Prekyba žmonėmis Lenkijos pasienyje: imkite prabangius apartamentus, atiduokite pasus

Prekyba žmonėmis Lenkijos pasienyje: imkite prabangius apartamentus, atiduokite pasus

#žmogausteisės
Gegužės 09, 2022
Kristina Aržuolaitienė profile image Kristina Aržuolaitienė

Lenkijos pasienyje veikiantys prekeiviai žmonėmis randa ne vieną būdą pasinaudoti nuo karo bėgančiomis ukrainietėmis ir jų vaikais: apsimeta padedančiais savanoriais, geradariais, metama ir moterų korta – kad jos viena kita pasikliautų ir įkliūtų į prekeivių žmonėmis spąstus. Jau pradėti ir  oficialūs tyrimai dėl prekybos žmonėmis Lenkijoje. 

article preview image Lenkijoje žmogaus teisių lauke veikiančios asociacijos „Homo Faber“ prezidentė Anna Dabrowska. / Asmeninio archyvo nuotr.

Bendra.lt gavo išskirtinį Lenkijoje žmogaus teisių lauke veikiančios asociacijos „Homo Faber“,   prezidentės Annos Dabrowskos interviu, taip pat kalbėjosi su nevyriausybinės organizacijos „La Strada International“, kuri kovoja su prekyba žmonėmis, tarptautinių veiklų koordinatore Suzanne Hoff.

Kalbėjomės apie pagalbą pažeidžiamoms ukrainietėms ir jų vaikams Lenkijos-Ukrainos pasienyje, apie jau pradėtus tyrimus dėl prekybos žmonėmis Lenkijoje, apie tai, kaip nuo karo bėgančias moteris ir merginas prekeiviai žmonėmis įvilioja į pinkles, kodėl reikia suklusti, kai žadami aukso kalnai ir klausiama apie pasą, ir dėl ko Lenkija verta kritikos, kai kalbama apie pabėgėlių srautų valdymą. 

– „Plėšrūnams ir prekeiviams žmonėmis karas Ukrainoje nėra tragedija. Tai yra galimybė, o taikinys – moterys ir vaikai,“ – socialiniame tinkle „Twitter“ perspėjo JT generalinis sekretorius Antonijus Guterresas. Ar su tuo sutinkate?

A.D: Iš tiesų situacija dabar prie Lenkijos-Ukrainos sienos siaubinga, nes nėra jokios sistemos, kaip registruoti ją kertančius žmones. Ir mes iš tikrųjų nežinome, kas atsitinka su žmonėmis, kai jie pereina sieną. Norėčiau pasakyti du dalykus. Pirma, kaip organizacija, mes neturime jokių ryšių su policija. Tačiau kovo pradžioje pasienio pareigūnai atvyko pas mus į biurą ir paprašė pagalbos. Tai buvo keista, nes žinau, kad pasieniečiai turi tam tikras procedūras, susijusias su prekyba žmonėmis ir pavojingų žmonių atpažinimu. Nuo to laiko mes jiems tiekiame savo lankstinukus, kuriuos pareigūnai įdeda į ukrainiečių pasus. Jie kaip tik paso dydžio. Lankstinukai padeda moterims pačioms identifikuoti, ar atsidūrė pavojingoje situacijoje. 

Juose parašyta, ką daryti, jei taip nutiko, trumpi atsakymai skirti padėti moterims išsisukti iš susidariusios padėties. Pavyzdžiui, „kažkas nepažįstamas man siūlo darbą, bet sprendimą aš turiu priimti nedelsiant. Ką turėčiau daryti?“ arba „kažkas nepažįstamas siūlo transportą ir saugų būstą bei namus, bet aš, vėlgi, sprendimą turėčiau priimti tuoj pat – ką daryti?“ Tai svarbu. 

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad šiuo metu nėra duomenų, kiek pabėgėlių liko Lenkijoje. Taigi Lenkijos vyriausybė to nežino. Niekas neregistruoja ir netikrina pasiūlymų iš kitų Europos šalių, kurios specialiai kviečia žmones. 

Realiai žmonės tiesiog sodinami į autobusus ir lėktuvus. „Norite vykti į Ispaniją? Puiku, tai jūsų autobusas. Viso geriausio.“ Ir jei kas nors atsitinka, šie žmonės nežino, kur kreiptis. 

Tiesą sakant, Liublino miesto savivaldybė tikrina visus pasiūlymus iš visų Europos šalių, taip pat, pavyzdžiui, iš Kanados. Tai reiškia, kad patikrinama ir kas atsakingas už transportą ir kur tiksliai žmonės bus apgyvendinti, kokiomis sąlygomis gyvens.

Taip pat, kad bendruomenė jiems ką nors pasiūlytų. Gal tik apgyvendinimą, bet gal ir darbą ar mokyklą vaikams, bet tai vietinis sprendimas, ne sisteminis sprendimas. Mūsų šalis nieko dėl to nedaro.

S.H: Apskritai konfliktai ir karai kelia prekybos žmonėmis ir kitokio išnaudojimo pavojų, tai matėme per ankstesnius karus. Svarbu saugotis žmonių, bandančių pasipelnyti iš pažeidžiamų asmenų. Iš pradžių buvo gana daug istorijų ir pranešimų apie vyrus, kurie siūlė transportą ir apgyvendinimą, dėl jų žmonėms kilo įtarimų. Kai kurie asmenys buvo suimti ir apklausti, taip pat kai kurie atvejai buvo išaiškinti ir dabar Europoje atliekami keli oficialūs tyrimai. Vis dėlto daug šių istorijų ir nepasitvirtino kaip prekybos žmonėmis atvejai.

Nupiešiu jums vaizdą. Taigi, įsivaizduokite, kad einate per sieną. Jums apie 20 metų. Turite du vaikus. Jūs kertate šalies sieną, niekada nebuvote už jos. Ir nežinote, ką daryti toliau.

– Šiame chaose moterys ir vaikai, bėgantys nuo karo Ukrainoje, labai pažeidžiami. 

A.D: Nupiešiu jums vaizdą. Taigi, įsivaizduokite, kad einate per sieną. Jums apie 20 metų. Turite du vaikus. Jūs kertate šalies sieną, niekada nebuvote už jos. Ir nežinote, ką daryti toliau.

Pasakysiu dar daugiau – galbūt jums šokas, o gal esate nukentėjusi nuo kokio nors smurto, ir ne tik rusų kareivių, bet ir, pavyzdžiui, smurto šeimoje savo namuose. Jūs nežinote Lenkijos, nemokate lenkų kalbos ir tikriausiai nepažįstate čia nė vieno policininko, neturite jokių draugų iš Ukrainos.

Kažkas čia pat stovi su kortelėmis ir siūlo apgyvendinimą ar kažką daugiau. Daugybė laikraščių, televizijos laidų per savo kanalus skleidžia solidarumo žinutę. Žinoma, tarp visų šių žmonių yra labai puikių, turinčių labai gerų ketinimų. Vis dėlto tarp jų tikriausiai yra vienas ar du žmonės, kurie bando pasinaudoti situacija,. 

– Šie nusikaltėliai randa būdų, kaip pasinaudoti karo pabėgėlėmis ir jų vaikais. Man teko skaityti, kad prekeiviai žmonėmis apsirengia taip, kaip savanoriai, apsimeta jais. Ar tai tiesa?  

A.D: Vyrauja stereotipai apie prekiautojus žmonėmis, kad tai tik vyrai, bet netiesa. Moterys taip pat apsimetinėja. Prisimenu, Liublino autobusų stotyje viena moteris siūlė ukrainietėms prabangius namus. Man iškart tai pasirodė keista, nes aš žinau, kad šalia yra kaimas. Ir tie prabangūs namai čia skamba tikrai keistai. Na, o ta mano minima moteris ieško žmogaus, norinčio pasinaudoti šiuo pasiūlymu ir, žinoma, viskas turi būti greitai: „Tiesiog sėskite į autobusą ir važiuokite su manimi.“ Keista ir tai, kad pasiūlius prabangius namus buvo klausiama apie moterų iš Ukrainos pasus. „Duokite man pasą ir sėskite į autobusą. O aš jums suteiksiu prabangius namus“, – tokia žinutė. Kai mūsų savanoriai atkreipė dėmesį ir iškvietė policiją, ta moteris išnyko. Panaši situaciją ir šalia laikinų pabėgėlių stovyklų.

Prieš porą savaičių vienoje iš stovyklų dirbo vyras, kuris siūlė darbą moteriai, žinoma, iš Ukrainos. Jis, be abejo, ieškojo moterų, esančių specifinėje situacijoje, kartais keliaujančių po vieną, kartais su vaikais, bet labai patrauklių. Galiausiai, bandė įtikinti šias moteris kažkokiu nuostabiu pasiūlymu apie nuostabią apgyvendinimo vietą, nuostabų darbą su puikiu atlyginimu.

S.H: Apie tai, kad prekeiviai žmonėmis persirengia ir apsimeta savanoriais, nesu girdėjusi. Gali būti, kad asmenys, turintys blogų ketinimų, tampa savanoriais arba dirba organizacijose, norėdami užmegzti ryšius su moterimis ar vaikais, tai matėme ir anksčiau.

„La Strada International“, kuri kovoja su prekyba žmonėmis, tarptautinių veiklų koordinatorė Suzanne Hoff. / „Youtube“ nuotr.

– Kalbate apie vieną kitą atvejį, tačiau prekybos žmonėmis mastas Lenkijos pasienyje kol kas nežinomas. Ar yra pradėtų tyrimų? 

A.D: Ne. Žinote, prašyti pagalbos yra pasitikėjimo klausimas, todėl man taip baisu dėl šių moterų. Jos patenka į smurtą, seksualinę prievartą arba vergišką darbą. Ne visos kreipsis į policiją, nes nepasitiki Lenkijos policija. Nė vienas mūsų pareigūnas greičiausiai nė nekalba ukrainietiškai. Galbūt prašys pagalbos savo draugų. Mums labai svarbu, kad mumis, kaip organizacija, pasitikėtų, kad žinotų, jog esame atviri, galime padėti dieną ar naktį bet kokiu klausimu. Mes stengiamės kurti mus pažįstančių žmonių tinklą, per kurį kiti galėtų mus atrasti pagal rekomendacijas. 

S.H: Šiuo metu turime septynis prašymus suteikti paramą galimai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis asmenims. Taip pat šiuo metu „La Strada“ darbuotojui Lenkijoje perduotas vienas atvejis, gavome informacijos, kad atliekami vienas ar du oficialūs tyrimai.

– Ar galite pasidalinti daugiau istorijų, kai jau teko tiesti pagalbos ranką moterims, atsidūrusioms prekybos žmonėmis pinklėse? 

A.D: Kol kas per mažai laiko, kad žinotume apie aukas ir prekeivius žmonėmis.

Žinote, apie prekybą žmonėmis galvojama kaip apie smurtą, pagrobimą. Vis dėlto pirmame žingsnyje to smurto nėra. Moteriai tereikia įlipti į jūsų automobilį ir viskas. Taigi, tai nėra kažkas panašaus į pagrobimą, tai ne pagrobimas, nors dažnam taip gali atrodyti. 

Tiesa, žinau vieną istoriją apie dvi ukrainietes. Jos sužinojo apie darbą kitame Lenkijos mieste, ne Liubline, vienas žmogus jas ten nuvežė. 

Tai buvo didelis mėsos fabrikas, o šalia jo – apgyvendinimo vietos. Ten buvo siaubinga: jokio vandens, jokių kambarių, nebuvo ir lovų, tiesiog didžiulė erdvė. Daugiausia ten buvo vyrų. Jas ten tiesiog paliko. 

Merginos buvo labai išsigandusios dėl tokios situacijos ir paskambino jas atvežusiam vyrui. Paprašė atvažiuoti paimti. Jis tai padarė, tad joms pavyko pasprukti.

S.H: Į mus kreipęsi asmenys buvo arba seksualinio, arba darbinio išnaudojimo aukos. Kol kas tik tiek galiu pasakyti. 

– Patruliavimas pasienyje sustiprintas. Kodėl policijai nepavyksta užkirsti kelio šiems nusikaltimams? 

A.D: Aš jums pateiksiu kontekstą. 2015 m., po rinkimų, Lenkijoje viskas pasikeitė. Pasikeitė požiūris į NVO, mąstymą apie pabėgėlius, visą valstybę. 

2010 m. rugsėjo mėn. įsigaliojo baudžiamojo kodekso pataisos, t.y. į jį įtrauktas prekybos žmonėmis apibrėžimas. Tai svarbu. Tada, 2010 m., Australijos fondo užsakymu atlikome apklausą apie prekybą žmonėmis. Šiame tyrime dalyvavo teisėsaugos institucijos, policija ir tyrimų biuras, pasienio pareigūnai, prokurorai ir teisėjai. Buvo profesionalų tinklas. Taigi, mes žinome visus, veikiančius šioje srityje, bent jau Liubline ir jo vaivadijoje. 

Tuo pačiu metu prekybos žmonėmis tyrėjų komanda, policijos, sienos apsaugos pareigūnai, teisėjai, prokurorai ir nevyriausybinės organizacijos kas mėnesį susitikdavo vyriausybėje. Nuo 2015 m. šiuose susitikimuose nedalyvaujame. Mūsų ten nebekviečia. 

S.H: Dabar pasienyje vykdoma daug didesnė kontrolė nei pirmosiomis dienomis, taip pat yra daugiau informacijos. Policija mums sakė, kad dabar jie gauna daug mažiau signalų apie įtartinus asmenis. Be to, dabar Vyriausybė ėmėsi priemonių užtikrinti, kad ne visi galėtų laisvai patekti į netoli sienos esančias teritorijas.

– Koks dažniausias moterų ir vaikų, pakliuvusių į prekeivių žmonėmis rankas, likimas? 

A.D: Egzistuoja sudėtinga prekybos žmonėmis sistema. Greičiausiai jos atiduoda pasus, dokumentus prekeiviui žmonėmis.

Tai yra svarbus dalykas visame šiame procese, nes jei neturite dokumento, jus lengviau įtikinti. Jūs neturite teisės eiti į policiją ar pasienio tarnybą ir prašyti pagalbos, nes šioje šalyje esate nelegaliai. Žinoma, tai netiesa. Jei esate prekybos žmonėmis auka, visada galite kreiptis į policiją ir prašyti pagalbos.

Tačiau prekeiviai žmonėmis yra labai gudrūs ir įtikina moteris, kad jos neturi jokių teisių, nes jie turi jų pasus. Tai vienas dalykas. O antras, žinoma, – tos moterys turi dirbti. Daug moterų įdarbinamos sekso versle. 

Dalis jų užmokesčio atitenka prekeiviams žmonėmis. Dar tokia moteris turi mokėti už būstą, kur gyvena, dirba, už maistą, už vandenį, už kažkokią neva apsaugą. Taigi atlyginimo nepakanka, kad galėtų sumokėti už visus šiuos dalykus. Suteneris liepia dirbti vis daugiau ir daugiau... Jis baksnoja pirštu į vis augančią skolą. O jei kas nepatiks, bus priminta apie tai, kad dokumentus turi jis, o ji šalyje – nelegaliai, taip pat kad žino, kur jos šeima, gali nuvykti pas šeimos narius ir jiems ką nors blogo padaryti. 

S.H: Prekybos žmonėmis praktikos yra gana įvairios: asmenys gali būti verčiami dirbti prostitucijos tinkluose, atlikti namų ruošos darbus, elgetauti, daryti smulkius ar sunkesnius nusikaltimus ir panašiai. Skiriasi ir situacijos, pavyzdžiui, kiek laiko trunka išnaudojimas, kokioje situacijoje asmuo yra, pavyzdžiui, ar yra izoliuotas nuo išorinio pasaulio, ar ne, ir pan.  

–  Anna, ką tik grįžote iš Briuselio, kalbėjote Europos Parlamente – kokią žinutę ten pasiuntėte? 

A.D: Aš tiesiog pateikiau daug klausimų. Aš žinau, kas vyksta ant Lenkijos sienos. Briuselis nuo to labai labai toli. Ar mano lūkesčiai buvo pateisinti? Viena vertus, taip. Pateikiau Europos Parlamento nariams šiek tiek informacijos apie mūsų darbą, taip pat kalbėjome apie nevyriausybines organizacijas Lenkijoje, nes mes čia darome daug darbų, o Vyriausybė mūsų neremia. 

Prieš keletą dienų buvo paskirstyta šiek tiek pinigų sveikatos apsaugai, organizacijoms, kurios padeda ukrainiečiams. Viena iš organizacijų, sulaukusių dotacijos, prisideda prie maršo organizavimo lapkričio 11 d. Tai mūsų nepriklausomybės diena, o šis maršas visuomet labai agresyvus, pati organizacija yra neonaciška. 

Tai visiškai neįtikėtina. Taigi mes taip pat kalbėjome, kaip mes galime gauti finansavimą iš Europos Sąjungos. Mums tikrai reikia paramos. 

– Nes prekybos žmonėmis situacija tik aštrės, o pagalbos reikės daugiau? 

A.D: Taip, teisingai. Mes kuriame intervencijos tarnybą smurto aukoms arba prekybos žmonėmis aukoms. Ir kol kas mūsų pinigai yra tik iš privačių organizacijų, bet ne iš Lenkijos vyriausybės. Sudėtinga.