Registruotis

Aklųjų ir silpnaregių realybė – prakirstos kaktos, griuvimai ir kelyje kylantys pavojai

Aklųjų ir silpnaregių realybė – prakirstos kaktos, griuvimai ir kelyje kylantys pavojai

#žmogausteisės
Gegužės 23, 2022
Vaida Blažytė profile image Vaida Blažytė Kristina Aržuolaitienė profile image Kristina Aržuolaitienė Aurelija Babinskienė profile image Aurelija Babinskienė

Regėjimo negalią turintys žmonės pastebi, kad aplinka vis labiau pritaikoma jų poreikiams, tačiau net valdžios institucijų atstovai pripažįsta, jog pokyčiai per lėti. Be to, investuojant didžiulius pinigus į viešąjį sektorių neretai pamirštama, kad jis skirtas visiems žmonėms, taip pat ir turintiems negalią. Kai į aplinkos pritaikymą žiūrima atmestinai, regos negalią turintiesiems skirti vedimo takai nuveda „į niekur“, o nepažymėtos stiklinės pertvaros tampa traumų priežastimi.

article preview image Vedimo takas akluosius ir silpnaregius veda tiesiai į žolyną. / A. Babinskienės nuotr.
Naujai statomi objektai vis dar neprieinami negalią turintiems žmonėms – nesutariama, kas už tai atsakingas
Neįgaliųjų vežimėliais judantys žmonės: nepritaikyta aplinka padaro mus neįgaliais

Vilnietis Vytautas Gendvilas mėgsta vaikščioti su kepure. Dėl labai praktiškos priežasties – atsitrenkus į kelio ženklą ar lauko reklamos stendą kepurė suplyšta arba nukrenta, bet bent kaktos nenubraukia. 

„Nebesuskaičiuoju, kiek randų ant kaktos turiu. Visi supranta, kad važiuojamoje dalyje stulpų negali būti. Niekas man negali paaiškinti, kodėl jie atsiranda šaligatvio viduryje?“ – stebisi Vytautas. 1,90 m ūgio vyrą dar labiau stebina, kai kelio ženklai yra pakabinami taip žemai – teisės aktai numato, kad jie turi būti ne žemesniame nei 2 metrų aukštyje. Vytautas neslepia – jis nuo gimimo silpnai mato, dėl to įvairių iššūkių kyla daugiau. „Ukmergėje mano uošvė gyvena name, kurio durys nėra nė dviejų metrų. Todėl aš visada įeinu kaip musulmonas į mečetę – nusilenkdamas. O kai užmirštu, tai į uošvės laiptinę įžengiu su keiksmažodžiu“, – apie savo gyvenimo patirtį pasakoja Vytautas.

Labai pavojingos stiklinės sienos

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) nariai nevengia vienas iš kito pasišaipyti ir pasijuokti iš situacijų, į kurias jie patenka. Bene ryškiausiai Vytautui įsiminė atvejis, kai vienas bičiulis su kakta „išnešė“ 5 cm storio armuoto stiklo duris, nes jų tiesiog nepamatė. Jis nugriuvo, bet stipriai nesusižeidė, įsitikinęs, kad gyvas, spruko kiek kojos neša, kad nereikėtų sumokėti už išdaužtą stiklą.

„Aš durų nesu iškalęs, bet kiek langų su kakta išpylęs...“, – prisimena Vytautas. Jis mokėsi aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Chemijos kabinetas buvo koridoriaus gale, už jo – retai naudojama laiptinė, kur klasės draugai eidavo parūkyti užsidarę duris. Tų durų langas dažnai būdavo išdaužtas. „Sakau, einu pažiūrėsiu, ar chemikė neateina. Galvoju, pro tas duris iškišiu galvą. Na, ir išėjo galva su visais stiklais. Gerai, kad nieko nesusipjausčiau.“ 

Pasak V. Gendvilo, šiuo metu populiarios stiklinės sienos ir pertvaros labai pavojingos regos sutrikimų turintiems žmonėms. O kai saulė pašviečia, net ir gerai matantis žmogus gali nepastebėti tokios sienos. 

„Naujai statomuose objektuose populiarios vientisos stiklinės konstrukcijos. Tuomet suprask, kad gudrus, kur jose yra durys. Nebent rankena būna kitokios spalvos, išsiskiria. Matau, kad ten stovi žmogus, bet kaip pas jį nueiti?“ – patirtimi dalijasi V. Gendvilas. Jis prisimena, kad kartą trys bičiuliai silpnaregiai iš baro išėjo pro langą. „Buvo langas iki žemės atidarytas, mes ir išėjom. Durys buvo uždarytos, tai mums pasirodė, kad durys ten. Laimei, kad nebuvo aukščio“, – prisimena informacinės aplinkos specialistu šiuo metu dirbantis Vytautas. 

Regėjimo sutrikimų turinčiam žmogui neįmanoma suprasti, kur čia yra įėjimas Regėjimo sutrikimų turinčiam žmogui neįmanoma suprasti, kur čia yra įėjimas. / A. Babinskienės nuotr.

V. Gendvilo teigimu, labai svarbu įvairias stiklines sienas ir duris pažymėti. Tradiciškai geriausiai pastebima laikoma geltona spalva, tačiau visai nebūtina visur sudėti geltonus „kleckus“. Stiklą galima žymėti ir įvairiais prie interjero tinkančiais ornamentais. ISO standartas, kuriuo Lietuvoje rekomenduojama vadovautis, nurodo, kad turėtų būti 3 arba 2 juostos 90-100 ir 130 -140 cm aukštyje. Renkantis jų spalvą svarbu, koks yra fonas. Spalvos turėtų būti kontrastingos. Dažnai prekybos centrai stiklines sienas išklijuoja reklamom. Tai irgi klaidina – durys turi išsiskirti. Na, o neregį prie tos vietos, kur durys atsidaro, turėtų atvesti vedimo sistema. 

Prisimindamas bičiulio pasakotą situaciją V. Gendvilas sako, kad jei jam dabar taip atsitiktų, kad galva išdaužtų stiklą, tikrai nebėgtų, tik džiaugtųsi, jei ateitų savininkas – paaiškintų, kad stiklines sienas reikia pažymėti. „Dar galima būtų paprašyti už gydymą sumokėti“, – juokauja LASS informacinės aplinkos specialistas ir primena: manantys, kad gerai mato, kartais tik taip mano, o iš tiesų saulei pašvietus gali ir nepastebėti stiklinės sienos. Taigi tinkamas pažymėjimas aktualus toli gražu ne tik vadinamiesiems silpnaregiams. 

Orientavimosi takuose – daugybė nesusipratimų 

Vytautas džiaugiasi, kad gatvėse, kitose viešose vietose vis daugėja akliesiems orientuotis padedančių taktilinių juostų.

„Šie žymėjimai yra tam, kad neregys žmogus galėtų orientuotis aplinkoje. Tie, kurie yra su grioveliais, skirti vedimui, tie, kurie su spurgeliais, yra dedami papildomo dėmesio reikalaujančiose vietose – kur išsišakoja takai, prieš sankryžas signalizuoja, kad pateksi į mašinų važiuojamąją dalį“, – pasakoja LASS atstovas. 

Pavyzdžiui, kaip nematančiam žmogui eiti didele aikšte ir išlaikyti kryptį? Su baltąja lazdele ar su batais žmonės jaučia vedimo juostą ir tai jiems yra orientyras. „Vežimėliais važiuojantieji kartais skundžiasi, kad jie negali įveikti tos linijos, bet jeigu nėra šitos juostos, gali atsitikti taip, kad neregys išeis į važiuojamąją dalį ir ten lauks, kol užsidegs šviesoforas. Tokių dalykų žmonės yra patyrę“, – pasakoja Vytautas. 

Linijos su lygiagrečiais įdubimais nematantiems žmonėms rodo kryptį, kur eiti Linijos su lygiagrečiais įdubimais nematantiems žmonėms rodo kryptį, kur eiti. Vilniuje daugėja tokių linijų. / A. Babinskienės nuotr.

V. Gendvilą stebina, kai minėti žymėjimai būna padaryti taip, kad eidamas jais arba kam nors „barščius išpili“ (kai vedimo takas eina ten, kur sustatyti kavinės staliukai), arba kakta kur nors atsitrenki. Neretas atvejis, kai vedimo takai nuveda į „niekur“, taigi, tik suklaidina. Kartais iškilios plytelės būna taip įdėtos, kad niekaip nesuprasi, kokia to prasmė – gal liko, reikėjo panaudoti, tai ir sudėjo bet kaip. 

Pasvalietis Pranas Pliuška pasakoja, kad net ir žinomais maršrutais einant pasitaiko įvairių kuriozų. „Molėtuose ėjau į stotį. Atsirado toks skydas, kurio nebuvo. Bet jis žmogaus aukštyje ir ten, kur takas. Tai aš labai gražiai kaukštelėjau. Aišku, kiti praeina pro šoną, o aš nežinojau“, – sako nematantis vyras. 

Į įvairias netikėtas situacijas yra patekęs ir kaunietis Martynas Vitkus. Šiauliuose eidamas aklųjų vedimo takeliu jis staiga pajuto, kad išėjo į automobilių stovėjimo aikštelę. Nematančiam žmogui tai gali būti pavojinga. „Nesuprantu, kam daromi tokie nelogiški sprendimai?“, – stebisi Martynas.

Centrinė aikštė Kėdainiuose suprojektuota taip, kad aklųjų vedimo linija veda tiesiai į stovinčius automobilius/Gintos Žemaitaitytės nuotr. Centrinė aikštė Kėdainiuose suprojektuota taip, kad aklųjų vedimo linija veda tiesiai į stovinčius automobilius. / G. Žemaitaitytės nuotr.

LASS Telšių rajono filialo pirmininkė Džaneta Pocienė prisimena, kad vieną tokį kuriozą pavyko išspręsti. Darant prie stoties takelį neregiams į jį pateko stulpas. Šį nesusipratimą pastebėjo „Telšių žinių“ redakcija. Paskambino Džanetai ir netrukus klaida buvo ištaisyta. 

Tačiau keletas nesusipratimų iki šiol Telšiuose liko. Rekonstravus Masčio ežero pakrantę buvo džiaugiamasi, kaip gerai viskas sutvarkyta, miestas netgi gavo apdovanojimą už prieinamumą. Vis dėlto ir čia neapsieita be klaidų. Dž. Pocienė pasakoja, kad neregiui nueiti iki ežero lengva, bet problema – grįžti. Takelis vienu metu išsišakoja. „Neregys per tą praplatėjimą pamestų takelį“, – komentuoja ji. 

Iš Dž. Pocienės atsiųstų nuotraukų matyti, kad toje vietoje, kur takas išsišakoja, nėra pritaikyto takelio reljefo akliesiems ir silpnaregiams, čia pat painiojasi ir dviračių takas, todėl nematančiam žmogui susigaudyti toje atšakoje sudėtinga. Pasak pašnekovės, grįžti nuo ežero pusės neregiams ir silpnaregiams galiausiai tenka dviračių taku viena koja einant per žolę. „Turim būti atsargūs toje vietoje, bet mums kito pasirinkimo, kaip grįžti namo, nėra. Kitaip tiesiog nusuksim ir suksim ratais, namo nebepareisim“, – sako Dž. Pocienė.

Pasak V. Gendvilo, kartais iš tiesų tenka pasukti galvą, kodėl pasirinktas vienoks ar kitoks sprendimas. Pavyzdžiui, prie Zapyškio bažnyčios aklųjų vedimo linija, pasiekusi kanalizacijos dangtį, jį aplenkia ir vėl veda tiesiai toliau. „Makalynė tokia. Reikėtų paklausti ar saugumo sumetimais taip daroma, ar kad būtų gražu? Mano manymu, jei tas dangtis tvarkingas, tai ir eini per tą dangtį, nes tai yra bendra aikštės danga. Arba vedant reikėjo žiūrėti, kad ta linija eitų tiesiai, o ne kaip senovinio grąžto rankena“, – svarsto LASS atstovas. 

Jo teigimu, labai dažna situacija, kai eidami aklųjų vedimo taku žmonės įeina į krūmus arba braukia juos šonu. Kita problema – kai tie takai užstatomi. Dažnai ant jų sustoja prekes atvežę automobiliai. Pastaruoju metu didelė problema – paspirtukai, kurie numetami bet kaip ir bet kur. Neretai pasitaiko, kad už jų užkliuvę neregiai susižeidžia. 

Įdomu, kodėl aklieji vedami į žolyną?/Aurelijos Babinskienės nuotr. Įdomu, kodėl aklieji vedami į žolyną?/ A. Babinskienės nuotr.

Dar blogiau, kai žmogus, eidamas pažymėtais takais, patenka į pavojingas situacijas. Tarkim, Telšiuose einant jau minėtu taku, prieinama prie atkarpos, kur galima įkristi į vandenį. „Toje vietoje dėl vaikučių, dėl žmogelių su lazdele, būtų patogiau tvorelę padaryti. Dar nesuspėjom dėl to kreiptis, bet turim tą minty ir kreipsimės“, – žada sprendimą rasti Dž. Pocienė.

Gal tai tiesesnis kelias į degalinę?/Aurelijos Babinskienės nuotr. Gal tai tiesesnis kelias į degalinę?/ A. Babinskienės nuotr.

Apie panašią situaciją Vilniuje pasakoja ir Vytautas – prie Neries krantinės šalia laiptų yra niekaip neapsaugota vieta, kuri gali tapti, jei dar netapo, rimtų traumų priežastimi nematantiems žmonėms. 

Kalbėtis su verslu – lyg su siena

Pasak Dž. Pocienės, jei dėl gatvių pritaikymo su savivaldybe pavyksta susitarti lengvai, bankų ir parduotuvių atstovai jų prašymų negirdi. Didelė problema – bankomatai. Anksčiau suvedus kodą jie sucypsėdavo. Dabar yra liečiamas ekranas ir jokio signalo. „Neregiui tai visiškai nesuprantami dalykai“, – paaiškina telšiškė.

Kad su verslu kalbėtis – lyg su siena, antrina ir LASS Alytaus miesto ir rajono filialo vadovė Daiva Markinienė. Jos teigimu, einant į banką silpniau matančiam žmogui ar neregiui reikia palydovo, nes kai švieslentėse užsidega numeriukas, žmonės jo nemato. Reikėtų, kad būtų pranešama ir garsu. „Bankai nereaguoja į mūsų prašymus“, – teigia D. Markinienė.  

Parduotuvės šioje srityje taip pat nėra lanksčios. Anot Dž. Pocienės, nematančiam ar silpnai matančiam žmogui sudėtinga apsipirkti, reikia kitų pagalbos vien jau dėl to, kad nuolat kaitaliojamos prekių vietos. D. Markinienė prideda, kad problema neregys ar silpnaregis negali savarankiškai negali pasinaudoti greitosios savitarnos kasomis.

Panašių trukdžių patiria  ir P. Pliuška. Ne kartą kreiptasi į parduotuves, kad bent jau pažymėtų pirmą ir paskutinį laiptą, kaip yra numatyta teisės aktuose. Tačiau susitarti nepavyksta – tinklinių parduotuvių administracija rajonuose neturi galios, o su centrinėmis valdžiomis taip ilgai derina, kad galiausiai nieko nepadaro. „Su poliklinikom, ligoninėm viskas lengviau, jei nepavyksta, vietinę valdžią pajungiam. O privačiose daug kas priklauso nuo požiūrio. Kai kas sako, kad žymėjimai sugadins interjero vaizdą...“ – atsidūsta Pranas. 

Vedimo linija atvedė iki durų/Aurelijos Babinskienės nuotr. Vedimo linija atvedė iki durų. / A. Babinskienės nuotr.

Prisitaiko aplinką 

Pasvalietis P. Pliuška neskaičiuoja, kiek metų nemato – gal 20, gal dar daugiau. Dėl to jis neliūdi ir namuose neužsidaro – visur dalyvauja, keliauja, bendrauja, kuria. Pranas pasakoja, kad nors Pasvaly atsiranda vis daugiau aklųjų vedimo takų, bet nueiti jais iš namų iki galutinio taško nepavyks – labai greitai baigiasi vos prasidėję. 

Jis atrado savo būdą orientuotis: „Mes naudojamės senais metodais – stulpai, akmenys, šaligatvio nelygumai, šulinio dangčiai tampa aplinkos orientyrais. Pavyzdžiui, einu nuo stoties ir ten būna du įdubimai, pasuku už kampo – dar vienas, paskui stulpas, taip ir orientuojiesi.“ Suprasti, kur esi, galima ir iš garso: „Eini pro pastatą, pajunti, kad aidas kažkoks kitoks.“ Aptikti įvairias aplinkos kliūtis padeda baltoji lazdelė. Įsidėmėti galima tik reikalingiausius maršrutus: į darbą, į polikliniką ar pas draugą, o visur kitur kas nors turi lydėti.

Pranas Pliuška pastebi, kad vis labiau atsižvelgiama į silpnaregių ir neregių poreikius/Vytauto Gendvilo nuotr. Pranas Pliuška pastebi, kad vis labiau atsižvelgiama į silpnaregių ir neregių poreikius. / V. Gendvilo nuotr.

„Kai aplinka nepritaikyta, žmogus negali būti savarankiškas: jis negali pats nueiti į darbą, į parduotuvę, gydymo įstaigą.“

Pranas pasakoja, kad pirmą kartą išėjęs išnešti šiukšlių pasiklydo. „Nemokėjau pagal orientyrus eiti. Mašinos važiuoja, nesupratau, ar gatve, ar kur. Galvojau, kad atmintinai kelią prisiminsiu, bet suku, suku ratais...“ 

O kaip neregiai supranta, kur kokias šiukšles mesti? Pasak Prano, dažniausiai konteineriai būna išdėlioti pagal tam tikrą eiliškumą, jei kyla abejonių „įkišu lazdelę, pamakaluoju, jei barška, tai stiklas, jei šiugžda – popierius, – pasakoja Pranas. – Mes prisigalvojam ir prisitaikom aplinką sau. Kad aplinka būtų mums pritaikyta, čia dar palaipsniui eis.“ 

Pasak P. Pliuškos, dabar dažnai manoma, kad aplinka bus pritaikyta, jei vietą pažymės Brailio raštu arba padarys taktilinį (liečiamąjį)  planą. Pirmiausia – kaip neregiui tą planą rasti? Kaip sužinoti, kad prie durų yra užrašas Brailio raštu? Neisi ir nečiupinėsi visų durų. Antra problema – dalis neregių apskritai nemoka Brailio rašto. 

„Kai reikėjo mokytis arba kompiuterinio raštingumo, arba Brailio rašto, dalis pasirinko kompiuterius. Tarp jų – ir aš. Žinoma, čia mano problema – turėjau išmokti. Bet tai rodo, kad objektų sužymėjimas Brailio raštu situacijos nepakeis“, – sako P.Pliuška.

Aklųjų vedimo linijų galvosūkiai Kaune. Kur jos veda?/Aurelijos Babinskienės nuotr. Aklųjų vedimo linijų galvosūkiai Kaune. Kur jos veda?/ A. Babinskienės nuotr.

Daugeliui orientuotis ir savarankiškai tvarkytis kasdienėje veikloje padeda įvairios technologijos. Nuo seno aklieji naudoja kalbančius laikrodžius, termometrus, svarstykles, pastaruoju metu didelį proveržį padarė mobilieji telefonai. „Nėra lengva aklam žmogui įvaldyti mobilųjį telefoną, bet jei įvaldo, jis gali labai daug padaryti: ir bankininkyste naudotis, ir užsisakyti prekių, bilietus nusipirkti, ir dar daug ko“, – pasakoja Pranas. Jis džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau filmų su garsiniu vaizdavimu. 

Vis dėlto visi pašnekovai įvardija, kad situacija gerėja ir vis labiau atsižvelgiama į silpnaregių ir neregių poreikius. „Pastaruoju metu savo gyvenamajame rajone pastebėjau labai daugėjant pritaikytų vietų. Džiugu, kad jos ir gerai padarytos. Nemanau, kad jie žino, kad aš čia gyvenu. Tiesiog situacija keičiasi“, – sako Vytautas. 

Viskas prasideda nuo požiūrio

„O ko ten vaikščioti? Aklieji, ratukiniai gadina bendrą vaizdą. Taigi gauna pensijas. Tegu sėdi namie. Naudokitės „Barbora“. Viską atveš“, – Vytautas sako kartais girdintis tokią nuomonę. Vis dėlto jis įsitikinęs – kai aplinka nepritaikyta, žmogus negali būti savarankiškas: jis negali pats nueiti į darbą, į parduotuvę, gydymo įstaigą. „Viso svieto akliems nesuženklinsi, bet tos vietos, kurios yra svarbios, turėtų būti sutvarkytos. Kitaip žmogus yra pasmerktas kito žmogaus malonei arba turi laukti socialinio darbuotojo ar ir dar susimokėti“, – sako V. Gendvilas. 

Vytautas Gendvilas/Nuotr. iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos interneto svetainės Vytautas Gendvilas / Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nuotr.

P. Pliuškos teigimu, labai svarbus ir aplinkinių požiūris, tinkama pagalba. Pavyzdžiui, neregys parduotuvėje prašo pasakyti, kiek kažkas kainuoja, ir išgirsta sakant: „Užsidėk akinius, jei nematai“. – „Taigi nepadeda“, – „Tai daryk operaciją“. Įlipus į autobusą ir paklausus, kur jis važiuoja, galima išgirsti: „Skaityti moki?“ Tai žmones skaudina. Tačiau Pranas įsitikinęs, kad reikia ne nusiminti, o ieškoti kontakto su kitais žmonėmis. Labai padeda ir baltoji neregio lazdelė. Anksčiau jos vengdavo, dabar specialiai pasiima, tuomet niekam nekyla klausimų, kodėl tas žmogus čia visko klausinėja. 

Tiesa, kartais ta pagalba būna ir perteklinė. „Kartą einu savivaldybės link ir girdžiu šaukiant: „Pranai, Pranai, ateik, aš duris laikau“. Žmogus nori padėti, bet durys juk pačios varstosi. Ar jis galvoja, kad jeigu aklas ateis, tai jos neatsidarys?“ – juokiasi P.Pliuška. Kitas atvejis buvo, kai bičiulis, norėdamas padėti, stumte įstūmė jį į banką. Buvo labai nesmagu, apsauga sužiuro, kas čia braunasi. 

Pasak P. Pliuškos, labai patogu, kad autobusų stotyse galima pasikviesti pagalbą. Tai yra ypač naudinga, kai reikia persėsti. „Esu pasinaudojęs ir Kaune, ir Vilniuje, ir Panevėžyje. Gaila, kad tik didžiuosiuose miestuose, bet ateity gal plėsis šitas ratas paslaugų, nes tikrai yra patogu“, – pasakoja vyras. 

Atrodo gali ir gražiai, bet kaži, ar saugu/Vytauto Gendvilo nuotr. Atrodo gal ir gražiai, bet ar saugu? / V. Gendvilo nuotr.

Neįgaliųjų reikalų departamentas: problemų yra 

Kad šitoje srityje yra spręstinų dalykų, pripažįsta ir Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Eglė Čaplikienė: „Iš tikrųjų tai daug problemų šioje srityje, nes aplinkos prieinamumas neįgaliesiems yra viena iš pagrindinių jų savarankiškumo sąlygų̨.“ Jos teigimu, dažniausiai  aplinkos prieinamumas suprantamas siaurąja – fizinės aplinkos pritaikymo – prasme, tačiau viešosios erdvės, viešųjų paslaugų teikėjų teikiama informacija, paslaugos ir prekės taip pat turi būti prieinamos neįgaliesiems.

„Ypač daug dėmesio reikalaujanti sritis – aplinkos pritaikymas regėjimo negalią turintiems asmenims (tinkamai pažymėtos laiptų pakopos, aiškūs ir dideli šriftai pastatų vidaus erdvėse, pvz., kabinetų ar aptarnavimo langelių numeriai, kontrastinga ir iš aplinkos išsiskirianti klientų aptarnavimo vieta ir pan.), tinkamas Brailio rašto taikymas fizinėje aplinkoje“, – teigia Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė.

Taip įrengti laiptai kelia didelį pavojų visiems, o ypač – blogiau matantiems žmonėms/Vytauto Gendvilo nuotr. Taip įrengti laiptai kelia didelį pavojų visiems, o ypač – blogiau matantiems žmonėms. / V. Gendvilo nuotr.

E. Čaplikienės teigimu, aplinkos neprieinamumas yra tiesiogiai susijęs su neįgaliųjų dalyvavimo galimybėmis: „Neprieinama fizinė ir informacinė aplinka sąlygoja neįgaliųjų išsilavinimą, jų gebėjimą dalyvauti darbo rinkoje, šalies visuomeniniame ir socialiniame gyvenime. Menkesnės neįgaliųjų išsilavinimo galimybės lemia menkesnes ir jų įsidarbinimo galimybes arba nulemia galimybes dirbti geriau apmokamą darbą, o tai sąlygoja aukštą neįgaliųjų skurdo rizikos lygį ar socialinę atskirtį.“ Tai patvirtina ir Eurobarometro duomenys: 2019 m. skurdo 39,9 proc. negalią turinčių žmonių (neturinčių negalios – 20,1 proc.).

Viešasis sektorius skirtas visiems žmonėms

Dar griežtesnės pozicijos laikosi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas, VDU profesorius Jonas Ruškus. „Lietuvoje dar labai stiprios negalią turinčių žmonių diskriminacijos ir socialinės atskirties tendencijos, ko gero, parodančios, kad už viešojo sektoriaus plėtrą atsakingi specialistai  tebegyvena socialiai nujautrinto mąstymo režimu, nepaisant nei trijų dešimčių atkurtos Lietuvos nepriklausomybės, nei valstybės įsipareigojimo įgyvendinti negalią turinčių žmonių teises, tame tarpe lygybę ir socialinę įtrauktį ratifikavus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją 2010 metais.“ 

J. Ruškaus teigimu, tokie specialistai vis dar nesupranta, kad viešasis sektorius yra skirtas visiems(!) žmonėms, kad, investuodami didelius pinigus ir nepritaikydami fizinių aplinkų bei transporto visiems, taip pat (ir ypač) negalią turintiems žmonėms, ne tik palaiko, bet įtvirtina diskriminacines ir socialinės atskirties praktikas. 

Linijos su iškiliais taškeliais įspėja apie artėjančią perėją. Perėjomis, prie kurių įrengti nuolydžiai, patogiai pravažiuos ir neįgaliųjų vežimėliais judantys žmonės/Aurelijos Babinskienės nuotr. Linijos su iškiliais taškeliais įspėja apie artėjančią perėją. Perėjomis, prie kurių įrengti nuolydžiai, patogiai pravažiuos ir neįgaliųjų vežimėliais judantys žmonės. / Aurelijos Babinskienės nuotr.

„Būtina įvesti nepriklausomą fizinių aplinkų ir transporto projektų stebėseną nuo pat projektavimo pradžios iki visiško pridavimo naudojimui. Nepriklausomą stebėseną turi atlikti nepriklausomos labiausiai suinteresuotųjų negalią turinčių žmonių organizacijos, į kurių rekomendacijas projektų įgyvendintojams būtų privalu atsižvelgti“, – teigia profesorius. Pasak J. Ruškaus, šiandien tokią funkciją turinčios atlikti organizacijos neatlieka tinkamo projektų pritaikymo negalią turintiems žmonėms vertinimo. 

V. Gendvilas vis pasitaikančias klaidas aiškina su humoru: „Šventas raštas jau senovėje parašytas, bet kiek kunigai turi darbo jį aiškindami. Tai ir su įstatymais taip pat – kaip kas supranta, kaip kas išskaito, taip ir daro. Suprantu, kad Lietuvoje visko reikėjo vakar. Geriau viską išsiaiškinkime ir padarykime geriau. Nes sugadintą taisyti yra daug sunkiau, o kartais ir nebeįmanoma.“

Pasakojimų serija apie aplinkos pritaikymą negalią turintiems žmonėms rengta 2021 m.