Naujai statomi objektai vis dar neprieinami negalią turintiems žmonėms – nesutariama, kas už tai atsakingas

Naujai statomi objektai vis dar neprieinami negalią turintiems žmonėms – nesutariama, kas už tai atsakingas

#žmogausteisės
Gegužės 23, 2022
Vaida Blažytė profile image Vaida Blažytė Aurelija Babinskienė profile image Aurelija Babinskienė

Įstatymai įpareigoja visus naujai statomus ir rekonstruojamus objektus pritaikyti pagal universalaus dizaino principą – taip, kad juose laisvai galėtų judėti ir negalią turintys žmonės, ir mamos, vežančios vaikus vežimėliuose, ir senyvi asmenys. Tačiau pasitaiko, kad pažeidžiant įstatymus nauji statiniai lieka be pritaikymo arba pritaikymas atliekamas formaliai. Kartais pritaikymas išnyksta vos pastatą „pridavus“. 

article preview image Vežimėliais judantys žmonės vis dar nejaučia, kad tvarkant aplinką galvojama ir apie juos. / V. Blažytės nuotr.
Vežimėliais judantys žmonės: nepritaikyta aplinka padaro mus neįgaliais
Aklųjų ir silpnaregių realybė – prakirstos kaktos, griuvimai ir kelyje kylantys pavojai

Pasakojimų serija apie aplinkos pritaikymą negalią turintiems žmonėms rengta 2021 m.

Saulėta pavasario diena. Donatas į Kauną atvažiavo iš Vilniaus ir turėdamas laisvo laiko užsuka pasigrožėti neseniai restauruota pagrindine Kauno pėsčiųjų gatve. 

Jis džiaugiasi – riedėti neįgaliojo vežimėliu lygiu Laisvės alėjos grindiniu smagu, tačiau akivaizdu – jis gali patekti tik į retą šioje gatvėje įsikūrusią įstaigą. Paslaugų įstaigos, kavinės, parduotuvės – prie daugelio jų likę laiptai. Donatas stebisi: juk Laisvės alėja ką tik rekonstruota. Ar neturėtų būti prieinama visiems?

Kaunietis Darius Liaugaudas taip pat apgailestauja: kai kur reikia labai nedaug padaryti, kad Laisvės alėjoje veikiančios įstaigos būtų prieinamos visiems. Yra vietų, kur patekti į parduotuvę ar įstaigą trukdo vos kelių centimetrų pakilimas, kurio neįgaliojo vežimėliu judantis žmogus neįveiks, o problemą išspręsti užtektų minimalių pastangų. Juolab kad yra gerų pavyzdžių – kai kur įvažiavimas į pastatą suformuotas pakoregavus grindinio aukštį. Tai pernelyg nekrenta į akis ir niekam netrukdo. Beje, Laisvės alėjoje vietos nuolydžiams įrengti tikrai pakanka. Stebina ir kai kurie jau padaryti sprendimai. Pavyzdžiui, prie „Kauno spaudos“ kiosko įrengtas pandusas, tačiau juo neįmanoma užvažiuoti – kažkodėl jis ne padėtas ant žemės, o šiek tiek pakeltas. „Tokiu pandusu nesiryžčiau važiuoti, rizikuočiau apsiversti. Nesuprantu, kodėl daromi tokie nelogiški sprendimai?“, – stebisi D. Liaugaudas. 

Darius Liaugaudas pasakoja, kaip neįgaliesiems pritaikyta rekonstruota Kauno Laisvės alėja. / V. Blažytės reportažas

Aukščio skirtumai gali tapti traumos priežastimi

Akys (ir vežimėlio ratai) užkliūva už griovelio lietaus vandeniui nubėgti. Viena jo pusė iškilusi apie 5 centimetrus. Sportiškam jaunuoliui nėra labai sudėtinga truputį pamanevravus tokį aukščių skirtumą įveikti, tačiau silpnesnes rankas turinčiam žmogui ši „smulkmena“ gali tapti rimta kliūtimi. Pasak D. Liaugaudo, ir šią problemą būtų galima nesunkiai išspręsti – toje pačioje Laisvės alėjoje yra pavyzdžių, kai buvo tinkamai įrengtas nuolydis automobiliams išvažiuoti skirtose vietose, taip buvo galima padaryti visur.

Kad tai yra problema, dėmesį atkreipia ir Saulius Kavaliauskas, Lietuvos aklųjų bei silpnaregių sąjungos atstovas, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys. Jo teigimu, prieinamumą negalią turintiems žmonėms reglamentuojantis Statybos techninis reglamentas numato, kad paviršiaus aukščių skirtumas turėtų būti ne didesnis nei 2 cm (o dar geriau – kad iš viso jo nebūtų), o šiuo atveju iškilimas yra kur kas didesnis. Silpniau matantys (ar šiaip užsisvajoję ir po kojomis nežiūrintys žmonės, vaikai) gali už jo užkliūti ir pargriūti. Šis iškilimas gali trukdyti ir riedutininkams, mamoms, vežančioms vaikus vežimėliais. Be to, visoje Laisvės alėjoje nėra jokių žymėjimų regos negalią turintiesiems, kuriems tai padėtų orientuotis plačioje gatvėje. 

Donatas Kaune praleido gerą pusdienį, tad per tą laiką išalko. Laimė, kad per pandemiją daugelis Laisvės alėjos kavinių įsikūrę lauke. Kitaip reikėtų ilgai ieškoti vietos, į kurią Donatas galėtų įvažiuoti vežimėliu. 

D. Liaugaudas ir jo vaikai jau ne vienus metus akinius renkasi Laisvės alėjoje įsikūrusiame „Optometrijos centre“. Į šią įstaigą jis gali patogiai įvažiuoti. 

„Kaip aš jaučiuosi važinėdamas Laisvės alėja? Jaučiuosi taip, kad manęs čia niekas nelaukia, kad esu antrarūšis žmogus, kuriam nebūtina patekti nei į parduotuvę, nei į kavinę, nei pas notarą“, – apmaudo neslepia D. Liaugaudas. Jis įsitikinęs – jei visos įstaigos turėtų patogius įvažiavimus, kaip minėtas optikos salonas, laimėtų ne tik žmogus, bet ir verslas. D. Liaugaudas mano, kad Laisvės alėjos rekonstrukcijos rezultatai parodo Kauno miesto savivaldybės požiūrį. Jiems estetinis vaizdas svarbiau nei žmogus. Net ir į pačią savivaldybę neįgaliesiems nurodoma eiti per atskirą įėjimą, kuris pavadintas „neįgaliųjų įeiga“. 

Pagrindinėje sostinės gatvėje, Gedimino prospekte, neįgaliųjų vežimėliais judantys žmonės negali patekti į daugumą įstaigų. / V. Blažytės reportažas

Savivaldybė perspėjimų neišgirdo

Lietuvos paraplegikų asociacijos teisininkas Egidijus Grigonis sako, kad dar svarstant Laisvės alėjos rekonstrukcijos projektą ne kartą buvo kreiptasi į Kauno miesto savivaldybę ir atkreiptas dėmesys, kad jis neatitinka negalią turinčių žmonių poreikių. Maža to, projekte buvo panaikinti ir anksčiau įrengti pandusai, motyvuojant, kad jie gadins bendrą Laisvės alėjos estetinį vaizdą. Dar 2015 metais, prieš pirmąjį rekonstrukcijos etapą, į šią problemą dėmesį atkreipė ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. „Kauno miesto savivaldybės administracijos užsakymu projektavimo įmonės parengtame rekonstrukcijos projekte nėra numatyti visi sprendiniai, užtikrinantys asmenų su negalia galimybes savarankiškai patekti į visus Laisvės alėjoje esančius viešuosius pastatus. Todėl Kauno miesto savivaldybės administracija, tvirtindama Laisvės alėjos rekonstrukcijos projektą, neužtikrino lygių teisių ir galimybių neįgaliesiems“, – rašoma Tarnybos išvadoje. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pasiūlė tikslinti Laisvės alėjos rekonstrukcijos projekto techninę dokumentaciją, užtikrinant čia esančių objektų prieinamumą neįgaliesiems. 

Pasak E. Grigonio, po ilgų diskusijų su neįgaliųjų asociacijomis, į kurias įsijungė ir Neįgaliųjų reikalų departamentas, buvo pažadėta rasti sprendimą. Prieinamumas buvo suprojektuotas statinių viduje, t.y. kitų savininkų nuosavybėje. 

„Projektuose atsispindėjo, kad prieinamumas bus, bet jau tuomet matėme, kad projektas tik teorinis. Pirma, ne visada įmanoma techniškai įrengti įvažiavimus viduje. Gali tekti išimti grindis, keisti duris, be to, neaiškus savininkų požiūris – ar jie tikrai panorės investuoti ir pan. Į tai, E. Grigonio teigimu, taip pat ne kartą buvo atkreiptas savivaldybės dėmesys. „Galiausiai jau pirmo rekonstrukcijos etapo pabaigoje paaiškėjo, kad nelabai tas buvo daroma, tas pats ir antram, ir trečiam etape. Daug paprasčiau buvo numatyti tam tikrus prieinamumo elementus išorėje. Buvo galimybė padaryti gerai, tačiau išėjo taip, kaip išėjo“, – įsitikinęs E. Grigonis. 

Visiems patogu, kai aplinka projektuojama be kliūčių. / A. Babinskienės nuotr.

Projekto rengėjai: ne viskas priklauso nuo savivaldybės

Architektė, viena iš Laisvės alėjos rekonstrukcijos projekto autorių Asta Kiaunienė sako, kad rekonstruojant Laisvės alėją buvo stengiamasi kuo labiau atsižvelgti į miestiečių poreikius ir norus, skiriama daug dėmesio tam, jog ši erdvė taptų kuo saugesnė ir patogesnė kauniečiams ir miesto svečiams. Tiesa, ne viskas priklauso nuo savivaldybės, kadangi Laisvės alėjoje yra nemažai privačių arba nuomojamų patalpų.

„Rekonstruojant alėją buvo susisiekta su pastatų savininkais arba nuomininkais ir prašoma įėjimus į patalpas pritaikyti negalią turintiems asmenims. Sutikusiems buvo taikomos kompensacijos, mokesčių lengvatos ar dalinis išlaidų finansavimas, tačiau ne visi pastatų savininkai šį prašymą patenkino. Laisvės alėja suprojektuota taip, jog galiausiai apsisprendę pritaikyti savo įėjimus negalią turintiems asmenims, galėtų tai padaryti kuo lengviau, neišardant didelės dalies Laisvės alėjos grindinio“, – teigia architektė.

A. Kiaunienė teigia, kad minimas lietaus nutekėjimo griovelis atitinka reikalavimus ir gali būti naudojamas kaip vedimo linija regėjimo negalią turintiems asmenims. Taip pat sankryžose, kur pėsčiųjų kelias susikerta su važiuojamąja kelio dalimi, įrengti įspėjamieji paviršiai, šoninėse gatvėse padarytos specialios, negalią turintiems žmonėms skirtos vedimo juostos.

Vilniuje pavyko rasti sprendimą, kaip įveikti aplinkos aukščių skirtumus taip, kad būtų patogu daugeliui. / A. Babinskienės nuotr.

Ieškoma kaip išsisukti 

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė apgailestauja, kad tokiais kaip Laisvės alėjos rekonstrukcijos atvejais specialistai, objektų valdytojai, užsakovai dažnai įdeda daugiau jėgų, išteklių, laiko, kaip rasti galimybę apeiti įstatymus, negu paieškoti sprendimų, kad aplinka būtų prieinama visiems. G. Žemaitaitytės teigimu, tokių atvejų pasitaiko ir tai yra apmaudu. „Laisvės alėja – tai pavyzdys, kai ir kolegos architektai sako, kaip čia neapsižiūrėta: „Išeini su vaikais ir žiūrėk, kad sprando nenusisuktų – taip negudriai ten padaryta. Jei tas griovelis būtų bent pažymėtas kokia nors skiriamąja juosta... Eini žmogus užsigalvojęs ir nė į mintį neateitų, kad čia bus tokie neprotingi dalykai“,  – įžvalgomis dalijasi daug metų aplinkos prieinamumo klausimais besidominti moteris. 

Jos teigimu, Laisvės alėja – ne vienintelis formalaus požiūrio į viešųjų erdvių rekonstrukciją pavyzdys. Kėdainių centrinė Rinkos aikštė taip pat sutvarkyta netinkamai – dėl nelygaus grindinio neįmanoma pravažiuoti, o aklųjų vedimo linijos įrengtos automobilių statymo zonoje.

Patogu visiems - ir dideliems, ir mažesniems. / A. Babinskienės nuotrauka

Kėdainių paraplegikų asociacijos pirmininkė Alma Margevičienė sako, kad judantiems vežimėliais Rinkos aikštėje nėra blogiausia situacija – nors plytelės nelygios, pravažiuoti įmanoma. Daug blogiau jie pasijuto nuvažiavę į Klaipėdą – po senamiestį be pagalbos iš viso buvo neįmanoma pravažiuoti. Na, o Kėdainiuose neįgaliuosius supykdė situacija, kai tvarkant gatvę prie ligoninės buvo įrengta perėja, bet „pamiršo“ padaryti nuolydį. Žiemą, kai gatvės užpustytos sniegu, tai tampa didžiule problema.

Beje, ne ką geresnė situacija ir Vilniaus Gedimino prospekte (tiesa, rekonstrukcija čia atlikta kur kas anksčiau). Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas Ričardas Dubickas, pasidžiaugęs, kad atsiranda vis naujų puikių sprendimų (pavyzdžiui, visiems patogi V. Kudirkos aikštė), teigia, kad pagrindinėje sostinės gatvėje negali patekti į daugumą įstaigų. Pasak G. Žemaitaitytės, daug metų Vilniuje neišsprendžiamos bėdos ir dėl liftų požeminėse pėsčiųjų perėjose – investuoti pinigai, bet liftai kaip neveikė, taip neveikia. Taigi mamos, vežančios vaikus, nešioja vežimėlius laiptais, o judantieji neįgaliųjų vežimėliais gatvę „turi tiesiog perskristi“.

Architektas M. Šaliamoras: mylėti žmogų apsimoka 

Pasak architekto, Vilniaus dailės akademijos (VDA) profesoriaus Mariaus Šaliamoro, yra paskaičiuota, kad pritaikius objektą pagal universalaus dizaino principus jo naudojimas padidėja iki 40 proc. 

„Prekybos centrų savininkai labai pragmatiški, jie padaro automatines duris, kad jums su pirkiniais nereikėtų nosimi atidarinėti. Jie padaro vežimėlius, kad nusivežtumėte iki stovėjimo aikštelės, jie netgi slenksčių nepadaro, kad tik galėtų tas jūsų vežimėlis pravažiuoti. Mylėti žmogų netgi ekonomiškai labai naudinga ir tai pasiteisina“, – įsitikinęs architektas. Na, o savivaldybės ar privačių objektų savininkai neretai apie tai negalvoja ir pridaro įvairių kliūčių bei griovių, kuriuos kažkam reikia įveikinėti. 

Pasak M. Šaliamoro, įstatymai nurodo, kad jei visuomenei skirtas pastatas nepritaikytas, jis negali būti eksploatuojamas. Tiesiog Lietuvoje tokių pastatų yra tiek daug, kad pusę Lietuvos tektų uždaryti. Tarp jų – ir nemažai mokyklų, poliklinikų, savivaldybių. 

„Normatyvinė bazė leidžia įgyvendinti visus pokyčius ir suprojektuoti aplinką geresnę. Bet jei mes formaliai tai darome, yra labai daug klaidų ir neįvyksta norimas pokytis. Jei mes mylime žmogų, projektuojame aplinką taip, kad būtų visiems patogu. Jei padarome laiptus vietoj panduso, ir mamai su vežimėliu nepatogu, ir vaikui su dviratuku ar su riedučiais netinka“, – sako architektas.

Jo teigimu, šiuo metu Europoje vis labiau įsitvirtina universalaus dizaino ideologija. Tai reiškia, kad aplinka turi tikti visiems ir turi būti projektuojama pagal silpnąją grandį. Jei silpnajai grandžiai (besilaukiančiai moteriai, vaikui, senutei, ar, tarkim, širdies problemų turinčiam ar susilaužiusiam koją) aplinka prieinama, ji bus patogi visiems. 

M. Šaliamorą stebina, kai išgirsta sakant, kad negražiai atrodo pandusas: „Gali būti ir labai negražiai, ir labai gražiai. Čia projektuotojo problema. Galime sakyti: medis bjauriai atrodo. Bjaurus medis bjauriai atrodo, o gražus medis – gražiai. Gera architektūra yra gera, bloga yra bloga. Tas gerumas apima viską – ne tik funkciją, bet ir estetiką.“ 

„Jei mes mylime žmogų, projektuojame aplinką taip, kad būtų visiems patogu. Jei padarome laiptus vietoj panduso, ir mamai su vežimėliu nepatogu, ir vaikui su dviratuku ar su riedučiais netinka.“

Architektas Marius Šaliamoras teigia, kad aplinka turi tikti visiems ir turi būti projektuojama pagal silpnąją grandį/Nuotr. iš asmeninio Facebook profilio Architektas Marius Šaliamoras teigia, kad aplinka turi tikti visiems ir turi būti projektuojama pagal silpnąją grandį. / Nuotr. iš asmeninio Facebook profilio

Nėra mechanizmo apsiginti

Pasak Lietuvos paraplegikų asociacijos teisininko Egidijaus Grigonio, vertinti, kaip objektas atitinka neįgaliųjų poreikius, Statybos įstatymas daug metų įpareigojo Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba jo įgaliotą instituciją. Departamentas konkurso būdu atrinkdavo tą pačią organizaciją – Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociaciją. Tačiau ne visada asociacijos dalyvavimas statybų procese užtikrino, kad pastatas būtų tinkamai pritaikytas. „Jei kažkas kažką ne taip padarė, sakoma, kad yra neįgaliųjų parašas. Ne kartą sakiau, kad pastatų prieinamumą vertinanti institucija turi veikti kaip viešojo administravimo subjektas. Ši asociacija nėra ta institucija“, – sako teisininkas. Kad tokia praktika, kai konkurso būdu atrenkamas pareiškėjas atlieka viešojo administravimo funkciją, keistina, nurodė ir Valstybės kontrolė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai buvo rekomenduota iki 2020 metų pabaigos nutraukti teisinio reglamentavimo neatitinkančią praktiką. 

Nuo 2021 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus LR statybos įstatymo pakeitimams, pasikeitė statinių, kurie turi būti pritaikomi specialiesiems neįgaliųjų poreikiams, tikrinimo tvarka. Kompetencija tikrinti statinių, kurie turi būti pritaikomi specialiesiems neįgaliųjų poreikiams, atitiktį statinio projekto sprendiniams perduota Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. 

Nežinia, kam skirtas šis „pritaikymas“. Tikrai ne žmonėms, judantiems neįgaliųjų vežimėliais/Aurelijos Babinskienės nuotr. Nežinia, kam skirtas šis „pritaikymas“. Tikrai ne žmonėms, judantiems neįgaliųjų vežimėliais. / A. Babinskienės nuotr.

„Žalgirio“ arenoje dingo vietos neįgaliesiems 

2011 m. pastatyta Kauno „Žalgirio“ arena gyrėsi esanti draugiška visiems žmonėms: prieigos pritaikytos, įrengtos patogios vietos vežimėliais judantiems žmonėms. Deja, po kurio laiko čia apsilankę neįgaliojo vežimėliu judantys žiūrovai pamatė, kad jiems skirtos vietos dingo. Vietoj jų įrengta VIP „Ramirent Premium klubo“ narių zona su staliukais. 

Į tai dėmesį atkreipė ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kuri konstatavo, kad Kauno „Žalgirio“ arenos administracija diskriminavo asmenis su negalia – neužtikrino teikiamų paslaugų prieinamumo ir kokybės taip, kaip tai numato Lygių galimybių įstatymas. 

Po ilgų derybų ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos įsikišimo „Žalgirio“ arena sutiko situaciją ištaisyti, tačiau projekte neįgaliesiems numatytos vietos atstatytos nebuvo – pasiūlytos kitos vietos, išmėtytos po visą areną. D. Liaugaudo teigimu, naujos vietos ne visai atitinka tą situaciją, kuri buvo – jos siūlomos nuliniame aukšte, kur per krepšinio varžybas vaizdą dažnai užstoja atsistoję sirgaliai, o per kai kuriuos kitus renginius (pavyzdžiui, ledo ritulio varžybas) šių vietų iš viso nelieka. D. Liaugaudas apgailestauja, kad Kauno miesto savivaldybė nematė poreikio iki galo išspręsti problemą. 

Kavinės pritaikymas „dingo“ 

Tauragės ratukų sąjungos vadovas Eugenijus Abromas pasakoja, kad neseniai rekonstravus seną pastatą Tauragėje buvo atidaryta kavinė „Bacas“, tačiau patalpos kaip buvo neprieinamos, taip ir liko. Tam kartui, kai reikėjo kavinę atidaryti, buvo pasiskolintas keltuvas, kurį vėliau įmonė grąžino savininkams. Paklausus, kaip čia atsitiko, sulaukė atsakymo, kad jei reikės, ateis koks neįgalusis, užneš. 

„Norėčiau pamatyti, kaip padavėjai tampo 100 kilogramų sveriančius vyrus, o kur dar vežimėlis – elektrinis gali sverti labai daug“, – stebisi Eugenijus. Negalią turintys tauragiškiai labai aktyvūs, noriai keliauja, dalyvauja žygiuose, bendrauja. Tačiau rasti vietą, kur kelionės metu pavalgyti, dažnai jiems tampa iššūkiu. 

„Labai norėtųsi, kai etapas, kai neįgaliuosius galime užnešti, būtų praeityje, 10, 20 metų atgal. Tai ne tik savijautos, bet ir saugumo klausimas, – tokiu požiūriu piktinasi ir G. Žemaitaitytė.

Vilniaus Gedimino prospektas. Objektų savininkai stengėsi, kad įėjimas būtų pritaikytas, bet... nepavyko/Aurelijos Babinskienės nuotr. Vilniaus Gedimino prospektas. Objektų savininkai stengėsi, kad įėjimas būtų pritaikytas, bet... nepavyko. / Aurelijos Babinskienės nuotr.

Kodėl taip atsitinka?

D. Čergelis pripažįsta, kad atvejų, kada užbaigus statybą staiga dingsta tam tikros pastato dalys arba pritaikymas neįgaliesiems, pasitaiko. Jei tai įvyko per metus po statybų užbaigimo fakto, galima kreiptis į Valstybinę statybų ir teritorijų planavimo inspekciją dėl statybų užbaigimo akto arba deklaracijos neteisėtumo panaikinimo. Jei praėjo metai, reikėtų bendrauti su savivaldybės administracija, kuri atsakinga už statinių naudojimo priežiūrą, kad ji galėtų sureaguoti ir įvertinti, ar statinys naudojamas tinkamai ir tebeatitinka statinio projektą. 

Valstybės kontrolė savo audito ataskaitoje atkreipė dėmesį, kad tam nėra skiriama pakankamai dėmesio: visos (60) savivaldybės nurodė, kad statinių naudojimo priežiūrą atlieka bendrąja tvarka, atskirai prieinamumo išlaikymo neįgaliesiems nevertina; 77 proc. (46) savivaldybių nurodė, kad neatlieka reguliarios pastatų prieinamumo stebėsenos. 

„Jei savivaldybė neatlieka savo funkcijų, galiu parekomenduoti kitą laiptelį – kreiptis į Vyriausybės atstovus apskrityse, kurie prižiūri savivaldybės priimtus sprendimus“, – sako Aplinkos ministerijos atstovas. 

E. Grigonis teigia, kad kontrolės mechanizmo baigus statybas faktiškai nėra. Tarkim, Kauno „Žalgirio“ arenos atveju Valstybinė statybų ir teritorijų planavimo inspekcija nusišalino nuo sprendimo – esą pastato statyba jau buvo baigta. Į savivaldybę daug kartų buvo kreiptasi, tačiau ji reagavo abejingai. 

Teisininko manymu, situacija pagerėtų, jei neįgaliųjų asociacijos galėtų ginti viešąjį interesą teisme. Deja, šiuo metu jos tokios teisės neturi – aplinkos prieinamumas nėra viešasis interesas. Netgi Lygių galimybių tarnyba, nustačiusi, kad objektas nepritaikytas, neturi teisės teikti ieškinio dėl viešojo intereso pažeidimo. Tiesa, į teismą gali kreiptis žmogus – nepakliuvęs į pastatą ir dėl to negavęs paslaugos, jis gali pareikšti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau tai labai ilgas ir sudėtingas procesas. „Jis gaus kelis šimtus eurų ir dėl to turės bylinėtis metus. Kas eis bylinėtis?“ – situaciją komentuoja E. Grigonis. 

Seimo narė, Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė džiaugiasi, kad Seimas jau pritarė dviem Statybos įstatymo pakeitimams – aplinkos prieinamumas, įskaitant aplinkos atitiktį specialiesiems žmonių su negalia poreikiams, taps viešuoju interesu statyboje. 

D. Čergelis atkreipė dėmesį, kad pernai buvo pakeistas statinio naudojimo priežiūrą reglamentuojantis techninis reglamentas. Ten yra nurodoma, kad draudžiama daryti bet kokį pokytį, kuris yra susijęs su pritaikymu neįgaliųjų poreikiams (šalinti neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietas, riboto judumo asmenims skirtus keltuvus (platformas), siaurinti priėjimus ir koridorius, užstatyti juos stambiais įrenginiais, inventoriumi, medžiagomis ar kitokiais daiktais, keisti kelių, priėjimų nuolydžius ar kitaip pažeisti statinių prieinamumo reikalavimus).

Kartais laiptus tenka įveikti ir taip/Aurelijos Babinskienės nuotr. Kartais laiptus tenka įveikti ir taip. / A. Babinskienės nuotr.

Skelbia, kad pritaikyta, bet iš tiesų neprieinama

G. Žemaitaitytė dažnai keliauja po Lietuvą ir po užsienio šalis, organizuoja neįgaliųjų, judančių vežimėliais maratonus. Ji sako dažnai susidurianti su sunkumais ieškant vietos, tinkamos grupei žmonių vežimėliuose pavalgyti, jau nekalbant apie nakvynę. 

Pasak G. Žemaitaitytės, dažnai skelbiama apie tai, kad vieta pritaikyta, bet galvojama tik apie įvažiavimą. Ne mažiau svarbios ir tokios, atrodytų, detalės, kaip galimybė pasistatyti automobilį, nuvažiuoti iš stovėjimo vietos iki pastato ir ypač – pritaikytas tualetas, kuriame turėtų būti pakankami vietos apsisukti vežimėliu, susitvarkyti. 

„Pernai važiavome į Paliesiaus dvarą, kuris yra Ignalinos rajone, jis labai garsus, patys garsiausi Lietuvos muzikantai groja. Kelis kartus paskambinau į turizmo informacijos centrą, kur mums nuvykti, ką pamatyti. Patikino, kad Paliesiaus dvaras puikiai pritaikytas. Tačiau net iš automobilių išlipti mums buvo problema“, – pasakoja Ginta. 

Dažnai neįgaliesiems pritaikyti autobusiukai yra su keltuvais, o kai vieta nelygi, neįmanoma normaliai žmonių iškelti – keltuvas iki galo nenusileidžia. Grupę sudarė 20 žmonių, iš kurių 8 judantys neįgaliųjų vežimėliais, 5 – turintys ryškių vaikščiojimo sunkumų. Jie į iškylą važiavo be lydinčių asmenų, nes manė, kad objektas bus prieinamas visiems, vadinasi, jame galima judėti savarankiškai. 

Jau išlipus paaiškėjo, kad labai sudėtinga važiuoti aikštelės grindiniu: „Žvyriukas toks nesutrombuotas, rateliai klimpsta, o jei kas eina su lazdelėmis, ramentai ar vaikštynėmis, jos stringa, pagrindas netvirtas, silpnesniam žmogui sunku išlaikyti pusiausvyrą. Svarbiausia, kad buvo šitiek buvo skambinta ir klausinėta, ar viskas gerai“, – pasakoja G.Žemaitaitytė. Pasak Gintos, situaciją pamačiusi gidė atsiprašinėjo – nepagalvojo, kad gali taip atsitikti. 

Kai kurios vietos Paliesiaus dvare neprieinamos neįgaliųjų vežimėliais judantiems žmonėms. / Lietuvos žmonių su negalia sąjungos nuotr.

Tai nebuvo paskutiniai iššūkiai Paliesiaus dvare – panašiu grindiniu reikėjo nuvažiuoti iki pastato, kur vyko renginys. „Labai ilgai sugaišome, net atsisakėme planuoto pasivaikščiojimo po parką“, – sako Ginta. 

Dvaras puikus, edukacijos įdomios, bet prireikė nueiti į tualetą – ir vėl problema – didesnis vežimėlis niekaip ten nepatektų. Nėra vietos apsisukti, kriauklė taip pat pakabinta labai aukštai. Kaip ten vaikams rankas nuplauti?“, – stebisi moteris. Jos teigimu, apmaudu ne tai, kad vieta nepritaikyta (tokių vietų daug), bet kad buvo suteikta klaidinanti informacija. „Tai rodo, kad dar labai trūksta supratimo, kas yra prieinama aplinka, – stebisi G. Žemaitaitytė. – Kelionių organizatoriai į aplinkos pritaikymą atkreipia dėmesį, jei kas nors iš artimųjų kad ir koją susilaužo. Aišku, kad tai yra laikinas nepatogumas, laikina negalia, bet vis tiek tuomet ateina sprendimai.“ Jos teigimu, tyrimai rodo, kad turizmo srityje mes esame blogiausioje situacijoje iš Baltijos šalių, o Europos kontekste dėl prasčiausios situacijos varžomės tik su rumunais.

G. Žemaitaitytė įsitikinusi – labai svarbu pritaikant aplinką bendradarbiauti su neįgaliaisiais. Tarkim, dabar Trakų pilyje yra planuojamas nuolydis, kad galima būtų daugiau pavažinėti po kiemą. Daug kalbama, diskutuojama, koks turėtų būti tas nuolydis, kad nebadytų akių ir visiems būtų patogu. 

„Manau, kad tikrai bus rastas geras sprendimas“, – įsitikinusi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė. Taip atsitiko ir Žemaitijos nacionaliniame parke. Jo vadovybė klausia patarimų, įsiklauso į pastabas ir dėl to parke randasi vis daugiau objektų, kuriuose malonu ir patogu visiems. Vienas iš tokių – Šeirės pažintinis takas.

Smagu, kai galime būti visi kartu/Aurelijos Babinskienės nuotr. Smagu, kai galime būti visi kartu. / Aurelijos Babinskienės nuotr.

„Projektas, kuris yra padarytas su galimybe patekti daugiau žmonių, objektą padaro kultūriškai turtingesnį, patrauklesnį“, – įsitikinusi Ginta. Ji džiaugiasi puikiais pavyzdžiais kaimyninėse šalyse, kai randama būdų pritaikyti ir labai senus, kultūros objektus. Vienas iš tokių pavyzdžių – Hapsalu pilis Estijoje. 

Ne bausti, o bendradarbiauti 

Architektas Marius Šaliamoras sako, kad reikia eiti ne baudimo, o bendradarbiavimo keliu: „Taip nebus, kad pabarsi savivaldybę ir pagerės. Pasaulis eina ne baudimo, o padėjimo keliu. Jei mes tik bausime, visi tada slėpsis. Labai padeda ne baimės, bet bendradarbiavimo atmosferos kūrimas.“ 

Pasak architekto, situacijos prieinamumo srityje nepakeis jokie teisės aktai, kol nepasikeis mąstymas: „Mes dažnai įsivaizduojame, kad jei normatyvu numatysim, tai taip ir įvyks. Ne, neįvyks. Jokia teisė negali sureguliuoti padangų išmetimo miške arba jei jūs šiukšles pilsit kaimynui per tvorą. Turi žmogus suprasti, kodėl tai daro.“ 

M. Šaliamoro manymu, įstatymų bazė šiuo metu yra pakankamai gera, bet mąstymas keičiasi lėčiau. Vis dėlto pokyčiai vyksta, visuomenė po truputėlį atsivėrinėja, ir bando matyti įvairovę ir džiaugsmą įvairovėje.

 „Sovietmečiu neįgaliuosius iš sostinių išveždavo per visokius renginius, kad jie netrukdytų – nelįstų, neubagautų, negadintų vaizdo. Dabar jau neišveža, bando integruoti net ir tam tikras negalias turinčius žmones. Nes taip veikia demokratija ir mes vertiname žmogų, koks jis bebūtų“, – sako architektas.