Nors tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai reikalauja, kad nevalytos nuotekos į aplinką nepatektų, valstybės institucijos iki šiol nežino, kaip savo nuotekas tvarko apie 24 proc. šalies gyventojų, o  penktadalis net ir centralizuotai tvarkomų nuotekų į aplinką išleidžiamos neišvalytos arba išvalytos nepakankamai. Dėl to beveik pusė mūsų šalies vandens telkinių neatitinka geros ekologinės būklės kriterijų.

Valstybės kontrolė suskaičiavo, kad jei centralizuotas nuotekų surinkimas ir valymas plėsis tokiu pat tempu kaip iki šiol, pasiekti, jog pagal reikalavimus nuotekas tvarkytų 95 proc. gyventojų, pavyks ne anksčiau nei 2035 metais.

Kaimai murkdosi nuotekose

Kone prieš dešimtmetį panaikintos Pašaltuonio pagrindinės mokyklos pastatas seniai tapo nuolatiniu galvos skausmu Eržvilko seniūnui Gintarui Kaspučiui. Nors statinys privatizuotas, netruko tapti griuvėsiais. Šiemet pagaliau pradėta juos valyti. Ir kone iškart ėmė sklisti pavojaus signalas – į pastato rūsį iš kažkur sunkiasi nuotekos. 

Pašaltuonio kaimas – pačiame Jurbarko savivaldybės pakraštyje. Nors jame gyvena per 300 žmonių, nuotekų tinklų čia nėra. Žmonės nori gyventi civilizuotai – daugiau nei trečdalis kaimo gyventojų naudojasi UAB „Jurbarko vandenys“ centralizuotai tiekiamu geriamu vandeniu. O kur keliauja nuotekos?

„Didžiausia problema – surasti, kas leidžia jas į melioracijos sistemas, iš kurių  nuotekos gali patekti bet kur. Žvalgomės po truputį, nepaliekame to likimo valiai – anksčiau ar vėliau paaiškės, iš kur nuotekos atiteka iki buvusios mokyklos pastato“, – tiki Eržvilko seniūnas. 

Pasak G. Kaspučio, nuotekų tvarkymas – viena didžiausių problemų, kuriai nuolat tenka ieškoti sprendimo būdų. Dažnai gyventojai skundžiasi, jog  nuotekų surinkimo sistemos blogai veikia Lybiškiuose esančiuose daugiabučiuose namuose. Nuotekų tinklai įrengti ir seniūnijos centre – Eržvilke, tačiau jais  naudojasi ne daugiau kaip  ketvirtadalis miestelio gyventojų. O pačiose gražiausiose vietose – netoli piliakalnio – gyvenantys žmonės tokios galimybės net neturi. Seniūnui pikta, kad  įgyvendinant Europos Sąjungos paramą gavusius vandentvarkos projektus,  miestelis liko „pusiau skustas, pusiau luptas“. 

Už 5 kilometrų nuo seniūnijos centro – Rutkiškiai,  turintys per 200 gyventojų.  Prieš dvejus metus į šį kaimą kaip į darbą kasdien važinėjo ne tik seniūnijos, bet ir Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai. Didelės specialistų pajėgos kelis mėnesius aiškinosi, kaip nuotekos patenka į gyventojų šulinius. Vos išsiurbus užterštą vandenį, po kelių dienų šuliniai ir vėl būdavo pilni kvapą gniaužiančio turinio. 

Seniūnas su aplinkosaugininkais ėjo į kiekvieną sodybą, pylė specialius dažus į gyventojų klozetus ir stebėjo, ar nusidažys vanduo užterštuose šuliniuose. Paaiškėjo, jog gretimame name įsikūrę naujakuriai užkimšo nenaudojamą melioracijos sistemos atšaką, dėl to nuotekos pradėjo bėgti ne į gyvenvietės gale esantį kanalą, o atgal, ir prasisunkė į artimiausius šulinius. Tuo pačiu pavyko išsiaiškinti, ir kodėl nuotekose kone kiekvieną pavasarį skendo šulinio savininkų sodas.

Eržvilko seniūnas G. Kasputis pripažįsta, jog Rutkiškiuose taršos šaltinis aptiktas nebe pirmą kartą. Dar anksčiau buvo pastebėta, jog nuotekos leidžiamos į kaimo tvenkinį. Jis iki šiol neišvalytas, nes tam reikėtų nemažai pinigų. 

Problemų turi ir miestai

Šį pavasarį UAB „Jurbarko vandenys“ suteikė galimybę 28 mieste įsikūrusių sodybų gyventojams prisijungti prie nuotekų tinklų – tam prireikė beveik 120 tūkst. eurų. Įmonės direktorius Darius Dragūnavičius informavo, jog Europos Sąjungos paramos lėšomis tinklų montavimo darbai buvo vykdomi tik tose vietose, kur gyventojams nebuvo galimybės arba buvo techniškai labai sudėtinga prijungti savo vamzdynus prie centralizuotų tinklų.

Tačiau Jurbarko miesto aglomeracijos ribose yra dar 175 būstai, neprijungti prie nuotekų tinklų. Pagrindinė priežastis – lėšų stygius ir gyventojų nenoras namuose įsirengti būtiną infrastruktūrą. 

Nemunas viską iškenčia

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, į aplinką leidžiamos nevalytos ar netinkamai išvalytos nuotekos – antras pagal dydį paviršinių vandens telkinių taršos šaltinis po žemės ūkio. Tarša nuotekomis, arba kitaip – sutelktoji tarša, daro reikšmingą lokalią įtaką vandens telkiniams ir neabejotinai prisideda prie to, kad net 48 proc. jų neatitinka geros būklės kriterijų.

Jurbarko savivaldybės teritorija išsidėsčiusi 70 kilometrų palei Nemuną. Kiekvieną vasarą tiriant miesto maudyklų vandenį, pavojaus signalas skamba dėl vandenyje randamo didelio kiekio pavojingų E. coli bakterijų ir žarninių enterokokų lazdelių.  Priežastis gali būti tik viena – į upę leidžiamos nevalytos gyventojų nuotekos. O kur joms dėtis, jei palei Nemuną yra ne tik kaimų, bet ir nemažų miestelių, visiškai neturinčių centralizuoto nuotekų surinkimo tinklų. 

Bet net ir ten, kur tokie tinklai įrengti, UAB „Jurbarko vandenys“ paslauga naudojasi tik nedidelė dalis gyventojų. Seredžiuje išvalomos tik maždaug 30 proc., Veliuonoje – 25 proc. gyventojų nuotekų. Pilies I ir II kaimuose centralizuoto nuotekų surinkimo paslauga nesinaudoja apie 70 proc., Skirsnemunėje – maždaug 30 proc. gyventojų, nors abiejose vietovėse Europos Sąjungos lėšomis pastatyti brangūs nuotekų surinkimo įrenginiai. Daugiau kaip pusė gyventojų centralizuotai netvarko nuotekų ir Viešvilės miestelyje bei šalia jo esančiame Ridelkalnių kaime.  

Bet yra nemažai gyvenviečių ir kaimų, kur visi gyventojai nuotekas turi tvarkyti individualiai – centralizuotų tinklų nėra nei 100 gyventojų turinčiame Molynės kaime, įsikūrusiame ant Nemuno kranto, nei Raudonėnų kaime, kur gyvena dukart daugiau žmonių. 

Ta pati situacija ir Raudonės miestelyje. Centralizuotai tiekiamą geriamą vandenį šiame miestelyje naudoja maždaug 300 namų ūkių, tačiau Raudonės seniūno Česlovo Meškausko duomenimis, gal tik dešimtadalis  sodybų turi įsirengę individualius valymo įrenginius. 

„Neverta tikėtis, kad Raudonėje kada nors atsiras centralizuotas nuotekų surinkimas, o jei ir atsiras, dėl didelių nuolydžių prisijungti prie nutiestos trasos būtų labai brangu – man pačiam tai kainuotų apie tūkstantį eurų“, – sakė Č. Meškauskas. 

Seniūnas mato vienintelę išeitį – įsirengti individualius nuotekų valymo įrenginius. Pernai tokį norą pareiškusiems gyventojams Jurbarko savivaldybė skyrė iki 600 eurų siekiančias kompensacijas. 

Č. Meškauskas neslėpė, jog kompensacijos paprašė pirmas ir dar savo kaimynus paagitavo.

Pernai iš Jurbarko savivaldybės biudžeto kompensacijoms buvo skirta 30 tūkst. eurų, jas gavo apie pusšimtis gyventojų, įsirengusių individualius nuotekų valymo įrenginius. Bet šiuo palengvinimu galėjo pasinaudoti ne visi – tų vietovių, kuriose planuojama įrengti nuotekų surinkimo tinklus, gyventojams savivaldybė nusprendė kompensacijų neskirti.

Planai gražūs tik popieriuje

Aplinkos ministerijos duomenimis, 2019 m. (naujesnių duomenų rengiant straipsnį nebuvo) centralizuotas nuotekų tvarkymo paslaugas gavo 2,1 mln. arba apie 76,5 proc. visų šalies gyventojų. Buvo planuota dar iki 2016 m. sudaryti galimybę 95 proc. gyventojų naudotis centralizuotai teikiamomis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugomis. Dabar šis terminas nukeltas į paskutinę 2022 metų dieną, tačiau Valstybės kontrolė suskaičiavo, kad ir tokios užmačios – per daug optimistinės.

Kadangi 2014–2019 m. vidutiniškai kasmet prie centralizuotų geriamojo vandens tiekimo tinklų prisijungia 0,6 proc., o prie centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų – 1,15 proc. gyventojų, tikėtina, kad 95 proc. gyventojų galimybę naudotis centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens paslaugomis turės tik 2039 m., o nuotekų tvarkymo paslaugomis – 2035 metais. 

Aiškinantis, kodėl stringa infrastruktūros plėtra, nustatyta ir tai, kad iki 2019 metų daugelis savivaldybių neįvykdė nė trečdalio geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planų: nutiesta tik 24,4 proc. planuotų vandentiekio tinklų ir 23,8 proc. nuotekų tinklų. Maža to, prie naujųjų tinklų 2004–2018 m. prisijungė net 44 proc. mažiau gyventojų nei tikėtasi.  

Savivaldybės nurodė, kad pagrindinės planų neįgyvendinimo priežastys yra finansavimo stoka ir tai, kad investicijos buvo nukreipiamos ir į retai apgyvendintas teritorijas, kuriose tiesti inžinerinius tinklus neekonomiška. 

Nuo 2008 m. geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros prioritetai keisti 4 kartus, apibrėžiant vis skirtingo tankumo teritorijas.

„Reikia pripažinti, kad šis ekonominis aspektas ne visur suveikė. Tai atsitiko dėl to, kad Miesto nuotekų valymo direktyvos įgyvendinimui buvo skirtas trumpas laikotarpis, o investicijų kiekis buvo milžiniškas – į Lietuvos vandentvarkos sistemą buvo investuota apie 1,4 mlrd. eurų. Mokėmės eigoje, todėl padarėme klaidų ir dėl to ne kartą keitėme reikalavimus paramai gauti“, – teigia Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos grupės vyresnioji patarėja Agnė Kniežaitė-Gofmanė.

Pasak jos, šiuo metu prieš skiriant finansavimą reikalaujama, jog vandentvarkos įmonės išsiaiškintų gyventojų poreikius bei norą jungtis prie žadamos sukurti infrastruktūros ir iš anksto gautų jų sutikimus. „Todėl dabar grėsmės, kad tinklai nebus naudojami dėl menko žmonių aktyvumo, sumažėjo, o ir vandens tiekėjams taikomos baudos už nepasiektus projekto rodiklius“, – sako ji.

Kaip jau minėta, į geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrą 2004–2018 m. investuota apie 1,4 mlrd. eurų valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšų. Aplinkos projektų valdymo agentūra nustatė, kad 34 projektai iš 160-ies, finansuoti 2007–2013 m. laikotarpiu, buvo įgyvendinti netinkamai, ir pareikalavo, kad projektų vykdytojai grąžintų 16 mln. eurų. 

Suskubo registruoti neprisijungusius prie tinklų

Siekiant išsiaiškinti, kaip nuotekas tvarko prie centralizuotų tinklų neprisijungę gyventojai, Valstybės kontrolės užsakymu UAB „Vilmorus“ 2019 m. atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą. 73,7 proc. apklaustųjų nurodė, kad nuotekas surenka į jų surinkimo duobes arba rezervuarus, 15,8 proc. nurodė, kad turi vietinį jų valymo įrenginį, o apie 10 proc. gyventojų neslėpė nevalytas nuotekas tiesiog išleidžiantys į gamtinę aplinką.

Kiek šios apklausos duomenys atspindi realybę, neaišku, nes valstybės institucijos iki šiol neturi statistinių duomenų, kiek gyventojų nuotekas kaupia rezervuaruose ir kiek jų naudojasi individualiais valymo įrenginiais.

Neseniai, reaguojant į Europos Komisijos kritiką, suskubta registruoti tokius įrenginius. Šiuo metu kuriama informacinė nuotekų tvarkymo sistema ateity leis matyti kiekvieną individualų nuotekų valymo įrenginį bei gauti informaciją apie jo eksploataciją. Skelbiama, kad šiuo metu jau  atlikta  preliminari tokių įrenginių inventorizacija pagal Registrų centro duomenis.

„Norime, kad būtų matyti, kas daroma kiekvienoje individualioje valdoje. Šioje sistemoje bus fiksuojamas  kiekvienas nuotekų išvežimas, matysime, kas kiek laiko tai vyksta ir kur tos nuotekos išvežamos. Dabar ši sistema kuriama ir turėtų pradėti veikti 2023 metais“, – teigia Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos grupės vyresnioji patarėja A. Kniežaitė-Gofmanė.

Nors planai – gražūs, kol kas neaišku, kada ši sistema pradės funkcionuoti ir ar pavyks išsiaiškinti realią situaciją, ar gyventojai skubės užregistruoti turimus įrenginius bei teikti informaciją apie jų priežiūrą.

Savivaldybių vandentvarkos įmonių vadovai laikosi pozicijos, jog individualus nuotekų tvarkymas yra pačių gyventojų reikalas. 

Pavyzdžiui, Šilalės rajone nuotekų tvarkymo reikalavimus įgyvendina tik mažiau nei pusė gyventojų. Sutartis su „Šilalės vandenimis“ yra sudarę ir centralizuotais nuotekų surinkimo tinklais naudojasi 4 084 abonentai, dar apie 300 namų ūkių turi nuosavus valymo įrenginius arba yra sudarę sutartis su  bendrove dėl jų nuotekų rezervuarų išvalymo.

Skaičiuodamas paslaugos apimtis, buvęs šios įmonės direktorius Valentinas Žiogas rėmėsi Statistikos departamento duomenimis: jei rajone gyvena 21 887 gyventojai, o vidutinį namų ūkį sudaro 2,3 žmogaus, tai reikėtų manyti, jog rajone yra 9 516 „kaminų“ arba kitaip – namų ūkių. „Mūsų duomenimis, nuotekų tvarkymui reikalavimus įgyvendina tik apie 46 proc. šeimų“,  – anksčiau sakė V. Žiogas. 

Panaši padėtis galėtų būti ir 28 tūkst. gyventojų turinčioje Jurbarko savivaldybėje.  UAB „Jurbarko vandenys“ duomenimis, centralizuotai tiekiamą geriamąjį vandenį naudoja ir nuotekas į tinklus išleidžia 14 061  gyventojas, geriamojo vandens tiekimo sistema nesinaudoja, tačiau prie nuotekų tinklų yra prisijungę 314 rajono gyventojų.

Jurbarke individualiai tvarkomas nuotekas išveža vienintelė įmonė – tie patys „Jurbarko vandenys“. Įmonės pateikti duomenys rodo, jog tokia paslauga kasmet pasinaudoja tik apie 170 klientų, o į nuotekų valymo įrenginius iš fizinių asmenų per metus atvežama  apie 500 kubinių metrų nuotekų. Taigi gali būti, jog į aplinką neišvalytos patenka bene pusės Jurbarko rajono gyventojų nuotekos.   

Dar įdomesnė situacija – Plungės rajone. „Plungės vandenys“ nurodė į nuotekų valyklą per mėnesį vidutiniškai priimanti maždaug po 64 kubinius metrus atvežtų nuotekų, iš jų apie 41 kubinių metrų – iš gyventojų. Turint omeny, kad 3,3 tūkst. namų ūkių šiame rajone nesinaudoja centralizuotais nuotekų surinkimo tinklais ir kad vienas namų ūkis per mėnesį vidutiniškai sunaudoja apie 4 kubinius metrus vandens, atitinkamai tiek pat pagamina ir nuotekų, nesunku suskaičiuoti, kad 3,3 tūkst. namų ūkių per mėnesį pagamina 13 200 kubinių metrų nuotekų. O išvalyti pristatomas tik 41 kubinis metras. Kyla klausimas, kur dingsta likę 96,7 proc. individualiai „tvarkomų“ nuotekų?

Kontrolė – tik gavus pranešimą

Tiek mūsų šalies teisės aktai, tiek Miesto nuotekų valymo direktyva aiškiai nurodo, kad nevalytos nuotekos negali būti išleidžiamos į gamtinę aplinką. Išimtys netaikomos net ir vienkiemiuose gyvenantiems bei lauko tualetais vis dar besinaudojantiems asmenims – jų tupyklų turinys taip pat turi būti reguliariai ištraukiamas ir išvežamas į nuotekų valyklą.

Vis dėlto į šį reikalavimą neretai pro pirštus žiūri net ir pačios vandentvarkos įmonės.

2020 metais atliktas valstybinis vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo auditas parodė, kad 2014–2019 m. vandentvarkos įmonės į aplinką vidutiniškai kasmet išleido 39,8 mln. kub. m (arba 24,2 proc.) nevalytų ar nepakankamai išvalytų komunalinių nuotekų. Priežastis – netinkami, pasenę ar nepakankamo pajėgumo valymo įrenginiai.

Kaip bebūtų, šie atvejai nėra dažni. Daugiau pažeidimų nustatoma tikrinant, kaip savo nuotekas tvarko privačios įmonės ar gyventojai. 2014–2019 m. Aplinkos apsaugos departamentas, atlikęs apie 8,5 tūkst. gyventojų ir ūkio subjektų patikrinimų, nustatė, kad netinkamai nuotekas tvarko 35 proc. patikrintų ūkio subjektų ir 27,2 proc. gyventojų. Per 6 metus netinkamo tvarkymo atvejų sumažėjo daugiau kaip 2 kartus (nuo 48 iki 20 proc.), tačiau 2019 m. vis dar vieno iš penkių patikrinimų metu buvo fiksuojami  netinkami nuotekų tvarkymo atvejai.

Aplinkos apsaugos departamentas sulaukė Valstybės kontrolės kritikos, kad neretai į taršą nuotekomis žiūrima atmestinai. Dažnu atveju, nustačius pažeidėjus, aplinkosaugininkai nesivargina atlikti pakartotinių patikrinimų, kad įsitikintų, jog tarša nutraukta. Departamentas kritikuotas ir dėl to, kad pareigūnai patikrinimus atlieka tik gavę pranešimą apie galimą pažeidimą ar prevencinių akcijų metu.

Agentūros specialistai teigia, jog nustatyti, kad į aplinką išleidžiamos nevalytos nuotekos, nėra taip paprasta, ypač kai tai daro pavieniai asmenys, įsirengę nutekėjimus iš savo nuotekų rezervuarų į netoliese esančius vandens telkinius ar paviršinio vandens surinkimo tinklus.

Kova su vėjo malūnais

Kad tai prilygsta kovai su vėjo malūnais, parodė prieš kelerius metus įvykęs incidentas Plungėje, kuomet į tik ką Europos Sąjungos lėšomis išvalytus du tvenkinukus centrinėje miesto dalyje netrukus vėl ėmė tekėti nuotekos, o vieną dieną plūstelėjo net naftos produktas – krosnių kuras.

Prie tvenkinio atskubėjus specialiosioms tarnyboms buvo išsiaiškinta, kad teršalai į tvenkinius teka lietaus kanalizacijos tinklais.

Norėdama nustatyti teršėjus, Plungės savivaldybė iš privačios įmonės nusipirko nepigiai atsiėjusią vamzdynų televizinės diagnostikos paslaugą. Ši ir parodė, kaip tankiai įvairiais vamzdžiais vamzdeliais suvarpyta lietaus kanalizacijos sistema. Arčiausiai tų tvenkinių gyvenančios moterys pasakojo, kad išvalytais vandens telkiniais džiaugėsi gal tik dvi savaites, o tada vėl plūstelėjo kaimynų kanalizacijų turinys.

„Išleisti į lietaus kanalizaciją – daug pigiau, nei samdyti įmonę nuotekoms išvežti“, – tąkart situaciją komentavo ir aplinkinių gyventojų elgesiu stebėjosi vietos aplinkosaugininkai.

Kiek kainuoja išvežti nuotekas?

Įtraukiosios žurnalistikos platforma „Bendra.lt“ pabandė išsiaiškinti, kiek kainuoja nuotekų išsiurbimas iš rezervuaro ir išvežimas į artimiausią valymo įrenginį.

Daugelis apklaustų vandentvarkos įmonių nurodė teikiančios šią paslaugą tiek gyventojams, tiek ūkio subjektams, bet buvo ir tokių, kurios teigė šito besiteiraujančius asmenis nukreipiančios į privačias įmones. Tokio atsakymo sulaukėme iš „Plungės vandenų“. Įmonės vadovas Alvydas Jasevičius aiškino, kad įmonės turima mašina yra per didelė vykti į individualius gyventojų iškvietimus, todėl ši paslauga teikiama tik kraštutiniais atvejais, kai žmogus negali pasinaudoti privatininko paslauga arba paprasčiausiai neįperka jos.

Ir išties, vienintelės privačios šią paslaugą rajone siūlančios įmonės įkainis – bene tris kartus didesnis nei savo kainoraštyje yra nurodę „Plungės vandenys“, už kubinio metro nuotekų ištraukimą ir išvežimą prašantys 6,88 euro. Privačios įmonės įkainis svyruoja nuo 16 iki 33 eurų už kubinį metrą, priklausomai nuo to, kiek toli reikia važiuoti.

„Vilniaus vandenys“ šią paslaugą yra įkainoję 9–13 eurų už kubinį metrą (priklausomai nuo atstumo) bei papildomai ima 0,68 Eur/kub. m mokestį už nuotekų sutvarkymą. „Kupiškio vandenų“ įkainis – 6,82 euro, „Raseinių vandenų“ – 8,16 euro, „Biržų vandenų“ – 7,62 euro.

Nepaisant to, kuri įmonė – privati ar savivaldybės valdoma – ištraukia nuotekas, visos jos turi būti pristatytos į vandentvarkos įmonių valdomas valyklas. O iš jų gauti duomenys parodė, kad besinaudojančiųjų šia paslauga nėra daug. 

„Vandens tiekėjas turėtų gyventojams pasiūlyti nuotekų išvežimo ir išvalymo paslaugą – turėti sąrašą įmonių, kurios tokias paslaugas teikia. Kai kurios įmonės tokius sąrašus turi, kai kurios neturi ir yra vienintelės toje savivaldybėje,  galinčios teikti tokią paslaugą. Bet mes žinome, kad yra ir tokių, kurie ištraukia nuotekas traktoriuku su cisterna ir išveža kur nors į pamiškę. Tokių dalykų yra, ir  turime pripažinti, jog šioje srityje dar turime daug padaryti“, – teigia Aplinkos ministerijos atstovė A. Kniežaitė-Gofmanė.

Gresia milijoninės baudos, šie metai – lemiami

Stodama į Europos Sąjungą Lietuva dar 2010 metais įsipareigojo įgyvendinti Miesto nuotekų valymo direktyvą, reikalaujančią, kad tankiai gyvenamose teritorijose (vadinamosiose aglomeracijose) ne mažiau kaip 98 proc. nuotekų būtų tvarkomos centralizuotai, o likusios – reikalavimus atitinkančiose individualiose nuotekų tvarkymo sistemose. Europos Komisija 2017 m. įvardijo, jog mūsų šalis nesilaiko šios direktyvos, ir pradėjo pažeidimų procedūrą prieš Lietuvą.

Reaguodama į situaciją Aplinkos ministerija pavedė savivaldybėms iki šių metų kovo nustatyti aglomeracijų ribas, tačiau net ir praėjus pusmečiui po šio termino tai nėra padaryta. 

2019 metų duomenimis (naujesnių Aplinkos ministerija iki šiol taip pat nėra surinkusi), Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimų dar nebuvo įvykdžiusios 27 aglomeracijos, o prie centralizuotų nuotekų tinklų vis dar neprisijungę 38,5 tūkst. miestų gyventojų. 

Europos Komisija į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su ieškiniais prieš valstybes nares dėl direktyvos nevykdymo iš viso kreipėsi 41 kartą, iš jų 4 kartus – su ieškiniu paskirti baudą. Teismas tenkino visus 4 ieškinius: 2013 m. Liuksemburgas gavo 2 mln. eurų vienkartinę baudą ir periodinę 2,8 tūkst. eurų baudą už kiekvieną dieną nuo sprendimo paskelbimo iki jo įvykdymo dienos. Tais pačiais metais nubausta ir Belgija: paskirta 10 mln. eurų dydžio vienkartinė ir 859,4 tūkst. Eur periodinė bauda už kiekvieną pusmetį, kai vėluojama imtis būtinų priemonių. 2015 m. Graikija gavo 10 mln. eurų vienkartinę baudą, o dar po metų Portugalija įpareigota sumokėti 3 mln. eurų vienkartinę baudą ir periodinę 8 tūkst. Eur baudą už kiekvieną dieną nuo sprendimo paskelbimo iki jo įvykdymo dienos.

Lietuvai taip pat gali būti pritaikytos sankcijos: bauda už kiekvieną dieną (ji gali svyruoti nuo 527 iki 31 671 eurų už dieną, priklausomai nuo pažeidimo masto) arba vienkartinė bauda (minimali Lietuvai būtų 437 tūkst. eurų), arba abi kartu. Kad to išvengtų, iki 2023-iųjų mūsų šalis turi suskubti įgyvendinti direktyvos reikalavimus.

Šių metų pradžioje pradžioje aplinkos ministras Simonas Gentvilas per spaudos konferenciją pareiškė, kad dėl neįgyvendintų Europos Sąjungos direktyvų nuotekų valymo srityje Lietuvai gresia kelių šimtų milijonų eurų sankcijos. 

„Tęsiant tą pačią problemą mes sulauksime tikrai reikšmingų baudų. Yra kalbų apie kelis šimtus milijonų eurų sankcijas Lietuvai“, – šių metų sausio 8 d. spaudos konferencijoje kalbėjo ministras.

Jis tuomet teigė, kad 2021-ieji bus lemiami tvarkantis su šiomis problemomis. 

„Šie metai bus lemiami, ar Lietuva mokės šimtamilijonines baudas, ar susitvarkys su problemomis, kurios yra užkerpėjusios stalčiuose“, – sakė S. Gentvilas.

Ar realu suspėti? Auditą atlikusi Valstybės kontrolė suskaičiavo: 2014–2019 m. vidutiniškai kasmet prie centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų prisijungė tik po 1,15 proc. gyventojų, todėl 95 proc. gyventojų galimybę naudotis centralizuota nuotekų tvarkymo sistema turės geriausiu atveju tik 2035 metais.

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstai kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.