Diskriminacija tautybės pagrindu: COVID19 akivaizdoje – užsienietis – ne prioritetas

Diskriminacija tautybės pagrindu: COVID19 akivaizdoje – užsienietis – ne prioritetas

#žmogausteisės
Birželio 10, 2022
Kristina Aržuolaitienė profile image Kristina Aržuolaitienė
article  preview image

Halia – 26-erių ukrainietė, į Lietuvą prieš penkerius metus atvykusi legaliai dirbti tarptautinėje įmonėje FinTech. Per šiuos metus ji ne tik uoliai dirbo mūsų šalyje, mokėjo mokesčius, bet ir tikėjosi per tą laiką nusipelnyti, kad su ja būtų elgiamasi lygiai taip pat kaip su kitais šalies gyventojais. Deja. 2020-ųjų pavasarį, kai Lietuvoje dėl koronaviruso buvo įvestas karantinas, įsitikino, kad ji nelaikoma lygiaverte.

Elektroninė knyga. DISKRIMINACIJOS VEIDAI
Seksualinį priekabiavimą patyręs Tomas: taip, tai nutiko man, vyrui
Diskriminacija dėl lyties: vyro bikini zonos depiliacija? To nori „tik iškrypėlis“
Diskriminacija dėl lytinės orientacijos. Homoseksualumo neslepiantis lietuvis Mindaugas: Lietuvoje nė į tualetą neturi teisės nueiti, o pavežėjui esu raupsuotas
Diskriminacija dėl negalios: nori į renginį ar kavos? Pakilk iš ratukų
Apie diskriminaciją – iš ekspertų lūpų: kur link einame?

Iki karantino gyvendama Lietuvoje mergina lankydavosi privačioje sveikatos klinikoje – jos teigimu, tokį pasirinkimą lėmė tai, kad ten dirba draugiškesni, mielesni užsieniečiams žmonės, galintys laisvai bendrauti anglų kalba. „Poliklinikose, pastebėjau, užsienio kalba ne visiems įkandama“, – liūdnai konstatuoja Halia. Ji susižeidė pirštą. Žaizda iš pirmo žvilgsnio atrodė nedidelė, tačiau padėtis blogėjo. Mergina ėmė karščiuoti, jautėsi vis blogiau.

„Tuo metu buvo antra ar trečia karantino dėl COVID19 savaitė, kai visi panikavo, kas bus toliau. Šeimos gydytojai ėmė konsultuoti tik telefonu, nebuvo leidžiami vizitai gyvai. Supratau, kad mano piršte uždegimas ir situacija blogėja – maniau, kad veikiausiai man reikia antibiotikų, kurie sunaikintų infekciją. Visą dieną skambinau į kliniką, tačiau nuolat buvo užimta. Tuomet paskambinau savo gydytojui į Ukrainą. Nusiunčiau jam nuotraukas, kaip atrodo mano pirštas, jis pasakė, kad nedelsiant reikia antibiotikų. Žinoma, be recepto vaistinėje man jų nepardavė“, – Halia pakliuvo į nepavydėtiną situaciją.

Termometras jau rodė 39. Haliai buvo silpna. Nusprendė, kad reikia važiuoti į ligoninę, kur jai būtų išvalyta žaizda ir išrašyti vaistai, tačiau neįsivaizdavo, kaip per karantiną veikia ligoninės ir kur turėtų kreiptis.

„Mano gydymo įstaiga privati ir savaitgaliais nedirba. Taigi, paskambinau į greitąją pagalbą. Neprašiau, kad greitoji važiuotų pas mane, tik norėjau sužinoti, kur galiu važiuoti, galiu išsikviesti taksi ir atvažiuoti. Tuo metu kažkokia išprotėjusi moteris ėmė manęs klausinėti daugybės dalykų ir kadangi jaučiau silpnumą, ne visai gerai supratau, ką ji kalba – taip gerai dar nemoku lietuvių kalbos“, – pasakojo mergina. Tuomet ji paklausė, gal greitosios pagalbos dispečerė galėtų kalbėti kuria nors užsienio kalba – anglų, lenkų, rusų? Ši ėmė bendrauti rusiškai ir tęsė klausimus, anot pašnekovės, ne apie jos savijautą, bet apie tai, iš kur ji, kiek laiko gyvena Lietuvoje.

„Kai pasakiau, kad gyvenu čia penkerius metus, ji manęs paklausė, kodėl vis dar nemoku lietuviškai. Ar tai toje situacijoje svarbiausia? Ji paklausė, kur dirbu, ar turiu asmens kodą ir ar moku mokesčius. Taip, žinoma, bet kodėl šie visi klausimai svarbesni nei mano sveikata?! Po šio „interviu“ ji pasakė, kad nepaprastosios padėties dėl COVID19 akivaizdoje jiems buvo pasakyta priimti tik vietinius ir kad jie turi labai daug darbo, todėl užsieniečiai nėra prioritetas. Tada kodėl ji praleido tiek laiko manęs klausinėdama, jei yra tokia užimta – neturiu paaiškinimo. Nuverkiau posmelį, bet ką darysi...“, – itin nemalonią situaciją prisiminė Halia.

Po šio „interviu“ ji pasakė, kad nepaprastosios padėties dėl COVID19 akivaizdoje jiems buvo pasakyta priimti tik vietinius ir kad jie turi labai daug darbo, todėl užsieniečiai nėra prioritetas. 

Buvo vėlus šeštadienio vakaras. Nepaisant to, Halia vėl paskambino į Ukrainą. Nors gimtinėje medicinos sistema, anot merginos, paini, tačiau ji esą bent žino, kad su gydytoju susisiekti gali bet kada.

„Mano gydytojas pasakė, kad uždegimas išplito ir skubiai reikia išvalyti žaizdą. Taigi paskambinau jam per vaizdo skambutį, dezinfekavau rankas degtine, paėmiau švirkštą ir turėjau su juo įpjauti pirštą (jis pakankamai aštrus, kad įpjautų odą ir, aišku, aš neturiu medicinos įrankių namuose)“, – pasakojo Halia.

Visas stalas paplūdo kraujais, o ji su ašaromis akyse tiesiog meldė, kad neprarastų sąmonės. Gyvena viena – Dievas žino, kas galėjo nutikti.

„Vis dėlto aš tai padariau, išvaliau infekciją pati. Tačiau man vis dar reikėjo antibiotikų ir turėjau temperatūros. Parašiau keliems draugams, paklausiau, ar jie turi antibiotikų namuose. Niekas neturėjo“, – pamena savo desperaciją Halia.

Galiausiai apimta nevilties kreipėsi į draugus ir pažįstamus per instagramą – gal kas turi priemonių, galinčių jai padėti.

„Taigi vienas iš draugų pranešė man gerą naujieną – pusbrolis turėjo vaistų. Nepažįstu tų žmonių, bet jie man vidurnaktį atvežė tablečių, tegu laimina juos Dievas!“, – sėkmė pagaliau aplankė Halią. Išgėrus vaistų, karštis nukrito. Tik pirmadienio vakarą jai pavyko susisiekti su šeimos gydytoja iš klinikos, kurioje ji buvo prirašyta – tuomet ir gavo reikalingų medikamentų receptą.

„Beje, tie vaistai, kuriuos man atvežė tie vaikinai, buvo tinkami mušti temperatūrai, bet man netiko dėl asmeninių priežasčių, todėl realiai neturėjau jų vartoti, jei būčiau gėrusi ilgiau, būčiau turėjus dar daugiau problemų“, – Halia supranta, kad tokie priverstiniai eksperimentai su sveikata kainuoti galėjo brangiai.

Dėl šios situacijos ji niekur nesiskundė. Jautėsi silpna, be to, skubėjo ir nė nepaklausė greitosios pagalbos dispečerės vardo. O ir nebūtų žinojusi, kur skųstis .

Per penkerius metus Lietuvoje tai nebuvo pirmas kartas, kai Halia kaip užsienietė jautėsi diskriminuojama.

„Ypač tokiose institucijose, kaip poliklinika, VMI, migracijos tarnyba... Manau, kad žmonės, dirbantys ten, dažniausiai yra vyresni ir, deja, jie vis dar užstrigę labai ribotame ir kvailame sovietiniame mąstyme. Be to, mačiau daugybę diskriminacijos pavyzdžių prieš užsieniečius, prieš moteris ir LGBT žmones darbinėje aplinkoje. Todėl įmonėje, kurioje dirbu, įkūriau įvairovės ir įtraukties komitetą, norėdama kalbėti apie įvairovę ir pabandyti pakeisti žmonių nuomonę – esame visi žmonės, nepaisant odos, lyties, paso, meilės ar religijos ir kt.“, – sako ji.

Mergina džiaugiasi, kad dirba įmonėje, kurioje didžioji dauguma darbuotojų – užsieniečiai. „Su visa pagarba vietiniams, neįsivaizduoju savęs dirbančios vien su lietuviais, nes skiriasi mąstymas – jis ribotesnis, dažnai vietiniai žmonės nėra įtraukūs ir nepriima kitų kaip sau lygių. Tai yra, mano nuomone, pagrindinis diskriminacijos taikinys“, – teigia Halia.

Jos manymu, kovojant už lygias teises visiems, Lietuvoje pirmiausia reikia skatinti daugiau kalbėti apie tai. Žmonės esą slepia tiek daug istorijų, nes gyvena stereotipuose. „Vos jums pradėjus sakyti, kad vertinate įvairovę, žmonės ims jaustis laisvesni. Ir tai gražu!“, – įsitikinusi mergina.

Halia sako, kad jos pačios tėvai buvo gana rasistiški. „Aš taip pasakyčiau. Neturiu minty nieko blogo, tačiau mano tėtis neapsidžiaugtų, jei ištekėčiau už juodaodžio arba už žmogaus visai iš kitos kultūros, arba turėčiau LGBT draugų. Aš nesuprantu, kodėl. Bet iš tiesų mes tiesiog nepažįstame tų žmonių. Deja, bet mes neturėjome šanso daug keliauti ir matyti įvairovę. Ukrainoje nėra daugybės užsieniečių. Tuo pat metu visa informacija, kurią gauname iš televizijos, pavyzdžiui, apie arabus, yra tai, kad jie teroristai. Bet tai juk nereiškia, kad visi arabai susiję su terorizmu. Turiu daug arabų draugų ir žaviuosi jų kultūra, kitokiu požiūriu. Tas pats pasakytina ir apie gėjus, kitus žmones. Po to, kai mano draugai ėmė mane ir mano šeimą lankyti Ukrainoje, mano tėvai pamatė, kad žmonės yra gražūs tokie, kokie yra, jie ėmė priimti skirtumus“, – savo patirtimi dalijasi Halia. Jos manymu, panašiai reikėtų elgtis ir šalies mastu – kuo daugiau kalbi, tuo daugiau žmonės mato, kad įvairovė yra gerai ir kiek daug naudos tai gali atnešti Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų.

Paklausta, kodėl žmonės diskriminuoja, ji sako, kad greičiausiai iš nežinojimo, iš baimės.

„Be abejo, yra tam tikra kategorija žmonių, kurie tiesiog skleidžia neapykantą. Tarkime, Migracijos tarnyba. Visos tos vyresnės moterys, dirbančios ten metų metus... Jos praleidžia savo gyvenimą ten, gaudamos ne didžiausią atlyginimą ir mato jaunus profesionalus, kaip aš, atvykstančius į šalį. Aš turiu parodyti savo banko išrašą, parodyti dokumentus apie atlyginimą, diplomus, pateikti sąrašą šalių, kuriose buvau. Taip, aš studijavau šauniose vietose, dalyvavau ERASMUS ir kitose programose, taip, aš dirbu kelis darbus ir mano pajamos yra geros, aš daug keliavau. Jie tiesiog palygina galimybes, kurias šiandien turi jauni žmonės ir tas, kurias turi jie  – tuomet nesąmoningai tampa neapykantos skleidėjais. Čia prasideda kalbos, kad užsieniečiai vagia iš lietuvių – atima geriausius darbus iš jų“, – dėsto Halia.

Vis dėlto ji tikra, kad jei tos moterys išmoktų angliškai, įgytų tam tikrų įgūdžių, susirastų ne ką prastesnius darbus. Tačiau jų mąstymas kažkur įstrigęs. Deja. Halia viliasi vieno – kad jaunoji karta atmerks akis kur kas plačiau.

VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius dr. Zdislavas Skvarciany man paaiškino, kad turi išklausyti pokalbį (visi pokalbiai įrašomi) ir tik po to galėtų pateikti komentarą.

„Prašome pateikti pokalbio laiką, adresą ar telefono numerį. Jei pasivirtins įtarimai bus atliekamas tarnybinis patikrinimas. Toks bendravimas netoleruotinas. Bet be įrodymų aš negaliu komentuoti ir atsakyti į klausimus negaliu. Kokia kalba kalbama mums nėra svarbus aspektas. Skambinant į Vilniaus dispečerinę (aptarnaujame Vilniaus ir Utenos lapkričių gyventojus) dažnai kalbama rusiškai, lenkiškai ir kitomis kalbomis“, – komentavo jis.

Vis dėlto Halya nenorėjo patikslinti duomenų, motyvuodama, kad tai – asmeniniai jos duomenys.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: greitosios pagalbos dispečerė -

Lietuvos žmogaus teisių centro teisininkės Monikos Guliakaitės komentaras: 

Pagal Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnio 1 punkto nuostatas, įgyvendindamas lygias galimybes, prekių pardavėjas, gamintojas ar paslaugų teikėjas, nepaisydamas lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, privalo visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokius pačius gaminius, prekes ir paslaugas, įskaitant aprūpinimą būstu, ir taikyti vienodas apmokėjimo sąlygas ir garantijas už tokius pačius ir vienodos vertės gaminius, prekes ir paslaugas.

Anos Ogar piešinys Anos Ogar piešinys

Diskriminacija dėl tautybės: jei kalbi rusiškai, tu sukčius ir Lietuvos priešas, kurį „reikia žudyti“

 

Ukrainietė Aleksandra (vardas pakeistas, bet autorei žinomas) jau nebegyvena Lietuvoje. Iš mūsų šalies ją išvijo nemalonus incidentas su diskriminacijos atspalviu. „Prašau neatskleisti vardų, pavadinimų, kad tai nepaveiktų manęs. Jokiomis aplinkybėmis neketinu grįžti į Lietuvą. Renkuosi auginti vaikus saugesnėje šalyje“, – toks buvo Aleksandros prašymas papasakojus savo istoriją.

Į mūsų šalį dėl ekonominių aplinkybių gimtinėje ji atvyko 2015-aisiais. Atvykusi čia nesnaudė ir nelaukė, kol kažkas kažką duos – pati atidarė nedidelį restoranėlį sostinėje.

„Į mus nuo pradžių reagavo kaip į pabėgėlius. Ne itin protingi žmonės, sakykime, mūsų klientai tvirtindavo, kad mes gavome pinigų iš Lietuvos institucijų, nes esame iš Ukrainos. Jų nuomone, mes buvome pabėgėliai, gaunantys 1000 Eur kiekvienam šeimos nariui kiekvieną mėnesį. Jie jautėsi įžeisti , nes patys gaudavo mažą atlyginimą“, – tokiame konstekte Aleksandra bandė auginti savo restoranėlį. Ji su šeima stengėsi į tokias kalbas tiesiog numoti ranka – nereikalingi nervai.

Iki tol niekam pernelyg nežinomas restoranėlis neregėto dėmesio susilaukė jame apsilankius garsiam restoranų ir maisto kritikui. Po jo recenzijos klientų gerokai padaugėjo. Taigi buvo šeštadienis. Restoranas sausakimšas. Prie vieno staliuko sėdėjo maždaug 60-ies sutuoktinių pora. Kai jie norėjo atsiskaityti, skaitytuvas atmetė kortelę. Tuomet jie susimokėjo grynaisiais ir išėjo.

„Po kelių valandų jie paskambino ir apkaltino mus sukčiavimu. Jų teigimu, mes priverčiame klientus susimokėti du kartus. Pirmiausia – kortele, tuomet – grynaisiais. Aš stengiausi suprasti, kodėl jie taip mano, ir jie pasakė, kad banko sąskaitoje matyti, jog yra rezervuota suma restoranui. Bankas dar nepervedė pinigų, paprasčiausiai rezervavo. Supratau, kad žmonės vyresnio amžiaus ir galbūt nesupranta, kaip veikia negrynieji pinigai. Užtikrinau juos, kad kai tik atsidarys bankas, aš paskambinsiu ten ir klausimas bus išspręstas“, – apie nemalonų incidentą pasakoja Aleksandra.

Klientų netenkino šis jos pažadas. Jie atėjo į restoraną ir, Aleksandros pasakojimu, iškėlė skandalą prie visų klientų. Jie esą nepelnytai apkaltino tiek savininkę, tiek jos darbuotojus sukčiavus.

„Matydamas, kad riksmai manęs neveikia, tas vyriškis prieš visus klientus pareiškė, kad kadangi kalbu rusiškai, man ir mano vaikams vietos šioje šalyje nėra. Jis taip pat pareiškė, kad mano vaikai turėtų būti pribaigti daužant lazda, kaip jis tai darė 90-aisiais per revoliuciją. Kadangi mes galimai rusai ir kalbame rusiškai, neva esame ir Lietuvos priešai, kuriuos reikia žudyti. Aš paskambinau policijai“, – siaubingą incidentą prisimena Aleksandra.

Atvykę pareigūnai išklausė situaciją. Jie teigė, kad Aleksandra turėtų grąžinti pinigus, kurie buvo rezervuoti klientų sąskaitose. Anot moters, jie tiesiog pavalgė nemokamai. Pareigūnai esą ignoravo pareiškimus prie liudininkų apie tai, kad turėtų būti uždaužant juos lazdomis nužudyti jos vaikai.

„Man pasirodė, kad jie ne sutiko su jų pozicija, o nenorėjo toliau veltis į konfliktą su kvailiais. Padaviau tai porelei pinigus, tuomet jie išėjo iš restorano, išvažiavo ir pareigūnai“, – pasakoja Aleksandra.

Kitą pirmadienį nepatenkintosios porelės pinigai sąskaitoje buvo „atrakinti“ ir porelė norėjo tuos pinigus, kurie buvo paduoti grynaisiais, grąžinti. 

„Vis dėlto aš perspėjau, kad nenoriu nė vieno iš jų matyti savo restorane ir jei jie pasirodys tarpduryje, tiesiog bus nuleisti laiptais žemyn“, – pykčio ir apmaudo nesulaikė Aleksandra.

Netrukus po šio incidento ji pardavė restoraną ir išvyko iš šalies. Be noro kada nors dar čia sugrįžti.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: restorano lankytojai -

Lietuvos žmogaus teisių centro teisininkės Monikos Guliakaitės komentaras: 

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 str. numato baudžiamąją atsakomybę už kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę.

Vadovaujantis antrąją straipsnio dalimi, tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

 

Anos Ogar piešinys Anos Ogar piešinys

Diskriminacija dėl tautybės. Rasma Pažemeckaitė: kol brolis katafalke suko ratus po miestą, ieškojau kitos vietos jam pašarvoti

Romė, romų bendruomenės atstovė, aktyvistė Rasma Pažemeckaitė pradėdama pokalbį savo dvynukių paprašo pabūti kitame kambaryje. Moteris visai nenori, kad jos mažylės girdėtų tai, ką dabar pasakys. O papasakoti apie diskriminaciją, su kuria susiduria, ji išties turi ką – rodos, galėtų nesustodama apie tai kalbėti valandų valandas ir vis dar būtų likusių neišpasakotų istorijų... Jos vienos visai knygai pakaktų. Deja, bet kai kuriems žmonėms diskriminacija – dažnas gyvenimo palydovas, Rasma – viena jų.

Moteris išsiskyrusi. Panevėžyje augina dvynukes viena. Pradėdama pokalbį ji prisimena vieną epizodą iš savo artimos aplinkos. „Įsivaizduokite – vyras į moters pastabą, kad „toji čigonė gina romų teises, atsakė – juos visus nušaut. Turiu šių žodžių įrodymus. Be reikalo aš nekalbu“, – tikina Rasma. Diskriminacija tautybės pagrindu persekioja taip, kad ir dukrelės dažnai užduoda klausimą: „Mama, kodėl tave vadina čiga?“ Jos prašo mamos nesakyti, kad ji – čigonė. „Ir taip, aš esu romė“, – išdidžiai taria Rasma.

Viena labiausiai supurčiusi pastarojo meto situacija, smarkiai palietusi ją pačią, buvo tuomet, kai Panevėžio įmonė, besirūpinanti šarvojimu, atsisakė priimti jos brolio kūną. „Jau buvau įmonei sumokėjusi pinigus, kai sužinojau, kad jos atstovai stojo piestu: „Čigonų čia nebus“. Tuomet, mena ji, kol jos Anapilin išėjęs brolis katafalke suko ratus po miestą, ji desperatiškai ieškojo kitos vietos šiam pašarvoti. „Įsivaizduokit, kaip jaučiausi, kai pati netekusi brolio, matydama netektį išgyvenančią motiną, rinkau telefono numerį po numerio ir ieškojau kitų patalpų atsisveikinti su broliu“, – apmaudo neslėpė moteris.

Ir tai dar ne visos diskriminacijos apraiškos, su kuriomis teko jai stoti akistaton per pastaruosius metus. Štai kad ir išėjimas pasigražinti – gyvas priminimas apie stereotipinį romų nepatikimumą. „Pinigai į priekį – tada gražinkis. Tiesiog žmonės turi tokį nusistatymą prieš romus“, – pasakoja Rasma.

Taip susiklostė, kad moteris tapo romų balsu Lietuvoje. Aštuonerius metus romai Panevėžy negalėdavo patekti į viešąją pirtį. Jų tiesiog ten neįsileisdavo. Jai pradėjus šį klausimą kelti į dienos šviesą, ledai pajudėjo. Žmonės bent jau išsimaudyti pagaliau turi kur.

„Aš nuoširdžiai kovoju už visus. Romai dažnai patiria diskriminaciją. Aš nekalbu be įrodymų, nes aš – romė, manim netiki taip kaip jumis, todėl visada turiu įrašus, pagrindžiančius, ką sakau. Vienoje feisbuko grupėje, tarkime, mačiau, kaip, leisiu sau pavadinti, kvailė parašė, kad maždaug dešimties čigonų grupė išlipo Panevėžio-Ramygalos kelyje ir patraukė vogti per miesto gimtadienį. Aš jos paklausiau, kaip gi ji išsiaiškino, kad jie vogs. Ar negali tiesiog pasivaikščioti?“ – piktinasi moteris. Galų gale ir grupės administratoriai dar įpylė žibalo į ugnį. Anot Rasmos, jie parašė raginimą „čigonus supyz****, tegu pyzd*** į savo Rumuniją.“ Rasma gali papasakoti ne vieną panašų epizodą. Jai apmaudu, kad kreipdamasi į pareigūnus, dažniausiai lieka nieko nepešusi.

Moteris prisiminė spaudoje plačiai nuskambėjusią vienuolės ir signataro žmonos knygą „Panevėžio romų keliai keleliai...“ Tai, kas joje rašoma, Rasmą tiesiog pribloškė. Knygoje moters žinios aprašytas ir jos pačios gyvenimas. Moters teigimu, neapsieita be išgalvotų ir absurdiškų faktų.

„Ten pavogtos nuotraukos iš mano feisbuko, o po fotografija knygoje rašoma, kad Svetlanos (aš, beje, ne Svetlana) vyrui patekus į kalėjimą, ji dešimtmetį gyvena su kitu chachaliu lietuviu, kad nuo savo mamos nuviliojau vyrą ir pagimdžiau jam dvynes. Kad mano mama laisvo elgesio...“ – toliau net nesinori ir plėtotis. Teisme dėl šios knygos teiginių dar nepadėtas taškas. Rasmos teigimu, sukliudė karantinas, bet ji tiki – teisingumas bus pasiektas. Eis kad ir iki Strasbūro.

Moters nuomone, Lietuvoje diskriminacijos situacija negerėja. Romų situaciją ji palygina su LGBT+ žmonių. Jei pastarieji, pasak jos, gali nuslėpti savo seksualinę orientaciją, romai savęs nepaslėps: „Akys, oda, temperamentas... Na, nepabėgsim nuo savęs.“ Nors kartais net Rasma pati bandydavo. Savo buvusiam vyrui melavo, kad yra moldavė, tačiau iš klaidų pasimokė. Šiandien nieko slėpti neketina, nors kai kurie vyrai gal to ir norėtų: „Man labai sunku susirasti antrąją pusę. Manęs vienas vyras klausė, ar mane rodo per televiziją. O, sako, gal tu ten gali nebelįsti? Aš klausiu, o kodėl turėčiau? Sako, nenoriu, kad mano draugai sužinotų, jog tu romė.“

Nebūtina būti romu, kad susidurtum su diskriminacija. Anaiptol. Ji pateikia pavyzdį, kaip diskriminuojamos mamos, auginančios vaikus, turinčius negalią. Rasmą stebina, kiek kai kurios moterys sau leidžia viešoje erdvėje komentuodamos svetimas situacijas. „Pamačiau feisbuke, kaip rašo moteris vienoje grupėje, kad jai 33-eji, augina autistą vaiką ir baiminasi, kad kitas vaikas gali būti taip pat rizikos grupėje. Pasižiūriu, kaip pakomentavus nepažįstama moteris. Ji klausia, ar augindama vieną invalidą, išlaikomą už mūsų visų pinigus, ji norinti dar vieno“, – pašnekovei tiesiog galvoje netelpa, kaip įmanoma taip elgtis. Rasma sako pati sunkiai pastojusi, o dukros jai – visas pasaulis, už viską brangiausios. „Kažkokia višta kudakuoja konkrečias nesąmones. Taip neturi būti. Aš pati pusketvirtų metų, kaip grįžusi į Lietuvą, jaučiuosi nesaugi. Nuo mano paauglystės čia nesikeičia situacija. Anksčiau neturėjom feisbuko, instagramo. Dabar – laisvė papūgoms: rasizmas, propaganda, bandymas nuteikti prieš kitaminčius, kitataučius klesti. Kai gyvenau Airijoje, galėjau laisvai į gatvę išeiti naktį. Panevėžy visi romai naktimis užsidarę namuose“, – palygina ji.

Rasma sulaukia kitų romų skundų. Bando jiems tiesti pagalbos ranką, tačiau šie, vos išgirdę raginimą rašyti pareiškimą policijoje, susigūžia ir nutyla. Ne. Kodėl ne? Todėl, kad, pasak Rasmos, pirmiausia baimę sėja liūdni kitų tautiečių pavyzdžiai. Maža to, dažnas romas esą nemoka sklandžiai dėstyti savo minčių, yra beraštis. „Įsivaizduokite vaizdą – kramtomąją gumą žiaumojanti pareigūnė klauso romo parodymų ir juos užrašinėja. Pati esu buvusi tokioje situacijoje. Kartu nuvažiavau patarpininkauti į komisariatą, su dvynukėmis ant rankų. Išgirdome replikas: nuo kada romai rašo pareiškimus prieš lietuvius? Ar ne atvirkščiai dažniausiai būna? Tarpusavyje negalit išsispręsti? Romai ne šventieji“, – tokių pareiškimų esą teko girdėti iš pareigūnės. Galų gale paprašius duoti perskaityti romės, kuriai atstovavo, parodymus, suprato – iš to, ką ji papasakojo, užrašyta buvo gal trečdalis.

Pati Rasma prireikus kreipiasi į Žmogaus teisių centrą, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, į naująją teisingumo ministrę Eveliną Dobrovolską. „Aš žinau, ką daryti. Kiti romai nežino. Jie man sako – dėl mūsų tave vieną kartą užmuš. Sako, tu mūsų Žana d'Ark. Beje, mano pačios turtas iš tiesų neseniai buvo apgadintas“, – liūdnai konstatuoja ji.

Galiausiai baigdama Rasma nevynioja į vatą. „Mus visus linčiuoja dėl narkotikų. Drąsiai sakau jums, iš kur atsirado didesnė diskriminacija mums. Kai atsirado narkotikų. Anksčiau mano atžvilgiu būtų apsiribojama tokiais epitetais kaip lapė, tą priimčiau kaip komplimentą. Bet dabar kažkur pakomentuoji, o kažkas sureaguoja klausdamas: „po kiek širka?“ (dozė – liet.). Bet niekas nekalba apie korupciją policijoje, teismuose, prokuratūrose, net žiniakslaidoje, pasakyčiau“, – kalba moteris.

Kad padėtis keistųsi į gerą, anot jos, pirmiausia romų gerovei turi dirbti romai. Kažko jau pasiekę. Kad galėtų komunikuoti tiek su romais, tiek su lietuviais. Trūksta, anot jos, ir švietimo.

„Mano galva, nemokėjimas komunikuoti, neraštingumas irgi gali būti laikomas savotiška negalia. Romai mokyklose, universitetuose neturi žodžio laisvės. Į mokymo įstaigas turi eiti kažko pasiekę romai, dalytis savo sėkmės istorijomis. Menas, maistas vienija. Akcijos, atrakcijos...“, – idėjų, kaip pagerinti situaciją, pažeria Rasma. Tik šviesos tunelio gale ji, deja, pati nemato.

***

Žurnalistė bandė susisiekti su minimos knygos autorėmis, tačiau nesėkmingai. Į užklausas pateikti savo poziciją dėl susiklosčiusios situacijos jos nesureagavo.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: vyras artimoje aplinkoje/vienuolynas/knygų autorės/internautė/pareigūnė -

Lietuvos žmogaus teisių centro teisininkės Monikos Guliakaitės komentaras: 

Dėl laidojimo paslaugų: Pagal Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnio 1 punkto nuostatas, įgyvendindamas lygias galimybes, prekių pardavėjas, gamintojas ar paslaugų teikėjas, nepaisydamas lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, privalo visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokius pačius gaminius, prekes ir paslaugas, įskaitant aprūpinimą būstu, ir taikyti vienodas apmokėjimo sąlygas ir garantijas už tokius pačius ir vienodos vertės gaminius, prekes ir paslaugas.

Dėl feisbuko: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 str. numato baudžiamąją atsakomybę už kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę.

Vadovaujantis antrąją straipsnio dalimi, tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Dėl knygos: Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnį, asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą. Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.

Civilinio kodekso 2.22 straipsnis įtvirtina teisę į atvaizdą. Vadovaujantis šiuo straipsniu, fizinis asmuo , kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokį ieškinį turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, vaikai ir tėvai.

Anos Ogar piešinys Anos Ogar piešinys

Diskriminacija dėl tautybės. Dilanas Dampella Gamage: o kodėl vaikas baltas?

Kulinarinių kelionių laidoje „Maisto kelias“ išgarsėjęs iš Šri Lankos kilęs virtuvės šefas Dilanas Dampella Gamage teigia, kad jei seniau yra susidūręs su diskriminacija Lietuvoje, tai pastaraisiais metais ji mūsų šalyje nesutinkamas reiškinys. Dilanas – vienas tų, kurie gali džiaugtis pozityvia patirtimi. Lietuvoje jau dešimtmetį gyvenantis vyras teigia, kad mūsų šalis keičiasi į gerą. Jo akimis, įvyko daug pozityvių pokyčių ir šiandien atvykėlis iš kitos šalies čia gali jaustis saugus ir būti sutiktas svetingai.

„Lietuviai tikrai pasikeitė. Jei prieš aštuonerius metus ar dešimtmetį tamsiaodis galėj kam nors užkliūti, dabar situacija, palyginti su anuomet, – kaip naktis ir diena. Aš tuomet negalėjau ramiai gatve praeiti, atkreipdavau žmonių dėmesį. O dabar niekas man nieko nesako, kiekvienas einame savu keliu“, – lygina Dilanas. Jį žmonės, sako, priima su šypsena, atvirom širdim, mėgsta kartu nusifotografuoti.

Prieš maždaug pusmetį iki mūsų su Dilanu pokalbio jam teko susidurti su nemaloniu epizodu parduotuvėje. Su žmona ir vaiku nirėjo apsipirkti. Tąkart maždaug 60-ies vyras šeimynai sugadino nuotaiką . Pirmiausia garsiai pastebėjęs, kad Dilano žmona labai graži – suprask, per graži užsieniečiui, nužvelgė ir jųdviejų vaiką. „O kodėl vaikas baltas?“ – įgėlė nepažįstamasis. „Man Šri Lankoje niekas taip nepasakytų, bet Lietuvoje sau tai leido. Dar ir daugiau jis kažką burbuliavo, bet nebekreipėm į jį dėmesio“, – pastebi vyras. Žmona tąkart nuramino Dilaną, kad nesiveltų į „pavyduolio“ nepažįstamojo pinkles, abu į šį incidentą numojo ranka.

Vis dėlto jei nutiktų rimtesnis su diskriminacija susijęs incidentas, Dilanas tikina, kad tikrai žinotų, kur kreiptis. Sako turintis ir pareigūnų telefono numerį po ranka, jei prisireiktų. Laimei, kol kas netenka jo prisiminti.

„Iš tiesų mane žmonės priima draugiškai. Lietuviams patinka, kad kalbu lietuviškai. Jei nekalbėčiau, gal taip manęs ir nepriimtų. Pradžioje, manau, svarbu mokėti nors keletą žodžių – jie tikrai paperka. Lietuviai reaguoja – sako wow, moki lietuviškai!“, – paklaustas, kas padėtų mažinti diskriminaciją Lietuvoje, kalba Dilanas.

Dar vienas, anot jo, svarbus dalykas yra užsieniečio, atvykusiojo požiūris. Pasak pašnekovo, svarbu, kad jis gerbtų religiją, įstatymus, dirbtų, paisytų lietuviškų tradicijų...

„Man irgi reikėjo laiko prisitaikyti prie gyvenimo čia, bet dabar gyvenu lyg būčiau lietuvis“, – šypsosi Dilanas. Vyro įsitikinimu, reikia gyventi pagal lietuviškas tradicijas, prisitaikyti prie čionykščio suvokimo. Jo nuomone, dar vienas ginklas prieš diskriminaciją, atveriantis kelius, – šypsena. Žinoma, visiems į kairę ir į dešinę jos nedalija, bet bendraudamas su kolegomis, bičiuliais, šypsotis negaili. Dilanas džiaugiasi Lietuvoje turintis viską – namus, šeimą, mylimą darbą ir suvokia, kad vienetai gali pasigirti tokia sėkmės istorija svetur, kokią jis susikūrė čia.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: pirkėjas parduotuvėje -

Lietuvos žmogaus teisių centro teisininkės Monikos Guliakaitės komentaras: 

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu, priekabiavimu laikomas nepageidaujamas elgesys, kai lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka.

Anos Ogar piešinys Anos Ogar piešinys

Diskriminacija dėl rasės: vaike, kodėl tu toks rudas?

Aušra su šeima Lietuvoje negyvena, tačiau mielai grįžta paviešėti į gimtinę. 2020-ųjų vasarą ji buvo grįžusi į Vilnių. Jos sūneliui Joshua tuo metu buvo dveji. Su mažuoju vaikštinėdami po senamiestį, netoli Valdovų rūmų, jie pastebėjo sustojusį vaikišką traukinuką. Aušra pamena, kaip sūnus suplojo rankutėmis – tai bent pasivažinėjimas laukia! Joshua tiesiog nuskriejo traukinuko link.

„Nubėgome iki jo kuo greičiau, nes nežinojome, kiek laiko jis ten stovės. Atbėgę paklausėme vairuotojo, senyvo vyriškio, panašaus į Kalėdų senelį vasarą, ar galime įlipti į traukinuką. Jis piktokai atkirto, kad čia – ne traukinuko stotelė ir mes turime eiti ten ir palaukti, kol jis atvažiuos. Stotelė, žinoma, niekaip nepažymėta, ir, žinoma, mes jos negalėjome surasti, todėl tiesiog akimis pasekėme, kur jis važiuoja, ir vėl bėgome ten“, – mintimis į vasaros epizodą grįžo Aušra. Anot jos, kartu paskui traukinuką lakstė ir kita – rusakalbė – mama su dukrele, nes jai vairuotojas esą nė nebandė nieko aiškinti: „Burbtelėjo prieš nuvažiuodamas, kad „pasakytumėme ir jai“.

Vaikų džiaugsmui, tokios traukinuko „gaudynės“ nenuėjo veltui – abu vaikai su mamomis visgi buvo belipą į jį, nes nekantriai laukė, kada pajudės.

„Bet tuomet vairuotojas vėl šiurkščiai visus sudrausmino sakydamas, kad į traukinuką negalime tiesiog sėsti, yra tam tikra tvarka ir procedūra. O ta rimtoji procedūra prasidėjo laukimu eilėje, tuomet vairuotojui priėjus reikėjo susimokėti ir ištiesti rankas, kad jis užpiltų dezinfekcinio skysčio, tada išsirinkti vagoną ir į jį lipti“, – tokia tbarka mažuosius „liūtukus“, skubančius į traukinį, iš tiesų patampė už ūsų.

Galiausiai vairuotojas prisiartino prie Aušros su spirgančiu sūnumi. Pirmiausiai savo rankas dezinfekcijai ištiesė ji, o paskui ją – ir sūnelis.

„Tikėjausi, kad piktasis vairuotojas galiausiai nusišypsos ir pasidžiaugs, koks šaunuolis jo būsimas keleivis, bet ne... Vietoj to jis tik labai nustebusiu balsu suriko: „Ko tu toks rudas?“ Mano sūnus yra mišrios rasės atstovas, todėl Lietuvoje dažnai girdžiu komentarus, kad jis labai rudas. Žmonės kartais tiesiog pagalvoja, kad įdegęs, tačiau šį kartą vairuotojas kartojo ir kartojo klausimą, žiūrėdamas į mane ir tarsi laukdamas paaiškinimo. Nenorėjau gadinti vaikui pasivažinėjimo, todėl piktai dėbtelėjau: „Nes toks jis yra“, – vairuotojo apkartintą dieną prisiminė Aušra. Ji vis dėlto iki šiol nesupranta, kodėl tas žmogus taip elgėsi.

Tuo viskas nesibaigė. Kelionė traukinuku taip pat buvo pagardinta vairuotojo prastos nuotaikos. Pasirinkę sėdėti pirmame vagone Aušra su sūnumi girdėjo, kaip vairuotojas plūdo moteris, kurios, jo žodžiais, „sugalvojo sustoti pasišnekėti vidury sankryžos“, nors traukinukas važiavo šaligatviu aplink Katedros aikštę ir jam tos moteriškės neturėjo trukdyti. Laimei, vaikai smalsiai dairėsi aplink, žavėjosi, mojavo praeiviams. Gerai, kad Joshua per mažas suprasti, kas nutiko ir bent jam kelionė tikrai neapkarto.

Dėl šio įvykio Aušra nesiskundė. Nė nežinojo turinti tokią galimybę. Galų gale, jos manymu, toks atvejis pernelyg „mažos reikšmės“, kad būtų verta oficialiai skųstis, tačiau, pripažįsta, tikrai sukėlė daug neigiamų emocijų jai kaip žmogui.

Tai – ne pirmas kartas, kai Joshua atkreipia lietuvių dėmesį dėl odos spalvos. Pasak Aušros, Lietuvoje dar labai trūksta supratimo apie kitas rases ir deramą elgesį. Jos suvokimu, žmonės komentuoja berniuko išvaizdą dėl nesupratimo, o ne norėdami tyčia įžeisti.

„Kita vertus, mano vyras, kuris yra juodaodis, kol gyvenome Lietuvoje, sulaukdavo daugybės itin nemalonių komentarų, kurie dažniausiai būdavo išsakomi man lietuvių kalba. Daugiausia replikuodavo taksi vairuotojai“, – teigia ji.

Moteris pamena vieną nutikimą. Tąkart jiedu su vyru skubėjo į darbus – važiavo taksi. Prie Žaliojo tilto buvo nusidriekusi spūstis. Vyras ėmė piktintis, kad vėluos į darbą. Nusprendęs, kad greičiau bus nukulniuoti iki biuro pėstute, atsisveikino su žmona ir paliko ją toliau tęsti kelionę vieną. „Vairuotojo komentaras buvo, kad „baisiai piktas... Bet turbūt turi daug pinigų?“ – rankom skėsčioja Aušra. Vis dėlto, jos nuomone, Lietuvoje žmonės nėra nusiteikę rasistiškai – jiems tiesiog tikrai dar trūksta žinių ir patirties, kaip bendrauti daugiakultūrinėje aplinkoje. „Manau, dauguma tai daro iš nežinojimo, tačiau tikrai yra ir tyčinių atvejų bei žmonių, kurie niekina kitus tik dėl to, kad jų kitokia odos spalva ar kalba. Labai lengvai pastebima tendencija – kuo arčiau Vilniaus centro, tuo mažesnė diskriminacija, kita vertus, kuo toliau nuo jo, tuo daugiau neigiamų reakcijų ir komentarų“, – pastebi moteris.

Jos įsitikinimu, diskriminacijos, kaip ir kitas problemas, labiausiai padėtų spręsti švietimas, informacija, socialinė reklama: „Žmonės, kurie turi išsilavinimą, yra keliavę, dažniausiai yra ir daug mažiau diskriminuojantys. Kita vertus, gyvenantys kaime, niekad negyvenę svetur arba tie, kurie tiesiog nelaimingi gyvenime, dažniausiai pasižymi ir kitų diskriminacija.“

Įmonės „Heiligena“, kuriai ir priklauso minimas traukinukas, direktorius Eduardas Panovas man paaiškino, kad komentuoti šio įvykio negali, nes apie jį iki šiol neturėjęs jokios informacijos.

„Visada reaguojame į klientų skundus jautriai tam, kad užtikrintume mūsų pagrindinį tikslą – kurti geras emocijas. Keleivių ir aplinkinių saugumas bei geros emocijos paslaugos teikimo metu mums yra svarbios, todėl įdarbinant vertiname kiekvieno darbuotojo kompetenciją bei bendravimo įgūdžius, siekiame, kad darbuotojai turėtų bendravimo patirties su mažamečiais vaikais“, – komentavo E.Panovas. Anot jo, darbuotojai yra apmokomi, supažindinami su įmonės vertybėmis, nuolat stebima, kaip jie šių laikosi. „Jei ši situacija yra tikra, tokiu atveju tai visiškai prieštarauja mūsų įmonės veiklai ir būtų netoleruotina“, – patikino jis.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: traukinuko vairuotojas -

Lietuvos žmogaus teisių centro teisininkės Monikos Guliakaitės komentaras: 

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu, priekabiavimu laikomas nepageidaujamas elgesys, kai lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka.