Seksualinę prievartą Lietuvoje yra patyrusi 1 iš 10 moterų.

Tai itin opi, jautri ir sisteminė problema, apie kurią vis dar vangiai kalbame, o prievartą patyrusios moterys bijo pranešti. Bijo, kad bus apkaltintos pačios, kad būtent jos padarė kažką ne taip ir išprovokavo nusikaltėlį. Pačios nesusitvarkė, pačios per daug flirtavo, per daug tylėjo, per trumpus, per ilgus, per siaurus ar per gražius džinsus dėvėjo.

Kaip sako amerikietė mąstytoja, rašytoja Rebecca Solnit, moterys buvo tiek ilgai tildytos, gėdintos ir baugintos (instituciškai taip pat), kad patyrusios smurtą pirmiausia galvoja ne apie save ir savo gerovę, o apie smurtautoją ir visuomenę. Kad prabilusios gali sugadinti žmogui reputaciją, kad gal geriau tai bandyti pamiršti arba problemą spręsti tyliai.

Būtent nuo šios baimės savo pasakojimą žurnalistei Aurelijai Babinskienei ir pradeda drąsi jauna moteris. Ji buvo išžaginta po apsilankymo klube ir, jausdama gėdą, niekam nepranešė. Pasakojimas mus veda per jos asmeninę istoriją, mintis apie savižudybę, sugrįžtame prie konkrečių detalių iš to vakaro – pokalbių prie baro, kokteilio, staiga nuo narkotinių medžiagų prarandamos kūno kontrolės ir galiausiai visiško nebegalėjimo priešintis.

Žinant, kad ši istorija – tik viena iš daugelio ir kad seksualinę prievartą patiria bet kurio amžiaus ir išvaizdos moterys, tuometis BENDRA.lt turinio vadovas Lukrecijus Tubys kreipėsi norėdamas pasitarti dėl moterų vaizdavimo reportaže. Kaip turbūt matėte, vaizdo pasakojime gausu piešinių, kurie padeda atkurti įvykius ir iliustruoja pašnekovės patirtį.

Kalbėjome apie atsakomybę komunikuojant ir kaip neatkartoti moterų vaizdavimo klišių.  

Pirmajame pasakojimo variante kūrėjai naudojo dirbtinio intelekto sukurtus vakarojančių moterų vaizdus. Nors iš principo pats žanras ir vizualizacijos stilius atrodė tinkamas, į akį krito stereotipinis vaizdavimas – ilgus garbanotus plaukus turinčios moterys, didelės akys, plačios iškirptės. Atsiranda vis daugiau diskusijų apie šališką dirbtinį intelektą ir kaip jis atkartoja žmonių stereotipines nuostatas, tik šį sykį galėjome tuo įsitikinti patys.    

Nepavykus išgauti labiau realistiško atvaizdo, kuris būtų tinkamas šiai istorijai, žurnalistai nusprendė keisti žanrą ir dabar jūs matote tapybiškas, lyg akvarele lietas vizualizacijas. Man regis, nuoseklesnes ir tinkamesnes.

Kai kuriose redakcijose, tiesa, ne Lietuvoje, atsiranda atskiros pareigybės, kurios konsultuoja žurnalistus etikos klausimais dar iki publikacijų pasirodymo. Gali atrodyti, kad etikos kodeksai ir vidinė kultūra turėtų būti pakankama kurti atsakingam turiniui, bet realybėje, deja, būna kitaip. Žurnalistai neretai lieka vieni, kai reikia greitai priimti sprendimus. Laikas spaudžia ir pačiai ar pačiam išsiaiškinti, ar tavo žodžiai ir vaizdai nestigmatizuoja, neįžeidžia ir ar atliepia naujausią žmogaus teisių diskursą, tampa vis sudėtingiau.

Žurnalistikos ir žiniasklaidos lauke dirbu nuo 2011 m. Tai, kad BENDRA.lt komanda galvoja, svarsto, ginčijasi ir reflektuoja savo komunikaciją, vis dar yra išskirtinis ir kokybės kartelę keliantis pavyzdys.

Jei kažkas, skaitantis šį tekstą, turėsite komentarų dėl šio reportažo, gal nesutiksite su čia išsakyta nuomone ar norėsite pasidalinti kitais įspūdžiais dėl BENDRA turinio – visada laukiu Jūsų laiškų el. paštu [email protected]. Viską pažadu perskaityti, o aktualiausias žinutes būtinai aptarsime su žurnalistais ir Jums atsakysime.

Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES ir „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstos kritinio mąstymo laboratorijos“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo (APF), finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, projektus. 

Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.