Seksualinį priekabiavimą patyręs Tomas: taip, tai nutiko man, vyrui

„Iš pradžių man atrodė, kad tai – tiesiog nekaltas flirtas, pajuokavimai. Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, taip sakant. Galiausiai pats nebesupratau, kaip įklimpau taip giliai“, – atvirai sako Tomas.

Jo vadovė ėmė spausti vaikiną pasilikti po darbo, kalbėti apie tai, kad jis juk „protingas berniukas, žino tiesesnį kelią į karjeros aukštumas“. Tomui tuo metu iš tiesų reikėjo pinigų. Tėvai negalėjo padėti – pačiam reikėjo susimokėti už ekonomikos studijas, pasirūpinti kasdienėmis išlaidomis. Galų gale turėjo svajonių, siekė prasigyvenęs jas įgyvendinti.

„Po šių žodžių ji prisiartino ir įsisiurbė man į lūpas. Pagalvojau – kas čia, po paraliais, dedasi. Galėčiau tikti jai į sūnus! Bet jos kažkodėl neatstūmiau....“, – savo sprendimą sunkiai šiandien gali paaiškinti Tomas. Tiesiog jautėsi įvarytas į kampą, ji neabejotinai buvo psichologiškai pranašesnė. Tomas pamena, kad vadovė labai subtiliai spaudė perkelti jų santykius į lovą. Žadėjo, kad ne tik puikiai praleis kartu laiką, bet ir padės jam prasimušti įmonėje.

„Asta (vardas pakeistas, bet autorei žinomas) man kalbėdavo, kad jei būsiu protingas, greitai sieksiu karjeros įmonėje. Ir bus priešingai, jei elgsiuosi neišmintingai – teks ristis karjeros laiptais žemyn... Tas „išmintingas elgesys“, pasak Astos, yra miegojimas su ja, priminimas, kokia ji seksuali, geidžiama. Ji tiesiog „prievartaudavo“ mane jai sakyti tam tikrus dalykus. Dabar galvoju, kad ši moteris serga, jai reikia pagalbos“, – šiandien pasakoja Tomas.

Tomas neneigia – Asta tikrai turinti šarmo, graži ir seksuali moteris, tačiau jei nebūtų vaikino spaudusi, jis tikrai niekuomet nebūtų į ją pažvelgęs. Nė akies krašteliu.

„Gerbiau ją kaip savo vadovę. Ateidamas ten dirbti nė nebūčiau pagalvojęs, kad susiklostys tokia situacija. Pats mąsčiau standartiškai ir tokio elgesio būčiau tikėjęsis iš vyro, o ne moters“, – prisipažįsta Tomas.

Šiandien jis bando pamiršti naktis, priverstinai praleistas su Asta, visus jos „netyčinius“ ir tyčinius prisilietimus, skambučius, kai reikia-nereikia, įkyrius kvietimus susitikti, vertimą likti viršvalandžius ir tikrai ne dėl darbo...

Tomas teisybės neieškojo – niekam apie tai nepasakojo. Pamanė, kad vyrui tai daryti bus nesolidu. Užjuoks aplinkiniai. Be to, neturėjo pakankamai įrodymų. Kai sumąstė, kad reikėtų įrašinėti bent jų pokalbius, situacija buvo jau gerokai pažengusi – iš pokalbių įrašų esą būtų susidaręs vaizdas, kad galbūt jie meilužiai abiejų laisvu sutikimu.

Neapsikentęs tokio elgesio, Tomas nusprendė išeiti iš darbo ir nebeatsakinėti į Astos skambučius. Ji ilgai bandė Tomą persekioti, tačiau matydama, kad vaikinas nė neketina atsakinėti, galiausiai paliko ramybėje.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: jauno vyro vadovė -

Seksualinio priekabiavimo istorijų – kaip iš gausybės rago: kai dėdė priekabiauja prie trejų metų mergaitės, o tėčiai ir seneliai prievartauja

#Metoo banga nusirito per pasaulį, buvo užliejusi ir Lietuvą, bet nuslūgo. Moterys tiesiog buvo nutildytos grasinant šmeižto bylomis. O problema juk liko. Vis dėlto vieną 2021-ųjų dieną instagrame staiga vėl pasipylė seksualinio priekabiavimo ir prievartos istorijos. Apie profilį, kuriame jomis dalijamasi, garsiai ėmė kalbėti tiek (ne)žinomi internautai, besidomintys žmogaus teisių klausimais, tiek ir tie, kuriuos tokios temos erzina.

Roberta, kuriai priklauso ši instagramo paskyra, pasivadinusi „ta lezbe feministe“, mano, kad metas #Metoo bangai vėl pakilti, pakaks miegoti – reikia pradėti kovoti už savo teises. 2021-ųjų pradžioje sukurtas profilis, kuriame mergina kalba jai pačiai aktualiomis temomis, tokiomis kaip LGBTQ+, kūno pozityvumas, feminizmas ir psichikos sveikata, netruko išpopuliarėti. Daugiausia dėmesio Roberta sulaukė tuomet, kai ėmė dalintis jai merginų siųstomis istorijomis apie patirtą seksualinį priekabiavimą ir prievartą. Istorijų jos pašto dėžutėje gausėjo sulig kiekviena diena. Jų sulaukia iki šiol (kai rašau šias eilutes). 500 istorijų tikriausiai ne pabaiga.

„Labiausiai sukrėtė nepilnamečių istorijos bei seksualinė prievarta šeimose. Gavau istorijų nuo „dėdė, kai man buvo treji, pasisodindavo mane ant kelių ir kišdavo į kelnaites rankas“ iki „buvau prievartaujama tėčio ar senelio“. Tokios istorijos Robertą sukrėtė labiausiai. Veikiausiai ir jos sekėjus.

„Dauguma jų yra seniai įvykę atvejai, kai vaikas net pats nesuprasdavo, kas vyksta. Merginos tai suvokdavo tik paauglystėje ir tai, be abejonės, sutraumuodavo visam likusiam gyvenimui. Dauguma merginų taip pat pasakoja apie atvejus, kai jos būdavo sekamos vyresnių vyrų, sulaukdavo neprašytų „komplimentų“ apie savo kūną, o dabar jos paniškai bijo vyrų bei nekenčia savo kūno, nes į jas nuolat žiūrima kaip į sekso objektą“, – sako Roberta.

Kitas ją ne mažiau sujaudinęs dalykas buvo istorijas pasakojančiųjų artimųjų, mokytojų abejingumas. Kai kuriose istorijose, atsisiųstose merginų, veiksmas vyko mokyklose, tačiau išdrįsus kreiptis į auklėtoją ar direktorių, merginoms buvo paaiškinta, kad „nieko čia tokio – paauglystės kvailystės ir tiek“. Dar kitos merginos, pasak Robertos, atviravo, kad būdavo „graibomos“ mokytojų akivaizdoje ir nė viena(s) nepasakė tam „stop“.

„Taip pat viena mergina rašė, jog pasiskundė mamai, kai nepažįstami vyrai graibė jos užpakalį, o ji atsakė – pati kalta, pernelyg aptemptus džinsus apsivilkai. Ir po to mes klausiame, kodėl jos niekur nesikreipė... Štai jums ir atsakymas – gal kreipėsi, bet buvo ignoruojamos nuo mažens, vėliau apskritai nebesuprasdavo, kad tai nėra normalu. Taip užauga moterys, kurios vėliau prievartaujamos savo pačių vaikinų ar vyrų, nes joms tiesiog tai atrodo normalu“, – įsitikinusi pašnekovė.

Tokia gausybė istorijų, kurių Roberta sulaukė, tik primena, kad tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, tai opi problema, kurią reikia imtis spręsti. „Nepamirškime, jog istorijų, kurias gavau aš, yra tik gal vienas procentas, kurias galėtų papasakoti moterys. Daugybė jų lieka neišsakytų dėl baimės būti apkaltintai pačiai ar nesuprastai, galų gale tiesiog būti išvadintai kvaile ar siekiančia dėmesio tokiu būdu“, – sako ji.

Roberta neabejoja, kad nebūtų sulaukusi tiek daug istorijų, jei nebūtų garantavusi anonimiškumo. Vis dėlto ji džiaugiasi, kad bent taip jos buvo paviešintos. „Tikiuosi, jos pasiekė nors kelių moterų širdis ir gal kažkiek joms padėjo. Viliuosi, kad gal kažkuri iš jų, šiuo metu kenčianti seksualinį ar prichologinį smurtą, paskaičiusi tas istorijas, pagaliau prabils apie tai ir nustos gyventi skausme. Labai norėčiau ir sieksiu, kad moterys baigtų slėpti savo išgyvenimus ir mes pagaliau imtumėmės priemonių kažką daryti“, – viliasi ji.

Seksualinis priekabiavimas – viena iš diskriminacijos formų. Kodėl žmonės diskriminuoja kitus? Robertos nuomone, tiesiog dėl paprasčiausio neišprusimo. Moksliškai esą įrodyta, kad homofobai yra žemesnio intelekto, jie tiesiog nenori sužinoti daugiau apie tai, ko nesuvokia – juk teisti lengviau, nei suprasti. Tokie žmonės, pasak Robertos, bijo prarasti kažkokias teises ar nepritapti prie kitų.

„Puikus žmonių neišprusimo pavyzdys yra šiuo metu itin aršiai verdanti diskusija dėl Stambulo konvencijos. Daugelis žmonių yra prieš ją vien dėl klaidingos nuomonės, kurią susidarė iš nuogirdų bei kitų neišprususių žmonių. Iš daugiau kaip 300 straipsnių vien vasario mėnesį, tik 23 yra rašyti konvenciją išmanančių žmonių ir tik 15 – žmogaus teisių aktyvistų“, – sako Roberta. Ji atkreipia dėmesį, kad  kiti – dvasininkų bei konvencijos nė neatsivertusių ir neįsigilinusių žmonių.

„207-iuose straipsniuose minima LGBTQ+, nors konvencijoje apie tai išvis nekalbama, išskyrus tai, kad niekas neturi būti diskriminuojamas dėl lyties, rasės, seksualinės orientacijos ir pan. Žmonės tiesiog griebiasi lengviausio kelio ir renkasi populiaresnę nuomonę. Apima jausmas, kad niekas nebegalvoja savo galva... Toks vaizdas susidaro paskaičius keletą komentarų po straipsniais apie Stambulo konvenciją arba LGBTQ+ klausimais. Didžioji dalis jų būtų tokie kaip „kiša mums tą konvenciją per prievartą vien tam, kad homoseksualai galėtų susituokti, kad įvestų trečią ir septintą lytį, visi pradės keisti lytį, niekas nebesupras, kas jie patys yra, sugriaus tradicinę šeimą bei vertybes, mes nebegalime turėti savo nuomonės“. Tuose komentaruose nuolat dominuoja žodis „gender“ ir „genderizmas“, nors komentuojantieji nesupranta nei jo reikšmės, nei jo esmės konvencijoje“, – kalba pašnekovė.

Robertą skaudina, kad žmonės užuot pabandę įsigilinti į tikrąją problemą, į esmę, nubrido visai į lankas ir ėmė galvoti, kad kažkas kažką iš jų atims.

„Niekas nekalba apie moterų smurtą, nors 8 iš 10 smurto artimoje aplinkoje registruotų nusikaltimų aukų – moterys, tačiau teigiama, kad šiuo metu esamų Lietuvos įstatymų mums turėtų užtekti. Jei užtektų, nebūtų tokių skaičių“, – įsitikinusi žmogaus teisių aktyvistė. Anot jos, po visų šių komentarų išaugo diskriminacija, nukreipta į LGBTQ+ žmones.

„Išpūstas toks didžiulis burbulas... Asmeniškai nesuprantu, kaip žmonės gali galvoti, kad, jei du mylintys žmonės susituoks, tai kažkam pakenks ar sumažės kažkieno teisės“, – skėsčioja rankom Roberta.

Jos įsitikinimu, mažinti diskriminaciją galima tik šviečiant žmones. Jei jie to nenorės ir nesieks patys, nematys toliau savo kiemo, situacija, pasak merginos, bus labai liūdna.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: dėdė, tėtis, senelis -

Seksualinis priekabiavimas: instruktorius, pasiūlęs išlaikyti egzaminą per „blatą“, pirštus įkišo į tarpukojį

„Visą kelią bėgau namo, o parbėgusi ilgai lindėjau duše, norėdama nuplaut tą emocinį purvą ir gėdą, tą šlykštulį, suraizgiusį visą kūną, ir niekaip negalėjau. Pyliau dušo gelį kibirais ir tryniau, tryniau, tryniau... kempine kūną, o gerklėj – gumulas šlykštulio, kurio niekaip negalėjau nuryti...“, – savo pasakojimą pradeda Mėta (vardas pakeistas, bet autorei žinomas). Bepasakojant jai nuolat kaupiasi ašaros ir lūžta balsas. Vargu, ar gyvenimo pakaks ištrinti tokiam prisiminimui.

Išsilaikyti „teises“ mergina nusprendė vos baigusi mokyklą, gimtajame miestelyje, esančiame Pietų Lietuvoje. Nedelsdama užsirašė į vietinę ir vienintelę vairavimo mokyklą. Tik ji nesitikėjo, kad į pirmą pamoką atėjusi su tokiu entuziazmu, greitai į vairavimo mokyklą nė kojos kelti nenorės. Bet apie viską iš pradžių.

„Atėjau tikrai nusiteikusi pakiliai – norėjau kuo greičiau išmokti vairuoti, tėvai buvo pažadėję nupirkti nebrangią mašiną“, – sako Mėta. Iš pirmo žvilgsnio instruktorius pasirodė draugiškas, reiklus, penktą dešimtį skaičiuojantis vyras. Iš matymo jį pažinojo. Mažam miestely visų keliai neišvengiamai persipina.

Per pirmas pamokas merginai sekėsi gerai, jai patiko, kad instruktorius neužsiplieskia kaip josios tėtis, o viską paaiškina ramiai ir išsamiai. Galiausiai pamokos ėjo prie pabaigos, artėjo egzaminas. Nors Mėtai sekėsi neblogai, vis dėlto jaudulio buvo. Apie nerimą ji prasitarė ir instruktoriui.

„Tada jis man sako: sustok štai ten šalikelėj. Tuo metu buvom išvažiavę įprastu maršrutu kiek už miestelio ribų, važiavome mišku. Sustojau, nieko bloga neįtardama. O tada prasidėjo. Tu juk supratinga mergaitė, žiūrėk, mes puikiai sutariame, ar ne? Nori išlaikyt egzaminą, ar ne?“ – pradėjo klausinėti instruktorius, uždėjęs jai ant kelių ranką ir slysdamas ja aukštyn. Mėjos akys išsipūtė, ji ėmė visa drebėti.

Instruktorius tęsė toliau. „Kalbėjo, kad pasirūpins mano egzaminu ir „Regitroje“ – turįs ten „blatą“, o pas jį patį lengvai išlaikysiu, tik kadangi man yra kur tobulėt, turiu atsidėkot už jo geranoriškumą ir pagalbą – sunku esą nebus, tik jį pamalonint“, – po šitokių kalbų instruktoriaus ranka ėmė slinkti tarpukojo link, o Mėta, apimta šoko, vožė jam alkūne ir spruko iš automobilio klykdama: „Pagalbos“. Bėgo kiek kojos nešė. Bėgdama suvaidino skambinanti telefonu – pamanė, kad galbūt instruktorius jos nesivys, baimindamasis, jog ji jau išsikvietė pagalbą.

Iš tiesų jis ir nesivijo. Pajudėjo iš vietos ir pralenkęs ją juokdamasis nuvažiavo tolyn. O ji bėgo iki pirmos sodybos, paprašė žmonių pagalbos – pabūti su ja, kol išsikvies pagalbą. Paskambino draugei, ši atvažiavo ir pasiėmė.

„Paprašiau, kad tiesiog manęs nieko neklaustų. Ji suprato be paaiškinimų. Apskritai su niekuo nenorėjau kalbėti apie šį įvykį. Nesiskundžiau ir niekam nepasakojau. Tiesiog bijojau, kad kaltins mane, jog pati prisiprašiau – žinote, per trumpas sijonas, flirtavai, kikenai... Bet tiesa juk kitokia, tik kam rūpi? Pirmiausia, kaltės ieško moteryje ar merginoje“, – sako ji.

Šis įvykis buvo tikrai klaikiai skausmingas, į tą vairavimo mokyklą mergina nebegrįžo, susirado netoliese esančiame didmiestyje kitą. „Užsirašiau pas moterį instruktorę. Man buvo tiesiog siaubingai baisu vėl patekti į panašią situaciją. Sunkiai atsigavau po anos. Prireikė laiko, kad suprasčiau, jog aš tikrai niekuo dėta, tai tas vyras – tikras gyvulys, besinaudojantis savo padėtimi ir jaunų merginų nepatyrimu...“, – šiandien sako ji. 

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: vairavimo instruktorius -