Kam to reikėjo?

Ūkininkų ir miškavežių protestai Vilniuje gerai iliustruoja bendrą mūsų informavimo lauką. Apie įvykį portaluose perskaitėme kelis faktus, laidose klausėmės politikų, piketuotojų atstovų ir atstovių, tų, kurie atvyko derėtis ir tai darė toliau per žiniasklaidą. Tačiau tūkstančiai žmonių liko tyloje ir savo skaičiumi, regis, savaime liudijo palaikymą išsakytoms pozicijoms. Bet kas juos asmeniškai trikdo ir kodėl jie Vilniuje?

Susitikau su reportažą „Nekertamas medis pūva. Ar tai blogai?“ ruošusiomis žurnalistėmis Elena Reimeryte ir Banguole Žalnieriūnaite, kad kiek praverčiau Jums redakcijos darbo užkulisius – su kokiomis etikos dilemomis jos susidūrė ir kokius reikalavimus kėlė sau, kad vaizdo pasakojimu neperteiktų asmeninės kritikos arba nesukarikatūrintų žmonių.

Kalbėjome apie atsakomybę komunikuojant ir kaip neatkartoti įsigalėjusių reprezentacinių klišių.

Priminsiu, kad protestuotojai sausį pateikė keletą reikalavimų, tarp kurių – atšaukti prievolę atkurti daugiametes pievas, grąžinti žymėto dyzelino naudojimo tvarką, atsisakyti saugomų teritorijų plėtros. Būnant aplinkosaugos žurnaliste arba žinant, kad Lietuvoje dominuoja į eksportą nukreipta stambioji grūdininkytė, ariamos nyksta pievos ir paukščių buveinės, gali kilti noras iškart prieštarauti protesto dalyviams. Kaip tuomet pašnekovus pateikti kuo nešališkiau?

„Man pačiai vis įdomiau suprasti kitoje stovykloje esančius asmenis, kitaip mąstančius. Ne įtikinti juos, o išgirsti, bandyti kalbėtis“, – sako E. Reimerytė. Visuomenėje didėjant susiskaldymui ir skirtingų gyventojų grupių priešiškumui, ši tema lengvai galėjo prisidėti prie dar didesnės skirties. Visgi autorės bandė eiti kitu keliu – prakalbinti miškavežių vairuotojus ir pristatyti juos auditorijai.

E. Reimerytė, atlikusi ne vieną tyrimą apie miestų medžius, sako pašnekovams prisipažinusi, kad nėra miškų medžių specialistė, ir tai padėdavo pokalbiui. „Jei ko nors nesuprasdavau, tiesiog paklausdavau. Pavyzdžiui, matau, kad atsivežė pūvančios medienos, ir nesuprantu, kodėl. Nuo tokių klausimų ir pradėjau.“

Kai kurie kalbinti asmenys prisistatydavo pravarde arba vardo trumpiniu, pavyzdžiui, Popajus, Mindė. Ką daryti žurnalistėms – ar pašnekovus pristatyti taip, kaip jie patys pasiūlė? Ar žmogus neatrodys nerimtai?

B. Žalnieriūnaitė prisimena šią dilemą: „Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė pristatyta vardu ir pavarde, tad ar tikrai galime miškavežių vairuotojus pristatyti kitaip? Kaip nepateikti žmogaus kaip personažo, kai jie patys save pristato kaip personažą? Kalbėjome apie tai. Supratome, kad nuėjus šiuo keliu Lina gali atrodyti elitizuojama, o kiti nužeminti.“

Galiausiai visi pašnekovai buvo pristatyti vienodai – bent jau pilnu vardu.

„Miškavežių vairuotojai miškų ir medžių naudą mato kitaip, norėjome tą parodyti“, – sako B. Žalnieriūnaitė ir E. Reimerytė.

Man pačiai, skaitant ir peržiūrint vaizdo pasakojimą, įstrigo pabaiga: Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė L. Paškevičiūtė kalbasi su Privačių miškų savininkų asociacijos koordinatoriumi Mečislovu Balandžiu. Ne L. Paškevičiūtė, pateikianti mokslinius argumentus, pristatoma reportažo pabaigoje ir taip simboliškai atremia iki šiol girdėtas miškavežių vairuotojų pozicijas, o abi pusės, kurios kalbasi prieš kamerą ir bando rasti kompromisą.

Atsisakoma argumentų hierarchijos ir į temą žiūrima kaip į besitęsianti dialogą, kurio pabaiga dar tik bus.

Šis vaizdo pasakojimas ir tai, kaip reflektuojančiai žurnalistės pristatė temą, man regis, gali būti geras BENDRA manifesto taikymo pavyzdys, kuriuo norėjosi su Jumis pasidalinti.

Jei turite komentarų dėl šio reportažo, nesutinkate su šiame tekste išsakyta nuomone ar norite pasidalinti kitais įspūdžiais dėl BENDRA turinio – visada laukiu Jūsų laiškų e. paštu [email protected]. Pažadu viską perskaityti, o aktualiausias žinutes būtinai aptarsime su žurnalistais ir Jums atsakysime.

Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES projektą. 

Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.