Su fotoaparatu rankose prieš ašarines dujas ir gumines kulkas – kartvelės Mariam istorija

Kalbėdama apie savo požiūrį į protestus, Mariam užsimena, kad anksčiau buvo labai dažna jų dalyvė, tačiau galiausiai nustojo į juos vaikščiojusi.

„Turbūt nusivyliau tuo. Atrodo, bandydavome kažką pakeisti, bet nieko neįvykdavo. Ilgainiui tai labai išsekino ir demotyvavo“, – ankstesnę patirtį prisimena mergina.

Tačiau viskas pasikeitė po vieno protesto, kai į jį Mariam pasiėmė fotoaparatą.

„Pajutau kažkokią galią, savo balsą, kad galiu išreikšti poziciją ir palaikymą savo nuotraukomis. Tai suteikė motyvacijos ir stiprybės būti kartu su kitais, protestuoti.“

Iš protestų darytomis fotografės nuotraukomis dalijosi ne tik kai kurie Sakartvelo leidiniai, bet ir nemaža dalis užsienio žiniasklaidos. Mariam bando fiksuoti smurto įrodymus, kai prieš protestuotojus policija ir valdžios struktūros pareigūnai naudoja ašarines dujas, lazdas, tranko skydais ar blogiausiu atveju – ima šaudyti guminėmis kulkomis.

Valdžios institucijos neigia jas naudojančios, tačiau kai kurie protestuotojai randa šių kulkų. Net ir Mariam buvo šauta į galvą tokia kulka, kai ji fotografavo vieną iš protestų, tačiau šalmas apsaugojo nuo didesnių sužalojimų.

Pasak merginos, protestuose turi būti pasiruošęs viskam – niekada nežinai, ar jis bus taikus, ar peraugs į didesnius neramumus.

Fotografė net ir tokiomis akimirkomis bando derinti meną su reportažu visada stengdamasi būti kuo arčiau veiksmo, todėl jos nuotraukų centre – žmonės ir jų emocijos, detalės. Tai išskiria ją iš kitų vietinių fotografų, dokumentuojančių įvykius Sakartvele.

Vis dėlto šis pasiryžimas neretai turi ir savo kainą – kažkada vieno protesto metu pareigūnai nutaikė į ją vandens patranką ir ėmė purkšti stipria srove.

„Buvau tiesiog viena su fotoaparatu ir pamačiau, kad į mane, vieną merginą, kuri turi tik fotoaparatą rankoje, ima purkšti vandenį. Pasislėpiau už medžio, tačiau jie purškė toliau. Bandžiau apsaugoti fotoaparatą ir laukiau, kol tai baigsis“, – išgyvenimais dalijasi fotografė.

Tiek Mariam, tiek kitiems fotografams, žurnalistams, vaizdo operatoriams dalyvavimas protestuose yra lygiai toks pat nesaugus kaip įprastiems protesto dalyviams.

2021 metais tiek Sakartvele, tiek pasaulyje kilo pasipiktinimo banga paaiškėjus, kad per protestą prieš „LGBTQ+ Pride“ eitynes buvo sužalotas vaizdo operatorius Alexanderis Lashkarava, kuris nuo patirtų kaukolės lūžių mirė. Jis buvo užpultas eitynių oponentų. 

Remiantis „The Guardian“ straipsniu, vien 2019 metais riaušes malšinantys pareigūnai per protestus sužalojo 40 žurnalistų.

Mariam nerimas dėl savo saugumo atsiliepia ir kasdieniam jos gyvenimui. Net ir vaikščiodama  miesto gatvėmis, pasak jos, ji nuolatos galvoja apie praeivius, kurie galbūt yra pareigūnai, dalyvavę protestuose ir naudoję smurtą prieš taikius protestuotojus.

„Tu niekada nežinai, ar neprasilenki su jais gatvėje, nes per protestus policininkai dažnai dėvi kaukes. Nemanau, kad tai yra normalu, kai bijai vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, savo mieste. Ir apskritai po visų protestų patirčių nebepasitikiu policija. Jeigu jie muša žmones protestų metu, kaip jie gali ginti ir mums padėti įprastomis sąlygomis, kai prireikia jų pagalbos?“ – nusivylimo neslėpė mergina.

Prieš spalio 26 dieną vykusius Sakartvelo parlamento rinkimus Mariam tikėjosi, kad „Sakartvelo svajonės“ partija, esanti valdžioje, juos pralaimės ir šalis grįš į vakarietišką pusę. Šiuo metu Sakartvelas vis labiau dreifuoja ir suka rusijos link.

Priimtas „agentų įstatymas“, kuris yra bene identiškas priimtam rusijoje, siekia, kad visos nepriklausomos nevyriausybinės ir žiniasklaidos organizacijos, gaunančios daugiau kaip 20 proc. savo lėšų iš užsienio, privalomai užsiregistruotų kaip „organizacija, veikianti dėl užsienio valstybės interesų“.

Iškart po to imta svarstyti kitą įstatymą, kuris vadinamas rusiško stiliaus įstatymu dėl LGBTQ+ propagandos. Juo neva siekiama riboti tos pačios lyties asmenų santykių ir incesto propagandą švietimo įstaigose bei televizijos laidose. Šių metų rugsėjo 17 dieną šis įstatymas buvo priimtas. Šalies prezidentė Salome Zurabišvili grąžino įstatymą parlamentui, tačiau jo nevetavo. Spalio 3 dieną jį pasirašė parlamento pirmininkas Šalva Papuašvilis.

Nepaisant tarptautinių organizacijų kritikos, kad taip kėsinamasi į konkrečios grupės žmonių teises, siekiant jas apriboti, Š. Papuašvilis teigė, kad šiomis priemonėmis siekiama „stiprinti nepilnamečių ir šeimos vertybių, kurios yra pagrįstos moters ir vyro sąjunga, apsaugos mechanizmus“.

„Žinau tai, kad bet kokiu atveju paimsiu fotoaparatą į rankas ir išeisiu į gatvę, prie parlamento. Nežinau, kaip pasisuks rinkimai, bet nededu daug vilčių. Viliuosi, kad neturėsiu bėgti iš šalies. Jeigu jie („Sakartvelo svajonė“ – aut. past.) laimės rinkimus, nenorėsiu gyventi tokioje šalyje, kurioje negaliu elgtis, jaustis, gyventi taip, kaip noriu, – laisvai.  Atvirai sakant, nenoriu gyventi kaip rusijoje. Tai yra istorinis momentas, kurį, jeigu tik galėsiu, fotografuosiu“, – mūsų pokalbį užbaigia Mariam.

„Nepriklausoma žiniasklaida gali išnykti“

Mariam nėra žurnalistė – ji gyvena iš kito amato, tačiau drąsiai griebia kamerą, norėdama pasauliui parodyti tai, kas vyksta Sakartvele. 

Spalio 26 d. Sakartvele vykę parlamento rinkimai buvo vertinami kaip svarbiausi nuo pat šalies nepriklausomybės atgavimo. Gegužę Sakartvelo parlamentas atmetė prezidentės veto ir priėmė „užsienio agentų įstatymą“, tiesiogiai nukreiptą prieš nuo paramos teikėjų itin priklausomą spaudą. „Sakartvelo svajonė“ po rinkimų pažadėjo susidoroti su vadinamąja „kolektyvine“ opozicija, ir daugelis baiminasi, kad ši grėsmė apims ir opozicijai palankią žiniasklaidą.

„Mes Sakartvele dar niekada neturėjome tokių svarbių rinkimų. Po 33 nepriklausomybės nuo sovietų sąjungos metų mes vėl sprendžiame savo kryptį, savo orientaciją – arba vėl būsime rusijos provincija, arba įstosime į Europos Sąjungą (ES) kaip lygiateisė šalis. Ką ši „orientacija“ reiškia žiniasklaidai? Kad turėsime arba rusiškos, arba europietiškos krypties vyriausybę. O mes žinome, kokia yra žurnalistų padėtis rusijoje. Dešimtys jų buvo nužudyti arba privalėjo pasitraukti į užsienį. Likę ten nėra laisvi, nuolat bauginami, verčiami bėgti iš šalies. Žiniasklaidoje mūsų laukia dvi galimos ateities perspektyvos: nepriklausomybė, laisvė dirbti ir augti, profesionaliai tobulėti arba būti įbaugintiems, įkalintiems, nužudytiems, priverstiems bėgti ar prašyti prieglobsčio“, – sakė Nino Zuriašvili, nepriklausomos tiriamosios dokumentikos laidos „Studio Monitor“ vadovė.

Nepriklausomos naujienų svetainės „Netgazeti“ vyriausiasis redaktorius Nestanas Cecchladze tęsė, kad nepriklausomai Sakartvelo žiniasklaidai niekada nebuvo lengva, bet dabar padėtis ypač bloga. 

„Jei 2024 m. priimtas įstatymas dėl „užsienio agentų“, kurį mes vadiname „rusijos įstatymu“, ir įstatymas dėl „šeimos vertybių apsaugos“ [pagal kurį leidžiama skirti baudas žiniasklaidos priemonėms, pripažinus, kad jos „propaguoja“ LGBTQ+ klausimus – aut. pat.] po rinkimų nebus panaikinti, šie įstatymai, kurie prilygsta įteisintai cenzūrai, neleis nepriklausomoms žiniasklaidos priemonėms tęsti savo veiklos Sakartvele, kaip atsitiko rusijoje priėmus panašius įstatymus.

„Šių rinkimų rezultatai gali panaikinti mūsų profesiją ir viską, dėl ko dirbome du dešimtmečius kaip žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės. Tačiau nemanau, kad taip nutiks, ir tikiu, kad šios šalies piliečiai nepasirinks represijų, žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės išnykimo“, – mano jis. 

Žiniasklaidos teisių gynimo koalicijos, kuri stebi žiniasklaidos teises, pirmininkė Mamuka Andguladze antrina, kad praėję rinkimai ir jų rezultatas („Sakartvelo svajonės“ pergalę patvirtino šalies Konstitucinis teismas – red. past.) yra kritinis momentas spaudos laisvei Sakartvele. 

„Ant kortos pastatytas ne tik mūsų demokratinių procesų vientisumas, bet ir nepriklausomos Sakartvelo žurnalistikos pagrindas. Jau ir taip labai sudėtingoje aplinkoje „rusijos įstatymo“ [„Užsienio agentų“ įstatymo – aut. past.] priėmimas kelia rimtą grėsmę nepriklausomai žiniasklaidai išlikti. Šiuo įstatymu žiniasklaidos priemonės stigmatizuojamos kaip „organizacijos, siekiančios užsienio jėgos interesų“, iš esmės kaip „užsienio agentai“. Pagal jį joms taikoma invazinė stebėsena ir prievolė teikti valdžios institucijoms bet kokią jų reikalaujamą informaciją, o tai gali kelti grėsmę žiniasklaidos priemonių šaltiniams ir ryšiams, todėl jos nebegalės vykdyti veiklos. Jau nekalbant apie dideles baudas, kaip įtariama, pažeidimus“, – aiškino M. Andguladze. 

Anot jos, Sakartvele žurnalistai patiria žodinius pareigūnų išpuolius ir organizuotas bauginimo kampanijas. Tai sukuria baimės atmosferą, kuri mažina medijų pranešimų kokybę, nes žurnalistai mažiau linkę tirti jautrias temas. Internete plinta priekabiavimas ir dezinformacijos kampanijos prieš kritiškai nusiteikusius žurnalistus ir žiniasklaidą. Ilgalaikiai nebaudžiamumo už išpuolius prieš žurnalistus atvejai skatina tolesnį smurtą. Valdančiosios partijos vykdomas nepriklausomos ir kritiškai vertinamos žiniasklaidos boikotas ir rimtos problemos, susijusios su galimybe gauti oficialią informaciją, tebekelia išlikimo grėsmę. Ekonominis spaudimas yra didelis, daugelis žiniasklaidos priemonių kovoja dėl finansavimo“, – nurodė M. Andguladze. 

Nepaisant visų šių iššūkių, ankstesnė patirtis, kai žiniasklaida aktyviai nušvietė masinius protestus prieš „rusijos įstatymą“ ir prisidėjo prie visuomenės sąmoningumo didinimo, anot jos, vis dėlto teikia vilties.

„Labai tikiu mūsų nepriklausoma žiniasklaida ir esu įsitikinusi, kad ji pajėgi apginti savo teises ir istorinį Sakartvelo žmonių pasirinkimą“, – viliasi ji. 

Žurnalistų teisę saugiai pranešti naujienas ginanti organizacija: svarbu pasirengti 

Komitetas žurnalistų saugumui užtikrinti (toliau – CPJ) nurodo, kad protestai ir kiti žmonių susibūrimai yra dinamiškos situacijos, kurios greitai gali tapti pavojingos ar smurtinės, todėl svarbu, kad žurnalistai suprastų protestų aplinką, kurioje jie rengia reportažus, ir būtų pasirengę galimiems pavojams, su kuriais jiems gali tekti susidurti. 

Komitetas įspėja, kad aprašant protestus ir pilietinius neramumus gali būti stebimi, suimami ir tikslingai puolami. „Žurnalistai, norėdami sumažinti galimą riziką, turėtų iš anksto pasirengti komunikacijos planus, įrangą ir transportą, kad galėtų kuo labiau sumažinti galimą riziką. Jie turėtų ištirti dalyvaujančias grupes ir tinkamai suplanuoti situacijas, kuriose gali būti panaudotos ašarinės dujos, smurtas ar areštai. Žurnalistai, kurie į minią nešasi skaitmeninius įrenginius, turėtų būti pasirengę, kad tos priemonės gali būti sudaužytos, pavogtos arba konfiskuotos“, – atkreipia dėmesį komitetas. 

CPJ parengė rekomendacijas, kurios padės žurnalistams numatyti ir suplanuoti kai kuriuos pavojus, kylančius nušviečiant protestus, pilietinius neramumus.

Anot CPJ, žurnalistai turėtų atlikti rizikos vertinimą, kad nustatytų galimas grėsmes, ir prieš leisdamiesi į protestą susidaryti veikimo planą. Tai aktualu ir tokiems žmonėms kaip Mariam. 

Reportažus iš vietų, kuriose vyksta smurto protrūkiai, gali būti pavojinga rengti – kasmet daug žiniasklaidos atstovų nukenčia nušviesdami tokius įvykius. Siekdami sumažinti riziką, žiniasklaidos atstovai turėtų atsižvelgti į parengtus saugos patarimus, tarp kurių nurodoma, kad reikėtų apgalvoti savo paties pasirengimą dirbti, įvertinti aplinką, kurioje bus rengiamas reportažas, kaip iš jos saugiai pasišalinti, nuspėti protesto dalyvių nusiteikimą ir veiksmus, apgalvoti, kiek nesaugi gali būti pasiimta kartu įranga, ir kt.

Šis darbas parengtas įgyvendinant du projektus: Medijų rėmimo fondo finansuojamo „Bendros jungtys: pasitikėjimo ir dialogo platforma“ ir PERSPECTIVES.

PERSPECTIVES – naujos nepriklausomos, konstruktyvios ir daugiaperspektyvės žurnalistikos ženklas. 

Projektas yra įgyvendinamas tarptautinio redakcinio tinklo iš Vidurio Rytų Europos ir iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išreikštos nuomonės ir pažiūros yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi finansuojančių institucijų nuomonę. Nė viena jų nėra atsakingos.