Lietuva tapo migracijos greitkeliu: ar pavyks išlikti žmonėmis?

Lietuva tapo migracijos greitkeliu: ar pavyks išlikti žmonėmis?

Rugpjūčio 13, 2021
Vaida Blažytė profile image Vaida Blažytė Kristina Aržuolaitienė profile image Kristina Aržuolaitienė

Lietuva bando suvaldyti dar neregėtą migracijos bangą, kuri kilo antroje birželio pusėje, kai Europos Sąjunga paskelbė naujas griežtas sankcijas Baltarusijai. Valstybės vadovai tvirtina, kad daugybė neteisėtai Lietuvos sieną kirtusių Irako ir kitų šalių piliečių tapo įrankiu politiniam spaudimui, kurį Baltarusijos režimas vykdo prieš Lietuvą. Į Lietuvą kasdien neteisėtai patekdavo dešimtys ir šimtai migrantų, tačiau rugpjūčio pradžioje, priėmus sprendimą neįleisti neteisėtai sieną kertančių migrantų, jų banga nuslopo. Tačiau šalyje susikaupė daugiau nei 4000 migrantų. Kokią strategiją Lietuva pasirinks šių žmonių atžvilgiu – išsiųs atgal į kilmės šalis, eis integracijos keliu? Kokius receptus, bandydamos suvaldyti migracijos bangas, rado kitos šalys?
 

article preview image Živilė Raškauskaitė

Kas keliauja į Lietuvą?

Rugpjūčio 13 dienos duomenimis, nuo 2021 metų pradžios pasieniečiai sulaikė daugiau kaip 4100 neteisėtai Lietuvos valstybės sieną iš Baltarusijos kirtusių asmenų. Rugpjūčio 1 d. pasiektas dienos migrantų rekordas – sulaikyti 294 neteisėtai į Lietuvą patekę asmenys. 

Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, 2020 metais sulaikytųjų būta vos kiek daugiau nei 80, 2019 m. – 46. 

Jų srautas ypač suintensyvėjo birželio antroje pusėje, kai Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka, ES įvedus naujas griežtas sankcijas jo režimui, pareiškė, kad nebetrukdys į Vakarų Europą siekiantiems patekti migrantams.

Pareigūnų ir žurnalistų skelbiama informacija rodo, kad ši migracijos banga yra gerai organizuota ir prie jos prisideda Baltarusijos valdžia. Didelė dalis migrantų iš Irako, Turkijos ir Sirijos Baltarusiją pasiekė lėktuvais, gavę turistines vizas. Tuo užsiėmė Irako ir Baltarusijos turizmo agentūros. Vėliau jie grupėmis atgabenami prie sienos su Lietuva. Migrantams žadama, kad perėjus sieną juos pasitiks ir toliau gabens kiti vedliai, tačiau čia pasitinka pareigūnai. Tiesa, yra pasakojimų, kad kai kurie be dokumentų į Lietuvą patekę migrantai vėliau slapta būna išvežami į kitas šalis. Į šią nelegalią veiklą įsitraukia ne tik užsienio šalių piliečiai, bet ir lietuviai.

Didžioji dauguma migrantų į Lietuvą pateko neturėdami jokių dokumentų. Daugelio jų tikslas – Vakarų ar Šiaurės Europos šalys, o ne Lietuva. 

Rugpjūčio 13 dienos duomenimis, kuriuos pateikia Statistikos departamentas, tarp šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikytųjų daugiausia – daugiau nei 2700 – yra Irako piliečių ar jais prisistačiusių užsieniečių. Taip pat sulaikyti 200 Kongo, 131 Kamerūno, 130 Sirijos, po 91 Irano ir Rusijos piliečių. Kadangi didelė dalis migrantų neturi dokumentų, slepia savo tapatybes, pareigūnams sunku nustatyti jų kilmės šalis ir tikrąsias tapatybes. Tarp į Lietuvą nelegaliai atvykusių migrantų nemažai jaunų vyrų, tačiau daug ir šeimų, kurios turi ir mažamečių vaikų, taip pat atvyksta nėščių moterų, žmonių, turinčių rimtų sveikatos problemų.

Statistikos departamento skelbiami duomenys rodo, jog 71 proc. į Lietuvą neteisėtai patekusių migrantų yra vyrai, o 29 proc. – moterys. Nepilnamečiai tarp visų migrantų sudaro 26 proc. Pagal deklaruotą amžių daugiausia atvyksta 20-29 metų asmenų, daug 10-19 metų bei 30-39 metų asmenų. Tarp į Lietuvą nelegaliai patekusių asmenų yra daugiau nei 500 vaikų iki 9 metų, daugiau nei 20 vyresnių nei 60 metų asmenų.

Kur apgyvendinti migrantai?

Toks migrantų srautas Lietuvai tapo didžiule ir vis daugiau iššūkių keliančia problema. Sulaikyti asmenys jau seniai nebetelpa į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje. 

Jie laikinai apgyvendinti pasienyje su Baltarusija esančių Valstybės sienos apsaugos tarnybos užkardų patalpose, palapinių miesteliuose. Iš pradžių skelbta, kad tik laikinai, karantino laikotarpiui, bet dabar jau nebeaišku, kuriam laikui migrantai apgyvendinti Lazdijų rajono Kapčiamiesčio mokykloje, Alytaus rajono Verebiejų kaimo apleistoje mokykloje, Alytaus aerodrome esančiuose nenaudojamuose pastatuose, uždarytoje Varėnos rajono Vydenių mokykloje, Ignalinos rajono Linkmenų gyvenvietės buvusioje mokykloje, Ignalinos rajono Kazitiškio kaimo neveikiančioje mokykloje.

Buvo planuojama daugiau nei 500 migrantų apgyvendinti nebeveikiančioje Šalčininkų rajono Dieveniškių technikos mokykloje, tačiau pasipriešinus vietos bendruomenei, šių planų atsisakyta. Didžiulis palapinių miestelis, nepaisant protestų, kuriuos teko malšinti pareigūnams, iškilo Rūdninkų poligone, kur apgyvendinti keli šimtai asmenų.

Šiuo metu skubiai statomas modulinių namelių kompleksas Medininkuose, Pasieniečių mokyklos teritorijoje, kur bus galima apgyvendinti mažiausiai 800 asmenų. 

Kol kas šią naštą daugiausiai dalijasi pasienio su Baltarusija savivaldybės, tačiau jei migrantų banga neslops, juos gali tekti priimti ir kitoms savivaldybėms.

Apie tai interviu įtraukiosios žurnalistikos platformai „Bendra.lt“ užsiminė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, pabrėžusi, kad migrantus sutikusios priimti savivaldybės turėtų gauti finansinę paskatą.

„Akivaizdu, kad dabartiniai sprendimai laikini bei sezoniniai. Jie turės keistis. Visų pirma spręsime, kaip padėti pažeidžiamiausioms grupėms, priimsime atitinkamus įstatymus. Pažeidžiamoms grupėms privalome taikyti kitokius nei minimalūs standartai“, – sako V.Čmilytė-Nielsen. Ji sakė, kad migrantus sutinkančioms priimti savivaldybėms bus siūlomi „motyvaciniai paketai“. „Trumpai tariant – kartu su vieno migranto priėmimu savivaldybę turėtų pasiekti tam tikra lėšų suma. Tai yra viena iš idėjų – mechanizmas, kuris sukeltų mažiausiai klausimų“, – teigia Seimo pirmininkė.

Tvoros įkalinti

„Bendra.lt“ žurnalistai apsilankė Vydenių kaime, kurio gyventojams vieniems pirmųjų teko priimti migrantus. 

Vydenių pagrindinės mokyklos pastate jau porą metų vaikai nesimoko. Šiandien pastatą juosia tvora. Už jos – apie 150 nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtusių migrantų. 

„Matydami šias tvoras ir kažką panašaus, sakome sau, kad esame tarsi kaliniai. Kartais apie tai galvoju. Pasikalbame, jog nežinia, kada išeisime, nežinome, kas mūsų laukia. Iki šiol nežinome atsakymų“, –  sako Vydeniuose jau kelias savaites gyvenantis penkiolikmetis iš Eritrėjos.

Nebeveikiančios pagrindinės mokyklos pastatas tapo laikina stotele Baltarusijos-Lietuvos sieną kirtusiems migrantams. Čia jie turėjo gyventi dešimt dienų – izoliacijos laikotarpį, tačiau užtruko gerokai ilgiau.

Amano vardu prisistatantis 15-metis gimtojoje Eritrėjoje nebuvo jau dvejus metus. Vaikinas nusprendė bėgti, kai gavo šaukimą į kariuomenę. 

Autoritarinėje Eritrėjoje tarnauti privalo visi: ir vyrai, ir netekėjusios moterys. Šauktiniai pasakoja apie žeminančias bausmes, kankinimus. Tarnavimo trukmė – neapibrėžta, o po jo daugelio laukia priverstinis darbas už grašius viešajame sektoriuje. 

Penkiolikmetis sako, kad dingsčių bėgti iš šalies, kurios vyriausybė laikoma viena represyviausių pasaulyje, yra labai daug. 

„Pagrindinė priežastis ta, kad mano šalyje nėra taikos – tu negali ten ramiai studijuoti, gyventi taikoje. Todėl ir išvykau“, –  teigia vaikinas. 

Amanas pasakoja, kad dar trylikos spruko į Etiopiją. Vaikinas teigia, kad visai neseniai draugas padėjo susitvarkyti vizą į Baltarusiją, net nupirko bilietą. 

Eritrėjietis sako į Baltarusiją atvykęs tuščiomis, porą dienų gyvenęs gatvėje, po to pėsčiomis atėjęs iki Lietuvos sienos.

Iš pasienio jis netrukus buvo perkeltas į Vydenius.

Kas keliauja į Lietuvą?

Rugpjūčio 13 dienos duomenimis, nuo 2021 metų pradžios pasieniečiai sulaikė daugiau kaip 4100 neteisėtai Lietuvos valstybės sieną iš Baltarusijos kirtusių asmenų. Rugpjūčio 1 d. pasiektas dienos migrantų rekordas – sulaikyti 294 neteisėtai į Lietuvą patekę asmenys. 

Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, 2020 metais sulaikytųjų būta vos kiek daugiau nei 80, 2019 m. – 46. 

Jų srautas ypač suintensyvėjo birželio antroje pusėje, kai Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka, ES įvedus naujas griežtas sankcijas jo režimui, pareiškė, kad nebetrukdys į Vakarų Europą siekiantiems patekti migrantams.

Pareigūnų ir žurnalistų skelbiama informacija rodo, kad ši migracijos banga yra gerai organizuota ir prie jos prisideda Baltarusijos valdžia. Didelė dalis migrantų iš Irako, Turkijos ir Sirijos Baltarusiją pasiekė lėktuvais, gavę turistines vizas. Tuo užsiėmė Irako ir Baltarusijos turizmo agentūros. Vėliau jie grupėmis atgabenami prie sienos su Lietuva. Migrantams žadama, kad perėjus sieną juos pasitiks ir toliau gabens kiti vedliai, tačiau čia pasitinka pareigūnai. Tiesa, yra pasakojimų, kad kai kurie be dokumentų į Lietuvą patekę migrantai vėliau slapta būna išvežami į kitas šalis. Į šią nelegalią veiklą įsitraukia ne tik užsienio šalių piliečiai, bet ir lietuviai.

Didžioji dauguma migrantų į Lietuvą pateko neturėdami jokių dokumentų. Daugelio jų tikslas – Vakarų ar Šiaurės Europos šalys, o ne Lietuva. 

Rugpjūčio 13 dienos duomenimis, kuriuos pateikia Statistikos departamentas, tarp šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikytųjų daugiausia – daugiau nei 2700 – yra Irako piliečių ar jais prisistačiusių užsieniečių. Taip pat sulaikyti 200 Kongo, 131 Kamerūno, 130 Sirijos, po 91 Irano ir Rusijos piliečių. Kadangi didelė dalis migrantų neturi dokumentų, slepia savo tapatybes, pareigūnams sunku nustatyti jų kilmės šalis ir tikrąsias tapatybes. Tarp į Lietuvą nelegaliai atvykusių migrantų nemažai jaunų vyrų, tačiau daug ir šeimų, kurios turi ir mažamečių vaikų, taip pat atvyksta nėščių moterų, žmonių, turinčių rimtų sveikatos problemų.

Statistikos departamento skelbiami duomenys rodo, jog 71 proc. į Lietuvą neteisėtai patekusių migrantų yra vyrai, o 29 proc. – moterys. Nepilnamečiai tarp visų migrantų sudaro 26 proc. Pagal deklaruotą amžių daugiausia atvyksta 20-29 metų asmenų, daug 10-19 metų bei 30-39 metų asmenų. Tarp į Lietuvą nelegaliai patekusių asmenų yra daugiau nei 500 vaikų iki 9 metų, daugiau nei 20 vyresnių nei 60 metų asmenų.

Kur apgyvendinti migrantai?

Toks migrantų srautas Lietuvai tapo didžiule ir vis daugiau iššūkių keliančia problema. Sulaikyti asmenys jau seniai nebetelpa į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje. 

Jie laikinai apgyvendinti pasienyje su Baltarusija esančių Valstybės sienos apsaugos tarnybos užkardų patalpose, palapinių miesteliuose. Iš pradžių skelbta, kad tik laikinai, karantino laikotarpiui, bet dabar jau nebeaišku, kuriam laikui migrantai apgyvendinti Lazdijų rajono Kapčiamiesčio mokykloje, Alytaus rajono Verebiejų kaimo apleistoje mokykloje, Alytaus aerodrome esančiuose nenaudojamuose pastatuose, uždarytoje Varėnos rajono Vydenių mokykloje, Ignalinos rajono Linkmenų gyvenvietės buvusioje mokykloje, Ignalinos rajono Kazitiškio kaimo neveikiančioje mokykloje.

Buvo planuojama daugiau nei 500 migrantų apgyvendinti nebeveikiančioje Šalčininkų rajono Dieveniškių technikos mokykloje, tačiau pasipriešinus vietos bendruomenei, šių planų atsisakyta. Didžiulis palapinių miestelis, nepaisant protestų, kuriuos teko malšinti pareigūnams, iškilo Rūdninkų poligone, kur apgyvendinti keli šimtai asmenų.

Šiuo metu skubiai statomas modulinių namelių kompleksas Medininkuose, Pasieniečių mokyklos teritorijoje, kur bus galima apgyvendinti mažiausiai 800 asmenų. 

Kol kas šią naštą daugiausiai dalijasi pasienio su Baltarusija savivaldybės, tačiau jei migrantų banga neslops, juos gali tekti priimti ir kitoms savivaldybėms.

Apie tai interviu įtraukiosios žurnalistikos platformai „Bendra.lt“ užsiminė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, pabrėžusi, kad migrantus sutikusios priimti savivaldybės turėtų gauti finansinę paskatą.

„Akivaizdu, kad dabartiniai sprendimai laikini bei sezoniniai. Jie turės keistis. Visų pirma spręsime, kaip padėti pažeidžiamiausioms grupėms, priimsime atitinkamus įstatymus. Pažeidžiamoms grupėms privalome taikyti kitokius nei minimalūs standartai“, – sako V.Čmilytė-Nielsen. Ji sakė, kad migrantus sutinkančioms priimti savivaldybėms bus siūlomi „motyvaciniai paketai“. „Trumpai tariant – kartu su vieno migranto priėmimu savivaldybę turėtų pasiekti tam tikra lėšų suma. Tai yra viena iš idėjų – mechanizmas, kuris sukeltų mažiausiai klausimų“, – teigia Seimo pirmininkė.

Tvoros įkalinti

„Bendra.lt“ žurnalistai apsilankė Vydenių kaime, kurio gyventojams vieniems pirmųjų teko priimti migrantus. 

Vydenių pagrindinės mokyklos pastate jau porą metų vaikai nesimoko. Šiandien pastatą juosia tvora. Už jos – apie 150 nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtusių migrantų. 

„Matydami šias tvoras ir kažką panašaus, sakome sau, kad esame tarsi kaliniai. Kartais apie tai galvoju. Pasikalbame, jog nežinia, kada išeisime, nežinome, kas mūsų laukia. Iki šiol nežinome atsakymų“, –  sako Vydeniuose jau kelias savaites gyvenantis penkiolikmetis iš Eritrėjos.

Nebeveikiančios pagrindinės mokyklos pastatas tapo laikina stotele Baltarusijos-Lietuvos sieną kirtusiems migrantams. Čia jie turėjo gyventi dešimt dienų – izoliacijos laikotarpį, tačiau užtruko gerokai ilgiau.

Amano vardu prisistatantis 15-metis gimtojoje Eritrėjoje nebuvo jau dvejus metus. Vaikinas nusprendė bėgti, kai gavo šaukimą į kariuomenę. 

Autoritarinėje Eritrėjoje tarnauti privalo visi: ir vyrai, ir netekėjusios moterys. Šauktiniai pasakoja apie žeminančias bausmes, kankinimus. Tarnavimo trukmė – neapibrėžta, o po jo daugelio laukia priverstinis darbas už grašius viešajame sektoriuje. 

Penkiolikmetis sako, kad dingsčių bėgti iš šalies, kurios vyriausybė laikoma viena represyviausių pasaulyje, yra labai daug. 

„Pagrindinė priežastis ta, kad mano šalyje nėra taikos – tu negali ten ramiai studijuoti, gyventi taikoje. Todėl ir išvykau“, –  teigia vaikinas. 

Amanas pasakoja, kad dar trylikos spruko į Etiopiją. Vaikinas teigia, kad visai neseniai draugas padėjo susitvarkyti vizą į Baltarusiją, net nupirko bilietą. 

Eritrėjietis sako į Baltarusiją atvykęs tuščiomis, porą dienų gyvenęs gatvėje, po to pėsčiomis atėjęs iki Lietuvos sienos.

Iš pasienio jis netrukus buvo perkeltas į Vydenius.

 

Kas keliauja į Lietuvą?

Rugpjūčio 13 dienos duomenimis, nuo 2021 metų pradžios pasieniečiai sulaikė daugiau kaip 4100 neteisėtai Lietuvos valstybės sieną iš Baltarusijos kirtusių asmenų. Rugpjūčio 1 d. pasiektas dienos migrantų rekordas – sulaikyti 294 neteisėtai į Lietuvą patekę asmenys. 

Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, 2020 metais sulaikytųjų būta vos kiek daugiau nei 80, 2019 m. – 46. 

Jų srautas ypač suintensyvėjo birželio antroje pusėje, kai Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka, ES įvedus naujas griežtas sankcijas jo režimui, pareiškė, kad nebetrukdys į Vakarų Europą siekiantiems patekti migrantams.

Pareigūnų ir žurnalistų skelbiama informacija rodo, kad ši migracijos banga yra gerai organizuota ir prie jos prisideda Baltarusijos valdžia. Didelė dalis migrantų iš Irako, Turkijos ir Sirijos Baltarusiją pasiekė lėktuvais, gavę turistines vizas. Tuo užsiėmė Irako ir Baltarusijos turizmo agentūros. Vėliau jie grupėmis atgabenami prie sienos su Lietuva. Migrantams žadama, kad perėjus sieną juos pasitiks ir toliau gabens kiti vedliai, tačiau čia pasitinka pareigūnai. Tiesa, yra pasakojimų, kad kai kurie be dokumentų į Lietuvą patekę migrantai vėliau slapta būna išvežami į kitas šalis. Į šią nelegalią veiklą įsitraukia ne tik užsienio šalių piliečiai, bet ir lietuviai.

Didžioji dauguma migrantų į Lietuvą pateko neturėdami jokių dokumentų. Daugelio jų tikslas – Vakarų ar Šiaurės Europos šalys, o ne Lietuva. 

Rugpjūčio 13 dienos duomenimis, kuriuos pateikia Statistikos departamentas, tarp šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikytųjų daugiausia – daugiau nei 2700 – yra Irako piliečių ar jais prisistačiusių užsieniečių. Taip pat sulaikyti 200 Kongo, 131 Kamerūno, 130 Sirijos, po 91 Irano ir Rusijos piliečių. Kadangi didelė dalis migrantų neturi dokumentų, slepia savo tapatybes, pareigūnams sunku nustatyti jų kilmės šalis ir tikrąsias tapatybes. Tarp į Lietuvą nelegaliai atvykusių migrantų nemažai jaunų vyrų, tačiau daug ir šeimų, kurios turi ir mažamečių vaikų, taip pat atvyksta nėščių moterų, žmonių, turinčių rimtų sveikatos problemų.

Statistikos departamento skelbiami duomenys rodo, jog 71 proc. į Lietuvą neteisėtai patekusių migrantų yra vyrai, o 29 proc. – moterys. Nepilnamečiai tarp visų migrantų sudaro 26 proc. Pagal deklaruotą amžių daugiausia atvyksta 20-29 metų asmenų, daug 10-19 metų bei 30-39 metų asmenų. Tarp į Lietuvą nelegaliai patekusių asmenų yra daugiau nei 500 vaikų iki 9 metų, daugiau nei 20 vyresnių nei 60 metų asmenų.

Kur apgyvendinti migrantai?

Toks migrantų srautas Lietuvai tapo didžiule ir vis daugiau iššūkių keliančia problema. Sulaikyti asmenys jau seniai nebetelpa į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje. 

Jie laikinai apgyvendinti pasienyje su Baltarusija esančių Valstybės sienos apsaugos tarnybos užkardų patalpose, palapinių miesteliuose. Iš pradžių skelbta, kad tik laikinai, karantino laikotarpiui, bet dabar jau nebeaišku, kuriam laikui migrantai apgyvendinti Lazdijų rajono Kapčiamiesčio mokykloje, Alytaus rajono Verebiejų kaimo apleistoje mokykloje, Alytaus aerodrome esančiuose nenaudojamuose pastatuose, uždarytoje Varėnos rajono Vydenių mokykloje, Ignalinos rajono Linkmenų gyvenvietės buvusioje mokykloje, Ignalinos rajono Kazitiškio kaimo neveikiančioje mokykloje.

Buvo planuojama daugiau nei 500 migrantų apgyvendinti nebeveikiančioje Šalčininkų rajono Dieveniškių technikos mokykloje, tačiau pasipriešinus vietos bendruomenei, šių planų atsisakyta. Didžiulis palapinių miestelis, nepaisant protestų, kuriuos teko malšinti pareigūnams, iškilo Rūdninkų poligone, kur apgyvendinti keli šimtai asmenų.

Šiuo metu skubiai statomas modulinių namelių kompleksas Medininkuose, Pasieniečių mokyklos teritorijoje, kur bus galima apgyvendinti mažiausiai 800 asmenų. 

Kol kas šią naštą daugiausiai dalijasi pasienio su Baltarusija savivaldybės, tačiau jei migrantų banga neslops, juos gali tekti priimti ir kitoms savivaldybėms.

Apie tai interviu įtraukiosios žurnalistikos platformai „Bendra.lt“ užsiminė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, pabrėžusi, kad migrantus sutikusios priimti savivaldybės turėtų gauti finansinę paskatą.

„Akivaizdu, kad dabartiniai sprendimai laikini bei sezoniniai. Jie turės keistis. Visų pirma spręsime, kaip padėti pažeidžiamiausioms grupėms, priimsime atitinkamus įstatymus. Pažeidžiamoms grupėms privalome taikyti kitokius nei minimalūs standartai“, – sako V.Čmilytė-Nielsen. Ji sakė, kad migrantus sutinkančioms priimti savivaldybėms bus siūlomi „motyvaciniai paketai“. „Trumpai tariant – kartu su vieno migranto priėmimu savivaldybę turėtų pasiekti tam tikra lėšų suma. Tai yra viena iš idėjų – mechanizmas, kuris sukeltų mažiausiai klausimų“, – teigia Seimo pirmininkė.

Tvoros įkalinti

„Bendra.lt“ žurnalistai apsilankė Vydenių kaime, kurio gyventojams vieniems pirmųjų teko priimti migrantus. 

Vydenių pagrindinės mokyklos pastate jau porą metų vaikai nesimoko. Šiandien pastatą juosia tvora. Už jos – apie 150 nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtusių migrantų. 

„Matydami šias tvoras ir kažką panašaus, sakome sau, kad esame tarsi kaliniai. Kartais apie tai galvoju. Pasikalbame, jog nežinia, kada išeisime, nežinome, kas mūsų laukia. Iki šiol nežinome atsakymų“, –  sako Vydeniuose jau kelias savaites gyvenantis penkiolikmetis iš Eritrėjos.

Nebeveikiančios pagrindinės mokyklos pastatas tapo laikina stotele Baltarusijos-Lietuvos sieną kirtusiems migrantams. Čia jie turėjo gyventi dešimt dienų – izoliacijos laikotarpį, tačiau užtruko gerokai ilgiau.

Amano vardu prisistatantis 15-metis gimtojoje Eritrėjoje nebuvo jau dvejus metus. Vaikinas nusprendė bėgti, kai gavo šaukimą į kariuomenę. 

Autoritarinėje Eritrėjoje tarnauti privalo visi: ir vyrai, ir netekėjusios moterys. Šauktiniai pasakoja apie žeminančias bausmes, kankinimus. Tarnavimo trukmė – neapibrėžta, o po jo daugelio laukia priverstinis darbas už grašius viešajame sektoriuje. 

Penkiolikmetis sako, kad dingsčių bėgti iš šalies, kurios vyriausybė laikoma viena represyviausių pasaulyje, yra labai daug. 

„Pagrindinė priežastis ta, kad mano šalyje nėra taikos – tu negali ten ramiai studijuoti, gyventi taikoje. Todėl ir išvykau“, –  teigia vaikinas. 

Amanas pasakoja, kad dar trylikos spruko į Etiopiją. Vaikinas teigia, kad visai neseniai draugas padėjo susitvarkyti vizą į Baltarusiją, net nupirko bilietą. 

Eritrėjietis sako į Baltarusiją atvykęs tuščiomis, porą dienų gyvenęs gatvėje, po to pėsčiomis atėjęs iki Lietuvos sienos.

Iš pasienio jis netrukus buvo perkeltas į Vydenius.

 

Gyvenimo sąlygos sudėtingos

Dauguma Vydeniuose apgyvendintų migrantų – iš Afrikos. 

Pirmąjame mokyklos aukšte gyvena moterys, antrajame – vyrai. Sulankstomos lovos netelpa klasėse, tad sustatytos ir koridoriuose, aktų salėje. 

Tenka ne tik gyventi glaudžiai, bet ir laukti eilėse prie dušų. Švietimo įstaiga nepritaikyta nuolat gyventi: tenka dalintis dviem dušais, maždaug 14 praustuvų rankoms ir 10 tualetų. 

„Jie stengiasi, bet to nepakanka“, – apie gyvenimo sąlygas svarsto Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtęs Joelis.  

Iš Kamerūno kilęs 21 metų vyras sako, kad erdvės mokykloje per mažai. Jis pats gyvena klasėje, kurioje glaudžiasi dvidešimt vyrų.

Joelis į Lietuvą nelegaliais keliais atvyko Baltarusijoje praleidęs pusmetį. Vyras teigia, kad gyvenimo neįsivaizduoja nei gimtinėje, nei Baltarusijoje. 

„Išvykau iš savo šalies į Baltarusiją dėl besitęsiančios krizės. Išvykau, kad galėčiau rasti sau geresnę vietą. Bet Baltarusijoje nėra geriau. Baltarusijoje šiuo metu per daug rasizmo. Baltarusijoje jie tegalvoja apie pinigus. Tu jiems nerūpi“, – sako Joelis.  

Kamerūnietis tikisi, kad pavyks gyvenimą kurti Lietuvoje: svajoja apie studijas ir darbą. 

„Meldžiuosi, kad gaučiau visa, kas geriausia, kad Lietuvos valdžia suteiktų geriausią gyvenimą, kad galėčiau ir pats kovoti dėl savo ateities“, – sako Joelis.  

Migrantų centras – milžiniškas pokytis 

Stasė Pakalaitė, Vydenių bendruomenės pirmininkė, sako, kad migrantų centras – didžiausias pokytis kaime per pastaruosius keturis dešimtmečius. Maždaug tiek laiko S. Pakalaitė save laiko vydeniške – dar į kolūkį atėjusi dirbti buhaltere, moteris čia ir pasiliko.

Vos prabilus apie migrantų įkeldinimą kilusios diskusijos jau aprimo. Gelbsti ir mokyklą saugantys Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai. 

„Žmonės iš pradžių galvojo, kad migrantai pasklis po kaimą, darys ką nori. Jų nepažįsta, dėl to ir ta baimė buvo. Bet juos saugo. Jie už mokyklos teritorijos ribų niekur neišeina“, – pastebi bendruomenės pirmininkė. 

S. Pakalaitė sako, kad įkūrus migrantų centrą gyvenimo ritmas kaime pasikeitė nežymiai. 

„Tik pastebėjau, kad visi pagal eismo taisykles važinėja dabar, nes kaime yra daug policijos. Net motociklininkai išmoko lėtai važinėti“, – šypteli S. Pakalaitė. 

Bendruomenės pirmininkė mano, kad iš pradžių sunerimę kaimo gyventojai dabar noriai tiesia pagalbos ranką: padėjo paruošti mokyklos patalpas, pakvietus – paaukojo drabužių. 

Mokyklos kaimynystėje – daugiau triukšmo 

Aigaras iš savo sodybos kiemo mato mokyklos pastato stogą. Ant šio migrantai ne tik skalbinius džiauna, bet mėgsta ir laiką praleisti besišnekučiuodami. 

Triukšmo kaimynystėje daugiau, pastebi Aigaras.

„Vakarais jie čia truputį ir to futbolo pažaidžia, tai to triukšmo yra, pasiklausom. Juokingiausia, kad jiems tikriausiai labiausiai patinka, kai jie išspiria kamuolį už tvoros ir policininkai turi jiems paduoti. Ten ovacijos vyksta“, – pasakoja Vydenių gyventojas. 

Paklaustas, ar pats kamuolį atgal per tvorą mestų, vyras sudvejoja. 

„Jie atbėgę į Europą pradeda kažko reikalauti. Kodėl jie nereikalauja pas save? Kodėl jie nedaro tvarkos pas save? Mes tikrai rizikavome 90-aisiais, 89-aisiais. Buvo galimybė, kad su mumis visais, kurie ėjo prie parlamento, susidoros. Kai kam ir kliuvo. Bet mes savo valstybę kūrėm“, – svarsto Aigaras. 

Vyras mano, kad migracijos problemą išpūtė ir nepakankamas valdžios pasirengimas. 

„Politikai priplepėjo, o tam dalykui nebuvo pasiruošę visiškai. Jie nesiruošė visus trisdešimt metų. O dabar srebia paprasti eiliniai. Paprasti, samdomi darbuotojai: mokyklų valgyklos turi maitinti. Pabandykit kitos religijos žmogų pamaitinti, kad nebūtų riebalų tam tikrų ir taip toliau. Tai iššūkis“, – pabrėžia Aigaras. 

Iššūkiai suvienija

Vydenių kaimo seniūnė Genė Ramaškienė pripažįsta, kad iššūkių netrūksta, bet pastebi, kad jie kaimą suvienija. 

„Iš bendruomenės gauname įvairiausios pagalbos: tiek dėl drabužių – ne kartą pristatė. Būna, kad nuperka ledų. Būna, kad vaistų nuperka, jei reikia“, – pasakoja seniūnė. 

Mokykloje gyvenantys migrantai G. Ramaškienę jau pažįsta. Šalia budintys pareigūnai juokauja, kad seniūnė visais rūpinasi kaip mama: apgyvendinus pirmuosius migrantus rūpinosi geriamuoju vandeniu iš gręžinių, gyvenimo kokybės užtikrinimu. Iššūkių vis dar kyla. 

„Jiem maistais mūsų ne visas tinka. Ir šiandien jie negalėjo atskirti, ar tai mėsa, ar žuvis, ir ėjo kiekvienas klausti, kas tai yra. O šiaip tai mums maistą tiekė viena mokykla, dabar kita mokykla. Valgykloje gamina ir dėl kokybės kaip ir nebuvo nusiskundimų“, – sako seniūnė.  

G. Ramaškienė pabrėžia, kad nerimą kelia neapibrėžtumas ir nežinomybė.

„Galbūt tai yra didžiausias iššūkis, nes nežinojome, kada tai prasidės, o dabar nežinome, kada tai pasibaigs. Didžiausias iššūkis yra tai, kad tai ne tik mūsų seniūnijos, bet visos Lietuvos problema“, – dėsto G. Ramaškienė.

Nėščiosios, sergantys vaikai nesulaukia pagalbos 

Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovės Žydronės Lukšytės teigimu, sulaukus kur kas didesnio nei įprasta Lietuvai migrantų srauto, valstybei kol kas sudėtinga užtikrinti tinkamas sąlygas visose sulaikymo bei apgyvendinimo vietose. Su iššūkiais susiduria ir tie priėmimo centrai, kurie veikė iki šiol (pvz., Užsieniečių registracijos centras Pabradėje) – padidinus ten apgyvendinamų migrantų skaičių, pagrindinė problema, pasak jos, yra tai, kad nebuvo atitinkamai padidinti personalo pajėgumai, pavyzdžiui, trūksta vertėjų. Tačiau dar sudėtingesnė situacija naujose – vadinamosiose laikinose – apgyvendinimo vietose, kurios buvo įkurtos buvusiose mokyklose, vietinių aerodromų patalpose ir pan. Kadangi šios patalpos niekuomet nebuvo skirtos apgyvendinti žmones, anot Ž. Lukšytės, jose trūksta higienos patalpų bei kitų elementarių patogumų. 

Daugumoje vietų, kur lankėsi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus stebėtojai, ypač sudėtingose situacijose yra atsidūrę pažeidžiami žmonės – jiems itin trūksta sveikatos paslaugų – besilaukiančios moterys, įvairiomis ligomis sergantys vaikai bei kiti žmonės nesulaukia sveikatos priežiūros bei pagalbos. Be visų problemų buitinių sąlygų srityje, taip pat pastebima kita svarbi problema – informacinis vakuumas, kuriame yra laikomi atvykusieji. 

 

Esant kritiniam vertėjų trūkumui, žmonės yra informaciniame vakuume – jie negauna informacijos suprantama kalba apie jų atžvilgiu taikomus sprendimus, prieglobsčio procedūras bei tolesnius veiksmus. Tai kelia jiems nerimą bei tam tikras įtampas.

„Esant kritiniam vertėjų trūkumui, žmonės yra informaciniame vakuume – jie negauna informacijos suprantama kalba apie jų atžvilgiu taikomus sprendimus, prieglobsčio procedūras bei tolesnius veiksmus. Tai kelia jiems nerimą bei tam tikras įtampas. Raudonasis Kryžius nuolat akcentuoja, kad tinkamas informavimas yra geriausia prevencinė priemonė užkirsti kelią nesusipratimams bei įtampos iškrovoms“, – sako Ž. Lukšytė.

Ko imasi Lietuva?

Šalies vadovai teigia, kad suvaldyti migracijos bangą bandoma kompleksinėmis priemonėmis. Pirmiausia – stiprinant sienos su Baltarusija apsaugą. Lietuva su Baltarusija turi 679 km sieną. Tik nedidelė jos dalis saugoma moderniomis priemonėmis. Sieną saugoti  pasiųsta daugiau pasieniečių, karių savanorių, sulaukta tarptautinės pagalbos. Taip pat pasienyje kariškiai pradėjo tiesti fizinį barjerą – pjaunančią spiralinę vielą, kuri vadinama koncertina. 

Bandydamas suvaldyti migracijos bangą vasarą jau į dvi neeilines sesijas susirinkęs Seimas priėmė nemažai migrantų padėtį Lietuvoje griežtinančių įstatymų.  

Liepą susirinkęs Seimas skubiai priėmė įstatymo Dėl Užsieniečių teisinės padėties pataisas, kurios susiaurino migrantų teises ekstremalios situacijos metu.  

Šiomis pataisomis prieglobsčio prašymo procedūros sutrumpinamos iki dešimties dienų ir turėtų užkirsti kelią piktnaudžiauti procedūromis. Pataisos taip pat apriboja neteisėtai sieną kirtusių migrantų laisvą judėjimą Lietuvos teritorijoje.

Šios pataisos sulaukė daug nevyriausybininkų ir teisininkų kritikos. Žmogaus teises ginančios nevyriausybinės organizacijos pareiškė, kad šios pataisos iš esmės įteisins žmogaus teisių pažeidimus ir pastatys pažeidžiamus žmones į nesaugią padėtį. Teisininkai išsakė pastabų dėl galimo pataisų prieštaravimo Konstitucijai. Šias pataisas sukritikavo ir prezidento Gitano Nausėdos atstovai, tačiau prezidentas po dvejonių pataisas liepos 21 dieną pasirašė. Kartu šalies vadovas pabrėžė, kad prieglobsčio prašytojų teisės neturi būti ribojamos labiau, nei tai būtina, ir atkreipė Seimo dėmesį, kad šio įstatymo trūkumai turi būti ištaisyti artimiausiu metu.

Į dar vieną neeilinę sesiją susirinkęs Seimas rugpjūčio 10 d. priėmė penkis su neteisėta migracija susijusius įstatymus, kuriuos jau kitą dieną pasirašė Prezidentas. Šiais įstatymais suteikti didesni įgaliojimai kariuomenei ekstremaliosios situacijos sąlygomis, įvesti apribojimai teikti prieglobsčio prašymus tik pasienio punktuose, o ne visoje Lietuvos teritorijoje, įteisintos fizinio barjero pasienyje su Baltarusija statybos supaprastinta tvarka. Taip pat įsigalioja įstatymas, numatantis, kad tuomet, kai valstybei ekstremalios situacijos metu pritrūksta išteklių, ji gali būtinoms užduotims pasitelkti gyventojus ar ūkio subjektus bei kompensuoti patirtas jų išlaidas.

Daugiausia dėmesio skiriama fizinio bajero pasienyje su Baltarusija statybai.

Rugpjūčio 10 d. Seimas per neeilinę sesiją priėmė specialų įstatymą, kuriuo leista supaprastinta tvarka statyti mažiausiai 4 metrų aukščio tinklinę tvorą, kuri turėtų atitverti 508 kilometrus sienos su Baltarusija. Virš šios tvoros dar būtų uždėta koncertina. Šio projekto kaina daugiau nei 150 mln. eurų. Manoma, kad toks fizinis barjeras sumažins migrantų galimybes įveikti sieną, nes dabar dažniausiai jie Lietuvą ir Baltarusiją skiriančią ribą tiesiog perbėga ar pereina. Tikimasi, kad tokio fizinio barjero statyba užtruks apie metus. 

Pareigūnai skelbia, jog jau yra žmonių, daugiausia iš Irako, kurie sutinka grįžti į savo kilmės šalis. Sutikusiems grįžti bus mokamos tam tikros pinigų sumos – 300 eurų, nuperkami kelionės bilietai. Tiesa, Vyriausybė pripažįsta, jog Irakas, iš kurio Lietuvą pasiekia daugiausia migrantų, kol kas nesutinka sudaryti susitarimo dėl priverstinio migrantų grąžinimo į šią šalį. 

Išsiųsti iš Lietuvos galima visus žmones, kurie negavo prieglobsčio Lietuvoje arba nepateikė tokio prašymo. Bet migrantas turėtų sutikti būti išsiunčiamas ir turėti kelionei tinkamus asmens dokumentus. Jei jų nėra, Lietuvos institucijoms tenka kreiptis į asmens kilmės šalį. Tai gali užtrukti iki pusės metų. Be dokumentų į Lietuvą patekusius asmenis būtų lengviau grąžinti, jei su šalimis, iš kurių jie atvyksta, Lietuva turėtų readmisijos sutartis, tačiau tokių sutarčių su šalimis, iš kurių daugiausiai atkeliauja migrantai, nėra.

Šalyse, iš kurių atvyksta migrantai, bandoma skleisti atgrasančias žinias, kad Lietuva yra nepalanki migrantams ir jų siekiams toliau keliauti į Europą.

Bangą sustabdė kontroversiškas sprendimas

Tačiau didžiausios įtakos sustabdant migracijos srautą turėjo vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės rugpjūčio 2 dienos sprendimas leisti valstybės sieną saugantiems pareigūnams naudoti psichinę ir fizinę prievartą prieš migrantus bei grąžinti juos į Baltarusiją. 

Ministrės teigimu, visi ne sienos perėjimo punktuose sieną ketinantys kirsti asmenys turi būti vertinama kaip ketinantys padaryti nusikaltimą: „Asmenys, tyčia bandantys kirsti valstybės sieną draudžiamose vietose, turi būti vertinami kaip asmenys, kurie ketina padaryti nusikalstamą veiklą – neteisėtą valstybės sienos perėjimą“.

Į Lietuvą neteisėtai bandančių patekti migrantų neįleisti įpareigoti pareigūnai turi juos nukreipti į artimiausią veikiantį tarptautinį pasienio kontrolės punktą ar diplomatinę atstovybę.

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius mano, jog Lietuva dėl šio sprendimo „vaikšto plonu ledu“.

„Priverstinis migrantų apgręžimas prie valstybės sienos yra sunkiai suderinamas su Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso, Europos Žmogaus Teisių Konvencija ir kitais tarptautiniais žmogaus teisių dokumentais. Žmogaus teisių požiūriu tokia praktika yra ydinga dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, tokia „apgręžimo“ praktika yra paremta kolektyviniu asmenų išsiuntimu, t. y. niekaip nevertinant jų individualių aplinkybių ir (ar) pažeidžiamumo. Visų antra, ji yra abejotina dėl tarptautinėje migracijoje teisėje įtvirtinto „negrąžinimo“ principo, t. y. migrantas negali būti siunčiamas ten, kur galėtų grėsti pavojus jo gyvybei. Tai yra tarptautinės taisyklės ir mes vaikštome plonu ledu. Ar pavyks jų nepažeisti?“, – savo paskyroje „Facebook“ rašė T. V. Raskevičius.

Tačiau šis kontroversiškai vertinamas sprendimas leido Lietuvai sustabdyti per sieną neteisėtai plūstančių asmenų srautą. Rugpjūčio 1 d. buvo pasiektas dienos rekordas – sulaikyti 294 neteisėtai į Lietuvą patekę asmenys. Rugpjūčio 2 d. į Lietuvą pateko dar 214 migrantų, o rugpjūčio 3 d., jau įsigaliojus vidaus reikalų ministrės sprendimui, skaičius sumažėjo iki 36, o vėliau į Lietuvą nelegaliai patekusių asmenų skaičiai sumažėjo iki vienetų ar net nulio per parą. Valstybės sienos apsaugos tarnyba skelbia, kad kasdien į Baltarusiją grąžinamos dešimtys neteisėtai sieną kertančių migrantų. Penktadienį vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė paskelbė, kad nuo rugpjūčio 2 d. į Lietuvą neįleista 1340 migrantų, 44 įleisti dėl humanitarinių priežasčių.

Žmogaus teisių gynėjai bei žurnalistai viešina nemažai dramatiškų atvejų, kai Lietuvos pareigūnų į Baltarusiją grąžinami migrantai atsiduria niekieno žemėje, nes jų atgal į Baltarusiją neįleidžia šios šalies pasieniečiai. Yra liudijimų, kad niekieno žemėje atsidūrę migrantai kartais tokioje situacijoje praleidžia daugiau nei parą, nes ir Baltarusijos, ir Lietuvos pareigūnai nesitraukia iš savo postų. Pačių migrantų paskelbtuose vaizdo įrašuose teigiama, jog jie kenčia be maisto ir vandens. Tokioje situacijoje atsiduria ir moterys su vaikais. Apie tolesnį jų likimą nėra duomenų. Kol kas nėra skelbiama, kad neleistinose vietose į Lietuvą bandę patekti migrantai kreiptųsi į pasienio kontrolės punktus ar diplomatines atstovybes ir ten prašytų prieglobsčio.

Taip pat Europos Sąjungos spaudimas Irako vyriausybei padėjo nutraukti migrantų srautą iš šios šalies į Baltarusiją. Irakas kol kas nežinia kuriam laikui nutraukė skrydžius į Baltarusiją ir siunčia lėktuvus tik norintiems sugrįžti. Skelbiama, kad šia galimybe jau pasinaudojo mažiausiai 300 Baltarusijoje buvusių Irako piliečių. Dalis jų grįžo namo po nesėkmingų bandymų patekti į Lietuvą.

Alternatyva: grįžimas namo arba baudžiamoji atsakomybė

Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Strateginės komunikacijos skyriaus teigimu, Lietuva susiduria su dar neregėtais neteisėtos migracijos srautais. 

„Neturėtume smerkti tų iš savo kilmės šalių bėgančių žmonių, kurie siekia geresnio gyvenimo, dalis jų bėga nuo karo ir valdžios vykdomų represijų. Mūsų užduotis – suteikti jiems laikiną prieglobstį, nes tai padaryti mus įpareigoja tarptautiniai susitarimai“, – teigiama komentare. 

Pasak VRM, negalima atmesti, kad visame migrantų sraute gali atsirasti žmonių, kuriems būtinas politinis prieglobstis. Migracijos departamentas, identifikavęs tokius asmenis, jų prašymus nagrinės iš esmės bendra tvarka ir užtikrins, kad nė vienas prieglobsčio prašytojas, kuriam reikia apsaugos, nebūtų grąžintas į jį persekiojančią šalį. Tačiau kol kas visi išnagrinėti prieglobsčio prašymai, pateikti neteisėtai sieną kirtusių migrantų (išskyrus baltarusius), buvo nepagrįsti.

Kas laukia tų, kurių prašymai buvo ar bus atmesti? Vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė mato tik dvi išeitis: grįžimas į kilmės šalį arba baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą sienos kirtimą. Už neteisėtą sienos kirtimą Lietuvoje baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

 

Kodėl migrantai nelaukiami? 

Nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ tyrėja, ekspertė Giedrė Blažytė sako, kad pažvelgus į kasmetines visuomenės nuomonės apklausas, akivaizdu, kad migrantus, prieglobsčio gavėjus visuomenė vis dar priima ne itin tolerantiškai. Apklausos rodo, kad pirmenybė teikiama toms migrantų grupėms, kurios kultūriškai panašesnės, taip pat religijos atžvilgiu yra artimesnės,  kalba panašia, labiau suprantama kalba. 

„Tuo tarpu tos, kurios yra kultūriškai tolimos, į jas žiūrima gana neigiamai. Ir tos priežastys, manau, tikrai su nežinojimu susijusios, nes paprastai bijome to, ko nežinome, su kuo nesame susidūrę. Ko gero, būtų viena pagrindinių priežasčių. Kitas dalykas, ką rodo ir apklausos, kad labai svarbų vaidmenį čia žaidžia žiniasklaida. Ką mes dabar turime joje? Retoriką, formuojančią neigiamas nuostatas“, – konstatuoja G. Blažytė. Jos nuomone, reikia laiko, solidarumo dar labai trūksta. „Negaliu sakyti, kad nesikeičia, bet pokyčiai ateina su laiku. Galbūt besikeičiančios migracijos tendencijos, nuo 2019 m. ypač migrantų skaičius pradėjo augti Lietuvoje, manau kažkokių pokyčių ir atneš. Taip greit, kaip norėtume, nevyksta“, – apgailestauja ji. 

Mykolo Romerio universiteto profesorė Lyra Jakulevičienė sako, kad priežastys, kodėl migrantai ir net pabėgėliai, kuriems reikia apsaugos, Lietuvoje nėra laukiami, gali būti įvairios. Tam įtakos esą turi ir valstybės institucijų retorika – jei migrantai, pabėgėliai pristatomi kaip potencialūs nusikaltėliai, pažeidėjai, kuriuos visus, įskaitant vaikus, reikia sulaikyti, kodėl visuomenė turėtų galvoti apie juos kitaip? 

Užsienio valstybėse atlikti tyrimai rodo, kad sulaikymo taikymas dėl to, kad jie neteisėtai kirto sieną net ir ieškodami apsaugos,  atvykusius asmenis supriešina su priimančiąja visuomene, apsunkina šių asmenų bendradarbiavimą su valstybės institucijomis, nes jie, nebūdami nusikaltėliais, nesupranta, kodėl yra sulaikomi, ir todėl nebepasitiki priimančiosios valstybės institucijomis. Jei šie žmonės vėliau pasilieka šalyje, tokia neigiama patirtis apsunkina jų integraciją į visuomenę. 

„Todėl negali kaltinti savivaldybių, mažuose miesteliuose gyvenančių žmonių, kurie tik ir girdi, kad šalia jų bus sulaikymo centrai, kuriuose gyvens kažkokie „ufonautai“. Ne tik centrus statyti, matyt, reikia, bet turi vykti dialogas su vietos bendruomenėmis, tuomet interesus būtų lengviau suderinti. Dabar tokio dialogo trūksta“, – paaiškina L. Jakulevičienė. 

Taip pat, pasak jos, gali būti ir gilesnės priežastys – apskritai baimė visko, kas nepažįstama, juk Lietuvoje užsieniečių skaičius vis dar nedidelis, visuomenė labai homogeniška. 

„Galbūt prisideda ir įsisenėję stereotipai, lietuvių požiūris į bet kokį kitoniškumą. Gal tai ir sovietinio palikimo priežastis – juk sovietinėje sistemoje kitoniškumas nebuvo toleruojamas, egzistavo savotiška teorinė lygybė – aš vis dar prisimenu visus tokius vienodus tokiomis pačiomis uniformomis mokyklose, vienodais tapetais namuose... Kažkuria prasme galima sakyti, kad esame labai tolerantiški netolerancijai“, – paaiškina ekspertė. Vis dėlto ji negali griežtai pasakyti, kad nesame pasirengę integruoti – yra jau nemažai pavyzdžių, kai vietinės bendruomenės priėmė pabėgėlius, o kai kurie jų jau net sukūrę darbo vietas ir įdarbina lietuvius. 

Pasak L. Jakulevičienės, Lietuvos tikslas turėtų būti atlikti visas reikiamas procedūras, kaip numato nacionalinė ir tarptautinė teisė, nepažeidžiant visuotinai valstybių pripažintų ir sutartų migrantų ir pabėgėlių teisių apsaugos standartų. 

„Galutiniai sprendimai turėtų skirtis priklausomai nuo pirminių priežasčių, dėl kurių asmenys pasitraukė iš savo kilmės valstybės. Jei tai asmenys, kurie ieško tik geresnio gyvenimo svetur, jiems Lietuvoje nebus leista pasilikti ir bus pasiūlyta sugrįžti namo. Tuo tarpu tie, kuriems reikės apsaugos dėl karo, žmogaus teisių pažeidimų ar vykdomo persekiojimo kilmės šalyje, pasiliks Lietuvoje (į Baltarusiją išsiųsti nei teisiškai, nei faktiškai nepavyktų) ir integracijos reikės“, – paaiškina ji. 

Ji pastebi, kad 2018-2030 m. Demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategija Lietuvoje kelia tik labai siaurus tikslus migracijos srityje, akcentuodama tik grįžtamosios migracijos skatinimą, dėmesį lietuvių diasporai, valstybės interesus atitinkančio užsieniečių atvykimo skatinimą ir poreikį integracijai. Tai, su kuo susiduriame šiuo metu, turi mažai ką bendro su šios strategijos nuostatomis.

Ilgas gyvenimas palapinių miestelyje turi pasekmių  

Bet visų pirma, anot jos, itin svarbu užtikrinti pagrindinių minimalių poreikių (būstą, maistą, sveikatos poreikius) patenkinimą, nes to reikalauja ne tik tarptautinė ar ES teisė, bet ir paprasčiausios humanitarinės priežastys. Kol kas, jos požiūriu, Lietuvoje esančios apgyvendinimo galimybės buvo koncentruotos centruose, menkai išvystytas bendruomeninis priėmimas, todėl dabar ir tenka kliautis laikinomis apgyvendinimo vietomis. 

„Vis dėlto svarbu, kad šios vietos nepavirstų neterminuoto sulaikymo centrais, kuriuose bus sudėtinga užtikrinti tiek minimalias higienos sąlygas, tiek ir kitus poreikius, kaip atsitiko kai kuriuose panašiuose centruose Graikijos salose“, – atkreipia dėmesį specialistė. 

Nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ tyrėja G. Blažytė paantrina, kad remiantis tarptautiniais tyrimais, visų pirma Tarptautinės Raudonojo kryžiaus draugijos ataskaitomis, pandeminiu laikotarpiu palapinių miestelyje labai sunku užtikrinti higienines sanitarines sąlygas, didėja rizika pandemijai plisti. 

Kalbėdama apie ilgalaikes pasekmes, kurias atneša užsitęsęs gyvenimas palapinių miestelyje, ji vardija tai, kad juose kyla rizika išaugti smurto lyties pagrindu, prekybos žmonėmis atvejams. Be to, gyvenimas tokiomis sąlygomis esą sukelia rimtų šalutinių pasekmių, tokių kaip psichologiniai išgyvenimai, nerimas. 

„Pastebėta, kad padidėja savižudybių rizika. Na, ir bendrai gyvenimas tokiomis sąlygomis žmogų labai apriboja – jo saviraiškos laisvę, jo savarankiškumą. Tai turi pasekmių jam integruojantis išėjus iš palapinių miestelio“, – komentuoja G. Blažytė. 

NVO „Medikai be sienų“ atliko tyrimą, kuriame buvo apklausti 6-18 metų vaikai, paaugliai, jų buvo klausiama būtent apie psichologinę būklę. 

„Vaikai ir jaunuoliai yra prisipažinę galvoję apie savižudybę. Labai svarbu užtikrinti psichologinę paramą, taip pat tokias sąlygas kaip švietimas, kad vaikas neturėtų ilgalaikių pasekmių. Jie – ypatingai pažeidžiama grupė“, – perspėja ekspertė. 

Palapinių miesteliai, anot jos, gali būti tik trumpalaikė priemonė, tačiau ateičiai reikėtų ieškoti kitų sprendimų. Integruoti, anot jos, daug tikslingiau, nes tuomet žmogus, potencialiai galintis vėliau gauti prieglobstį Lietuvoje, vietos bendruomenėje bendrauja, kalba, mezga socialinius ryšius ir tai turėtų tik teigiamų aspektų. 

G. Blažytė siūlo išmokti pamokas iš tų šalių, kurios sulaukė didžiausio migrantų srauto, tarp jų – Graikija, Italija. 

„Tikrai negaliu pasakyti, kad ten kažkokie stebuklingi sprendimai, bet yra daugiau patirties, iš kurios galėtume mokytis. Bendrai reikia solidarumo, klausti, kalbėtis, žiūrėti, kaip sprendžiama. O jei žiūrėti bendrai prieglobsčio migraciją, gerasis pavyzdys būtų Švedija, Skandinavijos šalys. Čia jau kias etapas, kur kalbama apie žmones, gavusius prieglobstį“, – teigia G. Blažytė. 

Lietuva jau sulaukė palaikymo ir naudingų konsultacijų ir iš kaimyninių, bei tolimesnių Europos valstybių, kurios turi daugiau patirties sprendžiant migrantų problemą. „Patirties galime pasisemti ir iš Vengrijos, ir iš Graikijos, ir iš Vokietijos. Su šiomis šalimis bendradarbiaujame ir konsultuojamės ekspertiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, Graikija taip pat susiduria su migrantais iš Irako, ypač daug jų buvo 2016-2017 m. Anot jų, jie koncentruoja dėmesį į sustiprintą apsaugą, taip pat glaudžiai bendradarbiauja su Italijos ir Prancūzijos tarnybomis“, – teigia VRM. 

ES šalys problemą sprendžia skirtingai 

MRU profesorė L. Jakulevičienė sako, kad 2015–2016 m. Europos Sąjungai susidūrus su stipriai išaugusia migrantų ir pabėgėlių banga skirtingos valstybės reagavo skirtingai. 

Pavyzdžiui, Vokietija vykdė „atvirų durų“ politiką, tuo tarpu Vengrija taikė itin griežtas priemones, statė tvoras pasienyje už 400 mln. eurų, taikė masinį sulaikymą, įvedė įvairius barjerus prieglobsčio prašymų pateikimui, kartu su kai kuriomis kitomis ES valstybėmis teisėsi su Europos Sąjungos institucijomis dėl nepritarimo prieglobsčio prašytojų privalomų kvotų įvedimui  ir pan., dėl ko iki šiol sulaukia jai nepalankių Europos Žmogaus teisių teismo bei Europos Sąjungos teisingumo teismo sprendimų, patyrė didelį tarptautinės bendruomenės pasmerkimą. 

„Šis pavyzdys dabar bandomas pakartoti Lietuvoje priėmus Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimus, nors ir patobulintus, bet menkai besiskiriančius. Oficialiai Lietuvoje minimas migracijos valdymo pavyzdys, kuris padėjo reikšmingai sumažinti migrantų skaičių Vengrijoje. Su šio pavyzdžio sėkme, net ir pripažįstant skaičių sumažėjimą, sunku sutikti, nes jis neatitinka nei mūsų konstitucinių vertybių saugoti žmogaus teises, nei įsipareigojimų tarptautinėje bendruomenėje“, – sako ekspertė. 

Pasak L. Jakulevičienės, Graikijos situacija buvo itin specifinė, nes jai turint išorinę ES sieną teko didžiausias krūvis valdyti neproporcingai jų sistemų gebėjimams išaugusius srautus. 

„Todėl Graikijai paramą teikė ir iki šiol tebeteikia ES institucijos – Graikijos salose Graikijos pareigūnams talkina kitų ES šalių pareigūnai ir ES institucijų darbuotojai, veikiantys po Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO) vėliava. Akivaizdu, kad suvaldyti migracijos mastus patiems graikams nebuvo jokių galimybių“, – teigia ji. 

Anot MRU profesorės, daugelyje ES valstybių taikoma integracijos politika yra kritikuotina. Dažniausiai integracija taikoma tik tiems, kam leidžiama pasilikti šalyje. 

„Pavyzdžiui, daug kur integracija suprantama kaip integracija į darbo rinką, todėl dauguma ES šalyse gyvenančių migrantų dirba, tačiau vis tiek gyvena „getuose“, bendrauja tik su savo tautybės, kultūros žmonėmis. Nes per menkai skirta dėmesio į socialinių ryšių, kurie turbūt geriausiai ir atspindi tikrąją integraciją į visuomenę ar bent jau jos tvarumą, kūrimą, jų skatinimą“, – sako ji. 

Siūlo rasti sau tinkamą modelį 

Pasak L. Jakulevičienės, neintegruoti asmenys, ar jie būtų užsieniečiai, ar neįgalieji, ar iš įkalinimo įstaigų, ar kiti, susiduriantys su integraciniais sunkumais, visuomet yra sunkus atvejis tiek jiems patiems, tiek ir bendruomenėms, todėl ir svarbu integracines priemones numatyti kuo anksčiau ir ją vykdyti įtraukties būdu. 

„Norisi akcentuoti, kad geriausia, kai kiekviena valstybė suranda jai tinkamiausią modelį laikantis minimalių bendrų taisyklių, dėl kurių tarptautinė bendruomenė susitarė. Blogiausias atvejis turbūt tuomet, kai bandoma perkelti tam tikrą modelį ar dar blogiau – kažkokį jo fragmentą, ištrauktą iš konteksto. Toks modelis, veikiantis kitoje valstybėje, jos kontekste gali būti sėkmingas, o neįvertinus visų aplinkybių toks replikavimas kartais kitur gali būti ir žalingas. 

Deja, oficialioje retorikoje vis dar sutinkame pateikiamų argumentų, kad juk tai suveikė Vengrijoje, taip daro norvegai ir pan., bet labai dažnai tokie fragmentai iš kitur, panaudoti pateisinti galbūt ne tinkamiausias priemones pas mus, neretai sukelia daugiau žalos nei naudos“, – komentuoja ji. 

Sprendžiant migrantų klausimą, pasak MRU profesorės, turbūt svarbiausia vadovautis požiūriu, kad žmogaus teisės nėra pageidavimų meniu – saugosime tik savas, bet galime pažeisti kitų. Toleruodami užsieniečių teisių pažeidimus, anot pašnekovės, menkiname ir bendrą žmogaus teisių padėtį savo šalyje, o kartu ir savo pačių teises. 

Graikijos pavyzdys: negailestinga kritika 

Žmogaus teisių teisininkė, advokatė, dirbanti su prieglobsčio prašytojais ir pabėgėliais Graikijoje, Katerina Tsapopoulou įtraukiosios žurnalistikos platformai „Bendra“ teigė, kad per pastaruosius dvidešimt metų, ypač nuo pirmo masinio pabėgėlių antplūdžio per rytinę sieną, visos Graikijos vyriausybės bandė rasti sprendimus migracijai, bent laikinumo sąlygomis (tranzito šalis) arba kai kuriomis „invazijos“ sąlygomis. 

„Tarnaujant siaurai mąstančiai ir silpnaregei vidaus politikai ir savo rinkėjams sukuriama ilgalaikė neigiamo poveikio situacija. Apibendrinant tai išskirčiau svarbiausias problemas: ES lėšų paskirstymas sienos apsaugai, o ne priėmimo sąlygoms; atgrasymo politika (pvz., apribotos galimybės pasinaudoti prieglobsčio procedūromis); integracijos politikos trūkumas; netolerancija migrantų ir pabėgėlių atžvilgiu“, – komentuoja ji. 

Kitaip tariant, Graikija, jau 20 metų bandanti tvarkytis su dideliais migrantų srautais, lieka prie starto linijos, beveik kasmet išradinėdama tai, kas jau išrasta, ir rodydama, kad nėra aiškios politikos ir politinės valios nuosekliai spręsti šią situaciją.

Anot teisininkės, Graikija prarado galimybę spręsti globalią problemą, diskutuodama ES lygiu, ir sąmoningai pasirinko tapti Europos žmonių sielų „sandėliu“ (ES-Turkijos susitarimas) mainais į ES skiriamus pinigus. K. Tsapopoulou teigia, kad Graikijos vyriausybė praranda kontrolę, neprisiima jokios esminės atsakomybės. Migrantų padėtis Graikijoje, pasak jos, dar labiau pablogėjo 2019-aisiais, nes vyriausybė ne tik viešajame diskurse remia „orbanizmą“ (migrantams nepalanki Vengrijos premjero Viktoro Orbano retorika, – red. past.), bet ir pabėgėliams suteikia netinkamas ar net neįmanomas gyventi sąlygas. 

K. Tsapopoulou sako, kad migrantų integracija – ilgalaikis procesas, kurio negalima vykdyti pasitelkus atgrasymo politiką, ilgesnį sulaikymą uždarose stovyklose, ribojant (jei tokia yra) prieigą prie teisinių, socialinių ir medicinos paslaugų ne tik miesto struktūroje, bet ir nebendraujant su vietos bendruomene. 

Ji taip pat kritikuoja ir Graikijos teisinę sistemą, kuri nepalanki migrantams: „Teisinė bazė suteikia ribotą (jei tokia išvis yra) apsaugą žmonių poreikių užtikrinimui, priimant konservatyvius, masinius ir apibendrintus atmetimo sprendimus“. 

Pasak ekspertės, daugelis pažeidžiamų pabėgėlių (pvz., kankinimų aukos, neįgalieji ir lėtinėmis ligomis sergantys asmenys) iš stovyklų Egėjo jūros salose perkeliami į laikinas NVO vadovaujamas prieglaudas žemyne, iš kur jie išmetami iškart po prieglobsčio prašymo priėmimo ar atmetimo. Anot jos, dokumentai (tiems, kuriems suteikta apsauga) yra tuščias apvalkalas, nes jie neužtikrina jokių teisių (pvz., į išsilavinimą, darbą, sveikatos apsaugą) ir bet kokiu atveju integracija negali įvykti akimirksniu, vos gavus bet kokį pranešimą, o tų žmonių gyvenimas iki tos akimirkos lieka sustojęs.  

„Atmesti prieglobsčio prašytojai ir tie, kuriems suteikta apsauga, lieka benamiai, glaudžiasi bendruose apartamentuose arba šiuo metu išvežami į uždaras stovyklas, kol laukia deportacijos, kuri dažnai neįmanoma. Sukuriamas dar vienas užburtas ratas, kuriame sukasi žmonės be dokumentų, neišsiunčiami ir nematomi“, – sako ekspertė. 

Pasak jos, vienas pagrindinių dabartinės vyriausybės prioritetų – kuo daugiau ir kuo greičiau migrantų išsiųsti. 

„Akivaizdu, kad viskas dar migločiau tapo dėl pandemijos ir oficialių sienų uždarymo, ypač su Turkija, įgyvendinant readmisijas pagal 2016-ųjų ES ir Turkijos susitarimą. Nuo 2007-ųjų nacionalinės ir tarptautinės NVO, tarptautinė žiniasklaida, dokumentavo migrantų stūmimo atgal situaciją prie Graikijos sausumos ir jūros sienos su Turkija. Ši praktika dar labiau eskaluojama nuo 2019 metų. O štai vyriausybė pateikia tai kaip sėkmingą migrantų srautų valdymą“, – sako ji. 

K. Tsapopoulou sako, kad Graikijai tinka posakis, jog „dėl kiekvieno (galimo) sprendimo Graikija turi problemų“. Tai reiškia, kad niekada nebuvo rimtos politinės valios tinkamai, racionaliai spręsti migracijos klausimus, t. y. kad pabėgėliai ir priimančioji bendruomenė iš to laimėtų. 

Jos teigimu, migracija visuomet buvo laikoma ta tema, kuri gali išrinkti ar „nuversti“ vyriausybes, ir per pastaruosius du dešimtmečius tuo atitinkamai naudojosi visos vyriausybės. 

„Pabėgėliai visada pateikiami kaip „našta“, o ne kaip galimybė kultūriškai, finansiškai, socialiai praturtinti ir sustiprinti visuomenę. Todėl, mano nuomone, negalime kalbėti apie sprendimus, kai nėra politinės valios, bet įgyvendinama politika, kurios esmė – toliau slopinti pabėgėlių ir migrantų teises“, – sako ji. 

Anot ekspertės, Graikija turi turėti „teisinius šarvus“, kurie garantuotų trumpalaikę ir ilgalaikę socialinę sanglaudą, taiką ir tvarumą. Šiuo metu, pasak jos, tai Graikijai nepasiekiamas tikslas. Ypač pandemijos metu pabėgėliai tam tikra prasme esą tarnavo kaip „jūrų kiaulytės“, skirtos eksperimentams, buvo įgyvendinama griežta uždarymo politika. 

Jos teigimu, Europoje nėra pabėgėliams „pažadėtosios žemės“, sunku lyginti skirtingus kontekstus. 

K. Tsapopoulou vertinimu, jau dabar aišku, kad išcentrinė jėga įtvirtino dviejų greičių (gal net trijų) ES valstybes nares.  Tos šalys, kurios turi ES išorines sienas su šalimis, iš kurių plūsta pabėgėliai ir migrantai (Graikija, Bulgarija, Italija, Ispanija) tarnauja kaip Europos migracijos „molas“ ir reprezentuoja panašias problemas, kurias patiria vykdydamos savo politiką migrantų atžvilgiu. 

Toliau yra Višegrado šalių grupė (Čekija, Slovakija, Vengrija ir Lenkija), kuri yra lyg „apsauginis griovys“ Vakarų Europos šalims ir saugo jas, kad į jas neplūstų migrantai, norintys ten patekti. Ir galiausiai Šiaurės Europos šalys, kurios išdidžiai gali vadintis „pažadėtaja žeme“ ir yra labiausiai gerbiančios ES ir tarptautinę teisę. 

K. Tsapopoulou išskiria penkis svarbius principus, kurių laikantis, jos manymu, migracijos problemos ES mastu būtų geriau sprendžiamos:

ES buvo paremta teise. Kuo labiau atsiribosime nuo to, tuo labiau stebėsime akivaizdžius žmogaus teisių pažeidimus, smurtą, skirtumus tarp ES valstybių. „Žmogaus teisės“ ir „ES solidarumas“ nėra kažkokios neaiškios idėjos ir sąvokos, kurias mes galime taikyti tik tada, kai mums patinka. Todėl sprendimai slypi jau esamuose „teisiniuose šarvuose“, kurių turėtume nuolat reikalauti – kad jie būtų nuolat gerbiami ir palaikomi vietos, regionų ir ES lygiu.

Taip pat svarbu prisimti atsakomybes už nacionalines ir ES institucijas, ypač tada, kai karaliauja nebaudžiamumas, kai leidžiama jam atsirasti, kai sukuriama situacija, iš kurios nebeįmanoma grįžti. Teisės viršenybė ir įsipareigojimas užtikrinti nacionalinių ir ES valdžios institucijų atsakomybę turėtų būti mūsų bendro sprendimo dalimi. 

Naujausia Graikijos istorija – 2015-2016 metai, kai buvo didžiausias migrantų antplūdis, aiškiai parodė, kad realistiški, tvarūs ir įgyvendinami sprendimai dažniausiai kyla iš apačios, iš žmonių. Kai nacionalinėms ir ES valdžios institucijoms nepavyksta, žmonės pasiūlo neatidėliotinus sprendimus, teikia pagalbą, paramą, paslaugas ir nustato geriausią praktiką, o kai kuriais atvejais jiems net pavyksta pakeisti politiką. Neturėtume laukti, kol valdžia pateiks sprendimus, turėtume aktyviai dalyvauti juos formuojant. Be to, labai svarbu apsaugoti žmogaus teisių gynėjus, kurie Graikijoje ir kitur šiuo metu po padidinamuoju stiklu ir yra taikinys. Sprendimai turėtų būti orientuoti į žmogaus teises. 

Orbanizmas, kuris visoje Europoje dokumentuojamas įvairiomis formomis ir kontekstais, turėtų priversti mus susimąstyti, ar jis teikia kokį ilgalaikį „palengvėjimą“ ir saugumo jausmą. Šiuo metu jis dažniausiai taikomas migrantų ir pabėgėlių atžvilgiu, bet ar mes patys galime gyventi tokiomis sąlygomis? 

Vienas pagrindinių principų, kurio Graikijoje nuolat moko ir primena apie jį dirbant žmogaus teisių srityje, – išlikti žmogumi. Stebina ir liūdina tai, kad Europoje mes nejaučiame gėdos dėl to, ką matome, skaitome. Mes priimame tai, kad su kitais žmonėmis jūroje, pasienyje ir stovyklose elgiamasi kaip su džiuto maišais  mūsų vardu ir mūsų „labui“. Išlikti žmogumi yra tiksliausias kompasas naviguojant po šią sudėtingą globalią migracijos problemą. 

Lygiuotis turėtume į Skandinavijos šalis

Pasak Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovės Ž. Lukšytės, geriausiai su migrantų srautais (2015-2016 m.) susitvarkė tos šalys, kurios nuo pat pradžių ėmėsi spręsti problemą, steigdamos mažesnius apgyvendinimo centrus atskiruose regionuose bei aktyviai įtraukė į procesus savivaldybes. Pavyzdžiui, Suomija 2015 metais per penkis mėnesius perėjo nuo 6 priėmimo centrų, kuriuos turėjo iki tol, iki 100 priėmimo centrų visoje šalyje. 

„Centrai buvo atiduoti administruoti Suomijos migracijos tarnybai, savivaldai, nevyriausybinėms organizacijoms. Valstybė skyrė papildomus finansus tiek centrų įkūrimui, tiek personalui, tiek paslaugoms“, – komentuoja ji. 

Anot Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovės, centrai buvo nedideli, juose buvo apgyvendinama 200-500 žmonių, jie buvo išdėstyti didžiojoje dalyje šalies teritorijos. Atskirai apgyvendinti nelydimi nepilnamečiai, atskirai apgyvendintos šeimos. Centrai buvo skirtingo tipo ir skirtingo dydžio, bet buvo užtikrinamas tas pats priėmimo sąlygų standartas.

„Kas dar paminėtina, kad Suomijoje visų prieglobsčio prašytojų laisvė judėti nebuvo ribojama, o į pagalbą migrantams įsitraukė vietinės bendruomenės (nors taip pat iš pradžių būta tam tikrų įtampų)“, – atskleidžia pašnekovė. 

Pasak jos, didelis dėmesys buvo kreipiamas ne tik apgyvendinimo sąlygoms (palapinės buvo naudojamos tik kaip laikinas sprendimas vasaros sezonu), bet ir kitoms paslaugoms: socialinės ir sveikatos paslaugos (kiekviename priėmimo centre dirbo slaugytojai, kurie nukreipdavo aukštesnio lygio paslaugoms į sveikatos priežiūros institucijas), buvo organizuojamos informacinės sesijos užsieniečiams; teikiama teisinė pagalba. 

„Integracijos etape Suomijoje (analogiškai ir kai kuriose kitose Skandinavijos šalyse – pavyzdžiui, Švedijoje) taip pat į procesus gerokai labiau įtraukta savivalda – tai didelis skirtumas nuo Lietuvos“, – teigia Ž. Lukšytė. 

Anot jos, galimai dėl to, kad Lietuvoje iki šiol pabėgėlių srautai buvo itin maži, integracijos procesas vykdavo (ir tebevyksta) itin centralizuotai – tuo rūpinasi valstybinės institucijos bei atskiros NVO (pavyzdžiui, Lietuvos Raudonasis Kryžius). Na, o savivaldybės beveik neįtrauktos į užsieniečių integravimą. Tai iš dalies, pasak jos, lemia ir dabartinę kai kurių savivaldybių reakciją. Skandinavijoje savivaldybės vaidina itin stiprų vaidmenį integruojant užsieniečius, ir tai veikia kur kas efektyviau. 

„Taigi, reziumuojant, iš kurių šalių Lietuva galėtų pasisemti patirties valdant situaciją su migrantais, turbūt labai toli ieškoti nereikėtų – tai būtų Skandinavijos šalys, kurios panašesnės į Lietuvą tiek savo klimatu, tiek dydžiu (jei lygintume su Pietų Europos valstybėmis), o be to, sąlyginai neblogai susitvarkė su dideliais migrantų srautais 2015–2016 metais, kai visa Europa patyrė didelį migracijos antplūdį“, – apibendrina Ž. Lukšytė.