Onai padeda „žemiški“ būdai 

Ona (vardas pakeistas, tačiau redakcijai žinomas) „oficialiai“ serga 17 metų. Jai pripažintas šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas. Tai – sutrikimas, kai tiek šizofrenijos, tiek depresijos simptomai per ligos epizodą yra aiškiai išreikšti, tačiau nepakankami šizofrenijai arba depresijos epizodui diagnozuoti. Šios diagnozės moteriai nesutrukdė tapti mama. 

„Žinot, viskas priklauso nuo diagnozės. Manoji yra šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas. Iš tikrųjų baisiai skamba, bet pas mane nėra šizofrenijos. Na, man ligos pradžia buvo be galo sunki. N kartų ligoninėje, du kartus bandyta žudytis“, – skaudžia patirtimi pasidalija pašnekovė. 

Šiandien ji turi tris vaikus, po širdimi nešioja ketvirtą gyvybę. Šiuo metu vaistų nevartoja vaistų nuo depresijos. „Nėštumo metu nepakontroliuosi ligos, nes būna ir paūmėjimų, kuriuos tiesiog turi pernešti, iškęsti“, – atvirauja ji. 

Onai niekuomet niekas iš specialistų nesakė, kad ji negali būti mama. Anot jos, kiekviena moteris, serganti tokiomis ligomis, kaip jos, turi savo būdų su tuo tvarkytis. „Mano pačios – žemiški, tiesiog eini ir viską darai. Žiūrint, koks tai sutrikimas. Jei psichozė ar šizofrenija – jau rimtesni sutrikimai, nes negali rūpintis pati savimi, o apie vaiką nė kalbos nėra“, – sako moteris. 

Jos šeimą nuolat stebi socialiniai darbuotojai – dėl moters bandymo nusižudyti. Specialistai ima šeimas stebėti ne dėl nustatyto vieno iš tėvų ligos fakto, o dėl patiriamos socialinės rizikos, jei tokia pasireiškia kartu su psichikos liga. Onos nuomone, tai – „artimųjų kerštas“. „Dar kai tebuvo vienas vaikas, 1-2 mėnesį bandžiau žudytis. Tai, žinoma, nebuvo daryta prie vaiko“, – atskleidžia ji.

Ona gyvena mažame miestelyje, kuriame apie jos ligą visi žino. Tai nėra lengva. Bet juodžiausios dienos praeityje. Onai padeda vaistai ne nėštumo metu ir terapija. Pastarąją ji lanko „nuotoliniu būdu“ – pas specialistą Vilniuje. 

I. Juodkūnė: svarbu perskirstyti pareigas ir atsakomybes 

Psichologė, psichoterapeutė, autobiografinio romano „Rytoj patekės saulė“ Inga Juodkūnė į knygą sudėjo asmeninę patirtį – ji aprašė vidinę žmogaus kovą su depresija, siekį ir užsispyrimą gyventi kiekvieną akimirką renkantis būti, o ne grimzti į prarają. Pasirinkimas kalbėti viešai apie tai, kad pačiai teko priimti savo ligą – depresiją, neabejotinai reikalavo ir sprendimo bei pokalbio šeimoje. Moteris sako, kad  svarbu buvo pasirinkti toną, kaip apie tai papasakoti pirmiausia savo atžaloms. Anot jos, negalima puse lūpų pasakyti jiems, kas vyksta su mama ar tėčiu, pagal vaikų raidą reikia paaiškinti, kas vyksta, kad jie nespėliotų, nenešiotų gėdos ar kaltės, nes nesupranta, kodėl mama ar tėtis liūdni, svyruoja nuotaikos.

„Kai mes knygą išleidome, tai buvo kaip šventė, jog vaikai matytų, kad tai nėra sunku. Antras dalykas – aš jau jaučiausi gerai, mes kalbėjome, kad taip, mama sirgo, bet tai buvo praeityje, o dabar yra viskas gerai“, – dalijasi pašnekovė. 

Dvynukai klausinėdavo apie knygą ir sulaukdavo atsakymų į rūpimus klausimus. Jų mama ir darželyje vaikams papasakojo apie knygos leidybą, apie tai, kas yra depresija. Moteris džiaugiasi, kad pavyko teigiamai perteikti informaciją apie tai, o darželyje, vėliau ir mokykloje, nepasitaikė jokio nesupratimo. 

Dalindamasi savo asmenine patirtimi I. Juodkūnė sako, kad vienam iš partnerių susirgus depresija, suserga visa šeima – tuo pačiu joje pasikeičia ir nusistovėjusios taisyklės bei pareigos. Jas tenka persiskirstyti iš naujo. 

„Sergančiam sudėtinga apie tai kalbėti, partnerio didžiausia pagalba – paklausti, kaip dabar bus. Kasdienybė tokia, kokia buvo anksčiau, pasidaro per sunki“, – paaiškina pašnekovė. Anot jos, artimasis gali labai prisidėti paprastais kasdieniškais dalykais, tokiais kaip tvarka buityje, vaikų nuvežimas į darželį. 

„Depresija sergančiam žmogui organizaciniai sugebėjimai pradingsta, jeigu sugebi dar dirbti darbe, tai namuose jėgų nebelieka. Kalbu apie savo patirtį, nes depresija turi skirtingų veidų, aš sirgdama turėjau jėgų dirbti, kiti negali atsikelti iš lovos“, – tęsia ji. 

Apie pareigas, pasak moters, reikia kalbėti ir jas pasidalinti, bet už sergantį jokiu būdu nereikia daryti visko – visiškai prisiimdami visas pareigas ir atsakomybes sau, atimame pareigas iš sergančiojo ir tai tampa meškos paslauga: „Per dideliu rūpesčiu patvirtinate, kad be jo sėkmingai galima gyventi šeimoje. Reikia viduriuką rasti. Žmogus, sergantis depresija, gali pasirūpinti ir savimi, ir šalia esančiu, tik sutrikę organizaciniai įgūdžiai ir jam reikia padėti“, – paaiškina moteris. 

M. Repšys: režimas, vaistai ir šeimos palaikymas padeda neatkristi 

Aktorius Marius Repšys sako, kad bipolinis sutrikimas jam buvo diagnozuotas jau turint atžalų. Bipolinis sutrikimas yra psichikos sutrikimas, kuriam būdingi ryškūs nuotaikos svyravimai tam tikru periodu – nuotaikos pablogėjimo epizodai (depresijos) ir pakilios nuotaikos periodai (manijos arba hipomanijos). Nė vienas specialistas apie jokius galimus žinomo vyro ligos pavojus jo vaikams nebuvo įspėjęs.

„Iš tikrųjų gali būti, kad, tarkime, vaikas atsigims, yra tikimybė, bet ji sąlyginai nedidelė – nebūtinai tai reiškia, kad bus taip“, – sako M. Repšys. Jis džiaugiasi, kad jau dvejus metus nebuvo atkryčių. „Turiu gerą gydytoją, laikausi režimo, geriu vaistus, tai atkryčių nebuvo, o jei ir būtų, mano žmona mane suprastų, palaikytų. Mes apie tai kalbame, ji žino, kad man kartais reikia pabūti vienam. Dabar kaip tik esu su vaikais prie ežero – mes dalijamės vaidmenimis, darbais ir kažkaip daug šnekam, nes tai labai svarbu. Po to, kas man buvo, žmona pradėjo kitaip į viską žiūrėti, gal kiek atlaidžiau, labiau suprasti“, – pripažįsta vyras. 

Marius svarsto, kad jei tik vienam iš tėvų yra nustatytas psichikos sutrikimas, tuomet situacija suvaldoma ir turint vaikų. Vyras pabandė įsivaizduoti, jei abu tėvai turėtų psichikos sutrikimų ir šeimoje būtų mažas vaikas. Anot jo, situacija esą tuomet išties „susiklostytų baisoka“. „Jei abu pradėtų kvailiot, durniuot, tai iš tikrųjų vaikui juk priežiūros reikia. Negaliu į šį klausimą tiksliai atsakyti, nes gal kartais nebūtų sąžininga“, – atvirai sako jis.  

Marius apie savo ligą pasirinkęs kalbėti viešai, džiaugiasi, kad tiek sūnaus, tiek dukters bendraklasiai jį pažįsta ir nevertina pagal tai, ką jis kalba apie savo sveikatą. 

„Abejoju, ar jie drįstų kažką blogo pasakyti mano vaikams apie tai. Būtų rimtas pokalbis su jų tėvais“, – sako jis. 

Psichoterapeutė:  „Mes patys save stigmatizuojame“ 

Daug kas priklauso nuo konkrečios diagnozės – kalbame apie skirtingus simptomus, pasireiškimo būdus ir lygius, pastebi psichoterapeutė I. Juodkūnė. 

„Štai šizofrenijos gydymas sudėtingesnis, daugiau vaistų – psichiatrai geriau pakomentuotų. Šizofrenijoje realybės pojūtį pameta, todėl žmonėms šeimoje tikrai sunku, kalbant apie saugumo užtikrinimą vaiko atžvilgiu – jiems sunku gyventi su tokiu žmogumi“, – komentuoja ji. Vis dėlto, pasak psichologės, nemažai šeimų sėkmingai gyvena, jei žmogus sugeba gydytis tiek medikamentais, tiek psichoterapija. 

Apie depresiją, remdamasi tiek asmenine, tiek profesine patirtimi, ji gali kalbėti daugiau. Šizofrenija paprastai išsivysto 18–25 gyvenimo metais, depresija gali ištikti bet kada – ir gyvenant šeimoje. Klausimas, kaip tą ligą priimame ir įveikiame? 

„Jaunos merginos, kurios susiduria su depresija gana jauname amžiuje, turi gerti vaistus, bet ateina kažkoks laikotarpis, kai jos turi nuspręsti sąmoningai jų nebegerti tam tikrą laiką, kai planuoja šeimą“, – teigia I. Juodkūnė. Tuomet tokia moteris per psichoterapijas sąmoningai sau užduoda klausimą, ar ji gali tapti mama, mat moterys baiminasi nustoti gerti vaistus dėl galimo atkryčio. 

„Depresija nepavojinga išorei, mes galim ją valdyti. Žinau moterį, kuri nustojo gerti vaistus ir sėkmingai augina savo mergaitę be jokio atkryčio. Šitoj vietoj patys save stigmatizuojame“, – mano specialistė. 

Ji pastebi, kad visuomenėje vis daugiau kalbame apie depresiją ir kad reikia priimti tokius žmones, bet tuomet, kai tiesiogiai  susiduriame su liga, pradedame nepasitikėti žmogumi, kuris šiuos simptomus jaučia. 

„Mes turim čia proto ligą, kūno ligą ir dvasios ligą, žmogaus pasaulio suvokimas pasikeičia ir aplinkiniai ima abejoti, ar jis gali pasirūpinti. Žmogui reikia pagalbos, bet ar tai turi būti kliūtis kurti šeimą? Turbūt ne, jei mes kalbame apie depresiją. Depresijos dažniausiai būna epizodinės ir jos praeina“,  – paaiškina specialistė. 

Jei žmogus jau kartą sirgo depresija, yra tikimybė, kad atkrytis bus. 

„Bet daugelis žmonių neatkrenta, nepatiria antro depresijos epizodo, ir reikia apie tai kalbėti, tiesiog mes labai bijome šitos ligos. Kitas dalykas, jei mes šeimoje turime gerus santykius, žinome, kur yra mūsų silpnosios vietos, mūsų artimas žmogus gali padėti nepaslysti ir būti atrama“, – sako I. Juodkūnė. 

Vis dėlto būna ir taip, kad sergantysis supratimo bei atramos šeimoje neranda. „Šioje vietoje matau didelę vertę bendraminčių palaikymo ir nuoseklaus darbo su savimi. Dėl to prieš nepilnus trejus metus pradėjau organizuoti ilgalaikes emocines paramos grupes patiriantiems depresiją ir nerimą“, – teigia moteris. Pasak jos, šių grupių nariai po to jungiasi į bendruomenę „Atspirties taškas“ ir vieni su kitais nuolat palaiko santykius. „Išlaikyti ilgalaikį ryšį ir turėti žmonių, su kuriais gali atvirai ir nuoširdžiai dalintis savo būsena, yra viena iš svarbiausių depresijos gydymo prevencijos žingsnių“, – priduria I. Juodkūnė.

Labai svarbi ir asmeninė atsakomybė už savo savijautą – pastebėjus, kad nuotaikos pradeda svyruoti, žemėti, galima pačiam pasirūpinti nuolatine emocine higiena. Tai, anot moters, gali būti psichoterapija, psichoterapinė grupė, nuolatinis fizinis krūvis, mityba, kuri užtikrintų tam tikrą pastovų emocinį  lygį. 

Paslaugų prieinamumas regionuose skiriasi 

Žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų, dėl ligos ar kitų priežasčių netekusiems savarankiškumo, ir jų šeimoms, kurioms reikalinga pagalba, yra teikiamos socialinės paslaugos visose Lietuvos savivaldybėse. 

Jeigu nori jas gauti, patys susirgusieji, jų šeimos nariai, globėjai ar artimieji gali kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybę, seniūniją, socialinį darbuotoją ar socialines paslaugas teikiančią įstaigą. Socialinės paslaugos gali būti teikiamos žmogaus, kuriam reikia pagalbos, namuose, savivaldybės įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose, bendruomenėse. 

Tokiais atvejais pasiūlomos įvairios paslaugos, tarp jų – ir konsultavimo, atstovavimo, maitinimo, padedama tvarkytis buityje, dalyvauti visuomenės gyvenime, rūpintis savimi, teikiama vaikų dienos socialinė priežiūra, psichologinė pagalba ir t.t. 

Kompleksinių paslaugų šeimai koordinavimas, organizavimas ir informacijos apie paslaugas teikimas bei konsultavimas vykdomas vieno langelio principu savivaldybėse įkurtuose Bendruomeniniuose šeimos namuose. Į pastaruosius galima kreiptis dėl psichosocialinės pagalbos, pozityvios tėvystės mokymų, šeimos įgūdžių ugdymo, vaikų priežiūros, pavėžėjimo ir kt. paslaugų.

Taip pat vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą, esant svarbioms priežastims (įskaitant ir situacijas dėl paūmėjusios ligos ar gydymo), kai negali tinkamai pasirūpinti savo vaikais, turi teisę kreiptis dėl vaiko laikinosios priežiūros tėvų prašymu nustatymo. Vaiko laikinosios priežiūros metu laikinai vaikais gali pasirūpinti artimieji giminaičiai arba emociniais ryšiais susiję asmenys. Dėl laikinosios priežiūros tėvų prašymu nustatymo tėvai gali kreiptis į  savo gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją. 

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Komunikacijos skyriaus vyriausiosios specialistės Sigitos Arlauskienės, paslaugų prieinamumas Lietuvos regionuose skiriasi, skiriasi ir savivaldybių aktyvumas sprendžiant šias problemas. 

„Atskirose savivaldybėse pagal gyventojų poreikius teikiamos socialinės paslaugos skiriasi tiek savo apimtimis, tiek socialinių paslaugų organizavimo praktika. Dalis paslaugų šeimoms gali būti nepakankamai prieinamos ir dėl jų riboto fizinio pasiekiamumo. Šeimos, gyvenančios tam tikruose regionuose, ypač kaimo vietovėse, ne visada turi galimybę gauti reikiamą paslaugą dėl didelio atstumo iki jų teikimo vietų, viešojo transporto trūkumo, nepakankamų pajamų savarankiškai nuvykti į paslaugų teikimo vietą“, – sako S. Arlauskienė. 

Anot jos, socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, socialinių paslaugų įstaigų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis yra savarankiška savivaldybių funkcija. Būtent savivaldybės pagal priskirtą kompetenciją atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą planuodamos ir organizuodamos socialines paslaugas asmenims, atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes.

Priskiria ir asmeninį asistentą 

Vilniaus miesto socialinės paramos centro Pagalbos šeimai skyriaus vedėjos pavaduotoja Aleksandra Zablocka teigia, kad yra nemažai centro Pagalbos šeimai skyriaus socialinių darbuotojų kuruojamų šeimų, kuriose abu tėvai ar vienas iš jų turi psichikos sveikatos ir intelekto sutrikimų. 

„Šioms šeimoms dažnai papildomai yra priskiriama asmeninio asistento pagalba. Šie asistentai esant poreikiui palydi šeimos narius į reikalingas institucijas ar organizacijas, ugdo ir palaiko šeimų kasdienio gyvenimo įgūdžius: planuojant ir atliekant namų ruošos darbus, tvarkant finansinę apskaitą, apsiperkant, mokant mokesčius, prižiūrint vaikus ar padeda kitais klausimais“, – teigia A. Zablocka. 

Anot jos, pagrindinis socialinių darbuotojų tikslas pradedant dirbti su šeima, kurios narys / nariai turi psichikos sveikatos sutrikimų, yra užmegzti kontaktą ir įgauti šeimos narių pasitikėjimą. „Kiekvienos šeimos situacija yra individuali, todėl ir patirtys įvairios. Vienos šeimos geranoriškai priima pagalbą, kitos, priešingai, įtariai reaguoja į pildomus dokumentus dėl socialinių paslaugų teikimo, atvejo vadybos proceso taikymo, todėl kartais tokiais atvejais šeima ne visada priima siūlomą pagalbą, ne iki galo suvokia pagalbos poreikį, negeba reaguoti į rekomendacijas, nesilaiko susitarimų“, – apie iššūkius dirbant su tokiomis šeimomis kalba specialistė. 

Ligai paūmėjus ar iškilus krizinėms situacijoms, paslaugos šeimoms teikiamos intensyviau. Pablogėjus sveikatai, paslaugų gavėjai motyvuojami kreiptis specializuotos medicininės pagalbos, siūloma palydėjimo paslauga bei tarpininkaujama iškviečiant greitąją pagalbą. Socialiniai darbuotojai nuosekliai domisi, ar sergantysis laikosi visų nurodytų gydytojo rekomendacijų (ir kokiu dažnumu lankosi konsultacijose), vartoja paskirtus vaistus.

„Taip pat čia labai svarbus atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo darbo kartu aspektas. Jie atlieka šeimos stebėseną, analizuoja vaiko ir (ar) šeimos stiprybes, kartu su šeima įvertina sėkmingai šeimos narių įvykdytus įsipareigojimus, aplinkybes, padedančias šeimai laikytis sutartų įsipareigojimų ir pan. Jei paslaugų gavėjas yra nurodęs, kad gydytojas apie jo sveikatos būklę gali teikti informaciją socialiniam darbuotojui, tai esant galimybei socialiniai darbuotojai bendradarbiauja su asmens sveikatos priežiūros specialistu ar ligoninėje dirbančiu socialiniu darbuotoju“, – pasakoja A. Zablocka. Taip šeima yra dar labiau stebima, o situacija aptariama su atvejo vadybininku. 

Tokių žmonių giminaičiai socialiniams darbuotojams dažnai praneša apie ligos paūmėjimo atvejus, kuriems nutikus, vaikais dažniausiai rūpinasi kiti šeimos nariai, artimieji. Kitais atvejais, kai artimųjų nėra arba nėra galimybės laikinai pasirūpinti nepilnamečiais vaikais, vaikai apgyvendinami Vilniaus miesto krizių centre.

Žmogaus teisių klausimas 

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Spaudos tarnybos specialistės Algimantės Ambrulaitytės atsiųstuose ministerijos specialistų komentaruose teigiama, kad  nėra teisės akto, draudžiančio dėl psichikos sutrikimų būti tėvais. Tiesa, kaip teigiama atsiųstame komentare, specialistas, skirdamas vaistus, pasižyminčius teratogeniniu poveikiu vaisiui, turėtų apie tai įspėti. „Psichiatriniai vaistai iš esmės nėra visi teratogeniniai, bet jie yra mažai ištirti, kalbant apie poveikį vaisiui“, – atkreipia dėmesį A. Ambrulaitytė. 

Pasak jos, nors teisinių kliūčių būti tėvais nėra nustatyta, vis dar visuomenėje gajūs psichikos ligas stigmatizuojantys stereotipai. „Tam reikalingas visuomenės švietimas, psichikos sveikatos raštingumo didinimas. Sveikatos apsaugos ministerija, vykdydama Vyriausybės programą, planuoja eilę priemonių visuomenės psichikos sveikatos raštingumui didinti“, – SAM poziciją pateikia ji. 

Pasak ministerijos atstovės, ne psichikos liga savaime, o jos pasekmės (pvz., pakitęs elgesys) gali padaryti poveikį šeimos gyvenimui, turėti įtakos šalia sergančių tėvų augančiam vaikui. Lygiai taip pat kaip esant ir bet kokiam kitam rimtam susirgimui, pvz., onkologinėms, neurologinėms ligoms. „Todėl psichikos ligas kaip keliančias pavojų išskirti nekorektiška. Šiais laikais psichikos ligos gerai valdomos medikamentais ir nemedikamentinėmis priemonėmis (psichoterapija, psichosocialine reabilitacija). Todėl labai svarbu, kad žmonės laiku kreiptųsi pagalbos į specialistus“, – ragina A. Ambrulaitytė. 

Maža to, ministerija primena, kad reprodukcinės teisės yra pamatinių žmogaus teisių  –   žmogaus teisės į sveikatą ir teisės į privatų gyvenimą – dalis. „Kalbėjimas apie tai neišryškina problemos, bet paaiškina, kad žmogaus teisėms išsivysčiusiose valstybėse privalo būti skiriamas deramas dėmesys ir apsauga. Taip pat labai svarbus visuomenės psichikos sveikatos raštingumas, keičiantis stigmines nuostatas“, – apibendrina ministerijos atstovė. 

Įsivaikinti draudžiama 

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Įvaikinimo ir globos skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė sako, kad nusprendę įsivaikinti žmonės turi pateikti sveikatos pažymėjimą, patvirtinantį, kad jie neserga ligomis, kurių sąrašą teisės aktų nustatyta tvarka tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Pažymėjimą išduoda ir jį pasirašo Gydytojų konsultacinė komisija ar vyriausiasis gydytojas.

„Ligų, kuriomis sergantis asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju) ar įvaikintoju, sąrašuose išskirti šie psichinės sveikatos sutrikimai: organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai; psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant psichoaktyviąsias ar lakias medžiagas, kelių rūšių narkotikus; šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai ar šizoefektiniai-psichoziniai sutrikimai; manija ar kiti nepatikslinti, nuolatiniai ar pasikartojantys, fobiniai ar seksualiniai sutrikimai; suaugusiųjų asmenybės ir elgesio sutrikimai, protinis atsilikimas; manija be psichozės simptomų“, – vardija A. Marčiukaitienė. 

Anot jos, taip pat įvaikintojais ar globėjais (rūpintojais) negali būti asmenys, turintys vidutinio sunkumo depresijos epizodą, jei jiems nustatyti kiti depresijos epizodai, nepatikslintas depresijos epizodas, nepatikslintas nuolatinis nuotaikos [afektinis] sutrikimas, kiti specifiniai nuotaikos [afektiniai] sutrikimai, psichikos ir elgesio sutrikimas, susijęs su laikotarpiu po gimdymo, psichologiniais ir elgesio veiksniais, susijusiais su kitur klasifikuojamomis ligomis ar sutrikimais. Išskyrus, kai gydytojų psichiatrų konsultacinė komisija pateikia išvadą, kad nuo gydymo medikamentais pabaigos praėjus 3 metams nenustatytas ligos progresavimas, t. y. tokie žmonės gali tapti vaiko globėjais (rūpintojais) ir įvaikintojais.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad specialistų (psichiatrų, psichologų, priklausomybių ligų specialistų ir kitų specialistų) priimti sprendimai dėl medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali tapti globėjais (rūpintojais) ir įvaikintojais, priimami, vertinant jų galimybes ir gebėjimus tinkamai ir saugiai pasirūpinti vaikais, tinkamai atliepti vaikų emocinius ir fizinius poreikius, esant poreikiui – kompensuoti vaikų emocinius poreikius, padėti vaikams atpažinti savo jausmus ir emocijas, pasiūlyti jiems tinkamus įveikos būdus ir panašiai.

„Pirmiausia visuomet siekiama apsaugoti vaiką, likusį be tėvų globos, kuris yra patyręs įvairių traumuojančių patirčių, išgyvenimų, o taip pat ir asmenis, kurie turi tam tikrų psichinės ar psichologinės sveikatos sutrikimų, kurie gali išprovokuoti asmenų netinkamą ir vaikus emociškai žalojantį ar traumuojantį elgesį. Vaikai, likę be tėvų globos, yra išskirtinė visuomenės dalis, todėl vaiko teisėmis besirūpinančių specialistų pareiga juos apsaugoti ir užtikrinti saugią tiek emocinę, tiek fizinę aplinką augti ir vystytis“, – kalba A. Marčiukaitienė. 

Pasak jos, siekiama, kad tėvų globos netekęs vaikas, turintis įvairių trauminių patirčių, išgyvenęs netekčių, ateityje nepatirtų antrinių traumų bei netekčių dėl nesėkmingos globos (rūpybos) ar įvaikinimo, todėl tarnybos atestuoti asmenys, vertindami asmenis ar šeimas ir jų pasirengimą vaiko globai (rūpybai) ar įvaikinimui, iškirtinai atsižvelgia į geriausius vaiko interesus, įvertinant asmens, šeimos penkis gebėjimus: saugios aplinkos vaikui užtikrinimą ir vaiko fizinių poreikių tenkinimą; vaikų poreikių tenkinimą bei raidos sunkumų kompensavimą; vaiko ryšių su jo biologine šeima užtikrinimą; pagalbą vaikui užmezgant saugius ir patvarius ryšius; bendradarbiavimą sprendžiant vaiko ir šeimos problemas. 

Siekia sušvelninti įvaikinimo sąlygas esant lengvesnėms psichikos ligomis 

„Tėvų globos netekęs vaikas į globėjų (rūpintojų) ar įvaikintojų šeimą jau atsineša bagažą neigiamų ir trauminių patirčių, todėl sėkmingai jo adaptacijai reikalinga itin stabili ir saugi aplinka, maksimaliai eliminuojant bet kokias galimas rizikas pakartotinei traumai. Todėl turi būti racionaliai ir profesionaliai įvertinta, ar asmenys, patys patiriantys sunkumų dėl savo sveikatos sutrikimų specifikos, gebės tinkamai užtikrinti saugią, visus vaiko poreikius atliepiančią aplinką bei visavertiškai ugdyti kokybiškam gyvenimui reikalingus socialinius įgūdžius“, – antrina ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Spaudos tarnybos specialistė Algimantė Ambrulaitytė.  

Vis dėlto jos atsiųstuose SAM specialistų atsakymuose teigiama, kad ne visos ligos užkerta kelią įvaikinimui. Šiuo metu veikia darbo grupė, kuri peržiūrėjo teisės aktus ir sušvelnino sąlygas dėl įvaikinimo, esant lengvesnėms psichikos ligomis. Teisės aktas derinamas su suinteresuotomis institucijomis.  

Pasak SAM, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme yra įtvirtintas pamatinis geriausių vaiko interesų principas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, būtų įvertintas kiekvieno tokio sprendimo poveikis vaikui, jo gyvenimui tiek šiuo momentu, tiek ateityje.

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.