Pastaraisiais metais jų nutiko ne vienas. Kartą Mindaugas į Lietuvą jis atvyko su draugu iš Vokietijos – ketino keletą dienų pailsėti, atsipalaiduoti... Nutarė nueiti prasiblaškyti ir į gėjų klubą.

„Mano draugas yra vaikinas, mėgstantis persirengti moteriškais drabužiais, kitaip dar vadinamas drag queen (lietuviškai – drag karalienė). Tą vakarą jis buvo būtent su moteriškais drabužiais, o aš apsirengiau įprastai. Iš Kauno atidardėjom į Vilnių, o išlipus traukinių stotyje... prispyrė gamtos reikalai“, – nusijuokia vyras.

Mindaugo draugas pasuko tiesiai vyrų tualeto link, bet jam kelią pastojo valytoja. „Pala, pala... Čia vyrų tualetas“, – nužvelgusi drag karalienę priminė ji ir pirštu parodė į priešingą pusę. Bandant pakliūti į moterų tualetą istorija pasikartojo – Mindaugo draugo neįleido ir čia. Nusilengvinti nebuvo leista ir pačiam Mindaugui, mat kaip tik tualetu naudojosi keletas nedraugiškų jaunuolių, kurie žodžių nevyniojo į vatą: „Pyde*****ms čia vietos nėra!“ Taip žodis po žodžio konfliktas įsisiūbavo, o valytoja tuo metu iškvietė policiją. Pareigūnai paprašė išeiti iš stoties, nes kitaip esą jie tiesiog būtų suiimti už viešosios tvarkos pažeidimą.

„Pareigūnų paklausiau, už kokį viešosios tvarkos pažeidimą? Tik dėl to, kad norėjome apsilankyti tualete?“ – iki šiol nesupranta Mindaugas. Policijos versijos nebegalime pateikti, kadangi įvykis buvo seniai – kas jį beatgamins? Pareigūnams pašnekovas teigia pasiūlęs įrengti atskirus tualetus translyčiams ir homoseksualiems žmonėms, kad kitą kartą panašių problemų nekiltų. Dėl šio incidento jis sako niekur nesikreipęs – o kam? Esą vis tiek galiausiai dar ir kaltas būtų likęs.

Kita istorija Mindaugui nutiko taip pat Vilniuje. Tuomet, teigia jis, kaip Lietuvoje žinomas homoseksualus žmogus tiesiog nebuvo įleistas į taksi...

„Nuo kada Lietuvoje įvestas draudimas homoseksualiems žmonėms drausti važiuoti su pavežėju ir už tai, kas esi, dėl kitokių seksualinių pažiūrų, į tave žiūri lyg į raupsuotąjį. Tai – aukščiausio lygio diskriminacija!“ – piktinasi pašnekovas.

O viskas buvo taip. Mindaugas Vilniuje per specialią programėlę išsikvietė pavežėjo automobilį. Laukti neteko ilgai – po dešimties minučių programėlėje išvydo, kad automobilis jau privažiavo ir laukia jo už 500 metrų.

„Mačiau, kad tai mano išsikviesto automobilio numeris. Paskambinau vairuotojui ir paprašiau, kad privažiuotų prie viešbučio durų. Jis atsakė, kad negali ir paragino mane patį prieiti. Tą padarius, jis tiesiog man prieš akis pavažiavo į priekį ir sustojo vėl maždaug už 500 metrų nuo manęs. Išsitraukė telefoną ir pradėjo mane filmuoti...“ – pasakoja Mindaugas.

Jam vėl priėjus prie vairuotojo, šis atsidarė langą. Mindaugas pasiteiravo, ar tai jo kviestas automobilis, o vairuotojas atšovė tą patį, ką anie jaunuoliai: „Pyde*****ai į mano automobilį nelips.“

Mindaugas tą kartą bandė ieškoti teisybės – kreipėsi į įmonę, kurioje dirbo vairuotojas. Paskambino, paaiškino situaciją – kitame laido gale išgirdo atsiprašymą ir apgailestavimą, kad taip nutiko.

„Pasiteiravau, kodėl įmonėje žmonės skirstomi į kažkokias pakopas, yra diskriminuojami. Įmonė atsisakė toliau komentuoti šį įvykį ir padėjo ragelį. Mėginau teisybės ieškoti toliau, bet tik išgirsdavau atsiprašymus“, – sako Mindaugas. Jo nuomone, „jei Lietuvoje ir toliau vyraus tokie nusistatymai, priešiškumas, greitu metu homoseksualūs žmonės nebegalės įžengti į jokią įstaigą – visa tai liks heteroseksualių asmenų tvirtove“.

Lygindamas Lietuvą su Vokietija, jis teigia, kad pastarojoje jaučiasi bent 80 proc. saugesnis, nei gimtinėje. Svetur dauguma žmonių, vyro žodžiais, homoseksualumą priima kaip normalų reiškinį. Maža to, Vokietija – šalis, kurioje tolerancija, pasak vyro, yra esminė vertybė, kuria grindžiama Europos idėja.

„Čia vyksta gėjų paradai, į kuriuos susirenka šeimos su mažais vaikais, žmonės džiaugiasi, švenčia šį įvykį... Aišku, pasitaiko diskriminacijos išpuolių – Vokietija nėra išimtis, bet šioje šalyje galiu būti savimi ir jaustis saugus bei gerbiamas“, – apibendrina situaciją pašnekovas.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: stoties valytoja/nepažįstami jaunuoliai/pavežėjas -

Diskriminacija dėl seksualinės orientacijos. Sūnų su partnere auginanti moteris – apie nusisukusį brolį, į nugarą gatvėje susmeigtus žvilgsnius ir svajonę vaikui perduoti savo pavardę

Su Greta (vardas pakeistas, tačiau autorei žinomas) interviu susitinkame virtualioje platformoje vėlų karantino vakarą, kai paguldome savo vaikus nakties miego. Pradedant pokalbį dar girdisi paskutiniai pasipriešinimo migdymui garsai iš gretimo kambario, kuriame judviejų sūnų migdo Gretos partnerė, mylimoji, sūnaus mama. Aptariame mažųjų miego reikalus ir prieiname prie to, ko ir susitikome – pakalbėti apie Gretos šeimą ir su kokiais iššūkiais jai tenka susidurti. Dėl tolerancijos stokos, dėl nepriimtų įstatymų, dėl viešumo – moteris kartu su partnere augina žinomo Lietuvoje vyro sūnų.

Greta prisipažįsta, kad iš žinančių, kad ji su partnere augina sūnų, virtualioje erdvėje apie save tenka išgirsti įvairiausių šlykštybių.

„Kaip mes išvis galim tą daryt, kaip mes miegam – visokių tokių... Bet aš žiūriu į augantį sūnų, visą mūsų bendravimą, santykį, nenoriu nei girtis, nei ką, bet man atrodo, kad tas vaikas yra itin daug dėmesio gaunantis. Jis turi ekstra vieną tėvą, jei taip būtų galima pasakyti“, – kalba moteris. Žmonės, težinantys patį faktą, anot jos, tuoj pat išlaisvina fantaziją neva jie visi trise ir gyvena, leidžia sau užgaulioti. Greta labai norėtų pažiūrėti jiems į akis tuomet, jei kas kažką panašaus pabandytų pasakyti apie jų pačių šeimas. Agresija tiesiogiai nukreipta į ją ir partnerę, tik tie žmonės nežino konkrečių vardų. Ir tai tikrai skaudina, kuriam laikui, kaip pašnekovė sako, „išmuša saugiklius“ – tenka eiti pabūti su savimi ir atvėsti.

Greta sako, kad per karantiną gyveno lyg šiltnamio sąlygomis. (Mes kalbėjomės, kai buvo sušvelnintas antrasis karantinas.) „Dabar prasideda labai įdomus etapas, kuris vadinasi „nusiėmėm kaukes – išėjom į miestą“. Mes išeinam maždaug kartą per savaitę – be kaukių, keturiese. Praeitą savaitgalį, turiu pasakyti, pasijutau keistai mieste. Mes perėjom centrine gatve, reikia pasakyti, kad pečius pradėjo taip niežėti vienu momentu“, – prisipažįsta pašnekovė. Žmonės atpažįsta mūsų vaiko tėvą. Jie nelaido komentarų ketveriulės atžvilgiu, tačiau, pasak pašnekovės, ore juntamas padidėjęs smalsumas. Ir tai Gretai – ne kaip vanduo nuo žąsies. Tai palieka vietos apmąstymams, skauduliams. O svarbiausia, kad, jos manymu, didžiausi iššūkiai dar tik laukia ateityje.

Kai trijulė planavo, kaip juokauja, šį „projektą“, mažiausiai tikėjosi, kad vienas iš jų trijulės taps toks žinomas –  galėjo tik numanyti, kad taip gali įvykti. Rūta sako, kad „reakcijų gausa pasipils, kai į viešumą bus daugiau išeita, ypač su jo veidu“.

„Mes neturėjom didelių lūkesčių dėl sūnaus ir jo bendravimo, tad maloniai stebina jų ryšys – jis labai stengiasi ir yra geras tėtis. Mane kiekvieną kartą, jei puola jį ar mus, be jokios abejonės, žeidžia ir aš eilinį kartą suprantu, kad jie šiaip mums atleistų, bet o dar vaikas! Čia jau pasaulio pabaiga praktiškai – Sodoma ir Gomora“, – ironizuoja moteris. 

Nori privatumo

Trijulė buvo susitarusi, kad, jei vyras taps viešu asmeniu, faktas apie sūnų bus paviešintas – juk smalsuoliams tuomet „nebe pikanterija, nebeįdomu, kai žino“. Bet daugiau jokių platesnių komentarų šia tema. „Šitoje vietoje raudona linija užbrėžta, nes jei man televizija pradės eiti po langais ar išėjus iš laiptinės žurnalistai pradės lįsti, abejoju, ar man patiks. Nenoriu eskaluoti šių dalykų, nes noriu ramiai gyventi ir kad vaikas būtų saugus“, – tai pašnekovei svarbiausia. Kol kas pavyksta tą saugumą ir privatumą išlaikyti, nors nei ji, nei partnerė toli gražu nesislapsto.

Tiesa, būta epizodų, kai joms dėl sūnaus išties buvo neramu, tarkime, jei žinomas tėvas šeštadienį išeina su juo į Vingio parką. „Įsivaizduokite, jie dviese ir užsirauna ant kokių šaunuolių. Man taip nežinau, ar patiktų. Nenorėčiau matyti jokio smurto – psichologinio ar fizinio – nenorėčiau, kad jis ar vaikas patirtų tokią traumą, jokiu būdu nenorėčiau bet kurioj kombinacijoj – ar mes keturiese, ar dviese“, – svarsto Greta. 

Kai savo vaikui įstatymiškai „esi niekas“, o brolis nė nesišneka

Dėl sūnaus Greta su partnere yra nusistačiusios ribas, kiek dažnai ir su kuo apie tai kalbėti. „Aš, pavyzdžiui, turiu nuostabią kaimynę 90-ies metų, ji įsivaizduoja, kad mes su mano partnere – seserys ir aš jai net negriaunu šito įsivaizdavimo. Aš jai kiekvieną vakarą nueinu akių lašus sulašinti, kažkaip nėra tai man svarbu“, – prisipažįsta moteris. Tiesa, nors iš giminių, artimųjų, bičiulių dažnas palaiko, Gretos brolis nuo jos nusisuko – nesišneka su seserimi lygiai tiek, kiek ji gyvena kartu su mylimąja.

„Aš bendrauju su savo brolio vaikais. Mielai ir smagiai. Tik neturiu vienintelio ir nepakartojamo brolio, kurį aš nepaprastai mylėjau, jo nusistatymas paaštrėjo, kai atsirado mūsų sūnus. Nežinau, ar tai galima pavadinti diskriminacija, bet tikriausiai, kad galima būtų“, – svarsto ji.

Diskriminacijos situacija susiklosto ir dėl moters teisinio statuso sūnaus atžvilgiu. Realiai Greta neturi į jį teisių. Teisiškai jos partnerė – vieniša mama, o vaikas „nešioja“ jos mergautinę pavardę. Tiesa, jei kas nutiktų sūnui, Greta nurodyta kaip kontaktinis asmuo, galintis gauti informaciją (taip pat ir jie – kontaktiniai asmenys josios atžvilgiu). Tai kiek palengvina situaciją, nes suteikia teisę jai skambinti sūnaus gydytojai, pasiimti receptą ir pan. Kadangi vaiko šeimos gydytoja puikiai žino situaciją, kol kas per apžiūras ar skiepus nekilo jokių problemų. Vis dėlto, Greta modeliuoja situaciją, jei kur nors reikėtų skristi kartu su sūnum vienai – nebūtų galima. „O, neduok Dieve, kažkas atsitiktų mano partnerei, tai prasidėtų... Sūnaus tėvas savo tėvystę DNR testu gali įrodyti, teisme nesunku pripažinti, gal tik nervų kainuotų, o aš netenku tokiu atveju visko. Iš esmės vaikui oficialiai esu niekas“, – skaudžią situaciją konstatuoja pašnekovė.

Įstatymas „padarytų žmogumi“

Kalba pasisuka ir apie Partnerystės įstatymą. Greta atvira – šis įstatymas ją tiesiog paverstų žmogumi. Žinoma, ji norėtų visavertiškos šeimos, partnerystė nelygu šeimai.

„Mes puikiai suprantam, kas yra Partnerystės įstatymas ir ką tai apibrėžia. Vis dėlto tai būtų labai didelis žingsnis į priekį, ypač šnekant apie mūsų atvejį“, – mano Greta. Šio įstatymo naudą ji palygina su diplomo turėjimu: „Kai žmonės klausia, „ką jūs baigusi“, bandydami įgelti, pateiki diplomų puokštę: „Šitas, šitas ir dar šitas, jei jums taip svarbu“. Tai šis dokumentas mane įgalintų tokiems kvailiams užkišti gerkles savotiškai ir man vidinio bei išorinio saugumo suteiktų“, – pripažįsta pašnekovė.

Moteris teigia, kad neduok Dieve, prireiktų skyrybų – juk ir jų atveju neturėtų teisių – įstatymas tikrai gelbėtų ir čia. Ir ne vien čia.

„Varymas visų mūsų pas notarą ir aiškinimas, ko jūs čia dar nepatenkinti... Man atrodo, kad heteroseksualios poros šiandien turi dvi galimybes – civilinę ir bažnytinę santuoką, o mes neturime nieko. Nesam lygiaverčiai Lietuvos piliečiai, taip išeina, ir man yra skaudu“, – nuoširdžiai sako Gerta. Ji kadaise grįžo iš emigracijos į gimtinę tam, kad galėtų gyventi visavertiškai. Vis dėlto svarsto, kad jei Lietuva žengtų Lenkijos keliu, vėl išvyktų – tik be bilieto atgal ir kartu su šeima.

„Lietuva netektų dviejų žmonių su auksinėm galvom, su krūva diplomų, sakyčiau, kaip tėvai mes esam labai neblogi, auginam vaiką tikrai tokiu geru žmogum, nedarom jokios gėdos Lietuvai, mokam mokesčius, bet kai pradedama kalbėti apie mano teisių užtikrinimą, aš tų teisių nebeturiu, pasirodo. Tokių nelygių dalykų yra visur. Jautiesi mažiausiai apsaugotas iš tų trijų tėvų“, – apibendrina Greta.

***

Šis interviu – vienintelis, kurį viena iš vaiko mamų sutiko duoti žurnalistams. Daugiau viešumo nebus. Nebent... jos nuspręstų eiti teisiniu keliu ir pakovoti už tam tikras teises. Tarkim, galimybę sūnui gauti Gretos mergautinę pavardę.

„Būtų precedentas išsikovoti tai, čia tik sumanymas – kad sūnus „nešiotų“ mano pavardę, tai įstatymiškai Lietuvoje yra visiškai neįmanoma. Jei pajudėtų reikalai, ta galimybė atsirastų“, – kalba moteris kol kas grynai teoriškai. Žinomas vyras su josios partnere sutarę: vienas – tėtis, kita – mama, pavardė – Gretos partnerės.

„O mano mergautinė pavardė – vienintelė ir nepakartojama, nes esu paskutinė garbingos giminės atstovė. Graži pavardė. Būtų visai faina, kad (vaikas gautų šią pavardę – aut. past.)“, – svarsto Greta. Kovoti už tai šeima pradėtų tik gerai apsvarsčiusi „už“ ir „prieš“, įvertinusi, ar tai nesudrumstų sąlyginai ramaus jų gyvenimo.

„Jei galima jį pavadinti ramiu, taptume buferiniu atveju, kad pramuštume teises kitiems – tą darytume ne tiek dėl savęs, kiek dėl kitų. Sakykime, tai pamąstymai, pasvarstymai... Šiandien susitarimas kuo mažiau viešinti – tai svarbu dėl sūnaus tėvo ir sūnaus“, – sako Greta, primindama, kad niekuomet nežinai, kokiam kvailiui kas ir kada gali šauti galvon.

***

P.S. Greta savo partnerę sutiko, kai labai skaudėjo – gedėjo nužudytos savo draugės. Po netekties praėjus pusantrų metų, ji sutiko dabartinę savo mylimąją. Buvo jai atvira – kad jaučiasi sugniuždyta, išgyvena labai sudėtingą etapą ir jokiems santykiams nėra pasirengusi. Bet naujai pažįstamai tai nebuvo kliūtis ieškoti kelio į Gretos širdį.

„Mūsų keista pradžia – mes nuo pirmos dienos gyvenam kartu, be jokių įžangų“, – atvirauja Greta. Ir jau apsigyvenus drauge teko eiti per ugnį ir vandenį – likimas nevengė supurtyti.

„Po pusmečio nuo mūsų pažinties, aš susirgau vėžiu, tai ji ir tą ištvėrė. Mūsų tas gyvenimas prieš susipažinimą, po, prieš vėžį, po jo. Tada nėštumas. Trys pirmi mėnesiai jai buvo labai sunkūs – bloga būdavo. Nevėmė. Žinau po chemoterapijos, ką tai reiškia, kai pykina, bet nevemi. Ištisinis pachmielas nieko negėrus“, – palygina moteris.

Savo santykius su partnere jos tarsi suskirstė etapais. Sūnaus atsiradimas, daug ką pakeitė – suteikė brandos.

„Man atrodo, kad mums jis kiekvienai atskirai ir kartu atnešė daug džiaugsmo ir man tai yra galimybė būti mama – tai nesvietiško didumo dovana, nes du kartus sirgau vežiu, iš tikrųjų po pirmo dar man sakė, kad galbūt galėsiu tapti mama, bet rizikos didelės buvo ir aš kažkaip nesiryžau, o paskui apie keturiasdešimt galvoji, ar dar gali, o kai užgriuvo vėžys antras, galvoji, kaip gyvybę išsaugoti“, – atvirauja Greta.

Bet šiandien jų santykiuose – taika ir ramybė. Uždavinys – kaip tvirtinti santykius toliau.

„Sūnus iš manęs pavogė mylimąją!“, – juokiasi moteris. Ji jaunajam šeimos nariui vis primena, kad lova, kurioje jis miega, yra jos, o šis turi savo, bet mažasis kol kas protestuoja. Taip jos ir gyvena kaip ir kitos šeimos – augindamos nuostabų vaiką, pasipykdamos, šlifuodamosis, augdamos kartu ir su sūnumi.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: praeiviai gatvėje -