Apie diskriminaciją – iš ekspertų lūpų: kur link einame?

Apie diskriminaciją – iš ekspertų lūpų: kur link einame?

#žmogausteisės
Birželio 10, 2022
Kristina Aržuolaitienė profile image Kristina Aržuolaitienė
article  preview image
Anos Ogar piešinys

Ar situacija dėl (ne)diskriminacijos Lietuvoje gerėja, kur link judame, kodėl žmonės diskriminuoja, kaip kiekvienas galime prisidėti mažindami diskriminacijos mastus, kur kreiptis susidūrus su diskriminacija ir kokie įvykiai buvo lemiami kalbant apie diskriminaciją Lietuvoje pastaraisiais metais – to paklausiau žmonių, kurie prie šių klausimų prisiliečia kasdien. Tai – lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė, lyčių lygybės ekspertas Donatas Paulauskas ir Žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė.

Elektroninė knyga. DISKRIMINACIJOS VEIDAI
Seksualinį priekabiavimą patyręs Tomas: taip, tai nutiko man, vyrui
Diskriminacija dėl lyties: vyro bikini zonos depiliacija? To nori „tik iškrypėlis“
Diskriminacija dėl lytinės orientacijos. Homoseksualumo neslepiantis lietuvis Mindaugas: Lietuvoje nė į tualetą neturi teisės nueiti, o pavežėjui esu raupsuotas
Diskriminacija dėl negalios: nori į renginį ar kavos? Pakilk iš ratukų
Diskriminacija tautybės pagrindu: COVID19 akivaizdoje – užsienietis – ne prioritetas

– Kur, jūsų manymu, juda diskriminacijos situacija Lietuvoje – į gera, į bloga, kodėl?

Birutė Sabatauskaitė: Norėčiau tikėti, kad kaip visuomenė palaipsniui judame pozityvia linkme, tačiau padėties Lietuvoje vertinimas priklauso nuo konteksto. Jei šalį lyginsime su nedemokratiškais kraštais, galime sakyti, kad gyvename labai gerai. Jei diskriminacijos paplitimą matuosime modernių Vakarų demokratijų kontekste, padėtį galėtume vertinti kaip vidutinišką, kartais net prastą.

Pastaruoju metu matome padidėjusį visuomenės priešiškumą rusakalbiams, migrantams, prieglobsčio prašytojams, musulmonams, tačiau taip pat ir išliekantį nemažą priešiškumą romams, asmenims su psichosocialine negalia ar homoseksualiems asmenims. Pokytis fiksuojamas ne tik viešojoje erdvėje, bet ir visuomenės nuostatų apklausoje. 2019 metais Migrantų integracijos politikos indekse Lietuva surinko tik 37 balus iš 100 galimų. Taigi, šioje srityje neturime kuo pasigirti.

Europos lyčių lygybės instituto lyčių lygybės indekse nepasiekiame ES valstybių vidurkio (esame 20-oje vietoje iš 27 valstybių), smurto dėl lyties mastas ir prevencinių priemonių stoka šalyje vis dar kelia nerimą. LGBTI+ piliečiai sistemiškai diskriminuojami nesudarant jiems lygių galimybių teisiškai kurti šeimas ar turėti galimybę visiškai pripažinti savo lytinę tapatybę, priešiškos visuomenės nuostatos, kurstomos atitinkamų organizacijų ir viešų asmenų, kuria bauginančią ir net emigruoti skatinančią atmosferą.

Vyresnio amžiaus žmonės taip pat nėra geroje padėtyje. Pagal 2018 metų Europos Komisijos aktyvaus senėjimo indeksą, Lietuva iš 100 galimų balų surinko 33,4. Aukščiausią reitingą Europos valstybių gretose turi Norvegija (47,2 balo). Per 2021 metus į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą asmenys dėl galimos diskriminacijos amžiaus pagrindu kreipėsi 110 kartų. Pagal kreipimųsi skaičių tai buvo trečias pagrindas po lyties ir negalios.

Žmonių su negalia padėtis Lietuvoje išlieka sudėtinga. 2021 metais Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos iniciatyva buvo atliktas žmonių su negalia šeimų tyrimas. Per pandemiją žmonės su negalia ir jų artimieji susidūrė su įvairiausiais iššūkiais – nuo nutrūkusių kontaktinių paslaugų iki nepritaikytos informacijos apie pandemiją ar pablogėjusios sveikatos. Deja, bet kai kuriems asmenims socialinė izoliacija buvo kasdienybė dar iki karantino.

Donatas Paulauskas: Patį žodį „diskriminacija“ paskutiniu metu tikrai pradėjome dažniau vartoti. Pastebiu, kad kartais žmonės diskriminaciją laiko bet kokia neteisybe, kurią patiria, jų manymu, dėl to, kad priklauso vienai ar kitai visuomenės grupei. Šis žodis jau yra tapęs gerokai platesniu terminu negu apibrėžta mūsų įstatymuose. Ir tai yra gerai. Nereikia tikėtis, kad žmonės žinos teisinius apibrėžimus ir vadovausis tik jais. Puiku, kad šis žodis nėra tik teisinis formalumas, apie kurį yra girdėję tik teisininkai – tai visuomenėje įsitvirtinusi ir vartojama sąvoka. Tai tik įrodo, kad mes, nepaisant demokratinio progreso, įstatymuose numatytų teisių ir laisvių, vis dar susiduriame su neteisybe, su savo teisių apribojimais, nelygiomis galimybėmis ir išmokstame tai atpažinti ir drąsiai įvardinti.

Sunku pasakyti, kaip diskriminacijos padėtis keičiasi – tam sudėtinga atrasti tinkamą pamatavimo būdą. Asmeniškai abejoju, ar diskriminacijos mažėja. Mąstydamas apie lygių galimybių raidą ir turėdamas galvoje, kad net labiausiai pažengusios visuomenės vis dar neužtikrino lygių galimybių visiems savo nariams, daryčiau tokią prielaidą, kad diskriminacijos nemažėja – ji tiesiog keičiasi, bėgant laikui įgauna kitokias formas, atsiranda tokių formų, kurios yra mažiau pastebimos, mažiau rėžiančios akį, labiau „kompromisinės“, nesukeliančios didelių prieštaravimų. Pvz., brutalią tiesioginę, tete-a-tete diskriminaciją (kurios vis dar yra, bet ne tiek daug) pakeičia nematoma, netiesioginė, neapčiuopiama diskriminacija naujosiose technologijose (pvz., dirbtinio intelekto (AI) produktuose). Gali būti, kad fizinį seksualinį priekabiavimą, kurį atpažįstame vis geriau, pakeis verbalinis, vaizdinis, virtualus priekabiavimas, kurio ženklus irgi matome. Čia tik keli pavyzdžiai, kurie komplikuoja įsivaizdavimą, kad lygių galimybių klausimas jau tarsi yra išspręstas, o diskriminacija – praeito amžiaus reliktas, atrandamas tik muziejuose.

Jūratė Juškaitė: Manau, nesuklysiu pasakydama, kad augame, sąmoningėjame, geriau suprantame kitokių nei mes patys patirtis. Matome tapatybių įvairovę, taip pat drąsėja ir tie žmonės, priklausantys visuomenės į užribiį stumiamoms bendruomenėms.

Kai 2005 m. Etinių tyrimų institutas atliko apklausą ir paklausė, kokių žmonių nenorėtumėte turėti kaiminystėje, net 77 proc. gyventojų atsakė, kad nenorėtų gyventi šalia romų, 66 proc. – šalia homoseksualių asmenų, šiek tiek daugiau nei pusė – šalia čečėnų, pabėgėlių ir musulmonų.

2020 m. visuomenės „nemėgstamieji“ toliau išliko romai (58 proc.), iš įkalinimo įstaigų išėję žmonės (54 proc.), asmenys, turinys psichikos negalią (45 proc.), musulmonai (41 proc.), homoseksualūs asmenys (36 proc.).

Matome, kad kai kurių grupių atžvilgiu neigiamos nuostatos sumažėjo beveik perpus – homsekualūs žmones atrodo ryškiausias to pavyzdys. Taip pat sumažėjo ir bendra populiacijos dalis, kuri turi stiprių neigiamų nuostatų: 2005 m. tokių žmonių dalis siekė beveik 80 proc., dabar ji sumažėjo iki beveik 60 proc.

Vis dėlto nepaisant teigiamų tendencijų, visada sakau, kad šiek skaičiai vis dar yra šokiruojančiai dideli: įsivaizduokite, kaip turėtų jaustis romų tautybės asmuo, ypač jei ji/-s yra atpažįstami kaip priklausantys šiai bendruomenei, gatvėje, parduotuvėje, viešajame transporte? Daugiau nei pusė visuomenės šia bendruomenę mato neigiamai, dalis šių žmonių leidžia sau tai demonstruoti užgauliojimais, patyčiomis, smerkiančiais žvilgsniais ir t.t.

Kiek realu, kad žmonės, susiduriantys su emociniais sunkumais, kreipsis pagalbos, kai matome aiškiai neigiamas nuostatas psichikos negalią turinčių žmonių atžvilgiu? Stigma tokia didelė, ji kenkia ne tik psichikos negalią turintiems žmonėms, bet ir visai visuomenei.

Kokias mūsų visuomenės vertybines nuostatas rodo tai, kad žmonėms, išėjusiems iš įkalinimo įstaigos, nenorime suteikti dar vieno šanso?

Tad apibendrintai sakyčiau, kad ši knyga „Diskriminacijos veidai“ yra labai reikalinga ir aktuali: ji pradeda suprasti žmogiškąsias patirtis, realias gyvenimo istorijas, slypinčias už mano paminėtų skaičių.

– Panašu, kad diskriminacija tikrai artimiausiu metu nebus pamirštas reikalas, tačiau sakoma, kad siekiant pokyčių kiekvienas turėtų pradėti nuo savęs. Tad, kaip kiekvienas iš mūsų galėtų prisidėti prie pozityvių pokyčių, siekiant mažinti diskriminacijos mastus mūsų šalyje?

 

Birutė Sabatauskaitė: Pradėdami nuo savęs. Kritiškai turėtume vertinti paplitusius stereotipus, klišes, savęs nuolat klausti, ar savo kasdienybėje su visais aplinkiniais elgiamės tinkamai, nežeminame kitų dėl jų kilmės, tautybės, seksualinės orientacijos, lyties ir kitų asmens tapatybės požymių.

Taip pat svarbu nenumoti ranka į matomas diskriminacijos apraiškas. Išgirdę nepagarbias kalbas apie moteris, vyrus, LGBT+ asmenis, žmones su negalia, tautines bendruomenes ir kitas pažeidžiamas socialines grupes, įvardykime, kad tokios pastabos yra nepriimtinos nei viešumoje, nei pokalbiuose virtuvėje. Patys nerašykime diskriminuoti kurstančių komentarų, tokius pamatę – praneškime socialinių tinklų ar internetinių svetainių administracijai. Susidūrusius su diskriminacija asmenis raginu kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Jei nedrąsu, teikiame ir anonimines konsultacijas.

Donatas Paulauskas: Kalbant apie praktinius patarimus, pirmiausia ateina į galvą paskatinimas pradėti nuo savo aplinkos: būti atidiems ir sureaguoti į priešiškus, menkinančius pasisakymus ar komentarus apie kurią nors visuomenės grupę, jei tokius išgirstame; netylėti pastebėjus diskriminaciją, smurtą, priekabiavimą ir jei reikia – kreiptis pagalbos ar padėti kitam; palaikyti lygias galimybes skatinančias iniciatyvas savo aplinkoje (pvz., socialiniuose tinkluose, mokykloje ar universitete, darbe); šviestis ir bent retkarčiais pasidomėti šia tema, įsigilinti į viešumoje vykstančias diskusijas, kurių pastaruoju metu nemažai pasitaiko. Sąrašas tikrai nėra baigtinis ir priklauso nuo kiekvieno fantazijos.

Jūratė Juškaitė: Kiekvienas esame vienoje arba kitoje mano minėtų skaičių pusėje: arba mes didiname diskriminacijos, neigiamų nuostatų ir neprisėmimo kultūrą, arba mes atsisakome joje dalyvauti ir pirmiausia į žmones žvelgiame kaip į žmones, ne vienokio ar kitokio strereotipo, egzistuojančio visuomenėje, reprezentaciją.

Geriau suprasti žmones padeda susipažinimas, santykio užmezgimas. Taip pat ir knygos, filmai, įvairūs renginiai. Jei manote, kad nesate pasiruošusi/ęs skirti tam laiko, bet suprantate ir savo neigiamų nuostatų žalą, kartais užtenka tiesiog jų nereikšti: nerašyti piktų komentarų soc. tinkluose, nepalaikyti kaimyno ar artimojo diskriminuojančių ar neapykanta persunktų pasisakymų. Kitaip tariant, nedalyvauti nepriėmimo kultūroje.

– Kaip manote, kodėl žmonės diskriminuoja?

Birutė Sabatauskaitė: Kasmet į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą dažniausiai žmonės kreipiasi dėl galimos diskriminacijos lyties, negalios bei amžiaus pagrindais. Tad akivaizdu, kad Lietuvos gyventojams su šiais tapatybės požymiais susiję klausimai yra itin svarbūs. Pastarųjų metų kontekste ypač padidėjo rizika išplisti diskriminacijai dėl kalbos, tautybės, kilmės bei religijos.

Atsakyti, kodėl Lietuvoje vis dar esama diskriminacijos, nėra paprasta. Savo vertinimus turėtų pateikti antropologai (-ės), psichologai (-ės) ir sociologai (-ės). Iš patirties matau, kaip diskriminacinis elgesys susijęs su įsitikinimu, kad kitokie asmenys – kitos religijos, lyties, seksualinės orientacijos ir t.t. – yra menkesni nei dauguma. Priešiškumas, polinkis diskriminuoti yra susijęs su įsišaknijusiomis nuostatomis, į galvą kalamomis nuo pat vaikystės. Norint jų atsikratyti reikia įdėti pastangų.

Kartais diskriminacija kyla iš nežinojimo, nesuvokimo. Lygių galimybių integravimo praktika, kai priimant sprendimus įvertinama, kaip jie paveiks skirtingas asmenų grupes, Lietuvoje nėra standartas. Todėl gali atrodyti, kad visiems vienodos sąlygos, sudarytus neatsižvelgiant į skirtingus asmenų poreikius ir galimybes, yra universalios. Tačiau taip yra anaiptol ne visada.

Donatas Paulauskas: Šiuolaikinio diskriminavimo priežastys, sakyčiau, yra „psichoistorinės“ – turime didelį diskriminacinio, stereotipinio mąstymo palikimą, kurio tikrąją gimimo datą istorijos profesionalams atsekti itin sudėtinga. Egzistuoja daugybė skirtingų hipotezių, kodėl mes diskriminuojame, kokia to kilmė ir kiek tai trunka, todėl akivaizdu, kad vieno atsakymo mes neturime ir neturėsime. Dėl ko daugmaž sutariama – kad diskriminacinis mąstymas remiasi visuomenės rūšiavimu į grupes, kastas, klases, sluoksnius įvairiais pagrindais ir galbūt tai nebūtų tokia didelė problema, jei visi tie surūšiuotieji būtų laikomi skirtingais, bet lygiaverčiais (žinoma, jeigu tik patys nenusižengia ir nenusikalsta). Tačiau tokiame rūšiavime veikia galios santykiai – skirtingos visuomenės grupėms priskiriama skirtinga vertės etiketė ir ilgainiui susiformuoja hierarchija, kuri užtvirtina sisteminę tam tikrų žmonių grupių diskriminaciją. Tam, kad šitai įveiktume, turbūt svarbu kaip įmanoma labiau sumažinti tą savo psichoistorinį impulsą mąstyti rūšiuojant kitus ir save.

– Kiek man teko susidurti anksčiau ir rašant šią knygą, žmonės ne visuomet atpažįsta, kas yra diskriminacija. Kodėl svarbu žinoti, kas tai ir kur kreiptis dėl diskriminacijos, taip pat apskritai kovoti prieš ją?

Birutė Sabatauskaitė: Diskriminacija, kaip žmogaus teisių pažeidimas, apriboja asmenų galimybes, pažeidžia jų orumą, įtvirtina santvarką, kurioje vieni asmenys yra labiau verti pagarbos ir teisių nei kiti. Valstybės institucijos, viešų ir privačių paslaugų teikėjai, švietimo bei mokslo įstaigos, darbdaviai privalo užtikrinti, kai nei vienas jų klientas (-ė), darbuotojas (-a), studentas (-ė) ar vartotojas (-a) nebūtų diskriminuojamas (-a). Taigi, teisė nebūti diskriminuojam (-ai) dėl savo tapatybės požymių priklauso kiekvienam (-ai). Gebėjimas atpažinti diskriminaciją ir pasiryžimas su ja nesitaikstyti padeda išvengti piktnaudžiavimo šia mūsų teise.

Priklausomai nuo to, kur ir kaip asmenys patyrė diskriminaciją, jie ir jos gali kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, Valstybinę darbo ginčų komisiją, Valstybinę darbo inspekciją ar teismą.

Lietuvoje žmonės vis geriau atpažįsta diskriminaciją ir vis dažniau kreipiasi į mūsų įstaigą teikdami skundus, paklausimus, konsultuodamiesi. Per 2021 metus gyventojai į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą kreipėsi daugiau nei tūkstantį kartų. Tokio aktyvumo dar niekada nebuvo.

Donatas Paulauskas: Apie svarbą aš atsakyčiau paralelėmis: kai tampame nusikaltimo aukomis arba patys matome nusikaltimą – dažniausiai kreipiamės į policiją; kai pastebime gaisrą ar patys su tuo susiduriame – taip pat nedelsdami skambiname ugniagesiams. Tokią pačią svarbą įgauna ir nuo diskriminacijos saugančios institucijos (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Darbo ginčų komisija, teismai), kai mes patiriame diskriminaciją, savo teisių suvaržymą ar šitai matome aplink save. Galbūt skirtumas tik tas, kad šios institucijos neturi trumpųjų telefono numerių (gal tikrai reiktų?).

Šioms minėtoms lygias galimybes saugančioms institucijoms svarbu didinti savo žinomumą, atvirumą ir auginti pasitikėjimą, kad į jas kreiptųsi daugiau žmonių. Tai, kad turime sąlyginai nedaug skundų dėl diskriminacijos, nėra sėkmės rodiklis. Tai labiau signalas, leidžiantis manyti, kad didelė dalis diskriminacijos atvejų taip ir nepasiekia institucijų durų.

– Kokios pastarojo meto bylos/precedentai dėl diskriminacijos svarbūs Lietuvai?

Birutė Sabatauskaitė: Praėjusiais metais viena iš svarbių bylų, atsidūrusių teisme, buvo dėl asmenų su negalia teisių į profesinį ugdymą užtikrinimo. 2021 metų spalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, atsakinga už profesinio mokymo ir mokymosi visą gyvenimą politiką, diskriminavo administracinės bylos pareiškėją dėl jos negalios. Labai tikiuosi, kad ši byla paskatins pokyčius švietimo srityje. Praėjusiais metais, tikrai nieko nenustebins, pripažinti keletas atvejų dėl diskriminacijos dėl lyties įsidarbinant, kai moterų buvo klausinėjama apie jų privatų gyvenimą, vaikus. Vis dar pastebimi skelbimai, ribojantys asmenų galimybes įsidarbinti dėl amžiaus, lyties. Šiose srityse aktualu būtų pasakyti, kad skyrėme nemažai dėmesio asmeninio ir darbo gyvenimo derinimo temai, teisinei analizei, pasiūlymų pateikimui valdžios institucijoms.

Norisi pasidžiaugti, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai rekomendavus 2021 metais Seimas pagaliau panaikino amžiaus ribą asmenims, norintiems užsiimti savanoriška praktika. Iki tol tai būdavo gana dažna problema vyresniems nei 29 amžiaus asmenims siekiant keisti kvalifikaciją, įsilieti į darbo rinką, įgyti patirties mokantis.

Tikrai nauja pastarojo meto tema – elektroninių paslaugų prieinamumas asmenims dėl amžiaus. Visi džiaugiamės įvairiomis inovacijomis, tačiau svarbu suprasti, kad jos prieinamos ne visiems ir reikėtų užtikrinti, kad įvairios paslaugos – valstybės institucijų, parduotuvių ir t.t. – būtų prieinamos asmenims, kurie dėl amžiaus gali atsidurti mažiau palankioje padėtyje.

Donatas Paulauskas: Manyčiau, kad reikšmingiausias įvykis buvo #metoo judėjimo banga, kuri Lietuvoje prasidėjo sulig Panevėžio teatre vykusio seksualinio priekabiavimo byla teismuose ir vėliau jau kitų moterų ir merginų istorijomis socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Seksualinis priekabiavimas yra viena iš diskriminacijos formų ir turbūt nė nebūtume pagalvoję, kad ši diskriminacija yra tiek plačiai paplitusi, jei moterys nebūtų pasidalijusios savo istorijomis. Nepaisant to, kad tema tarsi nugeso, tai tikrai padarė rimtą įtaką moterų teisių temos supratimui. Po #metoo prisipažinimų bangos mes nebegalim apsimesdami sakyti, kad Lietuvos moterys gyvena lyčių lygybės rojuje.

Jūratė Juškaitė: 2020 m. pradžioje Lietuva pralaimėjo, neperdėsiu sakydama, istorinę bylą Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT).

Į EŽTT buvo kreiptasi po tai, kai minėti vaikinai paskelbė apie savo draugystės pradžią socialiniame tinkle „Facebook“ įsidedami savo bučinio nuotrauką. Po nuotrauka buvo parašyti 800 komentarų, iš jų apie 30 skatino diskriminuoti ar susidoroti su vaikinais. Nepaisant to, Lietuvos teisėsauga atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos prieš juos kurstymo. O teismas dar ir pasakė, kad tokius komentarus Beizaras ir Levickas išprovokavo savo ekscentrišku elgesiu, suprask, įkeldami savo bučinio nuotrauką. EŽTT konstatavo, kad ikiteisiminis tyrimas nebuvo pradėti nepagrįstai, o Klaipėdos teismas dar ir diskriminavo vaikinus.

Galima sakyti, kad tai pirmas toks atvejis, kai Lietuvoje veikiantis teismas buvo pripažintas diskriminavęs seksualinės orientacijos pagrindu. Taigi, tai rodo ir sisteminės diskriminacijos apraiškas: dažnai kalbame, kad diskriminacija prieš įvairias visuomenės grupes egzistuoja, tačiau ją užčiuopti sunku. Dažnai žmonės, priklausantys įvairioms bendruomenėms, skundžiasi jaučiantys diskriminaciją, neigiamas nuostatas ir atstūmimą, tačiau, nesant teismo ar kitų kompetentingų institucijų sprendimų, tai įrodyti sunku. Ši byla mums visiems signalizuoja, kad problemų turime net ir teisingumą vykdyti turinčios teismuose, tad verta įsiklausyti, ką sako žmonės, ir keistis. Ne tik todėl, kad nepralaimėtume bylų Strasbūre, bet labiausiai todėl, kad mūsų visuomenės nariai galėtų jaustis lygiateisiais ir lygiai kaip ir kiti gerbiamais bei vertinamais visuomenės nariais.

Vertingų knygų, tinklalapių ir filmų sąrašas

Laiku į rankas patekusi knyga gali virsti pokyčiu jūsų rankose. Viliuosi, kad šioje knygoje pažinę diskriminaciją ir jos nešamas pasekmes, norėsite eiti gilyn ir plačiau pasidomėti šia tema. Tam jums pasitarnaus mano ir pašnekovų(-ių) sudarytas vertingų knygų, tinklalapių ir filmų sąrašas.

Knygos, tinklalapiai

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos leidiniai, svetainės „Lygybe.lt“ naujienos, socialinio tinklo „Facebook“ paskyra, kitos tarnybos svetainės: „Lygybesplanai.lt“, „Visureikalas.lt“, „Daugiaubalanso.lt“. Paprastai ir aiškiai – apie įvairius su diskriminacija susijusius klausimus, čia rasite ekspertų patarimų, susipažinsite su asmenų ir organizacijų teisėmis ir pareigomis. Tarnyba yra sukūrusi ne vienus teminius e-mokymus, prie kurių galima prisijungti nemokamai.

Nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip Lietuvos negalios organizacijų forumas, Lygių galimybių plėtros centras, „Diversity Development Group“, Lietuvos žmogaus teisių centras, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir kitų žmogaus teisių srityje dirbančių organizacijų leidiniai ir kuriamas turinys. Pavyzdžiui, knyga „Moterys, kūrusios Lietuvą“, žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis„Nepatogus kinas“, „Nepatogaus kino klasė, kampanija „Daugiau pažinimo – mažiau sutrikimo“.

Lyčių lygybės tema rekomenduotina Margaret Atwood knyga „Tarnaitės pasakojimas“, kuri buvo ekranizuota ir pavirto daugybę žiūrovų prie ekranų sutraukusiu serialu. Tai sukrečiantis pasakojimas, parodantis, iki ko gali nuvesti moterų diskriminacija, moterų teisių nepaisymas. M.Atwood kūrinys padeda suprasti, kokiu baisiu režimu gali virsti įtvirtinta vienos visuomenės grupės (šiuo atveju moterų) diskriminacija.

Filantropės Melindos Gates knyga „Pakilimas: moterų galia keisti pasaulį“, kuri dar kartą įrodė, kodėl lyčių lygybė yra reikalinga ir kas nutinka, kai moterų balsas yra varžomas. Fundamentali knyga.

Donato Paulausko knygos, kurias jis rašė būtent tam, kad atsirastų prieinamų ir lengvai įkandamų skaitinių apie lyčių lygybę, padedančių suprasti, kuo diskriminacija ir stereotipai yra žalingi ir kuo visų mūsų lygybė yra naudinga. Pirmoji knyga vadinasi „F* žodis, kurio negalima minėti“ ir skirta feminizmo temai, o antroji knyga – „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ – dedikuota pamąstymams apie vyriškumą ir vyrų pasaulio taisykles.

Filmai

„LRT Plius“ eteryje rodytas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos partnerių Estijoje sukurtas serialas apie profesinius lyčių stereotipus „Kodėl gi ne?!“. Tai šmaikštus pasakojimas apie iššūkius, su kuriais susiduria merginos ir vaikinai, moterys ir vyrai, planuodami ir keisdami savo profesinį kelią. Visas serijas galima rasti ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos „Youtube“ kanale.

Žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ kasmetinis turinys. Programoje kasmet parodoma per 50 filmų – didžiulėje įvairovėje rasite jus dominančias temas ir žmones, su kurių patirtimis jums sunkiausia tapatintis ar empatizuoti.

Pabaigai

Tai ir viskas, ką norėjau jums papasakoti. Viliuosi, kad ši informacija jums padėjo geriau pažinti diskriminaciją ir jos pasėkmes. Knyga įveikiama vienu ar keliais prisėdimais. Tikiuosi, kad kažkurį vakarą, užvertę ją, jaučiate suprantą daugiau, ir galbūt tyliai atsiprašėte tų, kuriuos diskriminavote, pasižadėjote sau to daugiau nedaryti ir prisidėti prie istorijos – be diskriminacijos veidų – rašymo.

Apie diskriminaciją žinoti daugiau pravartu. Žinios padės jums apginti savo teises, padėti kitiems arba atgrasys nuo noro diskriminuoti kitus. Tikriausiai nėra žmogaus, kuris per gyvenimą nesusidurtų su diskriminacija, nebent jis visiškai atsiskyręs nuo civilizuotų pasaulio.

Vienoje kelionėje, skirtoje integruoti žmones, turinčius negalią, supratau, kad tų, kurie jos neturi, pagalba jiems tarnauja ambicijoms patenkinti, pigaus populiarumo vaikymuisi. Nuoširdžią pagalbos ranką kitiems gali tik patys perėję per tą pačią „ugnį ir vandenį“. Aš perėjau – per seksualinį priekabiavimą, diskriminaciją dėl lyties, todėl puikiai suprantu tuos, kuriems dėl patirtos diskriminacijos skauda. Nes skaudėjo ir man.

Ne visi, kuriuos kalbinau prabilti ir papasakoti savo patirtis galiausiai tai padarė. Kai kurie tiesiog nebenorėjo peržengti raudonos linijos, už kuriuos skauda per stipriai. Viena tokių buvo negalią turinčio vaiko mama. Ir aš suprantu jos pasirinkimą. Buvo ir tokių, kurie pagailėjo kelių sekundžių atsakyt į užklausą, nematė diskriminacijos klausimo rimtumo, ir tokių, kurie pagelbėjo, nukreipė į tuos, kurie dalijosi, ir tokių, kurie teigė nesusidūrę su diskriminacija, tačiau galbūt ne visada sugebą ją atpažinti (ypač tokių atsakymų pasitaikė kreipiantis į žinomensius žmones). Tiesa, radosi ir tokių, kurių kasdienis darbas spręsti žmogaus teisių klausimus, tačiau gavau atsakymą, kad tai tarsi mano asmeninis reikalas, kad man reikia interviu, o ar žmogui, kuris turėtų ypač uoliai ginti žmogaus teises ir prisidėti prie visuomenės pažangos, kalbėti apie tai ir kelti skaitytojų sąmomoningumą ne tokia pat svarbi užduotis, kaip man? Lai lieka šis klausimas retorinis. Nemažai žmonių užsidarę nemėgstamo darbo kalėjimuose. Savo noru. Iki gyvos galvos. Galų gale trūksta suvokimo, kad kova už žmogas teises nesibaigia sutiksėjus 17 val. ar užvėrus kabineto duris. Ji kovojama 24/7. Bent taip aš suprantu ir kol dirbau portale, nesibodėdavau atsiversti nešiojamojo kompiuterio ne savo pamainos metu ar grįžusi po budėjimo namo, nes man rūpėjo, o mano įrankis kovoti už žmogaus teises ir buvo (yra) žurnalistės „plunksna“. Tad aš galbūt nebūsiu tiek optimistė, kaip kad vienas iš mano knygos pašnekovų – Dilanas – ir įkvepiančiai nekonstatuosiu, kad Lietuva išties kardinaliai pasikeitė į gera, kalbant apie diskriminacijos apraiškas. Vis dėlto manau, kad pamažu ji žengia tinkama kryptimi. Ar būsite ta(s), kuri(s) taip pat ją renkasi?

Vieta jūsų istorijai (kodėl aš pasirinkau nediskriminuoti)....