Tą vakarą linksminomės tik mes panos, jokių vyrukų ir jokių gėrimų iš neaišku kur. Bet esminė klaida – per didelis kokteilis, kuris gal 2 dainas prastovėjo greta mano rankinės, o ne rankose. Pradėjau keistai jaustis, o įžengusi į tualetą aš absoliučiai nebevaldžiau kūno. Negalėjau pakelt galvos, šiaip ne taip pavyko iš rankinės išsiimt telefoną jau gulint ant grindų. Draugei parašiau tik neaiškų raidžių kratinį, ji iškart suprato kad kažkas blogai. 10-15 minučių beldė į duris, o aš nepajėgiau pakelt rankos kad jas atidaryčiau. Puikiai prisimenu, kaip mane kone neša iš klubo, kaip važiuojam namo, kaip kambariokė paguldo mane miegoti. Bet aš visiškai nejaučiau savo kūno. Tąkart naivi studentė nurašiau tai „primaišymui“. Laimei, man pasisekė. Nors net neįsivaizduoju kas manim norėjo pasinaudoti, nes joks vaikinas net nebuvo užkalbinęs tą vakarą. Įtarimo sukėlė tik nežmoniškas blogumas kitą dieną, kai galvojau, iš kūno išsiversiu ar mirsiu.

*****

Buvau su keliom draugėm bare, visos 20-metes, žmonių buvo labai daug. Pasilikom truputį pašokti. Aišku, neapsiėjom be kelių vyrų dėmesio. Į rankas viena draugė įkišo man kokteilį. nieko neįtariau, nes juk ji man davė draugė, atsigėriau kelis gurkšnius ir atidaviau atgal. Po kokių 10-15 min. vis dar šokam, pajuntu, kad vienas iš tų vyrų jau visiškai susikoncentravęs į mane, jo ranka slenka per mano koją, buvo labai labai šlykštu. Mano rankų ir kojų pirštų galiukai visiškai nutirpo, ir tas tirpimas, toks labai stiprus atpalaidavimas pradėjo plisti visu kūnu. Labai išsigandau, iškart susirinkau drauges ir išėjom iš baro. Vyrai nesuprato, bandė sulaikyt, bet veltui. Paklausiau draugės, iš kur gavo ta kokteilį, tai pasakė, kad vienas iš tų vyrų pavaišino. Didelis šansas, kad kokteilyje buvo kažkokių narkotinių medžiagų, nes pojūtis buvo aiškiai kitoks nei nuo alkoholio: viskas atrodė maksimaliai sulėtinta, kūnas buvo aptirpęs, sunku pajudint ir rankų ir kojų pirštus, o kas būtų buvę nuo daugiau to gėrimo, net nenoriu pagalvot. 

***** 

Per koncertą Žalgirio arenoje buvo mums su drauge įpilta kažko. /.../ Ačiū vyrui, kurio nuojauta mane surado /.../- lašai kažkokie ėjo į kokteilius. Nieko neatsiminiau, diena kaip ištrinta. Tai centre, prieš atvykstant vyrui, jau buvo paltas prasegtas, rankos užkištos. O aš, sakė, be jokių priešinimosi ženklų, nulis emocijų. Tuo pat metu, kaip suprato, jie laukė kažkokios mašinos, gal taksi. Nes vyrui privažiavus, mane sodino į automobilį.

***** 

Šiomis istorijomis merginos su BENDRA.lt pasidalijo socialiniame tinkle „Discord“. Sulaukėme nemažai liudijimų, tiesa, absoliuti jų dauguma nesutiko atskleisti savo tapatybės. 

Problema – didelė, bet nesprendžiama

Teisininkas kriminologas, Vilniaus universiteto docentas Algimantas Čepas sako, kad vieša paslaptis, jog naktinio pasilinksminimo vietose dažni atvejai, kai merginos yra apsvaiginamos norint jomis pasinaudoti, tiesa, oficialioji statistika to nerodo. 

„Problema yra ta, kad nesikreipia žmonės, o kai pradedi šnekėtis, vos ne kiekviena pasako, kad buvo priekabiavimas, bet nekreipė į tai dėmesio: „Buvo nemalonu, bet nieko nepadarysi“, – svarsto A.Čepas. Pasak teisininko, netgi kai nukenčiama nuo pasikėsinimo išžaginti, net kai yra panaudojami vadinamieji prievartavimo narkotikai (į gėrimą įberiama tam tikrų medžiagų, nuo kurių apsvaigtų ir būtų labiau pažeidžiamos), vadinama priekabiavimu, nors tai yra sunkus nusikaltimas. 

Lietuvos kriminologų asociacijos vadovės Aušros Pocienės teigimu, jų neseniai atliktas tyrimas parodė, kad nukenčia ne tik moterys, bet ir vyrai, dažniausiai – homoseksualūs. Ypač pažeidžiamos yra jaunos merginos (18–20 metų), dažniausiai neturinčios išsilavinimo, atvažiavusios į didelį miestą iš mažesnių miestų ar kaimų ir norinčios įsilieti į naktinį didmiesčio gyvenimą. Po tokių trauminių patirčių jaunos merginos pasirenka neiti į klubus, nes nesijaučia saugiai. 

Susirūpinusi ir Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė. Jos teigimu, policija viešojoje erdvėje sako, kad jie apie tokius nusikaltimus mažai žino, jų požiūriu, tokių beveik nebūna. Nors kalbantis su jaunais žmonėmis aišku, kad tokių atvejų yra labai daug. „Tai rodo, kad galimai nukentėję žmonės arba nesikreipia į teisėsaugą, arba nepasitiki, arba nežino ką daryti tokiais atvejais. Ir didelė problema, kuri dabar ryškėja, yra niekaip neatliepiama ir į ją nereaguojama“, – sako Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė. 

Nėra pagalbos sistemos

„Mes nesame pasiruošę kalbėti apie problemą, o ji yra be galo didžiulė. Žmogaus patirta seksualinė prievarta paliečia labai skaudžiai. „Rammstein“ pavyzdys parodė, kaip visuomenė žiūri į seksualinę prievartą: pačios kaltos, ko ten ėjo, ko ten gėrė, tai ką, nežinojo? Keisčiausia, kad netgi ir pačios moterys puola merginą“, – pastebi Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė. 

VšĮ „Ribologija“ bendraįkūrėja Rugilė Butkevičiūtė nevertina situacijos, vykusios po „Rammstein“ koncerto surengtame vakarėlyje, tačiau, jos teigimu, blogiausia tokiose situacijose yra aplinkinių reakcija į galimai nukentėjusią merginą. Dažniausiai mergina yra užsipuolama, pradedamas vertinti ne galimo smurtautojo, o merginos elgesys, jos išvaizda ir pan. „Ir „Rammstein“ atveju mes ypatingai daug matėme tokių žiaurių pasakymų: mergelė prisigėrė, net jei ir išprievartavo, čia ne blogiausia, kas gali nutikti, nereikia eiti niekur, geriau eiti į biblioteką, ir nieko neatsitiks. Didžiulis aukų kaltinimo kamuolys ir šį kartą nuvilnijo per Lietuvą“, – mintimis dalijasi organizacijos, dirbančios seksualinio smurto prevencijos srityje, atstovė. 

D.Puidokienės teigimu, svarbu tai, kad ne tik visuomenė, bet ir specialistai, tam tikrų profesijų atstovai į šitą problemą žiūri labai atsainiai ir nėra pasiruošę nukentėjusiems asmenims padėti. 

Nėra pagalbos sistemos

„Kalbant apie pagalbą nukentėjusiems asmenims, jos nėra. Patyrei seksualinę prievartą – tavo reikalas, kaip tu organizuosiesi sau tą pagalbą. Gal tu važiuosi pas ginekologą, galbūt tu nori rašyt pareiškimą policijoje, vėlgi klausimas, ar ten bus ką įrodyti“, – svarsto D. Puidokienė. Jos teigimu, paprastai žmonės išgirsta atsakymą: mes neįrodysim. Žmogui, kuris patiria bet kokią prievartą, svarbu įrodyti teisingumą, o seksualinės prievartos atveju – ypač. Jei nusisuka tos tarnybos – policija, teismas, prokuratūra nuo tokio žmogaus ir sako, kad nėra įrodymų, žmogus nusivilia. 

Pasak D. Puidokienės, darbui su tokiais žmonėmis nėra ruošiama, taip pat ir teisėsaugos pareigūnai nėra apmokyti, kaip apklausti nuo seksualinio smurto nukentėjusius žmones.

R. Butkevičiūtės teigimu, šiuo metu pagalbos sistema yra neaiški net ir specialistams, netgi dirbantiems su smurtu artimoje aplinkoje. 

„Ne tik kad mes neturime aiškaus algoritmo, bet tas esamas algoritmas arba poįstatyminiai teisės aktai nežinia, kaip jie veikia praktikoje“, – teigia „Ribologijos“ vadovė. Jos teigimu, pagalba turėtų būti teikiama ir kažkada anksčiau, galbūt vaikystėje, nukentėjusiems asmenims. Šiems žmonėms paslaugos iš viso yra neprieinamos. 

„Kuriasi pas mus pagalbos nukentėjusiems nuo nukentėjusiems veikos tarnybos. Tačiau jau praėjo du metai, tos tarnybos nelabai veikia. Nukentėję asmenys apie jas nežino, jos yra tik didesniuose miestuose“, – sako A. Čepas. Jo teigimu, įstatymas reikalauja, kad sveikatos apsaugos, švietimo, socialinių paslaugų įstaigos irgi turėtų atpažinti, kad žmogus yra nukentėjęs ir nukreipti į pagalbos nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų tarnybos. Tačiau daugelis iš jų net nežino, kad, turi tokią pareigą. Jo teigimu, taip pat ir pareigūnai nežino Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, kad nukentėjusiajam pageidaujant apklausą turėtų atlikti tos pačios lyties pareigūnas.

Pavyzdys – Islandija ir Švedija 

R. Butkevičiūtė domėjosi pagalbos nukentėjusiems nuo seksualinio smurto asmenimis sistema Islandijoje: kai sulaukiama skambučio į greitojo pagalbos centro stotelę‚ iš karto reaguojama: jei žmogus turi sveikatos problemų, blogai jaučiasi, sako, kad jį apsvaigino, vežamas į skubios pagalbos skyrių. (Lietuvoje tokių ligoninių yra 5). Viskas veikia vieno langelio principu: atvežama moteris ar vyras, vietoje paimami visi reikalingi medicininiai tyrimai: nuo narkotikų, nuo lytiškai plintančių ligų ir kt., jei nukentėjusioji nori kreiptis į teisėsaugą, atvažiuoja policija, surašomi dokumentai, pradedamas ikiteisminis tyrimas. Jei reikia, vietoje teikiama psichologo ar psichiatro konsultacija. „Tai reiškia, kad ne auka tampoma po visas institucijas ir dar pati eina į vaistinę nusipirkti narkotikų testo, o viskas vyksta vienoje vietoje“, – pasakoja R.Butkevičiūtė.  

Pasak D. Puidokienės, Švedijoje nukentėjusiam nuo seksualinės prievartos žmogui taip pat nereikia ieškoti, kur kreiptis. Pas jį ateina specialistai, suteikia pagalbą, paima, kiek įmanoma, reikalingus įrodymus, juos laiko kurį laiką, kol žmogus apsisprendžia, ar kreiptis į teisėsaugą, konsultacijos teikiamos tiek, kiek nukentėjusiajam reikia. Pas mus taip pat sistema turėtų veikti panašiai. 

Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES ir „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstos kritinio mąstymo laboratorijos“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo (APF), finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, projektus. 

Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.