Lietuvoje veikia sveikatos apsaugos ministro patvirtintas Pagalbos savižudybės grėsmėje esančiam asmeniui tvarkos aprašas, taip pat – Nacionalinis savižudybių prevencijos veiksmų 2020–2024 m. planas. O atskiros savivaldybės yra sukūrusios savo savivaldybės lygmens algoritmus ir planus, pritaikytus pagal vietos specifiką. Higienos instituto Psichikos sveikatos centro atliktos apklausos duomenimis, tokius algoritmus yra įsidiegusios 25 savivaldybės, bet ne visose jis funkcionuoja veiksmingai. Dar 12 savivaldybių yra pasirengimo stadijoje. Sisteminės savižudybių prevencijos ekspertas R. Misevičius įsitikinęs: savivaldybių iniciatyvos – labai svarbios kompleksiškai įgyvendinant savižudybių prevenciją, todėl delsimas imtis veiksmų ir argumentacija, jog šiuo metu trūksta laiko arba lėšų – nepateisinami.

Gerbiamas Rimantai, Pagalbos savižudybės grėsmę patiriantiems asmenims teikimo tvarkos aprašas (veikiantis kaip nacionalinis algoritmas) numato, kaip kiekviena sveikatos priežiūros įstaiga turėtų reaguoti į savižudybės riziką. Tačiau kai kurios savivaldybės imasi papildomos iniciatyvos ir diegia Reagavimo į savižudybių riziką savivaldybėje algoritmą, kuris veikia vietiniu lygmeniu. Papasakokite, kas tai yra ir kaip jis turėtų veikti.

Regioninių algoritmų parengimas stipriai prisideda prie savižudybių prevencijos. Toks algoritmas reglamentuoja ir detaliai, žingsnis po žingsnio paaiškina pagalbos teikimo kelią konkrečioje savivaldybėje. Šis algoritmas visų pirma užtikrina aiškumą specialistams, emocinius sunkumus patiriantiems žmonėms ir jų artimiesiems, numato, kaip pagalba turėtų būti teikiama, kaip skirtingos institucijos turėtų bendradarbiauti tarpusavyje ir su krizėje esančiu žmogumi, jo artimaisiais. Pirmoji grandis yra greitoji medicinos pagalba, tuomet – psichikos sveikatos centrai, tada – stacionarai. Ir, žinoma, labai svarbu, kad būtų teikiama tęstinė pagalba ir grįžus iš stacionaro.

Reagavimo į savižudybių riziką algoritmas savivaldybėse yra būtinas visos pagalbos sistemos komponentas. Tačiau pats savaime jis nesukuria didesnio paslaugų skaičiaus. Algoritmas yra tik pirmas, nors ir būtinas, žingsnis. Jame būtina numatyti, kaip bus apmokyti „vartininkai“ ir specialistai, kaip bus sprendžiamas specialistų trūkumo, paslaugų finansavimo klausimas. Visgi būtina savižudybių prevenciją tiek šalies, tiek savivaldybės lygmeniu organizuoti sistemiškai. O įdiegus algoritmą savivaldybių lygmeniu, galimybės pasiekti pagalbą didėja. Kiekvienas toks algoritmas turėtų būti rengiamas atsižvelgus į konkrečios savivaldybės situaciją, nėra tokio algoritmo, kuris tiktų be išimties visoms savivaldybėms, tačiau galima ir reikia naudotis kitų savivaldybių patirtimi. 

Iš 60 šalies savivaldybių įsidiegusios tokį algoritmą yra 25. Kaip vertinate – daug tai ar mažai?

Čia matau tokį paradoksą. Istoriškai rūpintis savižudybių prevencija pirmiausia pradėjo savivaldybės: atsirado Kupiškio algoritmas, tuomet veiksmų ėmėsi kiti mažesni miestai, tada didmiesčiai – Vilnius, Kaunas. Būtent savivaldybių iniciatyva išjudino ir galbūt net prisidėjo prie nacionalinių žingsnių. O šiandien, kai įsijungęs nacionalinis lygmuo, matome, kad tik 25 savivaldybės yra įsidiegusios vietinį algoritmą. Man kyla retoriniai klausimai: jeigu netenkame tiek daug gyvybių, ko mes laukiame? Kaip galime laukti, jeigu esame šalis, tiek Europoje, tiek ir pasaulyje viena iš pirmaujančių pagal savižudybių skaičių? Negana to, pagal mokslininkų skaičiavimus, viena savižudybė paliečia nuo 6 iki 10 žmonių. O kur dar ekonominiai nuostoliai. Man, ir kaip specialistui, ir kaip žmogui, atrodo nepateisinama vis dar neturėti aiškumo pagalbos sistemoje. Kaip vis dar galime nežinoti, kokią pagalbą ir kaip turime teikti savižudybės grėsmėje esančiam žmogui? Visos savivaldybės vietinį algoritmą turėjo būti įsidiegusios net ne vakar, o kur kas anksčiau. 

Galbūt teko girdėti algoritmo vis dar neįsidiegusių savivaldybių argumentų, kodėl jos delsia?

Pagrįstų argumentų nesu girdėjęs. Man nesuvokiamas teiginys, kad neturime laiko arba biudžeto. Išgirdus tokį argumentą, norisi klausti: o ar atlikote savivaldybės padėties analizę? Ar susipažinote su savivaldybės padėtimi, poreikiais ir resursais, kurių reikėtų, diegiant Reagavimo į savižudybių riziką savivaldybėje algoritmą? Ar numatėte, kiek finansų tam reikės? Tik atlikus analizę ir numačius, ko trūksta, galima vertinti, ar yra tam pinigų, ar nėra. O jei nėra, finansavimo galima ieškoti. Jei savivaldybėje dar neatlikti net parengiamieji žingsniai, aš tai vertinu kaip nesirūpinimą savo savivaldybės gyventojais. Kai Europoje ir pasaulyje pirmaujame savižudybių ir bandymų nusižudyti skaičiumi (ir nė viena savivaldybė nėra išimtis), požiūris, jog neturime laiko ir lėšų, yra nepateisinama. Kiek dar lauksim, kiek žmonių turime netekti, kokių rezonansinių netekčių dar turi įvykti, kad atsirastų politinės valios imtis veiksmų? Juk kalbame apie žmonių gyvybes. 

Kokius pirmuosius žingsnius šiandien turėtų žengti savivaldybė, norinti įsidiegti šį algoritmą?

Viskas prasideda nuo politinės valios, tai reiškia, kad vietinė valdžia turi apsispręsti, ar jiems šio algoritmo reikia. Ir aš neįsivaizduoju, kodėl galėtų nereikėti. Planą diegianti savivaldybė galėtų remtis geraisiais kitų savivaldybių pavyzdžiais. Pirmasis žingsnis būtų kviestis tinkamos patirties turinčius specialistus, kad jie išanalizuotų konkrečios savivaldybės situaciją ir esamus resursus, o tada sukurtų preliminarų tolesnių veiksmų planą. Specialistai turėtų įvertinti dabartinę pagalbos sistemą, identifikuoti poreikius, pagrindines grupes, kurioms labiausiai reikia pagalbos, ir numatyti resursus – lėšas, specialistus, kurių reikės algoritmui įdiegti. Be abejo, sukurti tokio plano neįmanoma be bendradarbiavimo su pačios savivaldybės specialistais. Sukūrus planą, iš karto reikia apgalvoti stebėseną – kaip savivaldybė įsivertins, ar planas veikia, ar neveikia. Labai rekomenduotina numatyti koordinatorių, kuris stebėtų, kokia ir kaip pagalba teikiama, kaip planas veikia realybėje. Jis galėtų rūpintis ir grįžtamuoju ryšiu – bendraudamas su pagalbos teikėjais ir pagalbos gavėjais, jų artimaisiais, nes tai yra neįkainojamas informacijos šaltinis. Taip pat būtina numatyti tęstinumą, kad nenutiktų taip, jog sukūrėm planą, atlikom keletą parodomųjų priemonių, po kurių situacija galbūt pagerėjo, ir daugiau nieko nebedarom. 

Savivaldybėms reikia nepamiršti, kad kuriant pagalbos modelį, svarbu suvokti, jog savižudybių prevencija yra tarpsektorinė. Todėl reikia aiškiai įvardyti visų institucijų bendradarbiavimą – sveikatos apsaugos, švietimo sistemą, socialinės pagalbos sistemą, seniūnijas, nes savižudybių prevencija nėra tik sveikatos apsaugos sistemos rūpestis. 

Sveikatos apsaugos ministerija planuoja nuo kitų metų daliai savivaldybių teikti mokymus, kurių metu padėtų išsigryninti, kaip konkrečioje savivaldybėje turėtų būti diegiamas ir veikti Reagavimo į savižudybių riziką savivaldybėje algoritmas. Galbūt toks ministerijos žingsnis paskatintų savivaldybes imtis daugiau atsakomybės?

Svarbu, kad pagalba iš išorės taptų pagalba pačiai savivaldybei imtis iniciatyvos, nesustoti ties tuo, kad tik ministerija kažką daro. Tik sistemingai nuosekliai dirbant, visi pagalbos komponentai bus veiksmingai sujungti į veikiančią visumą. Kol nesukurta vietinė pagalbos sistema (tai, ką minėjau anksčiau), tol situacija nebus sprendžiama sėkmingai. Ministerijos iniciatyva sveikintina, savivaldybėms tai tikrai yra pagalba, bet tik nuo politinės valios priklauso, ar ta pagalba bus pasinaudota kuriant veikiančią savivaldybės pagalbos sistemą. 

Manau, prasminga pakalbėti ir apie sėkmės atvejus. Kaip sėkmingai savižudybių prevenciją vietos lygmeniu vykdančias savivaldybes Sveikatos apsaugos ministerija išskiria Kupiškio, Kauno miesto savivaldybes. Galbūt žinote daugiau gerųjų pavyzdžių?

Kupiškis buvo pati pradžia, šiek tiek papasakosiu apie jo sėkmės istoriją. Savižudybių prevencijos ekspertai Lietuvoje matė, kad savivaldybių lygmeniu labai trūksta iniciatyvų, savižudybių rodikliai labai aukšti ir būtina kažką daryti. Todėl savanorystės pagrindu susirinko savižudybių prevencijos ekspertų komanda, susivienijo spesialistai iš įvairių miestų ir pagal savižudybių rodiklius žiūrėjo, kuriai vienai savivaldybei ypač praverstų pagalba. Ta savivaldybe tapo Kupiškis. Ekspertai parengė tokį algoritmą, pagalbos strategiją, padėjo konsultacijomis, mokymais ir supervizijomis. Taigi vienas sėkmės komponentas – kad iniciatyvos ėmėsi ekspertai. Antras komponentas – tuometinė politinė savivaldybės valdžia sutiko priimti tą iniciatyvą. Trečias komponentas, kad pačioje savivaldybėje atsirado specialistų, pavyzdžiui, psichologų, kurie apsiėmė koordinuoti tokią prevencijos iniciatyvą ir imtis konkrečių darbų. Buvo įsteigta pagalbos linija ir atvejo vadyba – savižudybės grėsmėje esantys žmonės ir jų artimieji galėjo skambinti ir gauti pagalbą. Paradoksalu, bet iniciatyva laikėsi iš privačių lėšų – labai stipriai parėmė verslininkas Vladas Lašas. Kupiškis – maža savivaldybė, tad, kiek žinau, jo modelį sėkmingai prisitaikė nemažai kitų savivaldybių. 

Paminėjote Kauną – apie jį irgi galima kalbėti kaip apie sėkmės atvejį. Kiek anksčiau už Kauną iniciatyvos ėmėsi ir Vilniaus miestas. Tuo metu buvo politinė valia ir parengti algoritmą, strategiją, ir finansuoti konkrečius veiksmus. Nuoseklūs veiksmai kiekvienoje pagalbos grandyje, stabilaus finansavimo užtikrinimas, pagalbos sistemos stebėsena įgalina įsivertinti sistemingos savižudybių prevencijos Vilniuje veiksmingumą. Stebimas ne tik savižudybių skaičiaus pokytis, bet ir pagalbos sistemos veikimas. Pagal ekspertų, suicidologų rekomendacijas buvo sukurtas pagalbos veiksmų algoritmas, strategija, numatytas finansavimas, apmokyti „vartininkai“ ir specialistai, sukurti „greito reagavimo“ koridoriai Centro ir Antakalnio poliklinikose, Krizių įveikimo centre. Vilniaus mieste veiksmų planas kasmet gauna finansavimą. Vilniuje sėkmingai veikia visi komponentai – pagalbą teikiantys specialistai turi reikalingų gebėjimų, visuomenė, vadinamieji „vartininkai“, yra apmokomi atpažinti savižudybės rizikos ženklus ir nukreipti pagalbos. 

Dar ne taip seniai psichikos sveikata, psichologinė pagalba Lietuvoje buvo itin stigmatizuojama, žmonės baimindavosi kreiptis pagalbos, todėl emocinės krizės neretai baigdavosi (ir vis dar tebesibaigia) bandymu pakelti prieš save ranką. Kaip jums atrodo, ar situacija bent kiek kinta?

Tam, kad matytume objektyvią situaciją, turėtume remtis moksliniais tyrimais ir detalia situacijos analize. Šių metų pradžioje įsigaliojo nauja Pagalbos savižudybės grėsmėje esančiam asmeniui tvarkos aprašo redakcija, joje aiškiai nurodyta, kad kiekvienam savižudybės grėsmę patiriančiam asmeniui turi būti suteiktas psichosocialinis vertinimas, ir, kiek aš žinau, tai jau vyksta. Taip pat svarbu, kad viešojoje erdvėje matome nemažai nevyriausybinių organizacijų inicijuojamų informacinių kampanijų, skirtų mažinti psichikos sveikatos stigmą ir skatinti kreiptis pagalbos. Pokyčiai vyksta tinkama linkme, tačiau yra ir kita medalio pusė: dirbama, kad stigma mažėtų, per pandemiją ir po jos žymiai padaugėjo kreipimųsi dėl psichologinės pagalbos, tačiau išaugus besikreipiančiųjų srautui, sudėtinga psichologinę pagalbą gauti laiku ir pakankamai greitai – net ir privačiame sektoriuje. 

Ar mirčių nuo savižudybės statistika gerėja? Kurias visuomenės grupes labiausiai paliečia emociniai sunkumai?

Kalbant apie labiausiai pažeidžiamas grupes, savižudybė didele dalimi yra labiau vyrų problema. Be to, egzistuoja miesto ir kaimo skirtumai – kaime problema žymiai didesnė. Apibendrinant turimą statistiką, labiausiai pažeidžiama grupė yra vyrai kaime. Tai gali būti susiję ir su menkesniu pagalbos prieinamumu, ir su nesikreipimu pagalbos, kaip jūs sakote – stigma, ir su kitais suicidogeniniais veiksniais. Tai yra kompleksinė (sociokultūrine, ekonomine, socialine prasme) situacija. 

Visame pasaulyje, taip pat ir Europoje, vyrų nusižudo kur kas daugiau nei moterų, bet Lietuvoje tas skirtumas dar didesnis. Taip gali būti todėl, kad moterys apskritai lengviau pastebimos sveikatos priežiūros sistemoje, nes dažniau kreipiasi pagalbos dėl kitų dalykų, be to, norėdamos pasitraukti iš gyvenimo, jos renkasi ne tokius drastiškus būdus kaip vyrai. 

Minėjote, kad pagalbos į psichikos sveikatos specialistus žmonės kreipiasi jau drąsiau, dažniau. O ar psichologinės pagalbos tinklas pakankamai išvystytas? Jeigu nepakankamai, ką dar būtų galima padaryti?

Labai dažnai žmonėms, jau esantiems savižudybės krizėje, sunku patiems kreiptis pagalbos. Čia iškyla didelis uždavinys ir tų žmonių artimiesiems, ir įvairiems specialistams – socialiniams darbuotojams, policininkams, ugniagesiams, švietimo sferos darbuotojams ir kitiems, suicidologijoje šiuos žmones vadiname „vartininkais“. Reikėtų įgalinti „vartininkus“, suteikti jiems tinkamų žinių, įgūdžių, kad jie gebėtų atpažinti savižudybės rizikos ženklus, tinkamai į juos reaguoti ir žinoti, kur nukreipti tolesnės pagalbos. Jeigu matome, kad mūsų artimajam, bendradarbiui ar kitam žmogui kažkas negerai, turime išdrįsti paklausti, ar jis galvoja apie savižudybę, o išgirdę teigiamą atsakymą, nesutrikti ir žinoti, ką daryti toliau. 

Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centras 2019–2021 m. įgyvendino projektą „Savižudybių prevencijos sistemos veiksmingumo tyrimas savivaldybėse“, fokusuotą į savižudybių prevencijos sistemos pagalbos teikimo grandies dalį. Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti pasirengimą reaguoti į savižudybės krizę dešimtyje Lietuvos savivaldybių, pasižyminčių aukščiausiais savižudybių rodikliais, ir pateikti praktines rekomendacijas egzistuojančios sistemos tobulinimui. Tyrimas parodė, kad regionuose dar yra daug problemų su savižudybių grėsmės registracijos sistema ir pagalbos sistemos veiksmingumu. 

Pagal šiuo metu galiojantį Pagalbos savižudybės grėsmėje esantiems žmonėms algoritmą, žmonėms, kurie, patirdami savižudybės krizę, kreipiasi į greitąją medicinos pagalbą, psichikos sveikatos centrą ar stacionarą, turi būti suteiktas psichosocialinis vertinimas. Specialistai turėtų nustatyti, kokia yra savižudybės grėsmė ir kokia pagalba būtų tinkama. Esminis psichosocialinio vertinimo akcentas – pagalba savižudybės grėsmę patiriančiam žmogui vyksta per santykį su pagalbą teikiančiu žmogumi. Todėl visi specialistai, susiduriantys su grėsmę patiriančiu žmogumi, turėtų žinoti, kaip kurti tą santykį. Santykio kūrimas reikalauja ir laiko, ir pastangų. Kitas svarbus dalykas – kai užmezgamas pasitikėjimo ir bendradarbiavimo santykis, labai svarbu, kad išliktų tęstinumas, pagalba būtų tęstinė. Neužtenka vieną kartą įvertinti grėsmę ir pasiūlyti pagalbą, pagalba turi būti teikiama ir toliau, kad bandymai nusižudyti nesikartotų. 

Gali būti, kad esamos paslaugos menkai pasiekia tuos, kuriems labiausiai reikia. Tik apie trečdalis nusižudžiusiųjų paskutiniais metais iki mirties buvo konsultuoti psichikos sveikatos specialisto. Ir tai yra tik Vilniaus duomenys, kur pagalbą pasiekti lengviausia. Savivaldybėse trūksta specializuotos tinkamos pagalbos, tokia stoka labiausiai paliečia sudėtingų psichikos problemų turinčius žmones, kurie ne tik patiria savižudybės krizę, bet ir turi problemų dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimu. Jų motyvacija kreiptis tęstinės pagalbos labai sumažėjusi. Nusižudžiusiųjų arba bandžiusių tai padaryti žmonių artimieji irgi patenka į rizikos grupę, todėl ir jiems turėtų būti teikiama pagalba.

Rugsėjo 10 d. minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Apie ką kiekvienas iš mūsų tądien turėtume pamąstyti?

Visiems, kurie jaučia nuoširdų troškimą padėti savižudybės grėsmėje esantiems žmonėms, jų artimiesiems norėčiau priminti paprastą dalyką. Apie tai yra kalbėjęs ir profesorius Diego De Leo, šios dienos iniciatorius: kiekvieno iš mūsų veiksmai yra svarbūs. Kas mes bebūtume – ar savižudybių prevencijos specialistas, ar žurnalistas, ar politikas – svarbu suvokti, kad kalbame apie žmonių gyvybes, todėl reikia daryti viską, kas nuo mūsų priklauso. Ir visa ta mažų pastangų suma keičia situacijas. Reikia vienytis su bendraminčiais, jei jaučiame tokią intenciją, su kitų sričių specialistais ir turėti viltį, kad jokios pastangos nenueina veltui, jei nuosekliai siekiame tikslo. Pavyzdžiai rodo, kad kai kiekvienas darome tai, kas nuo mūsų priklauso, sistema ima veikti. Norėčiau palinkėti bendradarbiavimo santykio – ir tarp institucijų, ir tarp skirtingų sferų specialistų, nes bendradarbiavimas – esminis dalykas siekiant sėkmingos savižudybių prevencijos. O savivaldybėms norėčiau perduoti tokią žinią: tikrai galima padėti, tikrai yra žinių ir patirties, ką ir kaip daryti. Tereikia imti ir daryti – ne rytoj, ne kažkada, o dabar. 

Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES ir „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstos kritinio mąstymo laboratorijos“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo (APF), finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, projektus. 

Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.