Registruotis

Romė Dilara nuo diskriminacijos bėgdavo į užsienį, bet širdis vis parvesdavo į Lietuvą

Romė Dilara nuo diskriminacijos bėgdavo į užsienį, bet širdis vis parvesdavo į Lietuvą
#žmogausteisės
Kovo 31, 2024
Rasa Milerytė profile image Rasa Milerytė

Vaikystėje Dilara Bogdanovič žaidė slėpynes, gaudynes, „Klases“, „Ali Baba“, „Sugedusį telefoną“ ir daugelį kitų visiems žinomų žaidimų, lankė mokyklą, o lietuvių vaikai su ja bendravo kaip su sau lygia. Prisimindama vaikystę, šiandien ji klausia: „O gal draugaukime? Nejau nenorite pamėginti?“ Dilara – romė, o tokį jos klausimą išprovokuoja romų bendruomenę gaubiantys stereotipai, aplinkinių baimės ir nenoras juos priimti, troškimas romus paversti lietuviais. „Norisi, kad girdėtųsi mūsų balsai, o ne kažkas kitas kalbėtų apie mus“, – priduria ji. 

Romė Dilara nuo diskriminacijos bėgdavo į užsienį, bet širdis vis parvesdavo į Lietuvą Dilarai Bogdanovič (dešinėje) svarbu, kad būtų puoselėjamos romų tradicijos. / Asmeninio albumo nuotr.

Visada rūpėjo mokslai

Pokalbio laiką su Dilara perplanuojame triskart: be to, kad, kaip pati sako, dvidešimt keturias valandas per dieną ir septynias dienas per savaitę dirba dviejų vaikų mama – patį nenuspėjamiausią darbą, dar ji eina socialinės darbuotojos pareigas Romų visuomenės centre. Kartu su kolegėmis čia rūpinasi visapusišku romų vaikų ir paauglių lavinimu: užsiima švietimu, organizuoja edukacines veiklas, išvykas, stovyklas, padeda susitvarkyti dokumentus, suruošti mokyklinį krepšelį. Dilarai visad buvo svarbu padėti kitiems, o rūpintis savo bendruomenės vaikais – jai itin prasminga veikla. Šiame darbe jai labiausiai patinka tai, kad mato, kaip keičiasi jaunoji karta: gerėja mokyklos lankomumas, daugėja galimybių įgyti išsilavinimą, įsidarbinti pagal profesiją. 

Dilara su seserimi augo šeimoje, kuri labai rimtai žiūrėjo į išsilavinimą – skatino gerai mokytis, kėlė aukštus reikalavimus, tikrindavo, kaip vaikai ruošia namų darbus, kokius pažymius parneša iš mokyklos. O Dilarai mokytis patiko. „Sesei keltis į mokyklą būdavo sunkiau, ji mėgo ilgiau pamiegoti, – juokiasi Dilara, – o aš atsikeldavau šeštą ryto, kad tik nepramiegočiau pamokų. Augome mažoje bendruomenėje, todėl prieš pamokas apeidavome gretimus namus ir visi vaikai kartu eidavome į pamokas. Būdavo skurdesnių šeimų, kur vaikai neturėdavo batų ar šiltesnių drabužių mokyklai, bet vaikai iš labiau pasiturinčių šeimų, turintys kelias poras batų, atiduodavo jiems savo. Tiesa, seniau būdavo daug problemų su lankomumu, bet dabar ir tėvų požiūris į išsilavinimą pasikeitęs, todėl situacija gerėja, žengiam didelius žingsnius į priekį.“

Siekia užsibrėžtų tikslų

Motinystė ir socialinės darbuotojos pareigos – tik nedaugelis jos veiklų. Išpažindamos musulmonų tikėjimą ir matydamos, kad Lietuvoje sunku rasti musulmonų drabužių, su seserimi atidarė internetinę musulmonų drabužių parduotuvę ir tikisi, kad greitu metu galės atidaryti ir fizinę. Be to, visai netrukus Dilara pradės dirbti romų medicinos tarpininke – padės vyresnio amžiaus lietuviškai nekalbantiems romams užsiregistruoti pas gydytojus, lydės pas sveikatos specialistus. „Mūsų bendruomenėje yra daug garbaus amžiaus žmonių, kurie nemoka perskaityti ar pasirašyti dokumentų, negali užsiregistruoti pas gydytojus, o dar kitiems reikia palydos. Tai lemia ir sudėtingą sveikatos statistiką, pavyzdžiui, aukštus mirtingumo rodiklius jauname amžiuje. Romų visuomenės centre pamatę šią problemą, nutarėme ją spręsti“, – kalba Dilara. 

Ji yra įgijusi keturis profesinius išsilavinimus, susijusius su grožio industrija, baigusi pedagoginių-psichologinių žinių kursą, o nuo rugsėjo šių mokslų žinias gilins universitete. „Profesinis išsilavinimas man netrukdo, bet grožio srityje neradau pašaukimo. Džiaugiuosi, kad nenuleidau rankų ir supratau, kad mano pašaukimas – padėti kitiems. Romų visuomenės centre dirbu nuo praėjusios vasaros, čia mane ir kitus romus labai palaiko, skatina siekti išsilavinimo, per įvairius projektus sudaro finansines galimybes mokytis. Laukiu studijų, nes žinau, kad ne šiaip gausiu diplomą ir numesiu, o įgysiu darbe reikalingų kompetencijų. Viskas yra įmanoma, ir mano, mano sesers, kitų veiklių romų pavyzdžiai tai įrodo“, – sako pašnekovė. 

Kaip daugelis romų merginų, vos baigusi mokyklą Dilara ištekėjo, susilaukė vaikų, mokslai liko nustumti į antrą planą, todėl galimybė mokytis ją itin džiugina. „Savo vaikams diegsiu tokias vertybes, kad pirmiausia reikia įgyti išsilavinimą, susirasti darbą ir tik tada kurti šeimą – taip jiems bus lengviau“, – neabejoja ji.

Diskriminacija verčia emigruoti

Dilara pasakoja, kad romai Lietuvoje patiria didelę diskriminaciją ir stigmatizaciją. 2022 m. visuomenės apklausos duomenimis, 31 proc. lietuvių nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje su romais. Lietuvos socialinių mokslų centro atliktas tyrimas rodo, kad per pastaruosius penkerius metus 54 proc. Lietuvos gyventojų požiūris į romus pablogėjo. Tokias nuostatas gali didinti ir žiniasklaida: 2022 m. „Media4Change“ išnagrinėjo 1600 žiniasklaidos darbų, kuriuose minimi romai. Daugiau nei penktadalyje darbų skatinami stereotipai apie šią etninę grupę. Publikacijos, kurios griauna stereotipus, sudarė tik 14,2 proc. Tik 136-iuose darbuose buvo kalbinami patys romai. Terminologijoje tai vadinama antičigonizmu.

Pasak Dilaros, žmonės labai mažai žino apie romus, todėl kuria įvairius stereotipus. „Romai ne tik šoka ir dainuoja, – sako Dilara. – Tarp mūsų yra profesionalių artistų, teisininkų, kitų sričių atstovų, bet daugeliui kažkodėl atrodo, kad romai tik vagia, varažija ir prekiauja narkotikais. Man skaudu, kad apie visą tautą sprendžiama pagal atskirų žmonių klaidas. Juk dėl vieno lietuvio klaidos mes nepriskiriame kažkokio bruožo visai tautai.“

Ne vienas jos bičiulis dėl antičigonizmo išvyko iš Lietuvos ir gyvenimą kuria kitose pasaulio šalyse. Ne sykį emigruoti bandė ir Dilara. Ji yra gyvenusi Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane. Nė vienoje kitoje šalyje nepatyrė tokios diskriminacijos, kokią patiria gimtinėje Lietuvoje. Vis dėlto širdies šauksmas kaskart parvesdavo atgal. „Tai, ką pamačiau ir išmokau kitose šalyse, noriu pritaikyti čia, Lietuvoje, kad mano tautybės žmonėms čia būtų gera“, – tvirtina ji.

Diskriminaciją romai patiria įvairiose situacijose. „Pamenu, kaip kartą mane sekė parduotuvėje. Prekių krepšelio vertė buvo akivaizdžiai mažesnė nei mano dėvimų drabužių, bet kažkodėl į mane vis tiek žiūrėjo kaip į vagį. Kai neturėjau automobilio, važinėdavau autobusais. Įlipus į autobusą, žmonės puldavo slėpti pinigines... Nesuprantu, kodėl mus taip rūšiuoja. Juk Lietuva – mūsų gimtinė, mes čia užaugome. Norime su visais gyventi draugiškai, tik šito ir prašome“, – skaudžias patirtis vardija Dilara ir priduria, kad apie žmones reikėtų spręsti ne pagal odos spalvą, o pagal jų darbus ir pasiekimus.

Su diskriminacija susiduria ir jos sūnus: kiemo vaikai nenori su juo žaisti, pravardžiuoja „čigonu“.

„Tai, ką pamačiau ir išmokau kitose šalyse, noriu pritaikyti čia, Lietuvoje, kad mano tautybės žmonėms čia būtų gera.“

Atėmė ne tik namus, bet ir sielą

Dilara su nostalgija mena savo vaikystę tabore, kur romai, pasak jos, gyveno nepaprastai vieningai. „Taboras buvo kaip mažas kaimelis, kur visi vieni kitus pažinojom, padėdavom vieni kitiems. Romai – labai bendruomeniška tauta. Norėčiau, kad mano vaikai augtų matydami tokią vienybę, kokią mačiau aš“, – kalba.

Tačiau 2020 m. vasarą taboras buvo nugriautas, siekiant didesnės romų integracijos ir problemų sprendimo. Visą gyvenimą tabore praleidę žmonės buvo palikti likimo valiai. Jiems teko ieškotis naujo būsto, neturint tam lėšų, visuomenėje, kurios didelė dalis romų atžvilgiu nusiteikusi neigiamai. Vilniaus savivaldybė pažadėjo kompensacijas, tačiau, kaip pasakoja Dilara, daug žmonių žadėtos finansinės paramos vis dar laukia.

„Mano močiutės sesuo turi negalią. Sugriovus taborą, visi giminės prisidėjome finansiškai, kad jos dukra galėtų jai išnuomoti butą bent su kompensacija. Tačiau kompensacijos gavimas užtruko. Panašiai ir mano močiutei, ir kitiems senyviems žmonėms. Kad ir kokie buvo jų namai, tai buvo namai, o dabar juos sugriovė ir eik, kur nori.“

Daugelis iš mūsų būsto ieškotų internete, teirautųsi pažįstamų. Tačiau nemažai vyresniosios kartos romų nesinaudoja internetu ir, visą gyvenimą praleidę glaudžioje bendruomenėje, neturi ryšių už buvusio taboro ribų. Nugriovus taborą, išryškėjo ir kita problema – nemaža dalis lietuvių nenori gyventi šalia romų. 2022 m. visuomenės apklausa rodo, kad nenorinčių gyventi romų kaimynystėje yra net 59 proc., o Lietuvos socialinių mokslų centro duomenimis, 59,3 proc. šalies gyventojų nenori išnuomoti būsto romams.

„Tarp mūsų yra profesionalių artistų, teisininkų, kitų sričių atstovų, bet daugeliui kažkodėl atrodo, kad romai tik vagia, varažija ir prekiauja narkotikais. Man skaudu, kad apie visą tautą sprendžiama pagal atskirų žmonių klaidas.“

„Mano mama gyvena socialiniame būste. Viena kaimynė iškart ėmė jos nemėgti ir pradėjo rinkti parašus, kad mama būtų iškraustyta. Tačiau kiti kaimynai, su kuriais mama susidraugavo, pasipriešino – jie pasakė, kad mama yra gera kaimynė ir tokio prašymo niekas nepasirašys“, – Dilara pasakoja, kad prašymų iškraustyti romus yra daugybė, tačiau retame nurodomi konkretūs punktai, kodėl tokia kaimynystė nepageidaujama. Lietuviai tiesiog nenori gyventi šalia romų, bet ir patys nežino, kodėl.

Dilara sako suprantanti gražų savivaldybės siekį padėti romams integruotis, tačiau mano, kad sprendimas sugriauti taborą atnešė daugiau bėdų nei teigiamų rezultatų. Ji priduria, kad patirti diskriminaciją ėmė būtent tada, kai buvo priversta išsikelti iš taboro.

Tradicijos reiškia pagarbą vienas kitam

Dilara neabejoja, kad diskriminacija mažėtų, jei lietuviai geriau pažintų romų kultūrą. „Mes esame tokie patys, kaip jūs, net mūsų tradicijos labai panašios. Mano šeima, išskyrus mane ir seserį, yra katalikai, tad švenčia visas katalikiškas šventes. Vienas skirtumas, kurį galiu įvardyti, tai mūsų tradicija pagerbti mirusius. Praėjus vieniems gedulo metams, rengiame didelį susiėjimą. Išnuomojam salę, suvažiuoja romai iš kitų miestų, net iš kitų šalių, susirenka 100–200 žmonių. Susiėjimas gali trukti dieną, gali dvi. Mums svarbu paminėti mirusius, taip parodome, kad jų gyvenimas šioje žemėje mums buvo svarbus“, – pasakoja ji.

Kalbėdama apie tradicijas, ji pabrėžia, kad jos skirtos ne norint kažką apriboti, o siekiant parodyti pagarbą vienas kitam. Visos romės privalo dėvėti ilgus sijonus, romai vyrai negali dėvėti trumpų šortų ar pasirodyti viešumoje iki pusės apsinuoginę. „Svarbiausia neatrodyti vulgariai. O prie ilgo sijono juk galima labai daug ką priderinti. Man sijonas yra tarsi apsauga – dėvėdama jį žinau, kad niekas manęs piktai nenužiūrinės ir neapkalbinės“, – Dilara sako, kad tradicijos – romų tapatybės dalis, todėl norisi, kad jaunoji romų karta jų nepamirštų.

Norisi su romų tradicijomis, istorija supažindinti ir lietuvius. Todėl 2025 m. organizacija „Padėk pritapti“ drauge su Romų visuomenės centru Vilniaus muziejuje pristatys didelę pusę metų vyksiančią parodą, kurios tikslas – pristatyti romų kultūrą, didinti toleranciją. Šioje parodoje apie romus kalbės jaunoji karta. „Norisi, kad girdėtųsi mūsų balsai, o ne kažkas kitas kalbėtų apie mus“, – sako Dilara.



Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES ir „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstos kritinio mąstymo laboratorijos“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo (APF), finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, projektus. 

Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.