Diskriminacija dėl negalios: nori į renginį ar kavos? Pakilk iš ratukų

Diskriminacija dėl negalios: nori į renginį ar kavos? Pakilk iš ratukų

#žmogausteisės
Birželio 10, 2022
Kristina Aržuolaitienė profile image Kristina Aržuolaitienė
article  preview image
Dagnės Maželienės piešinys

Ar įsivaizduojate, ką reiškia kasdien gyventi tarp barikadų? Ar galite pagalvoti, kad kiekvieną rytą, nusprendę kažką smagaus ar prasmingo nuveikti, atsidaušite į sieną? Arba jums tiesiog akis badys priminimas, kad kažko negalite? Sakot, taip nebūna? Būna. Tikriausiai panašiai jaučiasi Žilvinas. Vyras turi fizinę negalią – jam nustatyta išsėtinė sklerozė. Aukštąjį teisininko išsilavinimą turintis vyras džiaugėsi sėkminga karjera, tačiau negalia apvertė gyvenimą aukštyn kojomis. Nepaisant to, jis išliko visuomeniškai aktyvus.

Seksualinį priekabiavimą patyręs Tomas: taip, tai nutiko man, vyrui
Diskriminacija dėl lyties: vyro bikini zonos depiliacija? To nori „tik iškrypėlis“
Diskriminacija dėl lytinės orientacijos. Homoseksualumo neslepiantis lietuvis Mindaugas: Lietuvoje nė į tualetą neturi teisės nueiti, o pavežėjui esu raupsuotas
Diskriminacija tautybės pagrindu: COVID19 akivaizdoje – užsienietis – ne prioritetas
Apie diskriminaciją – iš ekspertų lūpų: kur link einame?
Elektroninė knyga. DISKRIMINACIJOS VEIDAI

Jis iš tų žmonių, kurie nemėgsta lindėti tarp keturių sienų. Deja, už jų beveik kasdien susiduria su kliūtimis, kurios, jam, turinčiam fizinę negalią, yra neįveikiamos be kitų pagalbos.

„Nepritaikyta aplinka yra daugiau kasdienybė, nei išimtis“, – taip savo susidūrimus su kliūtimis, kurios trukdo patekti į dalį vietų sostinėje, apibūdina vyras.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kad ir sostinės Gedimino prospektas, kuriame visuomet verda gyvenimas: kažkur skuba praeiviai, kažkas medituoja gerdamas kavą, kažkas pietauja, matuojasi drabužius vienoje iš parduotuvių...

„Norite atsigerti kavos Gedimino prospekte? Vasarą – galima, o kitais metų laikais to padaryti neįmanoma beveik niekur. Žinau vienintelę kavinę, į kurią mes (fizinę negalią turintys žmonės – aut. past.) galime įvažiuoti. Na, ir dar buvusiose Vilniaus miesto savivaldybės patalpose įsikūręs verslo centras. Verslo centrai pritaikomi gana gerai, net tualetai įrengti taip, kaip reikia. Patekimas į patį verslo centrą taip pat puikus“, – sako vyras. Deja, tokių fizinę negalią turintiems žmonėms pritaikytų vietų tikrai ne dauguma. Net ir sostinėje.

Didžiausia problema – senos statybos pastatai. Vienas tokių – tas, kuriame įsikūrusi Lietuvos teatro ir muzikos akademija (LMTA). Dėl to, kad jis nepritaikytas žmonėms su specialiaisiais poreikiais, Žilvinas net buvo priverstas kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Mat panoręs sudalyvauti LMTA vykusiame renginyje liko nieko nepešęs.

„Važiavome pro šalį su artimaisiais ir pamatėme, kad trys muzikantai iš Kanzaso atvyksta. Pasidomėjome, ar renginys bus mokamas – mat tai aktualu, renginio kaina svarbi, ne visuomet galiu sau leisti kelis kartus per savaitę lankytis mokamame. Sužinoję, kad renginys neatlygintinas, susidomėjome ir grįžome renginio dieną“, – pamena vyras.

Pasak jo, laiptukus lauke jam pavyko įveikti padedant artimiesiems, tačiau fojė laukė dar viena nemaloni staigmena – paaiškėjo, kad renginys vyks antrame aukšte, o nei lifto, nei keltuvo čia nėra. „Nebent atsistotume ir užliptume, kitos galimybės patekti į antrą aukštą nėra. Pakalbėję su apsaugos darbuotoju, kuris jokios išeities nepasiūlė, apsisukome ir išėjome“, – Žilvinas mintimis grįžo į nemalonią dieną.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos sprendime teigiama, kad LMTA paaiškino, jog patekti į renginį Žilvinui galėjo padėti pastate esantis kopiklis. Deja, Žilvino teigimu, apie jį apsaugos darbuotojas kažkodėl neužsiminė nė žodžiu. Akademijoje ne tik nebuvo priemonių, padedančių žmonėms su negalia patekti vidun, bet ir jokios informacijos, atsiprašymo už apribotas galimybes.

„Pozityviai vertinu tai, kad tarnyba pripažino diskriminacijos faktą, vargu, ar buvo kopiklis, galbūt jis paminėtas tik ruošiant gynybinę reakciją. Vis dėlto sprendimas paskatino akademiją imtis veiksmų, informuoti apie patekimo galimybes ir tai sveikintina“, – džiaugiasi vyras.

Anot jo, koją kiša Statybos techninis reglamentas, kuris senos statybos pastatų nereikalauja pritaikyti fizinę negalią turintiems žmonėms. Ministerijos irgi įsikūrusios ne pirmo naujumo pastatuose, bet jose, bent tose, kuriose Žilvinui teko lankytis, viskas pritaikyta. „Prie ministerijos durų yra iškvietimo skambučiai, būna pritaikyti kad ir nefasadiniai įėjimai“, – geruosius pavyzdžius vardija Žilvinas.

Dar liūdnesnis vaizdas provincijoje. Vyras sako, kad net ir pati neįgaliųjų bendruomenė nelinkusi skųstis ir pastebėti diskriminacijos faktų – ji veikiau mato tai kaip išimtinius atvejus, mano, kad taip ir turi būti.

„Kad pareikalautų, jog būtų pritaikyta, trūksta teisinio švietimo“, – įsitikinęs jis. Pasak Žilvino, regionuose žmonėms su negalia paaiškinus situaciją, bedus pirštu, kad net seniūnijos nėra pritaikytos, jie tarsi praregi.

Vyro įsitikinimu, būtina keisti Statybos techninį reglamentą ir pakoreguoti tai, kad tik naujai statomus objektus reikia pritaikyti aplinką žmonėms, turintiems negalią. „Bent valstybinės institucijos turėtų prisitaikyti. Esu lankęsis Alytuje, Kėdainiuose – stambesniems net liftų durys per siauros. Jei atsitiktų lifte nelaimė, mane galėtų tik išvilkti“, – konstatuoja liūdną vaizdą Žilvinas.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: nepritaikantis aplinkos -

Lietuvos žmogaus teisių centro teisininkės Monikos Guliakaitės komentaras: 

Pagal Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnio 1 punkto nuostatas, įgyvendindamas lygias galimybes, prekių pardavėjas, gamintojas ar paslaugų teikėjas, nepaisydamas lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, privalo visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokius pačius gaminius, prekes ir paslaugas, įskaitant aprūpinimą būstu, ir taikyti vienodas apmokėjimo sąlygas ir garantijas už tokius pačius ir vienodos vertės gaminius, prekes ir paslaugas.

Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimai dėl neįgaliesiems fiziškai tinkamos aplinkos visose gyvenimo srityse įgyvendinami atliekant teritorijų planavimą ir statinių projektavimą bei viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros, informacinės aplinkos pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams. Už objektų pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams atsako savivaldybių institucijos ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytų objektų savininkai bei naudotojai.

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. D1-653 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“ (Reglamentas). Pagal Reglamento 1 priedo 2.3 punkto nuostatas, paslaugų paskirties pastatai priskirtini statiniams, kurie turi būti pritaikomi specialiesiems neįgaliųjų poreikiams. Atkreiptinas dėmesys, kad Reglamentas „nustato reikalavimus rengiant statinių, nurodytų Reglamento 1 priede, statybos, rekonstravimo, pastato atnaujinimo (modernizavimo), kapitalinio remonto, supaprastintą statybos, supaprastintą rekonstravimo projektus, kapitalinio remonto aprašą, paprastojo remonto projektą ar paprastojo remonto aprašą arba keičiant statinių paskirtį į nurodytą Reglamento 1 priede paskirtį“.

LMTA atsiųstame komentare teigiama, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademija atidžiai išnagrinėjo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pastabas ir aktyviai bendravo su tarnyba sprendžiant šį klausimą.

„Akademijos pastatas pastatytas 1940 m., akademijai suteiktas panaudos teise iš Lietuvos Respublikos, Akademijos veikla vykdoma tokiame pastate, kokį jai suteikė Lietuva. Pastatas per visą laiką kapitališkai neremontuotas (2013-2014 m. pakeistas stogas, nes tai grėsė avarine būkle). Kapitaliniam remontui reikalingas finansavimas, o lėšų skirta nebuvo“, – paaiškino Beata Baublinskienė, LMTA Viešųjų ryšių skyriaus vedėja.

Anot jos, akademijos vadovybė supranta situaciją ir tikrai siekia, jog pastatas būtų pritaikytas visų poreikiams, taip pat ir Žmonių su judėjimo negalia. Nepaisant to, jog naudojamasi pastatu, kuris nebuvo kapitališkai remontuotas 80 metų, Akademijos vadovybė esą dėjo visas pastangas turimomis galimybėmis ir priemonėmis užtikrinti visų (taip pat žmonių, turinčių negalią) patekimą į koncertus.

„Buvo įsigytas kopiklis, leistas pagal ankstesnius normatyvus, ir, reikalui esant, darbuotojų pagalba užtikrindavo žmonių, turinčių negalią, pateikimą į pastatą ir jo aukštus. Akademijai šis klausimas yra svarbus ir aktualus, todėl buvo užsakytas „PRIEINAMUMO AUDITAS LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS PASTATAS GEDIMINO PR. 42 VILNIUJE“, kuriame įvertinta esamo pastato atitiktis šiai dienai galiojantiems teisės aktams. Buvo gautos išvados ir rekomendacijos. Šį klausimą išnagrinėjome ir buvo nutarta pagal galimybes ateityje imtis priemonių, turinčių pašalinti lygias galimybes pažeidžiančias aplinkybes bei sąlygas“, – teigė B. Baublinskienė.

Pasak jos, norint pastatą visiškai pritaikyti žmonių, turinčių negalią, reikmėms, reikalingos nemažos investicijos, o akademija yra biudžetinė įstaiga, finansuojama valstybės (Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos). „Tačiau dedame visas pastangas, siekdami nupirkti projektavimo ir pastato atnaujinimo statybos darbus, bei pagal paskirtą biudžetą siekiame pastatą pritaikyti šiandieninėms žmonių, turinčių negalią, reikmėms“, – tikino ji.

LMTA atstovė pažymėjo, kad 2020-ųjų rudenį pradėjo veikti platforma LMTA.TV, kurioje vyksta svarbiausių renginių Didžiojoje salėje tiesioginė transliacija, pandemijos laikotarpiu suteikianti galimybę visiems norintiems stebėti koncertus.

Anos Ogar piešinys Anos Ogar piešinys

Diskriminacija dėl negalios: kai studentei trukdai, o dėstytojai esi lyg vaiduoklis – nematoma

Ada turi svajonę. Ji svajoja, kad neliktų diskriminacijos dėl negalios. Jei tai virstų realybe, merginai netektų patekti į situacijas, kuriose ji atsiduria diskriminuojamosios kailyje. Deja, tikrovė kol kas yra smarkiai kitokia.

Ada – jauna moteris, turinti klausos negalią. Ji gali papasakoti ne vieną pastarųjų metų situaciją, kai universitete jai teko susidurti su diskriminacija.

Vienoje iš paskaitų jai talkinusiai vertėjai teko stovėti prie ekrano, kad galėtų išversti, kas kalbama pateiktoje medžiagoje – buvo rodomas trumpas filmukas be titrų. Tuo metu viena studentė atsistojusi rėžė: „Tas rankų mojavimas man trukdo!“ Šiai paprašius dėstytojos, kad vertėja atsisėstų prie Ados ir verstų netrukdydama kitiems, kiti liko patenkinti, bet Adai tai reiškė vieną – buvo praktiškai neįmanoma vienu metu stebėti ir ekraną ir vertėją.

„Man teko paaiškinti situaciją“, – sako mergina, prisiminimais grįždama į aną dieną.

Kitas atvejis nutiko taip pat studijose – anglų kalbos paskaitoje. Ana iš anksto buvo prašiusi dėstytojos atsiųsti užduotis, kad galėtų dalyvauti paskaitoje, mat vertėjai neverčia iš anglų kalbos. Vis dėlto medžiaga jai atsiųsta nebuvo – dėstytoja liepė tiesiog sėdėti. Tuo metu dėstytoja bendravo su studentais, visiškai ignoruodama Adą. O kam vargintis pateikti tą pačią užduotį raštu? Klausimas retorinis.

Ada nenutylėjo apie šiuos incidentus – kreipėsi į dekanę, norėdama išsiaiškinti ir užkirsti kelią panašioms situacijoms ateityje.

Nemažai sunkumų merginai kilo ir dėl su pandemija susijusių ribojimų. „Kadangi tenka dėvėti kaukes, sunku suprasti, ar žmogus kalba, ar tyli, nes nematyti jo lūpų. Tokie buitiniai reikalai, kaip apsilankymas vaistinėje ar kitur, irgi kėlė sunkumų, mat vaistininkas liepė išlaikyti atstumą, o tai apsunkina net ir galimybę parodyti telefono ekrane, ko man reikėtų“, – sako ji.

Darbe taip pat būta visko. Anot Ados, žmonės dažnai nustemba, kad kurtieji lygiai taip pat kuo puikiausiai moka skaityti ir rašyti, maža to, dažnai turi tvirtą ir aiškią nuomonę įvairiais klausimais. „Yra tekę pajusti ir nesiskaitymą, kuomet principingai liepiama dirbti per šventes, teko rimtai pasikalbėti ir paaiškinti, jog, mano supratimu, taip yra paprasčiausiai nesąžininga“, – atvirauja pašnekovė.

Vis dėlto mergina optimistiška – mano, kad diskriminacijos mūsų šalyje pamažu mažėja. Anot jos, kuo daugiau randama informacijos, kaip elgtis su kurčiaisiais, vertėjais, taip pat apie pačius kurčiuosius, jų kalbą, kultūrą, tuo mažiau susiduriama su diskriminacija.

„Bet dar tikrai yra kur tobulėti, tikrai pasitaiko nemažai žmonių, nežinančių, kaip elgtis ir bendrauti su kurčiaisiais“, – liūdnoką situaciją pripažįsta Ada.

Jos nuomone, pagrindinės priežastys, kodėl žmonės neatpažįsta, kas yra diskriminacija, nesuvokia jos, tai – informacijos stoka, ribotas požiūris, edukacijos ir atitinkamo auklėjimo trūkumas. Vis dėlto visuomet kiekvienas galime pradėti nuo savęs. Kad ir žengdami mažą žingsnelį nediskriminacijos link.

„Visada stengiuosi paaiškinti. Deja, kartais net ir žinodamas žmogus vis tiek elgiasi nepagarbiai, belieka skųstis atitinkamoms institucijoms, taip pat bandyti pagrįsti argumentais, kodėl taip elgtis netinkama. Bet, manau, viskas prasideda nuo visuomenės švietimo. Taip pat labai svarbu, kad ir pats kurčiasis visada žinotų savo teises, gerbtų pats save, didžiuotųsi savo kalba bei kultūra“, – mano pašnekovė.

Anot jos, kuo daugiau diskriminuojamas žmogus, tuo labiau tai gali paveikti jo pasitikėjimą savimi, o tai stipriai atsiliepia tiek asmeniniame, tiek ir profesiniame gyvenime.

„Žmogus yra engiamas ir gniuždomas, prarandamas tikėjimas, kad gali siekti svajonės ir įdėtos pastangos nueina veltui“, – užbaigia Ada.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: dėstytojos/studentė -

Lietuvos žmogaus teisių centro teisininkės Monikos Guliakaitės komentaras: 

Pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 6 straipsnį švietimo įstaigos, kiti švietimo teikėjai bei mokslo ir studijų institucijos privalo užtikrinti vienodas sąlygas asmenims nepaisant lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, kai, be kita ko, mokoma ir ugdoma pagal formaliojo ir neformaliojo švietimo programas, kurias jie vykdo.

Anos Ogar piešinys Anos Ogar piešinys

Diskriminacija dėl negalios: kai pailsusios rankos neturi atokvėpio, o vaikas – ugdymo

Teisė į ugdymą. Teisė atsikvėpti nuo sunkią negalią turinčio vaiko slaugos, kai rankos ir galva per stipriai pailsta. Galimybė į reikalingų priemonių tokiam vaikui kompensaciją, kai neturi galimybės užsidirbti, nes vaikui tavęs reikia šalia. Ne, šie trys kitiems įprasti dalykai vienai kaunietei dar visai neseniai buvo visiškai nepasiekiamos. Laimei, mamos sunkioje kovoje už savo ir savo vaiko šviesesnį rytojų pagaliau matyti prošvaistės.

Kaunietė Roberta augina vaiką, turintį sunkią negalią. Pirmiausia su diskriminacijos „barikadomis“ ji susidūrė ieškodama ugdymo įstaigos savo dukrai, kuri turi retą sindromą. Į paieškas Roberta leidosi tuomet, kai vaikui buvo suformuota gastrostoma – implantuotas sagutės tipo gastrostominis vamzdelis, per kurį galima maitinti.

„Pradėjusi domėtis, patyriau šoką – pasirodė, kad nėra Kaune įstaigos, kuri priimtų mano vaiką ugdyti, kurioje galėtų maitinti per gastrostomą, kateterizuoti. Tokiu atveju kas dvi–tris valandas reikėtų kad tėvai ar globėjai atvažiuotų suteikti slaugos paslaugas arba surasti, kas tai padarys. O kaip dirbti? Neįsivaizduoju tokio darbo, kad būtų tokia galimybė važinėti kas kelias valandas. Galimybė priimti tokį vaiką ugdyti tėra teorinė, o realiai vaikas išstumiamas iš visuomenės“, – tokia dar visai neseniai buvo Robertos realybė. Teko kaip reikiant pakovoti, kad ji pasikeistų.

Moters pasakojimu, slaugos paslaugos ugdymo įstaigose nebuvo draudžiamos, tačiau Kaune ar kitoje savivaldybėje intereso, kad darželiuose ar mokyklose būtų integruoti vaikai, turintys sunkią negalią, tėvai pasigedo. Moteriai buvo pasiūlyta kreiptis į Socialinės globos centrą, kuris galėtų pasirūpinti vaiku, tačiau tokių paslaugų kaina buvo didelė – 500 Eur reikėjo atseikėti priežiūrai, dar beveik tiek priemonėms, skirtoms enteriniam maitinimui (per gastrostomą).

Kelerius metus moteris ėjo iš vienos įstaigos į kitą ir vis atsimušdavo lyg į sieną. Pasikalbėjusi su vienu darželiu, pažadėjo, kad pabandys išpešti, jog jam būtų skirtas slaugytojo(s) etatas. Kova už tai, kad vaikui netektų tūnoti tarp keturių sienų, tęsėsi. Iš pradžių darželio prašymas suteikti jiems tokį etatą buvo atmestas. Motyvuojama buvo tuo, kad nėra poreikio.

„Surengėme akciją prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl enterinių priemonių kompensavimo. Po jos iki savivaldybės nuėjo klausimas ir dėl ugdymo įstaigų. Galiausiai nusprendė įsteigti reikalingą naują įstaigą ir priimti į darželį vaikus, kuriems nustatytas slaugos poreikis. Na, ir jau kai reikėjo teikti prašymą, kad priimtų, iš darželio direktoriaus pavaduotojo išgirdau, kad per sudėtinga – nepriims“, – rankomis skėsčioja Roberta.

Šiandien vis dėlto jos dukra lanko ugdymo įstaigą. Dar kartą iškėlus šį svarbų klausimą ir nenuleidus rankų pavyko gauti darželį. 

„Užpildėm darželį per dieną. Dar galvoja plėsti, nes matyti, kad yra poreikis. Tėvų vienybės dėka išsikovojome teisę į ugdymą ir galimybę dirbti“, – Roberta džiaugiasi galinti atsikvėpti ir priduria, kad ir enterinių priemonių kompensavimo klausimas, laimei, buvo išspręstas.

Dar vienas diskriminacijos epizodas buvo susijęs su atokvėpiu nuo slaugos. Įstatymai numato, kad slaugantieji sunkią negalią turintį žmogų, turi teisę pasiimti „išeiginę“ nuo visko ir tiesiog perkrauti galvą, atgauti jėgas. 

„Suprantate, visuomet esate lyg kovinėje padėtyje, tas nemiegojimas naktį taip išbalansuoja... Teoriškai yra galimybė pasinaudoti atokvėpiu, tačiau praktiškai ji nesudaroma“, – pastebi pašnekovė.

Suprantate, visuomet esate lyg kovinėje padėtyje, tas nemiegojimas naktį taip išbalansuoja... Teoriškai yra galimybė pasinaudoti atokvėpiu, tačiau praktiškai ji nesudaroma.

Robertos nuomone, retas eilinis žmogus žino, kas yra diskriminacija ir kur dėl to kreiptis. Ji nuėjo ilgą kelią varstydama įstaigų, kurios tiesiogiai gali nulemti sprendimus dėl jai svarbių su dukra susijusių klausimų, kabinetų duris. Vis dėlto dėl diskriminacijos epizodų iš pradžių ji nesikreipė.

„Žmonės nežino, kur kreiptis, kol nesusiduria su išties sudėtinga situacija. Sveikus vaikus auginant yra „know how“ (žinančių kaip – liet.) mamyčių patarėjų būrelis – kurios lauke patarinėja susibūrusios. O čia esi vienas – nei draugai, nei tėvai nepatars ir nepadės. Man prireikė trejų metų, kad sužinočiau apie Lygių galimybių kontrolierių(-ę). Kai tokia vaiko sveikata, atrodo, nuolat esi ligoninių koridoriuose. Svarbu slauga, o kitą informaciją sunku susirinkti. Jos daugybė“, – pripažįsta Roberta.

Jos teigimu, galiausiai ėmę ieškoti tokios informacijos tėvai dažnai atsitrenkia į kai kurių įstaigų abejingumą – kitame laido gale dažnai girdimas: „Jūs vieninteliai tokie/nėra poreikio“. Įstatymais tam tikri dalykai įtvirtinti, o realybė visiškai kitokia.

Roberta kartu su vaikus, turinčius negalią, slaugančių ir prižiūrinčių artimųjų grupe kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, siekdama išjudinti teisės į atokvėpį nuo slaugos klausimą. Pavyko. „Gavome atsakymą, kad šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas yra nepakankamas, siekant užtikrinti asmenų, globojančių ar prižiūrinčių asmenis su specialiaisiais poreikiais, teisę į nepertraukiamą poilsį nuo globojamų ar prižiūrimų asmenų, išsaugoti darbingumą ir sveikatą. Taip pat dėl specialistų, galinčių teikti atokvėpio paslaugas, trūkumo, šiems asmenims nėra galimybės pasinaudoti ir trumpalaikiu atokvėpiu nuo asmens su specialiaisiais poreikiais priežiūros/globos. Rekomenduoja spręsti šį klausimą. Jei neįmanoma gauti nemokamai, tai norisi bent mokamos paslaugos, tačiau ir jos neįmanoma gauti. Dabar vyksta svarstymai ministerijoje, kad būtų kompensuojama auklei, jei nėra nemokamos paslaugos galimybės“, – sako moteris.

Anot Robertos, absoliutinti, žinoma, negalima, tačiau srityse, kuriose jai tenka ne vienus metus kovoti dėl savo vaiko, ji mato šviesesnį rytojų ir net šiandieną.

„Visose mano kovojamose srityse yra pažanga, išties pavyko daug pasiekti. Ugdymo įstaiga priėmė. Enterinio maitinimo priemonės kompensuojamos. Dėl atokvėpio poslinkiai teigiami“, – džiaugiasi Roberta ir tiki, kad diskriminacijos situacija krypsta palankių vėjų link.

Komentuoja Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja Ona Gucevičienė:

Kauno miesto darželiai iki 2019 metų nebuvo sulaukę prašymų tokio lygio negalią turinčių vaikučių ugdymui. Tačiau miestui svarbus kiekvienas mažasis kaunietis, todėl iškart, kai tik paaiškėjo, kad atsirado poreikis, lopšelyje-darželyje „Spindulėlis“ pradėti pritaikymo darbai.

2019 m. liepos mėn. pakeista dalies patalpų paskirtis iš mokymo į gydymo, spalį pradėti projektavimo darbai, kuriems turėjo pritarti Neįgaliųjų reikalų departamentas dėl statinio pritaikymo neįgaliesiems ir visuomenės sveikatos centras. 2020 m. gegužės mėn., gavus visus leidimus ir įvykdžius viešuosius pirkimus, pradėti vidaus patalpų remonto darbai: praplatintos 14 durų angos ir pakeistos durys, pertvarkytas įvažiavimas ir įrengtos automatiškai atsidarančios durys, panaikinti visi slenksčiai, įrengtas neįgaliųjų tualetas, darželio koridorius pritaikytas neįgaliųjų judėjimui, įrengtas slaugytojo kabinetas, medicinos atliekų kabinetas.

Lygiagrečiai nuo 2020 m. sausio mėn. buvo rengiamas Infekcijų kontrolės vadovas ir kiti dokumentai higienos pasui ir medicinos paslaugų teikimo licencijai gauti. Nuo 2020 rugsėjo Kauno lopšelyje-darželyje „Spindulėlis“ teikiamos slaugos paslaugos.

Kaune vaikai, turintys lengvų ar vidutinių specialių ugdymosi poreikių, yra integruojami į bendrą ugdymo procesą. Kartu su kitais vaikais jie lanko tiek darželius, tiek mokyklas, užsiima popamokinėmis veiklomis. Vis dėlto ilgus metus problema buvo lopšelio ir darželio grupių vietų trūkumas labai didelių ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Tačiau miestas šią problemą išsprendė. Nuo 2019 m. Kauno specialiojoje mokykloje pradėjo veikti dvi grupės ikimokyklinio amžiaus vaikams. Jose šiuo metu ugdomi vaikai, kuriems reikalinga nuolatinė asmens sveikatos priežiūra ir slauga.

Dviejose dvylikos valandų specialiosiose grupėse vaikai, turintys kompleksinę negalią, ne tik ugdomi, bet ir gauna visas reikalingas medicinines, reabilitacines, slaugos paslaugas. Ikimokyklinio ugdymo mokytojai bei jų padėjėjai, bendradarbiaudami su mokykloje dirbančiais ilgametę patirtį sukaupusiais kineziterapeutais, ergoterapeutais, masažuotojais, slaugytojais, specialiaisiais pedagogais užtikrina aukščiausios kokybės vaikų ugdymą. Dabar tokia grupė veikia ir „Spindulėlio“ darželyje.

Ambulatoriškai gydomiems pacientams, apdraustiems arba apsidraudusiems privalomuoju sveikatos draudimu (PSD), šeimos gydytojai ar gydytojai specialistai, dirbantys sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis sudariusiose gydymo įstaigose, gali išrašyti iš PSDF biudžeto kompensuojamų vaistų bei medicinos pagalbos priemonių. Tėvai dėl kompensavimo turėtų kreiptis į prieš tai nurodytas atsakingas institucijas, kadangi nei savivaldybė, nei ugdymo įstaigos neturi teisės skirti kompensavimą tokioms priemonėms.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: Kauno miesto savivaldybė -