Receptas – dvidešimt eurų

Vilniečio Tomo (vardas pakeistas) istorija rodo, kad priklausomybė nuo vaistų yra tokia pat pavojinga kaip ir kitos. Tomas yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, dirba dinamišką, kūrybišką darbą, turi du vaikus. Norėdamas įveikti priklausomybę nuo alkoholio, vyras kreipėsi į psichiatrą, o šis jam pasiūlė medikamentinį gydymą. Vertindamas iš šiandienos perspektyvos Tomas sako, kad absurdiška vieną priklausomybę psichoaktyviosioms medžiagoms gydyti kitomis psichoaktyviomis medžiagomis, tačiau anuomet jis buvo linkęs pasitikėti medikais. 

„Iš pradžių nesupratau, kad esu priklausomas nuo vaistų. Priklausomybė pasireiškia nuolatiniu melu sau ir aplinkiniams, manipuliacijomis su aplinka ir pačiu savimi. Nukentėjo praktiškai visos mano gyvenimo sritys. Prasidėjo nemalonumai darbe, kankino perdėtas nuolatinis irzlumas, nepasitenkinimas viskuo, konfliktai šeimoje, galiausiai eismo įvykis, kuris buvo inspiruotas to, kad buvau apsvaigęs nuo vaistų“, – prisimena Tomas. Kai priklausomybė buvo stipriai pažengusi, Tomas per dieną išgerdavo penkias tabletes raminamųjų ir apie 10–12 tablečių „Klonazepamo“. Tokias dozes jis vadina narkomano lygiu. 

Gauti tiek vaistų priklausomybei tenkinti turėtų būti sudėtinga, bet Tomas rado išeitį. 2016 m. Vilniuje susirado privačiai dirbantį psichiatrą, kuris išrašydavo tiek vaistų, kiek Tomui reikėjo, o už vieną receptą imdavo po dvidešimt eurų. „Įsivaizduokite tokį vaizdą. Jis sėdi vienoj stalo pusėj, aš kitoje, ir prieš mane kokie aštuoni ar dešimt receptų. Ir jis man rodo: ten yra atskirai datom surašyta ir kiekiais. Kad nepadauginčiau pirkti vaistinėje vienu metu, jis man ant receptuko kitoj pusėj užrašydavo, kada su kokiu eiti. Kad nesukelčiau kažkokių įtarimų. Reikėdavo pirkti skirtingose vaistinėse. Aš visada būdavau aprūpintas medžiaga, nuo kurios buvau priklausomas“, – pasakoja vyras, dešimt metų kentėjęs nuo šios priklausomybės.

Priklausomybę sukeliantys vaistai pernelyg prieinami

Julija (vardas pakeistas) gyvena nedideliame Utenos apskrities miestelyje. Čia turi šeimą, jaukius namus, draugų, įtemptą, bet mėgstamą darbą. Kad yra priklausoma nuo „Lorafeno“, psicholeptikų grupei priskiriamo vaisto, ji suprato, kai kelias dienas iš eilės pamiršo išgerti vakarinę tabletę. Moteriai pasidarė negera, ėmė drebėti rankos, grįžo anksčiau kankinusios negatyvios mintys. Jau penkerius metus kasdien ji išgeria keturias tabletes: „Venaflaksiną“, „Olanzapiną“, „Litį“ ir „Lorafeną“. Šie vaistai jai skirti gydyti depresiją, nerimą, nemigą.

Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, daugiau nei 4 procentai Lietuvos gyventojų kasdien vartoja benzodiazepinų grupei priskiriamus vaistus. Šis skaičius kasmet mažėja, tačiau Lietuva išlieka tarp daugiausiai šios grupės vaistų suvartojančių šalių, o bendra.lt atliktas tyrimas, apie kurį papasakosime kitame tekste, rodo, jog vaistų galima įsigyti nelegaliai – šie atvejai statistikoje neatsispindi. 

Ilgametę darbo patirtį turintis uteniškis psichologas Juozas Kairys atkreipia dėmesį: psichikos ligos apskritai turėtų būti gydomos ne vaistais, o terapija. „Deja, pas mus, susidūrus su psichologinėmis problemomis, nebūtina kreiptis į psichologą. Žmogus ateina pas psichiatrą, pasiguodžia, ir jam išrašomas receptas“, – specialisto manymu, psichikos ligoms gydyti skirti vaistai išrašomi pernelyg lengvai. Didelė problema ir tai, kad Ligonių kasų finansuojama psichologinė pagalba nėra ilgalaikė.

Julija norėtų psichoterapijos, tačiau miestelyje, kuriame ji gyvena, tokia pagalba neteikiama, o važinėti į miestą būtų sudėtinga. „Gulėdama ligoninėje esu mačiusi, kaip sunku išeiti iš priklausomybės. Norėčiau nebevartoti vaistų, tačiau nedrįstu nutraukti, nes be jų aš nenusiraminu, ir nenoriu vėl patirti tos blogos būklės, nerimo, minčių apie savižudybę“, – atvirauja ji.

Tapti priklausomu lengva, išgyti – sudėtinga 

Priklausomybę nuo vaistų psichologas J. Kairys įvardija kaip itin opią problemą ir vieną specifiškiausių plačioje priklausomybių grupėje. „Dėl žmogaus organizmo ir psichikos individualumo nėra nė vieno vaisto, apie kurį būtų galima pasakyti, kad jis nesukelia priklausomybės. Kalbant apie psichikos ligoms gydyti skirtus vaistus, vienas pavojingiausių yra „Ksanaksas“, – pasakoja specialistas.

Psichologas pasakoja, kad ši priklausomybė, kaip ir kitos, formuojasi pamažu. Dažniausiai iš pradžių žmogus netgi nevartoja visos paskirtos dozės – geria po pusę, netgi po ketvirtį tabletės ir tai ne kiekvieną dieną. Kai organizmas pripranta prie vaistų, dozę tenka didinti. J. Kairio teigimu, formuojasi ne tik fiziologinė, bet ir psichologinė priklausomybė. O kai žmogus tampa priklausomas, gijimo kelias yra ilgas ir komplikuotas. Kaip paveikiausią gijimo priemonę jis įvardija anonimines savitarpio pagalbos grupes. Deja, regionuose tokių specializuotų grupių nėra.

Prie priklausomybės formavimosi prisideda iš senų laikų likęs įsitikinimas, kad tabletė gali padaryti stebuklus, ir tą stereotipą, sako psichologas, išnaikinti sudėtinga: „Kokio išsilavinimo ir amžiaus žmogus bebūtų, koks negalavimas jį beištiktų, jis imasi paprasčiausio kelio – išgeria tabletę. Tarkime, žmogus jaučia nerimą arba serga depresija. Išgėrė tabletę ir kelias valandas jaučiasi gerai. O iš tiesų mes net nežinome, kiek tai yra medikamento poveikis, kiek – placebo efektas“, – teigia psichologas. J. Kairys vertina griežtai: gydyti depresiją vaistais penkerius, dešimt ar dar daugiau metų nėra normalu. 

Priklausomybė suardo šeimas, socialinį gyvenimą

Sveikatos apsaugos ministerijos Psichikos sveikatos skyriaus patarėja Marija Oleškevičienė nurodo, kad benzodiazepinų išrašymas yra ribojamas, o medikams vyksta mokymai, kaip atpažinti nerimo, depresijos apraiškas ir kaip taikyti šių vaistų mažinimo rekomendacijas. 

2020–2022 m. apmokyti 2137 šeimos gydytojai. Specialistė informuoja, kad po rekomendacijų įsigaliojimo ministeriją dažnai pasiekia skundai, jog gydytojai nebeišrašo šios grupės vaistų.

Tačiau šiaulietės Ramintos (vardas pakeistas) istorija liudija, kad būna ir taip, jog gydytojai, ilgus metus pacientus gydę vaistais, nerekomenduoja jiems mažinti ar nutraukti vaistų vartojimo. „Man buvo diagnozuota potrauminė depresija, ji prasidėjo po labai baisaus įvykio, ir, kaip sakė gydytoja, reikėjo mane bukinti, todėl skyrė vaistų. Kai vieni nustodavo veikti, juos pakeisdavo kitais“, – dalijasi pašnekovė. 

Moters priklausomybę gilino tai, kad gydytoja netikėjo pasireiškiančiais šalutiniais požymiais ir neigė, jog vaistai gali sukelti priklausomybę, o kai Raminta nusprendė nutraukti vaistų vartojimą, gydytoja stebėjosi: kam jai to reikia? Šiandien jau keturi mėnesiai, kai moteris gyvena be vaistų ir yra apsisprendusi psichikos sveikatos centre lankytis pas psichologą, tačiau kartais savijauta būna tokia prasta, jog vis dar jaučia sunkiai įveikiamą potraukį vėl išgerti tabletę. Ilgametis antidepresantų vartojimas jos gyvenime paliko nebeišbluksiančias žymes: Ramintai diagnozuotas bruksizmas, sausų akių sindromas, blefarospazmas. „Vaistai buvo skirti gydyti depresiją, bet dėl šių ligų depresija tik dar gilesnė. Anksčiau labai mėgau skaityti knygas, bet dabar tai tapo sudėtinga“, – sako Raminta. 

Sveikimo keliu bando žengti ir Tomas, tačiau pripažįsta – net po trejų metų reabilitacijos kasdien privalo išlikti budrus. „Reikia kasdienių pastangų, kad likčiau ilgalaikėj remisijoj. Esu įvairių anoniminių draugijų narys: anoniminių alkoholikų, anoniminių narkomanų ir dar kelių. Darbas su savimi jau tapo kasdienybe, norma“, – pasakodamas apie priklausomybę nuo vaistų, Tomas kalba ir apie stigmą, su kuria susidūrė asmeniškai (jo ligą skeptiškai vertino net kai kurie medikai, didelė visuomenės dalis tai laiko ne liga, o apsileidimu, charakterio silpnumu), ir apie tai, kad priklausomo žmogaus neįmanoma išgelbėti, jei šis pats to nenori. 

„Draugai ir artimieji mano priklausomybę pamatė anksčiau už mane. Tai tarsi taisyklė, kad priklausomasis apie priklausomybę sužino paskutinis. Iš artimos aplinkos buvo ir grasinimų, ir paskatinimų, motyvavimų, bet niekas neveikė. Su priklausomu žmogumi reikia kitaip. Pavadinkime tai atsakingos meilės priemonėmis. Jei myli savo artimąjį, turi jo nebegelbėti: nei nuo policijos, nei darbe. Reikia palikti priklausomybės pasekmes ir atsakomybę už tas pasekmes jam pačiam“, – tęsia jis. Viena iš skausmingiausių pasekmių Tomui – iširusi šeima ir nutrūkęs ryšys su vaikais. 

Pasekmės gali būti tragiškos

Kartą per savaitę, ketvirtadienį, Vilniuje socialinio centro „Kryžiaus namai“ į savitarpio pagalbos grupę „Anoniminiai tabletininkai“ renkasi nuo vaistų priklausomi žmonės. Jie taip bijo, kad paslaptis apie jų priklausomybę išaiškės, jog net grupės susitikimuose kai kurie prisistato išgalvotais vardais. Nuo vaistų priklausomų žmonių judėjimas prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose 1972 metais. Pirmąją savitarpio pagalbos grupę įkūrė Anoniminių alkoholikų draugijos nariai Niujorke. Vilniuje veikianti grupė yra vienintelė ne tik Lietuvoje, bet ir, kaip pasakoja vienas iš grupės narių Petras (vardas pakeistas), vienintelė Baltijos šalyse. „Anoniminių tabletininkų“ grupė Vilniuje veiklą pradėjo prieš šešerius metus, ją įkūrė nuo sunkios priklausomybės psichotropiniams vaistams kentėjęs žmogus. 

Petras, apžvelgdamas grupės narių istorijas, išskiria kelis kelius, vedančius į priklausomybę. Pirmasis ir bene dažniausiai pasitaikantis – patirtys augant disfunkcinėse šeimose. Žmonės, vaiksytėje matę tėvų konfliktus, priklausomybes, susidūrę su smurtu, suaugę negali susigyventi su šiais patyrimais, todėl kreipiasi į psichiatrą, kuris išrašo vaistų. Kitas kelias – sunkūs dabarties išgyvenimai: artimųjų netektys, pajamų šaltinio praradimas, skyrybos. Šiuo atveju žmogus irgi kreipiasi į psichiatrą, jam paskiriamas gydymas vaistais. Trečias kelias – kai kurie žmonės, jų daugiau tarp jaunimo, vaistus vartoja norėdami apsvaigti. Ilgainiui tai perauga į priklausomybę. 

Šiltuoju metų laiku „Anoniminių tabletininkų“ grupėje susirenka apie šešis žmones, rudenį, žiemą šis skaičius išauga iki dešimties. Siekiant, kad pagalba būtų prieinama ir regionuose, sudaryta galimybė į susitikimus jungtis nuotoliu. Grupėje kiek daugiau moterų nei vyrų. Vidutinis narių amžius – 30–40 metų, bet yra ir kiek vyresnių, yra ir dvidešimtmečių. Petras taip pat eina sveikimo keliu: „Mano ligos simptomai – nerimas, nemiga – jau buvo dingę, bet nebegalėjau nutraukti vaistų vartojimo.“ Pasak Petro, kai priklausomo žmogaus organizmas pradeda toleruoti vaistus, pasekmės gali būti tragiškos: žmogus per dieną gali suvartoti mėnesio raminamųjų ar migdomųjų dozę, o tai gresia mirtimi. Ne vienas grupės narys liudijo: norimų vaistų nesunkiai įsigydavo internete, vadinamojoje juodojoje rinkoje. 

Rizikos grupė – paaugliai

Statistika rodo, kad žmonių, kuriems nustatomi psichikos ir elgesio sutrikimai dėl raminamųjų ir migdomųjų medžiagų vartojimo, Lietuvoje kasmet daugiau. Skaičiaus augimą, kaip nurodo Sveikatos apsaugos ministerijos Psichikos sveikatos skyriaus patarėja M. Oleškevičienė, gali lemti ir pagerėjusi diagnostika, didesnis gydytojų, visuomenės dėmesys ilgalaikio vaistų vartojimo problemai bei tai, kad mažėja psichikos sveikatos stigma ir vis daugiau žmonių kreipiasi pagalbos. 

„Išlieka susirūpinimas dėl nemedikamentinio receptinių vaistų vartojimo įpročių tarp paauglių. Lietuvoje kas penktas Alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo Europos mokyklose  tyrimo dalyvis (15–16 m. amžiaus) nurodė, kad bent kartą gyvenime yra vartojęs raminamųjų ar migdomųjų vaistų, nepaskyrus gydytojui; dažniau vartoja merginos. Tyrime dalyvaujančių šalių vidurkis yra 6,6 proc. Prastesnė situacija tik Slovakijoje ir Latvijoje, kur atitinkamai raminamuosius ar migdomuosius vaistus nepaskyrus gydytojui bent kartą per gyvenimą vartojo 23 proc. ir 22 proc. paauglių“, – sako M. Oleškevičienė.

Reaguodama į per didelio psichotropinių vaistų vartojimo ir priklausomybės nuo šių vaistų problemas, Sveikatos apsaugos ministerija įtraukė šiuos klausimus į Nacionalinę narkotikų, tabako, alkoholio kontrolės, vartojimo prevencijos ir žalos mažinimo darbotvarkę iki 2035 m. ir į Sveikatos apsaugos ministerijos pažangos priemones, kurias įgyvendinant būtų numatytos prevencinės ir komunikacinės veiklos su tikslinėmis grupėmis.

Specialistė komentuoja, kad pirmas žingsnis sveikstant nuo priklausomybės vaistams yra abstinencijos gydymas, kuris gali užtrukti iki 20 ar daugiau dienų. Po abstinencijos gydymo rekomenduojama tęsti gydymą stacionarinėje Motyvacinėje terapijoje (15 lovadienių) arba stacionarinėje Minesotos programoje (28 dienos).  Po šio gydymo kurso rekomenduojama lankytis Psichikos sveikatos centre arba lankyti anonimines savitarpio pagalbos grupes. M. Oleškevičienė teigia, kad be medikų pagalbos priklausomybę vaistams kontroliuoti yra beveik neįmanoma.

Perduoda viltingą žinią

Kad ir kokia sunki liga yra priklausomybė nuo vaistų, kad ir kaip lengva ja susirgti, Petras perduoda viltingą žinią: galimybių pasveikti yra, o „Anoniminių tabletininkų“ grupė gali būti puikus atspirties taškas. Žmonės čia nesmerkia vieni kitų, supranta, o dalydamiesi asmeninėmis patirtimis įkvepia. „Anoniminių tabletininkų“ veikimo principas primena Anoniminių alkoholikų grupes: čia irgi vadovaujamasi Dvylikos žingsnių sveikimo programa. 

Labai svarbus yra pats pirmasis žingsnis: „Žmonės, sergantys priklausomybe, tai neigia. Pirmasis žingsnis yra sau pačiam pripažinti, kad esi priklausomas nuo vaistų, negali be jų gyventi, negali kontroliuoti jų kiekio ir tavo gyvenimas dėl to tapo nevaldomas“, – pasakoja Petras. Grupės nariai asmeniniam naudojimui yra išsivertę knygą „Pills anonymous“, kurioje išsamiai aprašomi visi Dvylika žingsnių, pateikiamos priklausomybę nuo vaistų išgyvenusių žmonių istorijos. Taip pat knygoje pateikiami klausimai, padedantys įsivertinti, ar esi priklausomas nuo vaistų. Deja, oficialaus šios knygos, kuri padėtų daugeliui sergančiųjų, vertimo nėra. 

„Ši liga nugramzdina žmogų į visišką dugną ir Lietuvoje tai yra milžiniška problema. Žmonos palieka vyrus, vyrai – žmonas, prarandami darbai, griūva socialinis gyvenimas, žmogus gali sukelti pavojų sau ar kitiems, net pasukti į kriminalinį pasaulį – imtis nelegalios prekybos. Sveikimo kelias nėra lengvas, būna atkryčių, paslydimų, sergančiųjų nesupranta visuomenė, bet būdami kartu ir dalydamiesi savo jėgomis galime vieni kitiems padėti“, – neabejoja Petras. 

Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES ir „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstos kritinio mąstymo laboratorijos“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo (APF), finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, projektus. 

Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.