Registruotis

Redakcijos ombudsmenas – ir atgyvena, ir naujovė

Redakcijos ombudsmenas – ir atgyvena, ir naujovė
#etika
Gruodžio 30, 2024
Ignas Krasauskas profile image Ignas Krasauskas

Šioje apžvalgoje nusprendžiau plačiau pristatyti menkai pažįstamą savo, redakcijos ombudsmeno, poziciją, kurią Lietuvoje turi tik dvi žiniasklaidos priemonės – Bendra.lt ir LRT. Pasaulyje ryškėja dvi tendencijos: kai kuriose žiniasklaidos rinkose masiškai atsisakoma ombudsmenų ir jie iš dalies keičiami kitais organais, o kitur jų kaip niekada daug. 

Redakcijos ombudsmenas – ir atgyvena, ir naujovė

Kam reikalingi ombudsmenai? Tai nepriklausomai, šalia redakcijų dirbantys žmonės, atstovaujantys visuomenei redakcijoje (ne atvirkščiai).  

Praktikoje ombudsmenų atsakomybės ir jų pareigybių pavadinimai (auditorijos redaktorius, visuomeninis redaktorius, auditorijos atstovas) skiriasi. Paprastumo dėlei dažniausiai vartosiu terminą ombudsmenas (-ė). Anglų kalba šis žodis vartojamas neutraliai lyčiai nusakyti, tačiau pasitaiko ir ombudswoman arba ombudsperson

Pareigybė pavadinimu „ombud“ (atstovas) atsirado 18 amžiuje Švedijoje. Kalbant apskritai, šiuolaikinėje demokratijoje ombudsmenai – nepriklausomi visuomenės skundų nagrinėtojai ir taisyklių laikymosi prižiūrėtojai. Pavyzdžiui, Seimo kontrolierių įstaiga Lietuvoje vykdo bendrąją žmogaus teisių priežiūrą, specializuoti ombudsmenai prižiūri lygių galimybių, vaiko teisių klausimus, o Žurnalistų etikos inspektorė, atskaitinga Seimui, – žiniasklaidą. 

Ar tokios valstybės vykdomos priežiūros nepakanka – kam ombudsmenai reikalingi atskiroms žiniasklaidos priemonėms? 

Skaitytojų atstovus redakcijos pačios steigia arba spręsdamos krizę, arba išgyvendamos brandą. Ombudsmenai aiškina visuomenei, kaip dirba redakcija, atsako į auditorijos skundus ir patys kritikuoja redakcinius sprendimus. Taip stiprinamas auditorijos pasitikėjimas ir sudaromos paskatos žurnalistams pasitempti. 

Pirmieji atskaitomybės skaitytojams organai, dažniausiai kolektyviniai, ėmė rastis 20-ojo amžiaus pradžioje. Pavyzdžiui, JAV „geltonasis“ laikraštis „New York World“, nuolat skelbęs perspaustas sensacijas ir paskalas, 1913 m. įsteigė tarybą skaitytojų skundams nagrinėti, kad išlaikytų patikimumo krislą. 

Vienas pirmųjų šiuolaikinių ombudsmenų atsirado 1967 m. JAV dienraštyje „The Washington Post“ ir veikė iki 2013-ųjų. „The New York Times“ (NYT) įsteigė visuomeninį redaktorių tik 2003 m., siekdamas atkurti skaitytojų pasitikėjimą paaiškėjus, kad vienas jų reporteris nuolat klastojo šaltinius ir plagijavo. Tačiau 2017-aisiais šios pozicijos taip pat atsisakė, motyvuodamas tuo, kad ji nebeatitinka laikotarpio poreikių. 

NYT dalį ombudsmeno funkcijų perkėlė į tuomet įsteigtą Skaitytojų centrą, skirtą bendrauti tiesiogiai su auditorija visur – komentaruose, socialinėse medijose. NYT teigia, kad auditorija nenori rašyti elektroninių laiškų autoritetingam dėdei ar tetai, ji nori prisidėti prie temos, kelti klausimus ir gauti atsakymus realiu laiku tiesiai ten, kur vartoja turinį.  

JAV visuomeninis radijas NPR – viena iš nedaugelio nacionalinių žiniasklaidos priemonių, tebeturinčių visuomeninio redaktoriaus biurą, – taip pat prisitaiko prie šių tendencijų, pavyzdžiui, rengdamas tiesiogines klausimų ir atsakymų sesijas su savo ombudsmenais „Reddit“ socialiniame tinkle. 

Tuo metu Europoje, kalbant apie visuomeninius transliuotojus, ombudsmenų kaip niekada daug. Bene visi iš pusšimčio Europos transliuotojų sąjungos (EBU) turi šias pozicijas. Mūsų regione Estijos ERR ombudsmenas atsirado 2007 m., Suomijos YLE – 2014 m., o Lietuvos LRT ir Latvijos SEPLP buvo vieni paskutiniųjų ir juos turi nuo 2021-ųjų.

Redakcijų pasirenkami ombudsmenų darbo modeliai labai skirtingi. Minimaliausias – vienas asmuo, kurio pagrindinė užduotis yra skundų nagrinėjimas. Platesnis – skundus nagrinėjantis ir reguliariai viešai savo redakcijos darbą ir kartais bendrą žiniasklaidos lauką aptariantis auditorijos atstovas, kartais turintis padėjėjų. Didelėse žiniasklaidos organizacijose, ypač visuomeniniuose transliuotojuose, dirba ne ombudsmenai, o standartų redaktoriai arba redakcinės politikos vadovai, kurių komandos užsiima ir ombudmeninėmis funkcijomis, ir konsultavimu prieš publikavimą, žurnalistų mokymais, redakcinės politikos tobulinimu ir priežiūra organizacijoje.

Daug priklauso ne tik nuo organizacijos, bet ir nuo pareigas užimančios asmenybės. Žurnalistai yra įtarūs priežiūrai ir savireguliacija bus suvokiama kaip tokia, tik jei ombudsmenais bus pasitikima. Paplitusi nuomonė, kad geriausi ombudsmenai – patyrę autoritetingi žurnalistai. 

„Ombudsmenu pasamdžius ne patyrusį žurnalistą, šios pareigos paverčiamos kone bevertėmis. Itin svarbu, kad ombudsmeno vaidmuo būtų suvokiamas ne kaip cenzoriaus, vadovybės įrankio, tam tikros grupės ar politinių interesų atstovo“, – teigia Alanas Sunderlandas, buvęs Australijos ABC redakcinės politikos vadovas, straipsnyje „Naujienų ombudsmeno vaidmuo“.  

Gerbiamą praktiką-išminčių didžiausia tikimybė  rasti tarp žilstelėjusių žurnalistų. Vis dėlto neabejoju, kad ombudsmeno darbo sėkmingai gali imtis ir jaunas arba tiesioginės žurnalistinės patirties neturintis žmogus, turintis reikalingą kompetenciją, stuburą ir charizmą. Svarbu „komunikuotojo, mentoriaus ir trenerio“, kaip teigia buvęs Naujienų ombudsmenų organizacijos (ONO) vadovas Jeffrey Dworkinas, potencialas. 

Kad ir koks išmanantis, etiškas ir autoritetingas, tikrovėje skaitytojų atstovas neretai tampa „vienišiausiu žmogumi redakcijoje“. Kritiką, net pagrįstą, dalis žurnalistų suvokia arba jaučia kaip kišimąsi. Tuomet itin svarbios tampa minkštosios trenerio galios. 

Žvelgdamas į konkrečius atvejus, matau dvi labai skirtingas trajektorijas – Estijos ir Lietuvos. Tarmu Tammerkas EER ombudsmeno poziciją užima jau 17 metų, nuo pat įsteigimo. Prieš tai jis buvo didžiausio šalies dienraščio „Postimees“ vyriausiasis redaktorius ir Estijos laikraščių asociacijos vadovas. 

Ši patirtis atsispindi jo darbe, kuris apima ne tik skundų nagrinėjimą. T. Tammerkas reguliariai aiškina EER redakcinį darbą, pavyzdžiui, karo Ukrainoje ar šalies parlamento rinkimų metu. Aptaria kitų redakcijų sprendimus visuomenei svarbiais atvejais ir dalyvauja visuomeniniame diskurse apie žiniasklaidos lauką. Jo darbas – didinti supratimą ir tuo supratimu grįstą žurnalistų profesionalumą bei visuomenės pasitikėjimą.  

Lietuvoje LRT pasirinko kitokią, formalią prieigą – skundų nagrinėjimą be minkštosios misijos ir artumo auditorijai. Yra LRT Etikos kodeksas, yra LRT Etikos kontrolierius, yra „galimo pažeidimo tyrimai“ ir yra jų išvados (nuasmenintos ir be jokių sprendimo argumentų!). Daugiau nieko. 

O štai LRT auditorijos nariui kreipiantis į LRT ombudsmenę privaloma nurodyti savo „teisinį suinteresuotumą“. Absoliučiai priešinga tam, ką daro visų JAV žiniasklaidos priemonių atskaitomybės auditorijai sistema. 

Trejus metus dirbusi LRT Etikos kontrolierė Daina Elena Andrikienė nepublikavo reguliarių apžvalgų, to iš jos LRT formaliai ir neprašė. Vienintelis man žinomas tekstas, kuriame aptariama žurnalistų raiška socialiniuose tinkluose, išėjo tik tuomet, kai žurnalistas Virginijus Savukynas LRT padavė į teismą. Jis „Facebook“ paskelbė asmeninę nuomonę apie ministrę Eweliną Dobrowolską, gavo neigiamą Etikos kontrolierės sprendimą ir įpareigojimą įrašą ištrinti, visa tai užginčijo teisme ir pirmojoje instancijoje laimėjo

LRT šio sprendimo neskundė, D. E. Andrikienė netrukus pasitraukė iš pareigų, o pamainos LRT nesėkmingai ieško jau daugiau nei pusmetį. 

Mano vertinimu, LRT ombudsmenė buvo iš principo teisi. Teises, kurias garantuoja Konstitucija, žurnalisto profesinė etika laikinai suskliaudžia. Tam, kad nekiltų net šališkumo regimybės. Taip geriau tavo profesijai ir tavo žiniasklaidos priemonei. 

Tačiau teismą LRT pralaimėjo ir todėl, kad žurnalistui buvo nurodyta ištrinti „Facebook“ įrašą ir taip ombudsmenė viršijo formalius įgaliojimus. 

Bendroje praktikoje ombudsmenų sprendimai žurnalistams dažniausiai nėra privalomi. Didžiausias formalaus prievaizdo potencialas – tapti svetimam, kurio niekas nenori klausyti. Gero mentoriaus ir trenerio potencialas – neformalus. Įgalinti savirefleksiją, kuri laikui bėgant gerina profesinę savivoką ir keičia organizacinę kultūrą.  

Kartais įsivaizduoju, kad skaitydami mano pastabas Bendra.lt žurnalistai varto akimis. Nesitikiu, kad mano balsas bus įpareigojantis. Tikiuosi, kad mane išgirs ir bus apie ką pagalvoti – ir tai jau didelis iššūkis. 

Kol kas Bendra.lt neturi detalesnių auditorijos atstovo darbo gairių. Tai užduotis ateičiai. 

Mano darbas – kartą per mėnesį atsakyti į auditorijos laiškus (tokių dar nesu gavęs) ir apžvelgti bei įvertinti Bendra.lt medžiagas. 

Bendra.lt susiformavo praktika, kad žurnalistams kreipusis į auditorijos atstovą patarimo prieš publikavimą galiu padėti išskleisti situaciją: įžvelgti galimus keblumus ir sprendimų variantus, bet ne rekomenduoti konkretų. 

Taip pat, atsižvelgdami į tendencijas, kartu su redakcija svarstysime, kaip mano einamas pareigas labiau priartinti prie auditorijos, kuriai atstovauju. 

O kol kas tebelaukiu jūsų klausimų ir pastabų [email protected]

ombudsman Asociatyvi nuotr.

Šis darbas parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo finansuojamą projektą „Bendros jungtys: pasitikėjimo ir dialogo platforma“.