Prieglobsčio Lietuvoje laukianti Cesar: nežinomybė yra nepakeliama

Prieglobsčio Lietuvoje laukianti Cesar: nežinomybė yra nepakeliama

#migrantai Lietuvoje
Birželio 17, 2022
Aurelija Babinskienė profile image Aurelija Babinskienė
article  preview image
M. Juodelės nuotr.

„Negaliu grįžti į savo šalį. Man visai nesvarbu, kurioje valstybėje gyventi, svarbu, kad būtų ramus dangus. Prašau duokite man galimybę užsidirbti maistui, aš nieko daugiau neprašau“, – sako iš Kamerūno į Lietuvą atvykusi Cesar Tawah. Praėjusių metų liepą ji perėjo Lietuvos sieną iš Baltarusijos pusės neturėdama dokumentų, nuo to laiko yra sulaikyta. Vidaus reikalų ministerija skelbia, kad netrukus sulaikytiems migrantams bus leista laisvai judėti, tačiau Cesar sako iki šiol nežinanti apie savo situaciją.

Humanitarinės pagalbos savanoriai „Sienos grupė“ surengė mitingą prie Vidaus reikalų ministerijos. Jie prašo galimybių prieglobsčio prašytojams dirbti ir mokytis, užtikrinti nors minimalias socialines garantijas, kaip numatyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva. Advokato Ryčio Satkausko teigimu, iki šiol dar neišnagrinėta pusė – 1160 – migrantų, kirtusių Lietuvos-Baltarusijos sieną 2021 metais, prieglobsčio prašymų. Pabėgėlių centruose gyvena daugiau nei 2 500 asmenų.

Jau beveik metai kaip įkalinta 

Jau greitai bus metai, kai Cesar, kaip ji pati sako, yra įkalinta, Medininkų užsieniečių registracijos centre. Moteris laukia, kad būtų patenkintas jos prieglobsčio prašymas. Lapkričio mėnesį jos prašymas buvo atmestas, motyvuojant, kad nėra įrodymų, jog jai Kamerūne gresia pavojus. Dabar ji gyvena nežinioje. „Net neįsivaizduoju, kur yra mano byla“, – sako moteris. Jos teigimu, būtent ta nežinomybė yra sunkiai pakeliama.

Pirmą kartą su Cesar bendravome internetu. Sulaikytiems užsieniečių registracijos centre nėra draudžiama naudotis telefonais. Norint pasimatyti su jais, reikia, kad jie parašytų prašymą, tada tokį patį prašymą rašo žurnalistas ir laukia, kol bus patvirtintas leidimas susitikti. Kalbėtis leidžiama mažame kambarėlyje prie stovyklos griežtai nustatytu metu ribotą laiką. Į stovyklą patekti žurnalistams neleidžiama – motyvuojama, kad šiuo metu ten yra ekstremali padėtis.

Jau greitai bus metai, kai Cesar, kaip ji pati sako, yra įkalinta, Medininkų užsieniečių registracijos centre. / M. Juodelės nuotr.

Šalyje vyksta karinis konfliktas

Pokalbis su Cesar – jautrus ir emocingas. Moters teigimu, iš savo šalies ji nusprendė bėgti, kai tris kartus į namus atėjo ginkluoti pareigūnai, kuriuos ji vadina policininkais. Jie buvo labai agresyvūs – išspyrė duris, tyčiojosi, apstumdė, kumščiavo ir Cesar, ir jos mamą.

Cesar sulaukė kaltinimų, kad pritaria separatistams, kurie protestuoja prieš anglakalbės Kamerūno bendruomenės diskriminaciją. Ji suprato, kad jai gali atsitikti bet kas: Kamerūne daugybė gyventojų yra nušaunami, dingsta be žinios. „Jie sako, kad yra demokratiška valdžia, bet jie sodina į kalėjimus, žmonės žūva, dingsta. Jie degina mokyklas, jie žudo vaikus mokyklose. Tai tiesa“, – apie žiaurią realybę pasakoja Cesar. Svarbiausia, jos teigimu, kad nėra kam pasiskųsti, nes smurtautojai atstovauja valdžios institucijoms.

Pasak Cesar, informacijos apie situaciją Kamerūne labai trūksta. Valdžia nori sudaryti įspūdį, kad viskas ramu. Internete galima rasti vos keletą užsieniečių autorių straipsnių, o vietiniai žurnalistai nedrįsta apie tai rašyti. Tačiau apie situaciją regione skelbia humanitarinės organizacijos. 

„Human rights watch duomenimis“, nuo 2017-ųjų vykstančiame konflikte tarp Kamerūno valdžios ir savo teisių siekiančių anglakalbių separatistų žuvo daugiau kaip 6000 gyventojų – tarp jų moterys, vaikai. Daugiau nei 700 000 gyventojų paliko savo namus.

Lapkritį Cesar prieglobsčio prašymas buvo atmestas, motyvuojant, kad nėra įrodymų, jog jai Kamerūne gresia pavojus. / M. Juodelės nuotr.

Nėra darbo, vyksta kovos

Cesar neslepia – ji, būdama anglakalbės dalies gyventoja, palaikė separatistus. Moters teigimu, anglakalbiams šalyje buvo neįmanoma normaliai gyventi: jų išsilavinimas nepripažįstamas, nėra darbo, institucijose vis labiau įsigali prancūzų kalba. Įsidarbinti prancūziškojoje dalyje neįmanoma.

Dėl tokio anglakalbės visuomenės dalies ignoravimo 2017 m. šalyje prasidėjo protestai. Pirmieji pradėjo protestuoti anglakalbiai mokytojai ir teisininkai. Jie 2016 m. rengė taikius streikus ir demonstracijas šiaurės vakarų ir pietvakarių regionuose, protestuodami prieš Prancūzijos teisinės sistemos ir prancūzų kalbos įvedimą tų regionų teismuose ir mokyklose. 

Vėliau daugybė žmonių išėjo į gatves, protestuodami prieš anglakalbių diskriminaciją. Tačiau valdžia protestus ėmė malšinti ginklais, o protestuotojus tildyti sodindama į kalėjimus. Tuomet separatistai stojo į ginkluotą kovą. Jie kovojo ne tik savo turimais žemei dirbti skirtais įrankiais, bet ir ėmė atiminėti ginklus iš valdžios atstovų. Prasidėjo ginkluotas konfliktas, kuris tęsiasi iki šiol. Šio konflikto epicentru tapo Cesar gimtasis miestas Bamenda.

Cesar sako iš Kamerūno bėgo, nes sulaukė kaltinimų, kad pritaria separatistams, protestuojantiems prieš anglakalbės Kamerūno bendruomenės diskriminaciją. / M. Juodelės nuotr.

2021 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl žmogaus teisių padėties Kamerūne nurodoma, kad vyriausybės pajėgos vykdė neteisėtus civilių gyventojų žudymus, kankinimus ir netinkamai su jais elgėsi (įskaitant moteris ir vaikus), naudojo seksualinį smurtą (įskaitant prievartavimus) ir smurtą dėl lyties, naikino ir grobė turtą (įskaitant kaimus, gyvenamuosius pastatus, sveikatos priežiūros įstaigas ir ligonines), savavališkai suiminėjo ir sulaikė piliečius kaltindamos juos karo veiksmais ar tariamu bendradarbiavimu su separatistais.

Europos Parlamento ataskaitoje pažymima, kad prievartą šalyje vykdo tiek kariškiai, tiek separatistai. Vyriausybės pajėgos vykdė neteisėtus civilių gyventojų žudymus, kankinimus ir netinkamai su jais elgėsi (įskaitant moteris ir vaikus), naudojo seksualinį smurtą (įskaitant prievartavimus) ir smurtą dėl lyties, naikino ir grobė turtą (įskaitant kaimus, gyvenamuosius pastatus, sveikatos priežiūros įstaigas ir ligonines), savavališkai suiminėjo ir sulaikė piliečius kaltindamos juos karo veiksmais ar tariamu bendradarbiavimu su separatistais.

Vis dažniau vyksta anglakalbių separatistų ginkluotų grupuočių ir vyriausybės saugumo pajėgų susidūrimai, o jų padariniai vis sunkesni. Vien per  pirmuosius penkis 2021 m. mėnesius ginkluoti separatistai trylikoje miestų įvykdė bent 27 išpuolius pasinaudoję savadarbiais sprogstamaisiais užtaisais. Nukentėjusiuose regionuose labai sunku teikti humanitarinę pagalbą dėl to, kad siautėja nevalstybinės ginkluotos grupuotės ir taikomi judėjimo suvaržymai, todėl šių regionų gyventojams labai trūksta maisto ir dešimtys tūkstančių žmonių negali naudotis gyvybiškai svarbiomis sveikatos priežiūros paslaugomis.

 

Sumokėjo agentui, kad padėtų dingti iš šalies

Cesar pasakoja, kad ji mokėsi slaugytojos specialybės, tačiau dėl konflikto 2017 m. buvo uždarytos visos mokymo įstaigos. Tuomet moteris pasakoja nuėjusi dirbti į ligoninę – savanoriškai padėjo slaugyti sužeistuosius. Tačiau ir čia nebuvo saugu – ateidavo ginkluoti vyrai, kurie grasindavo nepadėti separatistams. Gatvėje nuolat vyko susišaudymai, sprogimai.

Cesar sako, kad Kamerūne veikia agentai, kurie už tam tikrą sumą gali išgabenti į Europą. Moteris nusprendė pasinaudoti jų paslaugomis, nes šie agentai sumokėjus nustatytą sumą dokumentus sutvarko greičiau negu per dvi savaites. Cesar už kelionę teko sumokėti 3500 dolerių. Ji pasakoja, kad gavo pasirašyti kažkokius dokumentus rusiškai. „Aš nemokėjau nė žodžio rusiškai, negalėjau perskaityti, kas ten parašyta“, – stebisi moteris.

Cesar teigimu, jai buvo nesvarbu, kur važiuoti, tiesiog bijojo likti Kamerūne. Kad vyks į Baltarusiją, ji suprato tik oro uoste. Apie šią šalį nieko nežinojo, tik tiek, kad ji yra kažkur Europoje. Atvažiavus į Baltarusiją, kažkoks žmogus pasitiko, padėjo sutvarkyti reikiamus dokumentus, reikėjo tiesiog sekti paskui jį.

„Iš oro uosto mus nuvežė į mokyklą. Tai buvo kalbų mokykla. Paaiškėjo, kad mes turėsim studijuoti rusų kalbą. Aš neplanavau studijuoti rusų kalbos, tiesiog atsidūriau mokykloje ir sužinojau, kad būsiu studentė. Aš paskambinau, klausiau, kodėl aš turiu mokytis. Aš tiesiog norėjau atvykti į saugią šalį“, – pasakoja moteris.

Pasak Cesar, keista buvo tai, kad jos neprašė jokių dokumentų, mokyklos baigimo pažymėjimo ar panašiai. Vienintelis dokumentas, kurio reikėjo – pasas, kurį atvykus į Baltarusiją paėmė ir negrąžino. Jai paaiškino, kad jei atvyksti studijuoti rusų kalbos, į šalį gali atvažiuoti paprasčiau.

Moteris pasakoja, kad juos apgyvendino mokyklos bendrabutyje ir paliko. Kilo daugybė klausimų, bet žmogus, kuris pasitiko, dingo – iš pradžių tiesiog atmesdavo skambučius, paskui visai užblokavo. Daugiau jam nebuvo įmanoma nei paskambinti, nei parašyti...

Cesar vis dar uždaryta Medininkų užsieniečių registracijos centre. / M. Juodelės nuotr.

Baltarusijoje nebuvo jokių perspektyvų

Cesar pasakoja, kad Baltarusijoje jai nebuvo jokių perspektyvų – neįmanoma įsidarbinti ar kitaip integruotis į visuomenę. Be to, reikėjo mokėti už bendrabutį, už medicininį patikrinimą, sveikatos draudimą, dokumentų sutvarkymą. Laimei, už mokslą buvo sumokėta, nes jei nesumoki, neturi vizos. „Baltarusijoje jei neturi pinigų gyventi ar išvykti iš šalies, tu būsi pasodintas į kalėjimą. Nuėjau pas mokyklos vadovybę, jie pasakė, kad aš atvykau kaip studentė, todėl turiu mokėti visus mokesčius arba išvažiuoti. Tada tave nuveš į oro uostą ir keliauk kur nori, – pasakoja Cesar. – Niekas nepadės tau, niekas nesumokės už tavo skrydį atgal. Jie nepadarys nieko dėl tavęs, tu tiesiog sėsi į kalėjimą.“

Bendrabutyje buvo kalbama, kad galima vykti į Lietuvą. Atsirado žmonės, kurie žadėjo palydėti. „Niekas manęs nevertė. Vietoj to, kad sėsčiau į kalėjimą ar kažkas dar blogo galėtų atsitikti, aš nusprendžiau eiti į Lietuvą, galvodama, kad surasiu žmonių, kurie galės man padėti, kurie supras šitą situaciją“, – pasakoja Cesar.

Jos teigimu, Lietuva nebuvo ta šalis, kurioje ji norėjo gyventi. Tiesiog žinojo, kad tai greičiausias būdas išvykti iš Baltarusijos. Cesar sako, kad prie sienos nuvažiavo taksi. Iš karto nuėjo ir prisistatė pasieniečiams, kurie nuvežė ją į pabėgėlių stovyklą. Tai buvo 2021 metų liepos pradžia. Nuo to laiko praėjo jau 11 mėnesių.

Cesar neslepia, kad gyvendama anglakalbėje Kamerūno dalyje, palaikė demonstracijas prieš anglakalbių ignoravimą: jų išsilavinimas nepripažįstamas, nėra darbo, institucijose vis labiau įsigali prancūzų kalba. / M. Juodelės nuotr.

Jaučiasi kaip kalėjime

Cesar 4 kartus keitė gyvenamąją vietą vadinamuosiuose pabėgėlių centruose. Dabar ji gyvena Medininkuose. Moteris neturi dokumentų. Pasak pareigūnų, Cesar negali įrodyti, kad jai jos šalyje kyla grėsmė. Pagal dabartinį reglamentavimą iš viso prašymas gali būti nagrinėjamas 18 mėnesių.

Moters teigimu, blogiausia tai, kad niekas jai neaiškina apie situaciją, ji yra nuolatinėje nežinomybėje.

„Tai yra kalėjimas, nes mes jaučiamės taip, lyg būtume padarę kažką labai blogo atvykdami čia, įvykdę nusikaltimą. Mes jaučiamės, lyg mūsų istorijos būtų netikros. Tarsi mes nenusipelnėme šanso pabėgti nuo tai, per ką praėjome savo šalyje“, – apgailestauja Cesar.

Kalbėdama apie mamą, kuri šiuo metu yra pavojuje, moteris nesulaiko ašarų. „Atidavėme agentui visus pinigus, kiek turėjome, mamai nebuvo už ką išvykti. Labai jaudinuosi dėl jos“, – sako Cesar. Ji nerimauja ir dėl brolio, kuris iš šalies išvyko prieš porą metų ir iki šiol apie jį nėra jokių žinių.

Cesar įsitikinusi – į gimtinę ji negali grįžti.

Cesar kalba apie neviltį, bet nuolat šypsosi. Ji savanoriauja – 6 valandas per dieną moko kitus migrantus anglų kalbos. / M. Juodelės nuotr.

Ką dar turėsiu įveikti?

Cesar kalba apie neviltį, tačiau nuolat šypsosi. Ji savanoriauja – 6 valandas per dieną moko kitus migrantus anglų kalbos. „Visą laiką norėjau padėti kitiems žmonėms – ėjau į senelių namus, našlaičių prieglaudas, ten savanoriavau. Aš manau, kad tai kyla iš mano meilės žmonėms. Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis, mėgstu, kai žmonės šypsosi, kai jie laimingi. Jei galiu padaryt kažką, kad juos daro laimingais, aš irgi būsiu laiminga“, – pasakoja moteris. Ji svajoja, kad galėtų Lietuvoje pabaigti medicinos mokslus ir paskui dirbti savo mėgiamą slaugytojos darbą: „Nieko man daugiau nereikėtų. Būčiau labai laiminga.“

Cesar sako, kad sunkiausia stovykloje – izoliacija ir nežinomybė. Dar labai nepatinka maistas. „Mes labai prašome leisti gaminti patiems. Arba paklausti, kaip pagaminti. Tam nereikia nieko papildomo, nieko ypatingo. Tos pačios bulvės, kurias jie mums duoda, tie patys ryžiai, tik pagaminti kitaip. Mes verdame, kepame, mėgstame daug prieskonių“, – pasakoja moteris. Jos teigimu, labai gaila matyti, kad daugybė maisto yra išmetama.

Cesar susižavėjusi kalba apie Kamerūną, apie gimtąjį Bamendos regioną, kuriame ramiai gyveno, kol prasidėjo karas. „Mes turime ūkius ir patys užsiauginame maisto. Turime daugybę daržovių, bananų, ananasų. Galime viską užauginti, nes mūsų žemė yra gera. Mes valgome viską tiesiai iš žemės, todėl visas maistas yra ekologiškas. Esame laimingi“, – pasakoja moteris.

„Kai aš galvoju, ką teko patirti savo šalyje, ką išgyvenau Baltarusijoje, svarstau, kodėl esu tokia nelaiminga. Kodėl užuot gyvenusi saugioje šalyje, kaip svajojau, aš turiu įveikti vieną sunkumą po kito. Kas dar atsitiks?“, – svarsto moteris.

Tiesa, šiuo metu Cesar nušvito viltis – keičiasi Vyriausybė politika, be to žmogaus teisių aktyvistė Ewa Wołkanowska-Kołodziej savo gimtadienio proga surinko lėšų, kurios bus skirtos Cesar advokatui. Moteris  tikisi, kad ji galės laisvai išeiti iš stovyklos, taip, kaip jos kambario draugė, taip pat kamerūnietė.  Iki šiol, pasak Cesar, šie leidimai išduoti tik dviem Medininkuose gyvenančios moterims iš Afrikos.

„Medikai be sienų“: savavališkas sulaikymas turi būti nedelsiant nutrauktas 

Humanitarinė organizacija „Medikai be sienų“ gegužės mėnesio pranešime paskelbė, kad yra itin susirūpinę dėl to, kad daugiau nei 2500 prieglobsčio prašytojų ir migrantų Lietuvoje tebelaikomi nežmoniškomis sąlygomis, praėjus devyniems mėnesiams po to, kai jie kirto sieną iš Baltarusijos. „Medikai be sienų“ ragina Lietuvos valdžios institucijas nedelsiant nutraukti savavališką sulaikymą.

„Užsitęsęs savavališkas migrantų ir prieglobsčio prašytojų sulaikymas Lietuvoje turi būti nedelsiant nutrauktas ir visi prieglobsčio prašymai turi būti kuo greičiau teisingai įvertinti“, – sako Georgina Brown, organizacijos „Medikai be sienų“ atstovė Lietuvoje. Organizacijos teigimu, nėra sąžiningo prieglobsčio suteikimo proceso ir nėra jokios specializuotos pagalbos dėl psichikos sutrikimų arba kankinimų ir seksualinio smurto išgyvenusiems asmenims. Vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad netrukus nelegaliai sieną kirtusiems asmenims bus suteikta teisė nevaržomai judėti šalyje.

Medininkų užsieniečių registracijos centras. / M. Juodelės nuotr.

Kokia situacija šiuo metu Kamerūne?

·      „ Human Rights Watch“ tyrimai rodo, kad nuo 2016 m. pabaigos vyriausybės pajėgos ir ginkluoti separatistų kovotojai nužudė mažiausiai 6000 civilių.

·       Konfliktas tarp vyriausybės ir anglakalbių mažumos separatistų, dar vadinamas Kamerūno civiliniu kartu, prasidėjo 2017 m. Pradžioje buvę taikūs protestai, kuriuos rėmė Kamerūno anglakalbių pilietinės visuomenės konsorciumas, protestuodamas prieš Kamerūno vyriausybės vykdomą anglakalbių regionų diskriminaciją 2016 m., buvo valstybės institucijų nuslopinti naudojant itin žiaurų smurtą, o tai paskatino paramą separatizmui ir kelių separatistų karinių grupuočių, kurios ragina sukurti naują valstybę – Ambazoniją, atsiradimą bei davė impulsą kruvinam kariniam konfliktui;

·       Daugiau nei pusė milijono žmonių turėjo palikti savo namus. Didžioji jų dalis išvyko į Nigeriją.

·       Jungtinių Tautų duomenimis, beveik pusei anglakalbių regionų gyventojų reikia humanitarinės pagalbos (2,2 mln. iš 4 mln.), o apie 600 000 vaikų dėl konflikto neteko galimybės mokytis.

·      „ Human rights watch“ praneša apie besitęsiančius konfliktus ir atsitiktinių žmonių aukas. Iš Jungtinių Valstijų deportuoti Kamerūno prieglobsčio prašytojai grįžę susidūrė su rimtais žmogaus teisių pažeidimais, įskaitant fizinę prievartą, savavališką areštą ir sulaikymą, turto prievartavimą ir asmens dokumentų konfiskavimą.

 

 

Trumpa Kamerūno istorija:

·       1884 m. Kamerūnas buvo kolonizuotas Vokietijos.

·       Pirmojo Pasaulinio karo metais šalį okupavo prancūzai ir britai.

·       80% teritorijos atiteko valdyti Prancūzijai, 20 proc. – Britanijai.

·       1960 m. prancūzų valdomas Rytų Kamerūnas tapo nepriklausoma Kamerūno Respublika.

·       Po referendumo pietinė (britiška) dalis prisijungė prie Kamerūno, o šiaurinė – prie Nigerijos.

·       2017 m. prasidėjo protestai prieš vis didėjantį prancūzų kalbos įsigalėjimą mokymo įstaigose ir teismuose, siekiant anglakalbės Kamerūno dalies nepriklausomybės.