Registruotis

Klimato kaita: kaip prie ekstremalių pokyčių prisitaiko žemės ūkis?

Klimato kaita: kaip prie ekstremalių pokyčių prisitaiko žemės ūkis?
#klimato kaita
Rugpjūčio 22, 2022
Daiva Bartkienė profile image Daiva Bartkienė Kristina Aržuolaitienė profile image Kristina Aržuolaitienė Vaida Blažytė profile image Vaida Blažytė

Klimato pokyčius per ekstremalius reiškinius veikiausiai mato visi. Pamažu tenka ne tik galvoti, kaip prisidėti prie klimato kaitos švelninimo, tačiau ir prisitaikyti. Viena iš sričių, kurioje tenka ieškoti sprendimų – žemdirbystė arba ūkininkavimas. Kokių sprendimų randama kovojant prieš klimato kaitą ir prisitaikant prie jos? 

Klimato kaita: kaip prie ekstremalių pokyčių prisitaiko žemės ūkis? Klimato kaita. / LRV nuotr.

Šis straipsnis – skilties „bendra.lt ANALIZĖ“ dalis. Šioje skiltyje publikuojami bendra.lt žurnalistų analitiniai straipsniai, rengti per pastaruosius porą metų, klausimais, kurie vis dar itin aktualūs.

Ekstremalių reiškinių tik daugės 

Geriausiai pastebime klimato kaitą per ekstremalius reiškinius. „Pasaulyje nėra tokių teritorijų, kuriose negyventų žmogus, ir minėti reiškiniai beveik visada paveikia žmogų“, – sako Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius Egidijus Rimkus. Jo teigimu, jau dabar klimato kaita duoda pakankamai stiprų signalą ir labai tikėtina, kad ateityje ekstremalių reiškinių skaičius tik didės. 

„Kadangi visa klimato sistema šyla, energijos atsiranda vis daugiau, todėl ekstremalumas didėja. Kiti dalykai: bendras oro temperatūros augimas, jūros-vandenyno lygio kilimas, ypač Arkties ledų tirpimas... Tik kad pokytis neįvyksta per vienerius metus. Gana sudėtinga žmonėms įžvelgti klimato pokyčius, kadangi jie vyksta ne per vieną dieną, net ir per dešimtmetį. Per kelis dešimtmečius jau galima pastebėti, kaip klimatas pasikeitė. Mes galvojame, kad šiandien yra šiek tiek šilčiau, tai klimato kaita baigėsi. Anaiptol“, – teigia prof. E. Rimkus.

Egidijus Rimkus. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak mokslininko, jei klimatas šiltėtų po pusę laipsnio per metus, žmonija apskritai neišgyventų daugiau kaip dešimtmetį. Apibendrindamas dabartines klimato kaitos tendencijas jis atkreipia dėmesį, kad globalūs pokyčiai mus veikia pakankamai stipriai – nesvarbu, norisi mums tai pastebėti, ar ne. Ir tai E. Rimkui atrodo didžiausia problema. 

Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva, ko jai reikėtų imtis kalbant apie klimato kaitos švelninimą, ir kaip jai teks prisitaikyti keičiantis klimatui?  

„Lietuva turi daug įsipareigojimų Europos Sąjungai ir kalbant apie šiuos visus dalykus didžioji dalis Lietuvos įsipareigojimų nukreipta į klimato kaitos švelninimo klausimus. Kuo mažiau į atmosferą išmesti anglies dvideginio tam, kad būtų sumažintas žmogaus poveikis klimato kaitos sistemai. Atsinaujinančios energijos klausimai, automobilių taršos mokestis ir pan. – tai yra priemonės, kurioms mūsų valstybėje skiriamas didžiausias dėmesys. Šios priemonės skirtos būtent klimato kaitos sušvelninimui“, – paaiškina profesorius.

Žemės ūkis jau prisitaiko 

Prisitaikymui prie klimato kaitos esą skiriama daug mažiau dėmesio, bent jau kol kas. „Galų gale mes natūraliai prisitaikome prie klimato kaitos pokyčių. Žemdirbiai, matydami besikeičiančias klimato sąlygas, savo ūkinėje veikloje, žemdirbystėje patys jau prisitaiko. Mato, kad klimatas keičiasi, reikia auginti kitokias kultūras, kitokius metodus taikyti žemės ūkyje. Be jokios abejonės, prisitaikymas vyksta“,  – tikina pašnekovas. 

Ekspertų teigimu, labiausiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimus sumažinti galima pakeitus žemės apdirbimo būdą iš intensyvaus arimo į sumažintą arimą ar perėjus prie beariminės žemdirbystės, taikant sėjomainą, optimizuojant trąšų ir pesticidų naudojimą, pamažu jį mažinant, keičiant galvijų mitybą ir pan. 

Kaip tai atrodo iš tiesų, Bendra.lt žurnalistai pamatė nuvykę į Ukmergės rajone esantį danų verslininkui Nielsui Peteriui Pretzmannui priklausantį ūkį „Farmers Circle“.Kalbėdami su ponu Nielsu išgirdome apie holistinį ūkį, kuriame gyvūnai dalyvauja dirvos sveikatinime, taip pat apie sprendimą nebearti dirvos.

Jo įkurtame ekologiniame ūkyje auginama genetiškai nemodifikuota iš Švedijos atsigabenta „Oland“ kviečių veislė. Kiekvienam „Black Angus“ veislės jaučiui yra skiriamas maždaug hektaras žemės ploto, kad šie galėtų augti ir ganytis laisvai, maitintųsi žole, o kartu tręštų žemę, kurioje vėliau augs kviečiai bei daržovės. Žemė neariama, nes būtent giliai ariant išsiskiria CO2. 

„Apie mūsų ūkį norėčiau kalbėti kaip apie bioorganinį ūkį. Kodėl? Kaip žinia, po tuo, ką darome, slypi paslaptis – tam tikra filosofija, kaip dirbti su žeme. Pavyzdžiui, nearti žemės. Jei ari, į orą išskiri daug CO2“, – sprendimą nebearti dirvos, kad nebūtų sunaikinti mikroorganizmai, paaiškina pašnekovas.

Ponas Nielsas sako, kad, jeigu galvijai turi pakankamai erdvės, ėda žolę, daugiau CO2 sulaikoma žemėje. O tai, pasak jo, jau privalumas. 

„Pasirinkimas tapti bioorganišku yra tarsi savotiškas draudimas ūkininkams, nes žinai, kad mažų mažiausiai nenaudoji nuodų savo laukuose. Žinoma, svarbu nenaudoti modifikuotų augalų ir pan.“,  – teigia Nielsas Peteris Pretzmannas. 

Gimęs ir augęs tėvų ūkyje pietvakariniame Jutlandijos regione Danijoje Nielsas džiaugiasi būtent Lietuvai atnešęs naują požiūrį į ūkininkavimą – konstruoti jį skatinant organiško ir sveiko maisto poreikį. 

Daugiau – klausykitės interviu.

Klimato neteršiantis traktorius sukurtas Lietuvoje

Lietuvos ekologiško maisto gamintoja „AUGA group“ šių metų rugsėjo pabaigoje paskelbė sukūrusi pirmąjį pasaulyje profesionaliam naudojimui skirtą hibridinį biometanu ir elektra varomą traktorių „AUGA M1“. Tai yra pirmasis kompanijos žingsnis, siūlant technologinius sprendimus, kurie eliminuos klimato taršą visoje maisto grandinėje – nuo lauko iki lentynos – ir leis gaminti produktus be kainos gamtai.

„Esame pasiruošę suteikti galimybę viso pasaulio vartotojams gauti maistą be kainos gamtai. Vartodami tokiu būdu pagamintą maistą, žmonės patys kasdien darys teigiamą poveikį klimato kaitai. Ir esame tikri, kad vis daugiau žmonių nori taip gyventi“, – pranešime spaudai cituojamas „AUGA group“ generalinis direktorius Kęstutis Juščius.

Pasak „AUGA group“ vadovo, Lietuvoje sukurta technologija padės visame pasaulyje kurti tokį maisto gamybos modelį, kuris sumažins keliamą žalą gamtai.

Jo teigimu, biometano, kaip alternatyvaus kuro pasirinkimas, buvo neatsitiktinis – tai viena žaliausių biokuro rūšių. Metanas, surenkamas iš gyvulininkystės atliekų, bei paverčiamas biometanu, savo gamybos ir panaudojimo cikle vienam energijos vienetui kompensuoja daugiau emisijų, nei pats išskiria.

Iki šiol pasaulyje pristatyti tvaraus kuro traktoriai profesionaliam darbui ūkiuose nebuvo tinkami.

„Mūsų išradimai leidžia sukurti plačias traktoriaus panaudojimo galimybes ir padaryti jį prieinamą visiems tvariai dirbti norintiems ūkininkams“, – sako K. Juščius.

Pasak jo, hibridinis traktorius „AUGA M1“ unikalus tuo, kad čia išspręstos dvi esminės kliūtys, iki šiol neleidusios didžiosioms pasaulio korporacijoms pasiūlyti technikos profesionaliam naudojimui.

„Mūsų inžinierių komanda rado sprendimus, kaip išspręsti kuro papildymo problemą ir užtikrinti nepertraukiamą traktoriaus veikimą visą darbo dieną. Iki šiol pasaulyje sukurti biometanu varomi traktoriai laukuose pajėgė dirbti tik 2-4 valandas, kadangi dujų balionai fiziškai netilpdavo į traktoriaus konstrukciją. Tuo metu ūkininkams būtina žemės ūkio technika, galinti dirbti visą dieną. „AUGA group“ tai puikiai supranta ir ją tokią sukūrė“, – teigia kompanijos vadovas.

Bendrovės sukurta patentuota konstrukcija leidžia traktoriuje sutalpinti didesnius biometano dujų balionus. „AUGA M1“ traktorius naudoja hibridinę biometano-elektros kuro sistemą. Traktoriui dirbant, vidaus degimo variklis, varomas biometanu, generuoja energiją ir tiesiogiai perduoda ją į elektros variklius, kurie suka ratus.

Dirbant įprastomis sąlygomis, kurios nereikalauja didelės galios, traktorius kaupia sugeneruotą energijos rezervą baterijose. Tokia sistema nešvaisto energijos mažo apkrovimo sąlygomis, naudoja palyginti nedidelį, bet efektyvų variklį ir geba išgauti didžiulę galią, kai jos prireikia. Šie sprendimai leidžia traktoriui dirbti iki 12 valandų.

Antroji kliūtis, kuri neleido biometanu varomiems traktoriams išplisti – neišvystyta biometano degalinių infrastruktūra. „AUGA group“ šią problemą išsprendė, pasiūlydama greitai ir patogiai pakeičiamą dujų kasetę. 

Žada daugiau sprendimų

Kaip teigia „AUGA group“ vadovas, įgyvendinant globalią žemės ūkio technologijų (angl. AgTech) strategiją, artimiausiu metu pasauliui bus pristatyta daugiau sprendimų, kurie užtikrins visos maisto grandinės tvarumą.

Kompanijos specialistai  šiuo metu kuria technologijas, kurie eliminuos anglies dvideginio taršą, atsirandančią iš dirvožemio ir galvijų virškinimo proceso, kitus tvarius sprendimus.

Nuo 2023 m. žemės ūkiui – nauji reikalavimai 

Ir iš tiesų žemės ūkis vis labiau įtraukiamas į kovą su klimato kaita. 2021 m. birželio 25 d. Europos parlamentas ir Taryba susitarė dėl naujos bendros žemės ūkio politikos, kurios pagrindinis tikslas yra tvarus žemės ūkis, o vienas iš keliamų specifinių tikslų – kad žemės ūkis prisidėtų prie klimato kaitos padarinių švelninimo arba šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimų mažinimo. 

Naujoje bendroje žemės ūkio politikoje numatoma, kad 2023 m. Europos Sąjungos paramą siekiantis gauti žemės ūkis privalės taikyti aplinkosaugos ir poveikio klimato kaitai mažinimo priemones – pastarosioms turės būti skiriama ne mažiau kaip 25 proc. nuo bendros šalies gaunamos paramos žemės ūkio sričiai. Didžiausią poveikį tai turės dideles išmokas gaunančioms žemės ūkio bendrovėms. 

Aplinkos ministerijos duomenimis, 2019-aisiais Lietuvoje į atmosferą buvo išmesta 20,4 mln. tonų ŠESD – tai yra apie vienu proc. daugiau nei 2018-aisiais. 

Trečioje vietoje, po transporto ir energetikos sektorių, tarp didžiausių aplinkos teršėjų rikiuojasi žemės ūkis (20,9 proc.). Aplinkos apsaugos ministerija nurodo, kad Lietuvos žemės ūkyje daugiausia ŠESD emisijų susidaro iš ariamos žemės – 2016-aisiais šis rodiklis siekė 53 proc. visų šalies žemės ūkio išskiriamų ŠESD. Iš galvijų virškinamojo trakto išskiriamos metano dujos sudarė apie 40 proc. gyvulininkystės emisijų, iš mėšlo – apie 8 proc.  

Būsimi pokyčiai numatyti Nacionalinėje klimato kaitos valdymo darbotvarkėje, kurią šį birželį vienbalsiai patvirtino Seimas. 

Šiame dokumente, teigiant, kad ūkininkai dažnai nežino, nėra motyvuoti ar skatinami pereiti prie naujų technologijų ir įgyvendinti aplinkai nekenksmingą gamybos praktiką, kuri leistų sumažinti išmetamų ŠESD, pažeriama puokštė pasiūlymų. 

Ūkininkai, anot dokumento, prisidėti prie klimato kaitos švelninimo galėtų ne tik į ūkininkavimą įtraukdami inovacijas, tokias kaip taršą mažinančios gyvulininkystės, galvijų šėrimo technologijos, bet ir pereiti prie tvaraus ūkininkavimo, mažinti azotinių mineralinių trąšų naudojimą bent 15 proc. palyginti su 2020-aisiais. 

Apskritai patariama trąšas naudoti taupiai, nekenkiant aplinkai. Reikia skatinti naudoti moksliškai pagrįstus saugius alternatyvius būdus apsaugoti derlių nuo kenkėjų ir ligų, mažinant cheminių pesticidų ir plečiant integruotos kenkėjų kontrolės sistemą. Taip pat svarbu ir didinti mėšlo bei srutų tvarkymo tvarumą, pasiekti, kad tvariai būtų tvarkoma ne mažiau kaip 70 proc. susidarančio mėšlo ir srutų kiekio. 50 proc. kiaulių ir galvijų mėšlo galėtų būtų naudojama biodujoms gaminti.

Biodujų jėgainė.AM nuotr.

Iki 2040 m. turi būti siekiama atsisakyti iškastinio kuro naudojimo žemės ūkio sektoriuje. Patariama siekti mažinti transportavimo poreikį bei atstumus, vartotojus kviesti į ūkius, t.y. skatinti urbanizuotų vietovių žemės ūkį.

Dokumente taip pat išskiriami ir prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai bei uždaviniai. Tarp jų – siūloma rinktis auginti atsparius klimato kaitai žemės ūkio augalus, vesti naujas veisles.

Pasak dokumento, svarbu atkurti prarastus, sukurti naujus kraštovaizdžio elementus, gerinančius žemės ūkio plotų mikroklimatą ir didinant labiausiai nuskurdintų agrarinių kraštovaizdžių atsparumą klimato pokyčiams. 

Kaip klimato kaita paveiks žemės ūkį?

2015 metais VšĮ „Gamtos paveldo fondas“ (darbo vadovas prof. dr. Arūnas Bukantis) parengtoje studijos, nustatančios atskirų sektorių jautrumą klimato kaitos poveikiui, rizikos vertinimą ir galimybes prisitaikyti prie klimato kaitos, veiksmingiausias prisitaikymo prie klimato kaitos priemones ir vertinimo kriterijus, galutinėje ataskaitoje nemažai dėmesio skiriama šalies žemės ūkio analizei.

Ataskaitoje rašoma, kad žemės ūkio sektoriuje prognozuojami klimato pokyčiai turės įtakos javų derliui, gyvulininkystės valdymui ir gamybos vietoms. 

Dėl didėjančios ekstremalių meteorologinių reiškinių tikimybės ir didesnio jų stiprumo labai padidės rizika prarasti pasėlius. Klimato kaita turės įtakos ir dirvožemiui, nes nyks organinės medžiagos, nuo kurių labiausiai priklauso dirvožemio derlingumas. Daugiau nei 80 proc. žemės ūkio paskirties žemės drėkinama lietumi. Dėl klimato kaitos labai pasikeis vandens išteklių kokybė ir galimybė jais naudotis – tai turės įtakos daugeliui sektorių, įskaitant žemės ūkį.

Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) pažymi, kad XXI a. dėl didesnių CO2 kiekių atmosferoje didės ne visų augalų derlingumas, pavyzdžiui, kviečių derlingumas per artimiausius dešimtmečius nesikeis (vidutinė įvykio tikimybė). 

Pasaulio mastu yra išskiriamos kelios specifinės grėsmės žemės ūkiui: vandens išteklių trūkumas; drėkinimo poreikis; ekstremalių orų poveikis; padidėjęs kenkėjų ir ligų pavojus; dirvos derlingumo, rūgštingumo, druskingumo ir erozinių procesų pokyčiai; poveikis derliaus kiekiui, auginimo sąlygoms; optimalių gyvulininkystės produkcijos sąlygų pokyčiai; poveikis vartotojams ir žemėnaudai. 

Galimas klimato kaitos poveikis Baltijos jūros rytinėje pakrantėje susijęs su stipriomis audromis ir lietaus sukeltais staigiais poplūdžiais, kurie labiausiai tikėtini žiemos sezonu. Temperatūros augimas 1–3 ºC lems išaugusį derlių ir padidėjusius žemės ūkio pasėlių plotus dėl pailgėjusio vegetacijos sezono, tačiau kartu išaugs naujų ligų ir kenkėjų rizika.

Lietuvos žemės ūkio augalininkystės sektoriui didžiausią poveikį daro sausros, karščio ir šalčio bangos, liūtys, šalnos ir kruša. Gyvulininkystės sektoriui didelė grėsmė kyla dėl karščio bangų ir sausrų poveikio. Klimato kaitos poveikis žemės ūkiui aprėpia ne tik Lietuvos agroklimatinius išteklius, augalų produktyvumą, bet ir dirvožemio hidrocheminius procesus, augalų bei gyvulių ligų ir kenkėjų paplitimą, socialines pasekmes. 

Kas rekomenduojama?

ES numato šias galimas trumpalaikes ir vidutinės trukmės prisitaikymo priemones:  priderinti ūkininkavimo veiklos kalendorių, pavyzdžiui, sodinimo ar sėjos ir priežiūros darbų laiką; imtis techninių sprendimų, tokių kaip apsaugoti sodus nuo šalnų žalos arba tobulinti gyvūnams skirtų patalpų ventiliacijos ir vėdinimo sistemas; parinkti pasėlius ir rūšis, kurios prisitaikytų prie numatomos augimo sezono trukmės ir prie to, kiek esama vandens išteklių, ir būtų atsparesnės naujoms temperatūros ir drėgmės sąlygoms; pritaikyti pasėlius, pasinaudojant turima genetine įvairove ir naujomis biotechnologijos teikiamomis galimybėmis; didinti kenkėjų ir ligų kontrolės efektyvumą, pavyzdžiui, gerinti stebėseną, naudoti įvairią sėjomainą arba kompleksinius kenkėjų valdymo metodus; taupyti vandenį, mažinti vandens nuostolius, gerinti drėkinimo metodus ir pakartotinai panaudoti arba kaupti vandens atsargas; gerinti dirvožemio kokybės valdymą didinant vandens sulaikymą, kad būtų išsaugota dirvožemio drėgmė, ir gerinti kraštovaizdžio valdymą, pavyzdžiui, išsaugant prieglobstį naminiams gyvuliams suteikiančius bendrus vietovės elementus; auginti karščiui atsparesnių veislių naminius gyvulius ir pritaikyti karščio sąlygomis auginamų gyvulių šėrimo metodus; daugiau investuoti į drėkinimo infrastruktūros bei vandens naudojimo technologijų efektyvumo gerinimą ir vandens išteklių valdymą; kurti drėkinimo planus, kurie būtų paremti išsamiu jų poveikio įvertinimu, atsižvelgiant į būsimus vandens išteklius, įvairių vartotojų vandens poreikį ir paklausos bei pasiūlos derinimą; 60 pavojaus valdymo instrumentų (tokių kaip draudimas, perspėjimo sistemos) numatymas, susiduriant su ekonominiais ekstremalių reiškinių efektais. 

Dokumentų daug, bet reikia juos įgyvendinti 

Vis dėlto prof. E. Rimkus sako, kad nors dokumentų yra priruošta daug, bet iš tiesų klimato kaitos srityje  daroma mažai. 

„Net skaityti nelabai apsimoka. Daug galima prirašyti, bet, be abejonės, pas mus yra labai daug tų minkštųjų priemonių, visokių rekomendacijų, Europos Sąjunga prirašo visokių dokumentų, bet kai pradedam žiūrėti konkrečius dalykus, kiek žmonija išmetė CO2 praėjusiais metais, paaiškėjo, kad, nepaisant mūsų pastangų, dujų emisijos į atmosferą vis dar auga. Lygiai taip pat su tom prisitaikymo priemonėm“, – įsitikinęs mokslininkas. 

Pasak jo, mes būsime priversti prisitaikyti prie klimato pokyčių, bet kol kas gana vangiai tos prisitaikymo priemonės įtraukiamos į infrastruktūrinius projektus, kas būtų labai svarbu. Vis dėlto pašnekovas viliasi, kad eisime ta kryptimi. 

„Nors dokumentų prirašyta labai daug, nuo jų parašymo neatsiranda rezultatas. Juos reikia įgyvendinti, o tam reikia pinigų ir daug, kai kalbame apie klimato kaitą. Atsiranda kitų sričių, kur jų reikia, ir ne klimato kaitos naudai situacija“, – sako jis. 

Mąstant utopiškai, geriausia, kas galėtų nutikti gamtai, – žmonija turėtų išnykti. Pasak mokslininko, tuomet gamta gana greitai atsistatytų. „Kurį laiką jūros lygio pokyčiai, ledynų tirpimas dar vyktų, bet padarius nulinę emisiją globaliu mastu, be jokios abejonės, atsistatytų pakankamai greitai – gamta susireguliuotų“, – pastebi E. Rimkus. 

Po dešimt metų pagrindinis iššūkis – migracija 

Kalbant apie ateitį, Lietuva po dešimties metų, toliau keičiantis klimatui, atrodys taip pat kaip dabar. 

„Baltijos pakrantė nebus užlieta jūros bangų. Jokiu būdu. Bus pokyčių. Daugiau karščio bangų, ekstremalių kritulių, žiemos greičiausiai bus kaip ir šiemet – vidutinio šaltumo. Galbūt sunku bus pastebėti esminius skirtumus. Vasaros, žiemos bus. Vasarą bus daugiau ekstremalių karščių, bus ekstremalių reiškinių visokių, vidutinė oro temperatūra bus šiek tiek aukštesnė. Lietuva nėra ta šalis, kuri tiesiogiai veikiama klimato kaitos. Ko gero, mūsų pagrindinė problema, kad esam globalaus pasaulio dalis – mes gerai matome pasaulyje vykstančius procesus, tai veikia ir mus“, – svarsto E. Rimkus. 

Dėl klimato kaitos, dažnesnių sausrų, gėlo vandens stokos, jo teigimu, žmonės nebegali ir nebegalės išgyventi kai kuriose teritorijose. Tai, anot mokslininko, sukelia tam tikrų socialinių įtampų, tenka kraustytis į kitas pasaulio teritorijas, kur lengviau gyventi ir kyla mažiau iššūkių. „Manau, kad socialiniai procesai, globali migracija – vos ne pagrindinis iššūkis, kalbant apie dešimties metų laikotarpį, kurio sulauks Lietuva“, – apibendrino jis.

Albertas Gapšys. Lus.lt nuotr.

Priemonių poveikis bus lėtas

Būsimojo laikotarpio parama žemės ūkiui daugiau nei trečdaliu susijusi su aplinkosauginėmis priemonėmis, tačiau Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto Produktų rinkodaros skyriaus vadovas Albertas Gapšys abejoja, ar tos priemonės padės sustabdyti klimato kaitą. 

„Labai sunku pasakyti, kiek naudos bus iš to finansavimo. Man pikčiausia, kad dėl klimato kaitos vis kaltindavo mūsų karves. Tai yra eilinė nesąmonė, kurią kažkas sugalvojo“, – tikina ekonomistas. 

Prieš 30 metų Lietuvoje buvo auginama 2,5 mln. galvijų, o dabar liko tik per 650 tūkstančių. Pasak A. Gapšio, tris ar net keturis kartus sumažinus gyvulių skaičių, klimatui jau turėjo būti padaryta teigiama įtaka. Be to, vien per pastaruosius keletą metų Lietuvoje penktadaliu sumažėjo ir melžiamų karvių. 

„Dėl to produktų gamybai jau pradeda trūkti žaliavinio pieno, o vis dar girdime skundžiantis, kad kaime smirdi gyvulių mėšlas. Užmiršome, jog maisto gamyba valstybėje yra antra pagal svarbą strateginė ekonomikos šaka po energetikos“, – tvirtina A. Gapšys. 

Pasak jo, jei trūksta maisto atsargų, bet kuri blokada gali pridaryti daug bėdos. Tik dėl to, jog žmonėms netrūko maisto, Lietuva išgyveno 1991 metų Rusijos blokadą ir neturėjo didelių problemų per 2020 metų karantiną, kilusį dėl koronaviruso pandemijos. Tačiau karantinas  parodė, kaip svarbu valstybei turėti savo maisto produktų: negalint iš Lenkijos įsivežti kiaulienos, kilo pasipiktinimas, jog  parduotuvėse trūksta šviežios mėsos. 

„Daug sykių sakiau, kad šitą ekonomikos šaką reikia skubiai gaivinti, bet niekas nenori girdėti – atseit, yra aviena, yra jautiena, paukštiena, bus ką valgyti. O iš tiesų žmogui neįsakysi, ką valgyti, jis pats renkasi. Daugiau kaip pusę kiaulienos Lietuva įsiveža iš kitų Europos Sąjungos šalių. Galėtume visai neauginti gyvulių, bet tokiais kritiniais atvejais, kaip buvo pernai ir užpernai, būtų liūdna – visiems tektų tapti  vegetarais“, – prognozuoja ekonomistas. 

Dar labiau jį stebina plyni kirtimai miškuose, nes verčia manyti, jog medžiai irgi kertami ne dėl to, kad juo puola ligos dėl klimato atšilimo, o tam, kad miškas duotų daugiau pinigų, nes mediena masiškai eksportuojama į užsienį. 

Ką žemė duoda, tas turi jai sugrįžti

Vienos didžiausių Lietuvoje Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas Petras  Puskunigis nesutinka, kad žemdirbiai nesirūpina klimato kaitos mažinimo priemonėmis ar jų nežino.

Bene 2000 galvijų auginanti bendrovė turi dvi kompleksines pieninių karvių fermas – 700 ir 500 vietų. Abu kompleksai turi mėšlo rezervuarus, į kuriuos patenka tvartuose susidariusios srutos. Du kartus per savaitę fermų mėšlo takuose purškiamos gerosios bakterijos, surišančios amoniako molekules, kad jis neišgaruotų į atmosferą. Probiotikais papildomas ir galvijų pašarų racionas, kad  virškinimo procese susidarytų kuo mažiau dujų.

„Tvarkydami rezervuarus matome, koks buvo prieš 10 metų ir koks dabar yra srutose natrio, kalio, fosforo susisluoksniavimas, kaip skiriasi kvapų intensyvumas. Tos priemonės per metus mūsų bendrovei kainuoja apie 40 tūkst. eurų. Tokia investicija į mėšlą, žinoma, šiek tiek padidina pieno savikainą, bet mums, žemdirbiams, klimato kaita labai rūpi – patys suprantame, jog dėl karščių, liūčių, audrų nukenčia mūsų derlius“, – sakė P. Puskunigis.

Visgi jis mano, jog dėl klimato kaitos gyvulių augintojai užsipuolami be reikalo, o žemės ūkis tikrai nėra pats didžiausias teršėjas. Ką žemė duoda, tas turi į ją ir sugrįžti.

 „Apribojus mineralinių trąšų naudojimą, turime jas pakeisti organinėmis medžiagomis. Iš kur paimsime mėšlą, jei nelaikysime gyvulių? Be to, mėšlas gali tapti pagrindine žaliava biometano gamybai ir pakeisti gamtines dujas – kitos šalys jau susidomėjo tokiomis technologijomis, o mūsų šalyje bandoma sudaryti nuomonę, jog reikia mažiau laikyti gyvulių“, – svarstė P. Puskunigis.  

Aukštosios technologijos tikrai nepasiekia mažų ūkelių, kurie vis dar sudaro lietuviško kaimo pagrindą, tačiau P. Puskunigis tvirtina, jog teršėjais jų laikyti tikrai nereikėtų. Kaimas nyksta, todėl turėtume tik džiaugtis, kad dar yra žmonių, kurie netingi dirbti ir pagamina savo šeimai sveikų produktų.

Augalininkystės ūkiai, pasak Bendra.lt pašnekovo, gyvybingo kaimo neišlaikys – galinga technika visiškai pakeitė rankų darbą, todėl šimtams hektarų pasėlių prižiūrėti iš esmės užtenka vienos šeimos narių. Dėl šios priežasties visos šalys skatina ūkininkus, auginančius gyvulius.  

„Skandinavijoje už pieną moka 52 euro centus, pas mus – daugiausiai 30 ct, o „mažiukai“ gauna po 16–18 ct/kg pieno. Susvyravus pieno kainoms mūsų bendrovė suskaičiavo, kad pasėliams prižiūrėti pakaktų 12 darbuotojų. Pardavę karves, oro tikrai nebūtume teršę, tačiau kitaip niokotume žemę“, – įsitikinęs P. Puskunigis. 

Petras Puskunigis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Vokiečių mokslininkai karves išmokė naudotis tualetu

Britų nacionalinis transliuotojas BBC praneša, kad kitose šalyse ieškoma inovacijų, kaip sumažinti karvių skleidžiamą taršą.

BBC skelbia, kad Vokietijos mokslininkai moko karves naudotis tualetu, kad sumažintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą.

VIDEO nuoroda:https://www.bbc.com/news/world-europe-58552651

Mokslininkai mano, kad karves galima išmokyti naudotis tualetu, kad sumažėtų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas. Vokietijos mokslininkai atlieka tyrimą, kurio metu mokė galvijus naudotis jiems skirtu tualetu. Galvijų specialiame garde paliktas šlapimas buvo surinktas ir apdorotas. Karvių šlapime esantis amoniakas intensyviai garuoja. Skaičiuojama, kad apie 10 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų paskleidžia galvijai.

Mokslininkai bandė išmokyti 16 karvių naudotis tualetu, pavadintu „MooLoo“. Šis eksperimentas vyko ūkyje, priklausančiame Naminių gyvūnų biologijos tyrimų institutui.

Galvijai būdavo patalpinami į „MooLoo“ gardą ir ten atlikdavo savo gamtinius reikalus. Po to jie patekdavo į kitą gardą, kuriame jų laukdavo skanios dovanos už tai, kad šlapinosi tam skirtoje vietoje.

Tos karvės, kurios šlapindavosi ne šiam reikalui skirtame garde, būdavo akimirksniu apliejamos vandeniu.

Vėliau, tęsiant eksperimentą atstumas tarp galvijo ir šlapinimuisi skirto gardo buvo vis didinamas, taip pat didėjo ir laiko tarpas tarp šlapinimosi ir apdovanojimo arba bausmės.

Po dešimtos treniruotės mokslininkai konstatavo, kad 11 galvijų buvo sėkmingai išmokyti naudotis tualetu. 

„Labai greitai, nuo 15-o iki 20-o šlapinimosi, karvės jau savarankiškai eina į tualetą. Tyrimo pabaigoje trys ketvirtadaliai karvių jau eidavo šlapintis į tualetą“, – Naujosios Zelandijos radijui sakė tyrime dalyvavęs mokslininkas Lindsay Matthews’as.

Tyrimo išvadose teigiama, kad veršelių sugebėjimai šioje srityje prilygo vaikų sugebėjimams ir viršijo mažų vaikų sugebėjimus.

Šį tyrimą atlikę mokslininkai teigia, kad jei tokiu būdu, kaip šio eksperimento metu, pavyktų surinkti 80 proc. galvijų šlapimo, amoniako išmetimą į atmosferą būtų galima sumažinti 56 proc. 

Mokslininkai taip pat teigia, kad šlapimo kiekio sumažinimas patalpose, kur laikomi galvijai, pagerintų jų higieną ir gerovę.

Taršos mokesčiai – miestiečių išmislas

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas įsitikinęs, jog į gyvulininkystę reikia žiūrėti plačiau, nei tik kaip į emisijas didinančią žemės ūkio veiklą.   

„Jei nebus gyvulių, pagalvokite, kas išsaugos pievų buveines, reikalingas biologinei įvairovei? Tie dalykai kas sau neveikia. Jei norime ekologiško, sveikai užauginto maisto, taip pat reikia mėšlo – be gyvulių jo neatsiras“, – įsitikinęs žemės ūkio ministras K. Navickas.

Pasak ministro, manipuliuojantys emisijų dydžiais negalvoja apie tai, jog gyvulių mėšlas reikalingas dirvožemiui, ir be jo niekaip nepavyktų sumažinti mineralinių trąšų naudojimo.  O tai – pagrindinė užduotis mažinant šilumos efektą sukeliančias emisijas. 

Žemės ūkio ministras pastebėjo, jog mūsų visuomenėje vyrauja fragmentuotas požiūris į žemės ūkį. Tai nėra teisinga ir jokios naudos neduoda. Labai gražių pavyzdžių, kaip tie dalykai suderinami, galima pamatyti užsienyje. Gyvuliai ganomi ir mėšlo rezervuarai įrengiami net turistų gausiai lankomuose miesteliuose.

„Vokietijoje mačiau seną, gražų turistų gausiai lankomą miestelį pačiame pasienyje su Šveicarija. Mėšlidė pastatyta prie gatvės, tiesiai prieš bažnyčią. Ir nieko baisaus nenutinka“, – tvirtina žemės ūkio ministras.  

K. Navickas pastebi, jog  ūkininko teršėjo įvaizdį formuoja miestiečiai, traukdami įvairias neva mokslines studijas iš google skelbiamų žinių ir forumuose vykstančių diskusijų. Grynai techniškai apskaičiuojama, kokios milžiniškos emisijos gali susidaryti ir paleidžiami mitai apie būsimus mokesčius.

Kęstutis Navickas. ŽUM nuotr.

„Kai valgai pieno produktus ir sakai, jog reikia ekologinio maisto, neturi teisės vadinti ūkininko teršėju. Be gyvulių nebūtų nei mėsos, nei pieno produktų, nei tvariai, ekologiškai užaugintų daržovių, nes nebūtų organinių trąšų. Politika yra visiškai kitokia, nei sklindančios kalbos“, – įtraukiamosios žurnalistikos platformai „Bendra.lt“ sakė K. Navickas.

Su Aplinkos ministerija tariamasi įgyvendinti priemones, kurios kompensuos šiltnamio efekto sukeliančias dujas ir palaikys teigiamą balansą. Prioritetu turėtų tapti Klimato kaitos programose numatytas mineralinių trąšų kiekio sumažinimas iki 15 proc. Kita daug naudos galinti duoti priemonė – miškų įteisinimas nenaudojamose žemėse.

„Jokie taršos mokesčiai neplanuojami – nėra net tokios diskusijos. Atvirkščiai, numatomos priemonės sudarys galimybę plėsti gyvulininkystę ir jos sukuriamos emisijos net galės augti“, – „Bendra.lt“ užtikrino žemės ūkio ministras K. Navickas.

Subrendo trimis savaitėmis anksčiau

Daugiausia problemų klimato kaitos reiškiniai kelia augalininkyste besiverčiantiems ūkininkams, tačiau jie įžvelgia ir naujų galimybių. 

Agronomas Jonas Valaitis, Kudirkos Naumiestyje įkūręs Bulvės muziejų ir jau daug metų atliekantis bandymus su naujausių Vokietijoje išvestų veislių bulvėmis, rugsėjo 1 d. į vagą dėliojo „Vineta“ veislės bulvių gumbus. Pasak agronomo, jei pirmą rudens dieną pasodintos bulvės ir nespės užaugti, tai sužydės tikrai. 

„Jei dabar kastume liepos 6 d. pasodintas „Anuschka“ veislės bulves, turėtume gražų derlių. Gumbus tikrai spės subrandinti ir „Otilija“, „Korina“ veislių bulvės, sodintos liepos 19 d.“, – rugsėjo pradžioje tvirtino agronomas. 

Įvairių Vokietijos bendrovės „Europlant“ išvestų bulvių veislių gumbus vasaros antroje pusėje  J. Valaitis bandymų laukeliuose sodina pirmą kartą, tačiau tikina, jog nieko naujo atrasti neketina. 

„Nėra paslaptis, kad ūkininkai sėkmingai  užaugina antrą bulvių derlių. Kėdainiuose bulves auginantis Rimantas Žebarauskas,  Saulius Dambrauskas yra tą darę, jiems toks sprendimas pasiteisino“, – tvirtina J. Valaitis. 

Jonas Valaitis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak agronomo, vienintelė problema, dėl kurios sunkiau užauginti antrą bulvių derlių, yra ligos – formuojantis rūkams, dažniau lyjant, sparčiau plinta bulvių maro sporos, todėl kyla sunkumų šią ligą suvaldyti. Bet jau yra išvesta bulvių marui atsparių veislių, todėl rizikos beveik nelieka. Tuo J. Valaitis įsitikino šiemet: rugsėjo 1 d., kai dar daugelyje ūkių nebuvo pradėtos kasti pavasarį pasodintos bulvės,  galėjo pasikasti antro derliaus bulvių. 

Agronomas neabejoja, jog klimatas Lietuvoje keičiasi. Jei anksčiau 25 laipsnių vasaros šiluma buvo vadinama karščiu, tai dabar 30 laipsnių karštis jau tapo norma. Šiemet J. Valaitis pastebėjo, kadbandymų laukeliuose, kur buvo pasodinęs 31 veislės bulves, dauguma ankstyvųjų ir vidutinio ankstyvumo veislių bulvių gumbus subrandino trimis savaitėmis anksčiau. 

„Pernai skirtingų veislių bulvių gumbų brandą tikrinau keturis kartus, šiemet užteko dviejų kartų – trečio kasimo nereikėjo, nes bulvių brandą paskubino karštis. Bulvės yra šaltų kraštų augalas, prie 22 laipsnių šilumos bulvių augimas sustoja, todėl ten, kur karšta, auginamos tik pačios ankstyviausios šio augalo veislės“, – teigė agronomas. 

Per galvą nesiverčia

Dešimtmetį bulves ir raudonuosius burokėlius Jurbarko rajone auginantis ūkininkas Giedrius Greičius mano, kad teoriškai būtų įmanoma užauginti du daržovių derlius – pavyzdžiui, nukasus ankstyvąsias bulves, pasėti ir užauginti burokėlius. Žemės ūkio kooperatyvui „Suvalkijos daržovės“ priklausantys ūkininkai, tarp jų ir G. Greičius, ankstyvųjų veislių bulves sodina kovo pabaigoje – balandžio pradžioje, tad kasti pradeda vėliausiai birželio viduryje.

Giedrius Greičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Įprastai G. Greičius burokėlius sėja gegužės pabaigoje ar pirmosiomis birželio mėnesio dienomis, vėliausiai yra sėjęs liepos 20 d. Tačiau pasėjęs daržoves antroje vasaros pusėje, derliumi nesidžiaugė: nors italai, kuriems  jurbarkietis augina burokėlius, nori ne didesnių, kaip 7–10 cm dydžio gumbų, daržovės užaugti nespėjo.

Ūkininko nuomone, burokėliams pritrūko vieno šilto, drėgmės nestokojančio mėnesio, nes orui atvėsus iki maždaug 10 laipsnių, šių daržovių vegetacija sustoja, be to, jie yra labai jautrūs pirmosioms šalnoms.  

„Teoriškai antrą derlių užauginti įmanoma, tačiau tam reikėtų perorganizuoti visą darbo sistemą. Nežinau, ar apsimokėtų – Lietuvoje žemės viskam užtenka, nebūtina verstis per galvą“, – juokiasi  Jurbarko apylinkėse daržoves auginantis ūkininkas.  

Karščiai ne padeda, o kenkia

Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto Produktų rinkodaros skyriaus vadovas A. Gapšys tvirtina, kad dviejų derlių tikėtis neverta: mūsų vasaros trumpos, orai nepastovūs, o patirtis rodo, jog trumpalaikiai karščiai tik sumažina derlingumą.

„Jei 30 laipsnių karštis laikytųsi kiekvieną vasarą, ir sezonas išsitęstų iki 4–5 mėnesių, kaip pietinėse šalyse, tada gal ir galima būtų  ūkininkams rizikuoti. Bet pas mus 30 laipsnių karščio buvo tik vieną mėnesį, o rugpjūtį prasidėjo visiškas ruduo – antram derliui užauginti per mažai laiko“, – tikina A. Gapšys. 

Ekonomistas sutinka, jog žemdirbiai užaugina vis didesnius derlius, tačiau nepripažįsta, jog tai klimato kaitą liudijantys pokyčiai. Šiemet  pavasaris buvo geras, javapjūtė prasidėjo keliomis savaitėmis anksčiau, galima buvo bandyti žemę panaudoti dar kartą, tačiau vėl užėjo karščiai, kurie smarkiai sumažino grūdų ir bulvių derlingumą – neužaugo net tiek, kiek buvo galima tikėtis. 

„Jei įvertinsime ilgąjį laikotarpį, taip, užauginame didesnius derlius, nei gaudavome prieš 7–8 metus. Tik tie pasiekimai yra labiau susiję su naujomis žemės ūkio technologijomis, kurios nebūtinai atsirado ir yra taikomos dėl klimato kaitos“, – įsitikinęs ekonomistas. A. Gapšio manymu, klimato kaitą galime pristabdyti tik stengdamiesi gyventi darnoje su gamta: nešiukšlindami, naudodami kuo daugiau ekologiškų priemonių, savo veikla kuo mažiau teršdami aplinką.

„Klimato kaita yra natūralus reiškinys. Taikydami kažkokias priemones, labai nedidele dalimi tą reiškinį gal ir pristabdome, tačiau tai nėra mūsų jėgoms, nes vyksta saulės ir žemės sąveika, natūralūs visatos pokyčiai. Tokie dalykai, kaip Žemės padėtis Saulės atžvilgiu, mūsų planetos nutolimas ar priartėjimas prie Saulės yra nuo žmogaus veiklos nepriklausantys reiškiniai, todėl ką bedarytume, šie procesai vis tiek vyks“, – teigė astronomija besidomintis A. Gapšys. 

Kaip keisis Lietuvos žemės ūkis?

2019 m. parengtoje Lietuvos ūkio sektorių analizės dėl nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos tikslų ir uždavinių įgyvendinimo bei atnaujinimo periodui nuo 2021 m. ataskaitoje, be kita ko, rašoma, kad Lietuvos žemės ūkio sektorius turėtų augti, tačiau prognozuojamas nevienodas augimas atskiruose subsektoriuose. 

Avių padaugės tris kartus

Gyvulininkystės subsektoriuje reikšmingas augimas nenumatomas, nors iki 2040 m. avių skaičius turėtų išaugti 3 kartus, kiaulių – trečdaliu. 

Augalininkystės subsektoriuje turėtų augti derlingumas, ypač tokių kultūrų kaip avižos ar žieminiai rapsai. Augalininkystė vystosi žymiai sparčiau nei gyvulininkystė, kadangi javų ar rapsų auginimui išlaidos vienam hektarui yra sąlyginai mažos, palyginti su kitomis veiklomis. Ypač augalininkyste užsiimti motyvuoja išmokos, priklausančios nuo hektarų skaičiaus. Dėl tokio paramos modelio, kuris motyvuoja ne efektyvų išteklių naudojimą, o naudojamo ploto didinimą, stambėja ūkiai, didėja deklaruojamų pasėlių plotai, įsivyrauja monokultūriniai ūkiai, mažiau atsparūs klimato pokyčiams ir kitoms krizėms. 

Kai pagrindinis pelno šaltinis būna ne pajamos iš pardavimų, o parama, kyla pavojus perprodukcijai, tada būtina eksportuoti, tačiau transportavimas ir produkcijos gabenimui naudojami chemikalai tik prisideda prie klimato kaitos spartinimo. Auga ir augalininkystėje naudojamų chemijos produktų kiekis. Dėl to derėtų imti svarstyti trumpos maisto vertės grandinės modelio įgyvendinimą, kuris padėtų kovoti su klimato kaita.

Lyginant su pažangių valstybių, kurių gamtinės sąlygos yra artimos Lietuvai, pasiekiamu pelningumu iš vieno hektaro ar gyvulio, Lietuvos ūkiams dar yra kur augti. Pavyzdžiui, augalininkystės sektoriuje Baltijos šalių ūkininkams reikia triskart daugiau žemės vienam produkcijos vienetui lyginant su Danija. Tačiau galima pastebėti ir pažangą. Efektyvesnę gyvulininkystę lemia šėrimo pokyčiai, tradicinių karvių veislių atsisakymas ir pan. Pasauliniu mastu didėja maisto poreikis, vartotojų rinka auga, ypač pieno produktų ir mėsos, todėl yra ir tolesnis augimo potencialas. 

Pasauliniai tyrimai rodo, kad maisto auginimas dėl klimato kaitos pasislinks į Lietuvą. Žemės ūkio sektoriuje taikomos įvairios priemonės ŠESD mažinimui, tačiau Aplinkos ministerijos ekspertai yra apskaičiavę numatytų priemonių efektą iki 2030 m. ir matyti, kad poveikio ŠESD mažinimui nepakanka. 

Technologinė pažanga ir skatinimo priemonės 

Lietuvoje dažniausiai taikomos kitose valstybėse išvystytos pažangios technologijos, nes mažoje šalyje mažesnis inovatorių ir kūrėjų potencialas, todėl pigiau, paprasčiau bei operatyviau adaptuoti, tiesiog nukopijuoti ar atsivežti, kitoje šalyje išbandytą ir pasiteisinusią metodiką, priemonę ar technologiją. 

Nemažai ūkių yra įsidiegusių pažangias technologijas, tačiau dar labai daug ūkių to nėra padarę. Ūkininkams trūksta žinių, nenorima keistis, taip pat ne visada pakanka valdžios institucijų specialistų kompetencijų. Labai maža dalis valstybės pagalbos veislininkystei skiriama pažangių metodų naudojimui, o dešimteriopai didesnė dalis tenka metodams, kurie kitose šalyse netaikomi ir Lietuvoje naudojami dar nuo SSRS laikų. Technologijų diegimą labiausiai skatina ūkininkų noras aplenkti konkurentus, smalsumas, valdžios intervencijos teikiant mokestines lengvatas, parama technologijų įsigijimui ir t. t. 

Vertinant technologijų pažangą, daug vilčių teikė biodujų jėgainės, kurių statyba buvo remiama, tačiau šiuo metu priemonė neveikia dėl potencialių pareiškėjų neaktyvumo. Nors naujų technologijų diegimas remiamas, bet iš rinkos poreikio joms nėra, todėl labai svarbu motyvuoti pradėti naudotis naujausiomis technologijomis. Biodujų gamyba plačiai vykdoma kitose užsienio šalyse. Lietuva taip pat turi potencialą gaminti biodujas (turi žaliavos, nors gyvulininkystės ūkiai mažėja), tačiau dėl klaidingos politikos tokia gamyba nėra skatinama (buvo priemonė, tačiau skirta mažiems ūkiams, kuriems jos įgyvendinimas nėra ekonomiškai naudingas, gautos paraiškos buvo atmestos dėl neatitikimų reikalavimams). Be to, Lietuvoje nėra visiškai išnaudotas saulės, vėjo energetikos (turėtų būti ieškoma darnos su biologinės įvairovės išsaugojimo tikslais) potencialas.

Kai kuriais atvejais nesudaromos pakankamos sąlygos naujų technologijų plėtojimui, pavyzdžiui, tinkamų mėšlidžių įrengimui skiriamos paramos intensyvumas nėra didelis, todėl patiems ūkininkams reikia papildomai investuoti. Investicijų atsiperkamumo laikotarpis yra ilgas, todėl ūkininkai nelinkę investuoti. 

Kitas svarbus aspektas – taršių technologijų apmokestinimas. Taršios technologijos neapmokestinamos, nėra atgrasymo nuo jų naudojimo ir paskatų naudoti švarias technologijas. Todėl reikėtų ne tik skatinti naudoti naujas švarias technologijas, tačiau tuo pat metu taikyti atgrasančias priemones, pavyzdžiui, taršos mokesčius ir pan. Viena iš galimų veiksmingų priemonių – naudojantiems naujas technologijas mažinti akcizo tarifą degalams. Šiuo metu skiriama daug dėmesio maisto perdirbimo technologijoms, bet jos neturi perspektyvos, kadangi perdirbus maistą jo maistinė vertė sumažėja, naudojami chemikalai. Tyrimai turėtų būti nukreipti į žiedinę ekonomiką ir bioekonomiką. Inovacijų skatinimo procesas nėra sklandus, labiau remiamai fundamentiniai, o ne taikomieji tyrimai. Mokslo institutai taip pat vertinami pagal mokslinių publikacijų skaičių, dėl to mokslininkai nerizikuoja ir nebando kurti prototipų. 

ŠESD mažinimas 

Nustatyta, kad Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos Tarpinstituciniame veiklos plane žemės ūkiui numatyta mažai priemonių, o ir jos nėra tiesiogiai susijusios su ŠESD mažinimu. Joms išleista kur kas mažiau lėšų nei numatyta. 

Pirminis tikslas kuriant priemones nėra ŠESD mažinimas. Žemės ūkio sektoriuje ŠESD mažinimo priemonių pirminis tikslas nėra taršos mažinimas, tačiau įgyvendinant kitas priemones galima pasiekti nustatytų tikslų. Išmetamųjų ŠESD mažinimas žemės ūkio sektoriuje skatinamas per miškininkystę, technologijų vystymą ir pritaikymą. 

Kai kurie pavieniai sektoriaus dalyviai imasi priemonių mažinti ŠESD, pavyzdžiui, vykdo ekologinę ar kitą tausojančią aplinką gamybą; mažina chemizuotuose augalininkystės ūkiuose azotinių trąšų naudojimą, trąšas keičia kitais preparatais, sukurtais pagal naujas technologijas ir saugesniais aplinkai; keičia gyvulių šėrimo racionus; tobulina turimų pieninių galvijų genetiką ECOFEED buliais; naudoja pažangesnę techniką, įrangą; taiko pažangias technologijas mėšlo laikymui bei tvarkymui ir pan. Tačiau šių pavienių sektoriaus dalyvių pasiektas ŠESD mažinimo rezultatas nėra vertinamas skaitine išraiška. 

Išmetamųjų ŠESD mažinimui turėtų būti skirtas didesnis valstybės dėmesys ir bent 40 proc. teikiamos paramos turėtų būti nukreipta šiam tikslui; šiuo metu trūksta politinės valios tokias priemones įgyvendinti. 

Iššūkiai ir jų įveikimo galimybės 

Žemės ūkio sektoriuje tiesioginė parama dažniausiai skiriama augalininkystės subsektoriui, o daugiau aplinkosaugos priemonių taikoma gyvulininkystės subsektoriui, todėl reiktų skirti didesnį dėmesį augalininkystės subsektoriui. 

Augalininkystės subsektoriuje susiduriama su dirvožemio degradacijos problema – skaičiuojama, kad 19 proc. Lietuvos dirvožemio yra degradavę, todėl kyla poreikis jį atstatyti. Neskiriant dėmesio dirvožemio atstatymui, sėjomainai, daugiamečių pievų išsaugojimui, sintetinių trąšų naudojimo mažinimui, veiklos intensyvinimas gali būti sudėtingas.

Dalis nualinto žemės ūkio dirvožemio galėtų būti panaudota miškingumui didinti, taip pat galėtų būti diegiamos technologijos, leidžiančios kaupti CO2 žemėje. Taip pat miškininkystei galėtų būti naudojamos ir apleistos teritorijos. 

Kitas iššūkis žemės ūkio sektoriuje – mažų ūkių skaičiaus mažėjimas, o maži ūkiai paprastai būna labiau ekologiški. Daugiausia paramos nukreipiama į stambius ūkius, manant, kad jie yra konkurencingesni, ir statistika rodo, kad apie pusė finansinės paramos atiteko 2-3 proc. ūkių. Jaunos kartos ūkininkai turi kitokį požiūrį nei vyresnieji, jie labiau galvoja apie produkcijos pardavimą, o ne gamybos didinimą ir resursų eikvojimą. Jaunimas turi sukaupęs žinių, mąsto tarpdiscpliniškai, nori užsiimti įvairesniu, daugiau veiklų apimančiu ūkininkavimu, auginant mažiau tradicines kultūras ar gyvulius, tačiau pagrindinė problema – naujiems ūkininkams trūksta žemės, didelė jos dalis koncentruota stambiuosiuose ūkiuose. 

Vien tam tikros rūšies sintetinių trąšų naudojimo draudimo nepakanka, kadangi trąšos lengvai pakeičiamos kitomis trąšomis, todėl būtinas tręšimo planavimas, padedantis ne tik sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, tačiau taip pat mažinantis ūkių veiklos sąnaudas. 

Vis dėlto, žemės ūkio sektoriuje dirbantys ūkininkai pasižymi nelankstumu, nėra imlūs naujovėms; tik dideli ūkiai, vykdantys veiklą tarptautiniu mastu, vykdo optimizaciją, kuomet mažiems ūkiams veiklos optimizavimas yra per didelė našta. 

Dėl pačių mažiausių žalio pieno supirkimo kainų pienininkystės ūkiai traukiasi iš gamybos arba persiorientuoja į kitą gyvulininkystės veiklą, tačiau pieno pramonė turėtų būti palaikoma, kadangi ji galėtų būti Lietuvos specializacija pasaulinėje rinkoje. 

Dėl Afrikinio kiaulių maro, apimančio vis didesnę šalies teritoriją, likviduojami kiaulininkystės ūkiai. Žemės ūkio sektoriuje nepakankamai tausojami ištekliai, nors intervencijos šioje srityje vykdomos. Resursų sunaudojimą žemės ūkio sektoriuje galima mažinti, tam tikslui yra teikiama parama, tačiau ūkininkai nėra aktyvūs ir neteikia paraiškų. Ūkiai neturi ambicijų diegti naujas technologijas. Pokyčiams reikia didelio spaudimo iš visuomenės, todėl visuomenės, kuri nukenčia nuo taršos (didėja sergamumas, nedarbingumas ir pan.), informavimas yra labai svarbus. Ūkininkai turėtų suprasti, kad jų naudojami gamtiniai ištekliai ilgainiui bus nudėvimi ir rizikos lygis išaugs, todėl reikėtų patiems rūpintis jų atnaujinimu. 

Žemės ūkio sektoriuje galima įgyvendinti priemones, nereikalaujančias didelių pastangų iš ūkininkų, pavyzdžiui, apsauginių augalų juostų sodinimas, ekologinė gamyba. Ekologiniai ūkiai nenaudoja trąšų, planuoja dvigubai didesnius ekologinės gamybos plotus, ekologiniai ūkiai pasaulyje augs dėl didėjančios paklausos, jiems nebereikės skirti visuomeninių lėšų. Tačiau tokio tipo ūkių nebus, jeigu toliau bus propaguojama konvencinė gamyba. Kol kas parama nukreipta į gamybos apimčių didinimą ir eksporto skatinimą, bet ne į efektyvų išteklių naudojimą, inovacijas ar ekologiją. Turėtų atsirasti ekonominės paskatos per rinkos mechanizmus, didinant ekologinių ūkių produkcijos paklausą. Pavyzdžiui, Švedijoje ekologinis ūkis skatinamas mokyklose į viešuosius pirkimus įtraukiant reikalavimus pirkti maistą tik iš ekologinių ūkių. 

Atrenkant priemones, kurios turėtų mažinti ŠESD išmetimą, poveikį ŠESD mažinimui vertina Aplinkos ministerija, taip pat vadovaujamasi pasaulinėmis tendencijomis. Pasaulinėje praktikoje taikomos tokios aktualios ir paveikios priemonės kaip gyvulių genetinis modifikavimas, rūgštinimas, bet jos labai brangios, todėl Lietuvoje sudėtinga įgyvendinti. 

Siekiant įvertinti priemonių poreikį arba poveikį, kai kuriuos reikalingus duomenis sudėtinga surinkti, pavyzdžiui, nėra trąšų naudojimo registro, todėl duomenys surenkami apklausų būdu (anksčiau buvo skaičiuojama pagal prekybos balansą), todėl gali būti netikslūs. Nematyti, kiek ŠESD buvo sutaupyta dėl kiekvienos priemonės, metodika ataskaitose to neatspindi. Patys ūkininkai galėtų apskaičiuoti, kiek jie sutaupo ŠESD taikydami vieną ar kitą priemonę, tačiau šiuo metu nėra paprastos metodikos, kuria jie galėtų naudotis. Jei būtų formulės, į kurias galėtų tiesiog įrašyti skaičius ir gauti rezultatą, jie tai darytų, bet dabar tokios galimybės nėra. 

Kaip vienas gerųjų užsienio pavyzdžių galėtų būti Suomijoje taikoma srutų valdymo sistema. Ši sistema yra paprastai valdoma, naudojantis ja galima suskaičiuoti, kiek srutų susidaro, kiek galima sutaupyti pritaikius konkrečią technologiją ir kiek sutaupoma lėšų taikant šią sistemą. 

Reikalingos dirvožemio gerinimo bei cheminių trąšų ir augalų apsaugos produktų naudojimo mažinimo priemonės, kurios padėtų išlaikyti ar pagerinti esamą derlingumą, taip pat iš gyvulininkystės sektoriaus ŠESD išsiskyrimą mažinančios ar suvaldančios priemonės. Svarbios tos priemonės, kurios mažindamos žemės ūkio veiklos neigiamą poveikį aplinkai nekeistų ar net gerintų veiklos ekonominius rezultatus. Šios priemonės būtų naudingos, bet dėl lėšų stygiaus nediegiamos, jos yra neefektyvios. Žemės ūkio sektoriaus potencialas mažinti išmetamųjų ŠESD kiekį yra didelis, tačiau ŠESD emisijų mažinimas žemės ūkio sektoriuje reikalauja labai didelių investicijų, todėl Lietuvos sąlygomis pritaikyti efektyviausias priemones gali būti sudėtinga. 

Danijos pavyzdys

Danija nuo 1990 m. iki 2014 m. sugebėjo 30 proc. sumažinti žemės ūkyje išmetamų N2O emisijų kiekį. Danijos Nacionaliniame energetikos efektyvumo veiksmų plane iki 2030 m. numatyta sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį 40 proc., palyginus su 1990 m. (iki 2016 m. jau pasiektas 26 proc. sumažėjimas). Taip pat siekiama iki 2050 m. tapti CO2 išsiskyrimo požiūriu neutralia šalimi. Danijos Nacionaliniame energetikos ir klimato plane žemės ūkio sektoriui nenumatyti konkretūs ir pamatuojami tikslai, tačiau išreiškiami tokie siekiai, kaip mažesnis amoniako išmetimas į orą, biodujų jėgainių tobulinimas, klimatui draugiškų technologijų diegimas kiaulių fermose, mokslinių tyrimų plėtra, tiksliojo ūkininkavimo skatinimas (naudojant GPS, sensorius, dronus ir t. t.) ir kita. Danijos numatytas tikslas iki 2050 m. neišleisti jokių ŠESD emisijų galioja ir žemės ūkio sektoriui. 

Išmetamų N2O emisijų kiekio sumažinimo pagrindinė priežastis – griežti reikalavimai ir ribojimai trąšų ir mėšlo tvarkymui: • nustatyta, kaip ir kada galima naudoti mėšlą. Danijoje reikalaujama, kad jis būtų išskleidžiamas dirvožemyje per ne daugiau nei 6 valandas. Neleidžiama jo išpilti į kanalizaciją ar upelius. Viename hektare gali būti naudojama ne daugiau mėšlo, nei išgaunama iš 2,3 gyvulių vieneto (tai sudaro apie 85,55 kg). • srutų konteineriai negali būti arčiau nei per 100 metrų nuo arčiausios upės ar ežero, jie turi būti pagaminti iš tvarių medžiagų ir uždengti. • įvesti reikalavimai, kiek kiekvienai grūdų rūšiai leidžiama naudoti trąšų. Šie reikalavimai ypač prisideda prie vandens taršos mažinimo.

Olandijos pavyzdys 

Olandijai ES įpareigojimai numato sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį 36 proc. iki 2030 m., palyginti su 2005 m., tačiau iki 2016 m. pasiektas tik 8,1 proc. sumažėjimas. Iki 2020 m. Olandija buvo numačiusi sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį 20 proc. palyginti su 1990 m., bet iki 2016 m. pasiekė tik 8,4 proc. sumažėjimą, tad tikėtina, jog šio tikslo pasiekti nepavyks. Taip pat 2017 m. koalicijos susitarime yra numatyta pasiekti 49 proc. išmetamųjų ŠESD sumažėjimą iki 2030 m., palyginti su 1990 m. lygiu. 

Olandija yra viena pažangiausių valstybių ES, kadangi yra išnaudojusi daugiausia galimybių žemės ūkio sektoriuje ir beveik neturi didesnio potencialo dar labiau sumažinti ŠESD emisijas. Olandija yra numačiusi sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį iki 2030 m. 49 proc., palyginti su 1990 m., o žemės ūkiui čia tenka tik nedidelė dalis – 3,5 proc. Siekiama, kad žemės ūkio išmetamųjų ŠESD kiekis būtų mažesnis 3,5 mln. tonų CO2 nei anksčiau numatytas scenarijus nieko nekeičiant. Pagrindinės priemonės bus nukreiptos į technologinius pokyčius – mėšlo tvarkymas, pašarų maišymas, energiją gaminantys šiltnamiai.

Olandijoje išbandomos naujos technologijos, užkertančios kelią durpių irimui ir oksidacijai, daugiametėse ganyklose pienininkystės sektoriuje.

Durpės išleidžia daugiau ŠESD, kai požeminio vandens lygis yra žemas, todėl šiai problemai spręsti pasitelktas novatoriškas sprendimas, pilotiniuose projektuose dvigubai sumažinęs durpių nuosėdas. Požeminiai drenažai (angl. submerged drains) įrengiami 15 cm žemiau griovių vandens, tad esant drėgniems orams drėkinimas vyksta iš įprastų drenažų, o prasidėjus sausajam sezonui, vanduo įliejamas iš požeminių drenažų.

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstai kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.