktinumo: tiriant V. Matuzo bylą, jis esą nepraėjo medicininės komisijos ir turėjo palikti STT Panevėžio padalinio vadovo pareigas. 

„Žurnalistai pradėjo įtarti, kad įtakingas V. Matuzas su manimi susidorojo. Tada supratau, kad nesu pareigūnas, galiu apie bylą kalbėti. Tai privertė generalinį prokurorą kreiptis į Seimą dėl Matuzo teisinės neliečiamybes panaikinimo. Kai balotiravausi rinkimuose, balotiravosi ir V. Matuzas. Pasirinkau tą pačią apygardą žinodamas, kad tokie veikėjai mūsų teisingumo nebijo, jie bijo prarasti tą kėdę, kuria prekiauja. Principinis dalykas buvo neleisti jam to daryti“, – aiškina P. Urbšys.

Į šernus – paukštiniais šratais

Pirmo teismo posėdžio A. Romanovskis laukė dvejus metus. Per tą laiką tris kartus jam buvo pakeisti įtarimai, prie bylos dirbo keturi prokurorai. „Įsivaizduojate, kiek vienai bylai buvo išeikvota valstybės resursų ir kokia menka turi būti tokių tyrėjų kompetencija“, – stebėjosi A. Romanovskis.  

„Korupcinės bylos yra labai sudėtingos, joms būtina ypač aukšta kompetencija ir su jomis turi dirbti ypač kvalifikuoti tyrėjai. Jei jų kompetencija žema, dažniausiai labai garsiai paskleidžiama žinia apie sulaikymą, o paskui ne tiek svarbu, kaip ta byla baigsis. Tokių pavyzdžių daugybė, ir jie parodo tam tikrą neužtikrintumą“, – įsitikino verslininkas. 

A. Romanovskis mano, jog jam pasisekė tik dėl to, kad nuo pat pradžių netradiciškai, bet labai sistemiškai kovojo už savo nekaltumą. Paprastai žmonės bijo viešai komentuoti jiems mestus kaltinimus, nes tyrėjai verčia pasirašyti, kad neatskleis ikiteisminio tyrimo duomenų. 

„Žmogus nedrįsta net pasakyti, kad jis yra nekaltas, paaiškinti savo poziciją, nes bijo sulaukti baudžiamojo persekiojimo. Tuo tarpu pareigūnai ką nori, tą ir komentuoja“, – sakė A. Romanovskis.

P. Urbšys sutinka, kad tyrėjams kompetencijos trūksta, o dažnai jie apie bylos baigtį nesuka sau galvos – mano, jog teismas išaiškins, ar įtarimai pagrįsti. 

„Sakydavau jiems [buvusiems kolegoms]: nešaudykit į šernus paukštiniais šratais. Jei jau nusitaikėte, pažiūrėkite, kokį turite užtaisą, nes antraip jų niekada nepaimsite, tik pagąsdinsite. Todėl kai ateidavo su bylomis, sakydavau, jog reikia viską nušluoti nuo stalo, ir palikti tik vieną šimtaprocentinį įrodymą“, – tvirtina P. Urbšys. Jis sako neleisdavęs pavaldiniams be tokio įrodymo pradėti tyrimo. Nepasiekus tikslo, minusas tenka teisėsaugininkams, nes patys taip save diskredituoja ir praranda žmonių pasitikėjimą.

Pažeminimas pagal instrukcijas

Aštuntą dešimtį įpusėjęs buvęs Šakių rajono meras J. Bertašius pasakojo, kad gyvenime nieko baisesnio ir labiau žeminančio nebuvo patyręs, kaip tos dvi paros, kai buvo uždarytas Kauno izoliatoriuje. 

„Siaubas, kaip ten žmones laiko. Turbūt uždaro tik tam, kad morališkai palaužtų ir sužlugdytų – tokioje būsenoje gali bet kuo prisipažinti, kad tik išleistų. Išrengia kaip didžiausią nusikaltėlį, fotografuoja įvairiomis pozomis, neleidžia miegoti – nuolat žadina, verčia prisipažinti. Elgėsi kaip su žudiku ar ginklų kontrabandininku. O iš tiesų net paimti iš mano kabineto nebuvo ką – STT pareigūnai išsinešė tik sąsiuvinį, į kurį rašiausi kasdienius darbus“, – tikino buvęs Šakių meras. 

Buvęs STT Panevėžio padalinio vadovas P. Urbšys tikina, kad pareigūnai elgiasi pagal instrukcijas, kurios turėtų užtikrinti įtariamųjų saugumą. 

„Mano praktikoje buvo atvejis, kai sulaikant nusišovė policijos nuovados viršininkas. Kai sulaikomi nusikalstamų gaujų nariai, lengva prognozuoti jų elgesį – jų toks gyvenimas, kad žino, jog anksčiau ar vėliau bus sulaikyti, pagauti arba nušauti. Nei jie žudysis, nei pro langą šoks, o tas, kuris užsiima korupciniais dalykais, nėra recidyvistas. Žmogus gyvena normalų gyvenimą, o vieną dieną – atsidaro durys... Būna, kad ir blogas kvapas pasklinda“, – dalijosi patirtimi P. Urbšys.

Pasak jo, net jei tokie atvejai išimtiniai, pareigūnai turi elgtis pagal instrukcijas ir dėti antrankius. O konvojuojant antrankiai dedami visiems. 

„Pasakysiu dar daugiau. Kai sulaikytuosius ten pristato apžiūrai, pagal instrukciją ir kelnes numauna. Ten nesvarbu, ar tu meras, ar tu ne meras – ten nėra privilegijuotų pareigybių sąrašų. Man irgi nepriimtina, kai žmonės, ypač vieši asmenys, rodomi su antrankiais. Manau, jog turėtų juos uždengti, kad tuo nebūtų viešai mėgaujamasi. Tai yra galios demonstravimas, kuria nereikėtų piktnaudžiauti“, – tikina buvęs pareigūnas.  

2020 m. gegužę Teisingumo ministerija pakeitė konvojavimo taisykles: atsisakyta nuostatos privalomai naudoti antrankius bei kitas judesius suvaržančias priemones, jeigu asmuo vykdo pareigūnų nurodymus ir nekelia pavojus sau ir aplinkiniams. Tačiau pareigūnams palikta teisė naudoti specialiąsias priemones, įvertinus konvojuojamojo elgesio rizikas arba kai bet koks delsimas keltų grėsmę asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. 

Nuteisia skambios antraštės

Jei apie kriminalinių nusikaltimų įtariamuosius policijos pareigūnai praneša retai, tai STT sulaikomi politikai, savivaldybių vadovai nuteisiami be teismo suformuojant viešąją nuomonę. Apie jų sulaikymą dažniausiai būna pranešama žiniasklaidoje, pareigūnų vykdomos operacijos filmuojamos ir rodomos naujienų laidose. 

2020 m. STT sulaikė 8 bylų įtariamuosius, kiek žmonių sulaikyta – nepranešama.  2019 metais STT pradėjo tirti 76 bylas, įtarimai pareikšti 167 asmenims – laikinas sulaikymas taikytas 14 bylų įtariamiesiems. Tiek pat – 76 bylas STT pradėjo ir 2018 metais, kai įtarimai pareikšti 217 asmenų. Areštinių patirtį perėjo 16 bylų įtariamieji.  

„Korupcinėse bylose dažniausiai neįmanoma tyliai įeiti ir išeiti su sulaikytuoju, pavyzdžiui, politiku ar valstybės tarnautoju iš viešosios įstaigos. 99 proc. tą informacijos nutekėjimą padaro sulaikytojo aplinka. Kai kurias atvejais sulaikymas vyksta vos ne online (realiu laiku) – aišku, kad kažkas turėjo žurnalistus iš anksto informuoti apie būsimus veiksmus. Tai gali būti tik informacijos nutekėjimas iš ikiteisminio tyrimo institucijos“, – pripažįsta P. Urbšys. 

Pasak buvusio STT  pareigūno, kai dėl viešojo asmens sulaikymo kyla ažiotažas, normalu informuoti visuomenę, nes atsiranda galimybė sklisti gandams. Nuolat pareigūnų vartojama frazė, kad negalima garsinti ikiteisminio tyrimo duomenų, P. Urbšio manymu, pateisinama tik tuo atveju, jei dar nėra atlikti būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai bendrininkų atžvilgiu. 

„Bet kai tyrimo eigoje byla pradeda bliūkšti, prasideda išteisinimai arba atlieka papildomi veiksmai, o institucijos nejaučia pareigos informuoti visuomenę, atsiranda įtarimų, kad institucijos atlieka politikų užsakymus arba dirba tik dėl to, kad atkreiptų į save dėmesį, o po to rezultatas iš esmės jau nėra svarbus“, – piktinasi P. Urbšys.  

Kaip jaučiasi tie, kuriems po keletą metų trukusių tyrimų ir teismų maratono, kaltinimai panaikinami?  

„Reputacijai tai yra mirtinas smūgis, o įkalinimas palieka didžiulę psichologinę žaizdą. Daugelis žmonių užsisklendžia, ir net jei išteisinami, jų gyvenimai jau būna sužlugdyti. Aš pats iki dabar skaitau komentaruose apie save baisiausius epitetus, nors turiu krūvą išteisinamųjų sprendimų. Bendroji opinija, ypač jei gyveni viešąjį gyvenimą, susidaro iš tokių dalykų, kaip skambios antraštės“, – sakė Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas A. Romanovskis.   

Teisės psichologė Ilona Laurinaitytė pastebėjo, kad nors žmonės ir žino, kad asmuo yra nekaltas tol, kol teismas nepripažino jo kaltu, skaitant naujienas jų sąmonė sulaikytuosius nuteisia. 

„Išteisinus viešą asmenį, niekam neberūpi, kad nukentėjo jo reputacija. Su šiomis pasekmėmis jis turi tvarkytis pats. Kiek valstybė atsiprašo ar kompensuoja, jei pasirodo, kad sulaikymas buvo neteisėtas? Teisingumo sistema turėtų užtikrinti žmogaus teisę į nekaltumo prezumpciją“, – įsitikinusi teisės psichologė. 

Bet A. Romanovskio patirtis rodo priešingai: „Manau, kad iš principo galioja kaltumo prezumpcija – yra tokia bendra tendencija ir mano istorija tai patvirtino“. 

Išėjo pasivaikščioti, atsidūrė areštinėje

Lietuvoje kasmet pradedami 35-40 tūkst. ikiteisminių tyrimų. Integruotos baudžiamojo proceso informacinės sistemos duomenimis, 2020 m. pagal Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 140 str. laikinas sulaikymas buvo taikomas 44 proc. bylų, 2019 metais pareigūnai sulaikydavo maždaug kas antros bylos įtariamuosius, panašios tendencijos vyravo ir 2018 metais. Tiesa, pastaraisiais metais sulaikymų mažėja: Lietuvos policijos duomenimis, 2017 m. buvo sulaikyta per 20 tūkst. asmenų, pernai – mažiau nei 16 tūkst. 

Vis dėlto pasitaiko, kad iki 48 val. sulaikomi (pagal BPK 140 str.) ir visiškai atsitiktiniai žmonės. 

Naktį aštuoniolikmečio sūnaus skambučio sulaukusi vilnietė Rasa (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas) iki šiol negali atsigauti nuo šoko: išėjęs pasivaikščioti su draugais, jaunuolis atsidūrė areštinėje. Pareigūnai jį sulaikė dėl to, kad kišenėje turėjo panašią į „žolės“ pakuotę.

Ankstų rytą į vilnietės namus atvyko policininkai, paaiškino, kad turės atlikti kratą, ieškos įtartinų medžiagų. Dar perspėjo, kad kartu gyvenantis mažametis vaikas turi būti išvestas iš namų arba reikia kviesti vaikų teisių apsaugos specialistus. Mažasis niekaip nesuprato, kodėl sekmadienio rytą turi skubiai keltis ir nežinia kur važiuoti. Netrukus atvažiavo kinologų ekipažas, pareigūnai kruopščiai viską apžiūrėjo ir nieko neradę išvažiavo. 

Rasa prisimena, kaip tą dieną laikas sustojo: dvylikta valanda, pirma, sūnaus nėra. Paskambinusi į areštinę išgirdo: „Nieko negalime sakyti, pilnametis“. Kankino nežinia: ar sūnus jau apklaustas, kuo nors apkaltintas, o gal suimtas. Surado advokatą, bet jam taip pat nepavyko nieko sužinoti – net kada vyks apklausa, kad galėtų joje dalyvauti. 

Rasa dar keletą kartų skambino į areštinę, net nuvažiavo, bet tuščiai: nebuvo galima perduoti net pinigų, kad sūnus galėtų autobusu parvažiuoti namo. Istorija pasibaigė po kelių savaičių: ekspertizė nustatė, kad tabake draustinų medžiagų nebuvo. 

„Bemiegės naktys, sukilęs kraujospūdis, didžiulė įtampa, atimtas telefonas (kuris, be kita ko, yra ir sūnaus mokymosi priemonė), pagaliau – išlaidos advokatui. Ar tikrai to reikia? Į areštinę turi būti uždaromi tik nusikaltėliai, kuriuos reikia izoliuoti, kad nepakenktų aplinkiniams. Mano sūnus tiesiog stovėjo ir kalbėjosi su draugais“, – piktinosi moteris, abejojanti, ar jaunuolių rūkymas buvo pakankamas pagrindas juos iškratyti ir įtarti vartojant narkotikus.

Teisingumo viceministras Elanas Jablonskas sutinka, kad vyraujanti baudžiamoji politika asmenų, kurie disponuoja narkotinėmis medžiagomis savo poreikiams tenkinti, atžvilgiu yra per griežta ir orientuota ne į jų gydymą nuo priklausomybių, o į  baudimą. Todėl Teisingumo ministerija iš esmės siūlo pritarti Seimo narių grupės parengtam BK 259 str. pakeitimo įstatymo projektui, dekriminalizuojančiam nedidelių kiekių narkotikų disponavimą. 

Pareigūnų galios demonstravimas

Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto docentas Gintautas Sakalauskas pripažįsta, jog demonstratyvūs sulaikymai rengiami siekiant pasigirti darbo rezultatais. 

„Bet koks viešas demonstratyvus asmens sulaikymas jau yra savotiškas socialinis nuteisimas ir teisėsauga privalo tokiais atvejais vadovautis nekaltumo prezumpcija ir nesugadinti žmonėms gyvenimo, ypač kai teismuose kaltinimai subliūkšta“, – sako G. Sakalauskas. 

Teiginiui, kad sulaikymų ir suėmimų tikslas ne padėti išsiaiškinti aplinkybes, o priversti žmogų prisipažinti, taip pat daryti įtaką teismams, pritaria ir advokatas, baudžiamosios teisės ekspertas, VU Teisės fakulteto docentas dr. Remigijus Merkevičius.

„Jei viduramžiais galima buvo žmogų paveikti darant invaziją į jo kūną – mušant, pjaunant, deginant, pilant karštą aliejų į gerklę, tai šiuo metu vienintelis dalykas, kurį iš žmogaus gali atimti yra jo laisvė. Tai rodo, kad su vertybėmis pas mus nėra viskas gerai“, – sakė dr. R. Merkevičius. 

Pasak dr. R. Merkevičiaus, šiuo metu laikinu sulaikymu tiesiog mėgaujamasi. 

„Jei žmonės sulaikomi ne nusikaltimo vietoje, tai dažnai yra daroma savavališkai, nesilaikant įstatymo dvasios ir nesuteikiant jokių saugiklių, kuriuos jiems suteikia įstatymai. Finansiniai, korupcinių nusikaltimų tyrimai tęsiasi mėnesių mėnesius, ar tikrai po 6 ar 9 mėnesių dar kažką reikia staigiai daryti?” – retoriškai klausia teisininkas.

Teisingumo viceministras E. Jablonskas taip pat sutinka, kad tokia praktika – ydinga. Jis pastebi, kad didelis atotrūkis tarp laikinų sulaikymų ir suėmimų skaičiaus rodo, kad didžioji dalis asmenų yra laikinai sulaikomi iš esmės neturint reikalo.

„Nors suėmimų skaičius Lietuvos Respublikoje yra mažėjantis ir jau šiuo metu yra mažesnis, negu ES vidurkis (Lietuvoje 20 suimtųjų 100 tūkst. gyv., o ES vidurkis – 23 suimtieji 100 tūkst. gyv.), tačiau Teisingumo ministerijos vertinimu, suėmimų galėtų būti dar mažiau“, – pripažįsta viceministras.  

Teisė į gynybą sumenko

Advokatai neslepia, kad laikinai sulaikyti žmonės dažnai skundžiasi, jog buvo žeminami, pareigūnai iš jų tyčiojosi. 

„Tai tikrai nėra istorijos iš sovietinių filmų ar knygų apie KGB. Neseniai mano ginamasis tvirtino, kad kai jį sulaikę „Aro“ pareigūnai autobusiuke paguldė ant grindų, sukėlė kojas ant sulaikytojo kūno, spyrė į veidą. Apie šį įvykį pateiktas skundas Seimo kontrolieriui. Tai ne Baltarusija, čia mūsų vyrukai, kuriais mes didžiuojamės“, – patirtimi dalijasi dr. R. Merkevičius.

Patikrinti tokių liudijimų dažniausiai neįmanoma. Pasak dr. R. Merkevičiaus, kai tik įvyksta koks nors incidentas, kameros policijos komisariatuose būna sugedusios arba nurodoma, kad dėl techninių galimybių nepavyko padaryti įrašo. Į šią problemą ne kartą dėmesį yra atkreipęs ir Seimo kontrolierius.  

„Tai, kad žmonės įtariami prekyba narkotikais ar organizuotu nusikalstamumu, dar nereiškia, jog jie praranda orumą ir su jais galima elgtis bet kaip“, – įsitikinęs advokatas.

Labai blogai, dr. R. Merkevičiaus nuomone, kad įstatymai aiškiai nereglamentuoja, kaip turi būti elgiamasi su laikinai sulaikytu žmogumi. Dėl to būna atvejų, kai sulaikytas žmogus „dingsta“. „Jei rytą atvažiuoja policija ir žmogų sulaiko, sutuoktinis težino, kad tai buvo kažkoks kriminalinės policijos padalinys. Net advokatui sunku būna jį surasti, o likusiems namuose – didžiulis stresas“, – pasakoja advokatas. 

„Nors pagal BPK privaloma apie sulaikymą informuoti artimuosius ir suteikti gynėją, praktika rodo, kad tai neretai daroma labai vangiai. Bet koks stresas žmogų išmuša iš pusiausvyros, todėl turintys galią įgyja dar didesnį pranašumą,“ – pastebi ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas G. Sakalauskas.

Pasak advokatų, dar didesnė problema yra tapusi asmens teisė į gynybą. Kurį laiką buvo reikalaujama, kad kiekvienas sulaikytas asmuo turėtų advokatą. Dabar jis gali turėti advokatą, jei pats to nori ir gali sau tai leisti. Teisė apsiginti ypač sumenko per pandemiją. Net jei sulaikytasis turėjo pinigų advokatui, dėl pandemijos jis su savo gynėju pasimatyti negalėjo. 

„Pokalbio telefonu gali klausytis kas nori, jis gali būti net įrašomas, perklausomas.  Apie kokią teisę į gynybą, apie kokį konfidencialumą mes galime kalbėti?“, – retoriškai klausia dr. R. Merkevičius.

Teismas gina teisėsaugą

Teisingumo viceministro E. Jablonako teigimu, baudžiamojo proceso tikslas yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Tačiau įtariamuosius ginantys advokatai mato priešingas tendencijas. Dr. R. Merkevičiaus nuomone, teismai savo darbo neatlieka: „Teismai turi pasakyti, kad tai yra neteisėta ir kad tai turi būti nedelsiant baigta. Dabar teismas žiūri nuo kito galo: jei įtarimas pasitvirtino, tai bet kokios priemonės pateisinamos.” 

Advokato teigimu, vyrauja požiūris, kad teismai yra tos pačios teisėsaugos dalis ir turi registruoti bei pateisinti baudžiamosios valdžios veiksmus. Jei klaidą padaro žmogus, jis yra nusikaltėlis. Jei suklysta policijos pareigūnas – be reikalo sulaiko, iškrato, išgąsdina žmogų – tai nevertinama kaip klaida.  

Advokatas atkreipia dėmesį, kad nepagarbiai elgiamasi ir su į teismą vežamais įtariamaisiais. 

„Normalūs Lietuvos žmonės, mokantys mokesčius, darantys gerus darbus, bet pakliuvę į tokią situaciją, į teismą atvežami apšepę, nesiskutę, apsirengę prastais drabužiais, nes dvi paras laikomi areštinėje, kur nėra jokios galimybės susitvarkyti. Kam tai yra daroma? Kad teisėjui būtų sukurtas įspūdis – atvežėme žmogų, kuris yra nepanašus į tave, nėra tau lygus. Tu gali jį lengvai suimti, nes jis yra kitoks, menkavertis,“ – svarsto dr. R. Merkevičius. 

Pasak advokato, kitose valstybėse suimtasis į teismą ateina pasirišęs kaklaraištį, apsivilkęs kostiumu, baltais marškiniais. „Tai yra ne tik simboliai. Čia yra tam tikra tradicija, kad į teismą pakliuvęs žmogus jaustųsi laisvas ir orus“, – dalijosi patirtimi advokatas.

Žmogaus orumas kainos neturi

Pasak advokato, perteklinis sulaikymas yra žmogaus teisių klausimas, kurio teisėsauga nelaiko savaime suprantamu. Šiandieninis teisinis reguliavimas Lietuvoje yra toks painus, kas kiekvienas gali būti sulaikytas už automobilio vairavimą, už buhalterinę klaidą, kuri kažkam atrodys kaip sukčiavimas, ar už neatsargiai pasakytą žodį, išreikštą nepasitenkinimą.

25 paras kalėjime praleidęs A. Romanovskis prašė iš valstybės priteisti per 128 tūkst. eurų turtinės ir daugiau nei 100 tūkst. eurų neturtinės žalos. Vilniaus apygardos teisme 2021 m. rugsėjį A. Romanovskis su Generaline prokuratūra, STT ir Teisingumo ministerija pasirašė taikos sutartį, pagal kurią valstybės institucijos įsipareigojo sumokėti dėl neteisėto sulaikymo patirtą žalą. 

„Mūsų vertinimu, prieš ieškovą buvo vykdomas kryptingas neteisėtas persekiojimas politiniais tikslais (...) pažymėtina, kad nuo pat pradžių baudžiamasis persekiojimas buvo pripažintas neteisėtu visų instancijų teismuose“, – teigia A. Romanovskio advokatė Solveiga Palevičienė.

Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas tiki, kad atsakomybė už neteisėtus veiksmus turi būti. Tačiau didelė dalis šalies piliečių tuo seniai nebetiki. 

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.