„Žinot, važiuoju aš į visokius vakarėlius. Pašoku striptizą. Ne už pinigus. Tiesiog. Man patinka taip“, – atvirai ima porinti Almantas. Tam, kad galėtų suktis aplink stulpą arba vizginti užpakaliuką... ir ne tik, jam, žinoma, tenka pasirūpinti kūnu. Gražus kūnas – neatsiejama viliotinio dalis.

„Nesigėdiju savo kūno. Tai – absoliutus grožis, kaip sako Biblija, tai gražiausia, ką Dievas mums davė. O Lietuvoje visi kuklūs. Apsinuoginęs šiame krašte gali išgarsėt, žvaigžde patapt. „Olialia“ pupytė kokia nuoga pasirodo apsinuoginusi, žiūrėkit, jau ir skamba antraštės „Parodė daugiau nei norėjo“. O tai viso labo tik kūnas“, – stebisi kūno kultu Almantas.

Kurį laiką savo kūno depiliacija jis pasirūpindavo namuose. „Gerbiu žiūrovą, todėl namuose buitiškai dariau depiliaciją. Mane išberdavo, pavargdavau – nusibodo. Nutariau kreiptis į salonus, pagalvojęs, kad jie teikia tokią paslaugą, o tuomet ir prasidėjo...“, – pasakoja Almantas.

Kaunietis pirmiausia nukeliavo į vieną iš savo miesto grožio salonų. „Džiaugiuosi, kad nebuvau sumuštas už klausimą, ar man padarys kojų ir bikinio zonos depiliaciją. Į mane pažiūrėjo lyg į didžiausią iškrypėlį! Baisiausią nusikaltėlį! Tada nutariau paskambinėti telefonu – viskas taip pat. Maniau, kad gal čia tik Kaune taip. Kur jau – apskambinęs Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių salonus įsitikinau, kad visur gausiu tą patį atsakymą. Patikėkit, būtų buvę labai įdomu įrašinėti mano diskusijas su administratorėmis“, – tikina vyras.

Almantas sako, kad grožio salonuose absoliuti dauguma darbuotojų – moterys. „Vyrų nesu regėjęs. Ši sritis okupuota moterų. Apskritai ateini į grožio saloną, jautiesi lyg ateivis. Jei esi vyras, turi būt kažkoks apkiautęs, beždžionė. Moterų monopolizuota sritis“, – kalbėdamas apie grožio salonus nukerta jis.

Vyro teigimu, pasakius, kad nori kojų ir bikinio zonos depiliacijos, administratorės sureaguoja taip, lyg iš jų pačių ko nepadoraus norėtų. Almantui atrodo mažų mažiausiai keista – juk dirba visos pilnametės, tikrai jau visko gyvenime mačiusios – praretinti vyro bikinio zoną neturėtų būti didelė problema. Almantas esą siūlė net sumokėti dvigubai tiek, kiek moka moterys. Atsakymas buvo tas pats: „Ne“. „Nes gi reikia būti nuogam! Taip stigmatizuojamas nuogas vyras. Pilnas internetas nuogų panų – visi šypsosi, o štai nuogas vyras – pasaulio pabaiga“, – tokios neteisybės nesupranta jis.

Kadangi Almantui tai pasirodė akivaizdi diskriminacija, jis nusprendė kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Kol buvo rašoma knyga, tarnyba nebuvo baigusi tyrimo ir savo verdikto dėl šio atvejo nepateikė.

Almanto teigimu, tik dėl to, kad yra vyras, jis negavo paslaugos. „Juk diskriminuoti dėl lyties draudžia net Konstitucija“, – piktinosi jis, pridurdamas, kad to niekas esą nepaiso.

Skųstis dėl diskriminacijos, pasak jo, Lietuvoje – ne fasonas. Lietuviai, tikina, yra tauta, kuri, „kai šika ant galvos, dar ir tualetinio popieriaus paduos“. „O aš linkęs pastebėti ir pasiskųsti, todėl daug neteisybės ir kančios mano gyvenime. Tiesiog neturiu ko slėptis. Man atrodo, kai moterys skundžiasi, jos daro tai triukšmingai, o štai vyrai turi tylėti“, – Almantas mano, kad metas nutraukti tokią praktiką. „Vyrai mažiau turi galimybių pasakoti apie diskriminaciją, moterys, kai tai daro, jos maladec gi. Nė vienas žurnalistas man nepaskambino prieš jus, niekam neįdomu, nes aš vyras. Taip neturėtų būti“, – apibendrina jis.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: grožio salono administratorė -

Diskriminacija dėl lyties: kam moteriai didesnė alga? Šeimos išlaikyti juk nereikia

Diana – vaikų ligų gydytoja. Dar nebaigusi rezidentūros kaip medicinos gydytojo kvalifikaciją turinti darbuotoja ji buvo įdarbinta vienoje mažo miestelio ligoninėje. Su ligoninės vadovu ji sukirto rankomis dėl darbo savaitgaliais – teikti skubią pagalbą. Ligoninės vadovas pasiūlė „minimumą“ ir Diana sutiko, mat tuo metu neturėjo aukštesnės kvalifikacijos. Susitarė, kad ją įgijus, skaičiai algalapyje taip pat keisis.

„Susitarėm, kad tuomet, kai baigsiu rezidentūrą ir įgysiu specialisto kvalifikaciją, atlyginimas bus pakeltas iki specialisto lygio. Nors susitarimas buvo žodinis, klausimų tai nesukėlė, nes tokia praktika taikoma visur – kol esi mažai kvalifikuotas ir nepatyręs, gauni mažesnę algą, kai tampi kvalifikuotas ir patyręs – gauni daugiau“, – nerašytomis taisyklėmis dalijasi Diana.

Įgijusi aukštesnę kvalifikaciją ji, žinoma, prisiminė ligoninės vadovo pažadą ir nuskubėjo į jo kabinetą apie tai pasikalbėti. Vos užsiminusi apie ką kalbės, moteris išgirdo – to nebus.

„Priminiau jam mūsų susitarimą, o man tiesiog buvo atšauta – tu moteris, tau nereikia išlaikyti šeimos. Atlyginimo nekelsiu“, – toks vadovo elgesys Dianos nepribloškė, mat jau kurį laiką buvo pastebėjusi, kad jo neverbalinė kūno kalba, balso intonacija ir necenzūrinė leksika reiškė jo nepritarimą tam, kad vadovaujamą poziciją užimantų moteris arba būtų ginama LGBT bendruomenė. 

„Tas žvilgsnio vengimas bendraujant ir panašūs dalykai man nuo pat darbo pradžios signalizavo, kad šis žmogus turi problemų su žmogaus lytiškumu. Ne, aš nepasijutau nei įskaudinta, nei pažeminta, nes esu pakankamai išsilavinusi, kad suprasčiau, jog toks požiūris į moteris rodo jo paties nepasitikėjimą savimi, menkavertiškumą ir gilias psichologines problemas“, – sako Diana.

Anot gydytojos, vis dėlto tokie įstaigos vadovo žodžiai nustebino žvelgiant iš perspektyvos, kad didžioji dalis medicinoje dirbančių žmonių ir yra moterys. Į ginčus ir gilesnes diskusijas ji nebenorėjo veltis – tiesiog padėjo ant stalo prašymą išeiti iš darbo ir į šią gydymo įstaigą nebegrįžo.

Tiesos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje ji taip pat neieškojo. Tuo metu turėjo pasiūlymų dirbti kitose vietose – beliko tik išsirinkti.

„Man pasidalinus šia patirtimi su kolegomis, iš darbo išėjo dar trys žmonės. Nesu tikra, ar direktorius suprato, kad taip įvyko dėl jo požiūrio į moteris. Tuo metu tiesiog neturėjau laiko ieškoti atitinkamų institucijų pagalbos. Man būtent reikėjo galvoti, kaip išlaikyti šeimą – tuo metu buvau vieniša mama. Be to, nelabai sugalvoju, kuo jos galėtų man padėti – jo žodžiai prieš mano. Jokių konkrečių įrodymų“, – taip mano Diana.

Tai nebuvo pirmas ir paskutinis kartas, kai ji susidūrė su diskriminacija kaip moteris ar mama. Vis dėlto Diana sako, kad diskriminacija gali turėti ir palankų veidą. Kokį? „Na, kad ir tai, jog žmonės, už mane, tarkime, stipriau fiziškai sudėtos moterys, man padėdavo parduotuvėje susitvarkyti su pirkiniais, užtįsdavo vaiko vežimėlį, atidarydavo ir palaikydavo duris, pasiūlydavo lankstesnį darbo grafiką nei vaikų neturintiems kolegoms“, – tokio pobūdžio diskriminacijai moteris minuso nedėtų ir net džiaugiasi, kad tam tikru nelengvu gyvenimo etapu jos pasitaikydavo.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: ligoninės vadovas/stipriau sudėta moteris/bevaikis kolega -

Diskriminacija dėl lyties: IT klausimas? „Pakvieskit man vyrą!“

Jei esi moteris, mergina, informacinių technologijų klausimais tiesiog negali būti gudresnė už pirmoką. Taip atrodo kai kuriems vyrams, net jei už lango XXI a.

„Gal galite pakviesti man vyrą?“, – tokį kolegos klausimą kitame laido gale išgirdo Eglė – būdama 25-erių ji patarinėdavo „įmonės viduje“, t. y. įmonės kolegoms, ne išorės klientams.

Kartą Eglė sulaukė kolegos skambučio iš kitos šalies. Išgirdusi vyro balsą, ji prisistatė ir, kaip įprasta, paklausė, kokiai problemai iškilus jis kreipiasi. Tuomet ir išgirdo, kad bėdai spręsti kolega prašo prie telefono pakviesti vyrą!

„Truputį netikėtas prašymas, bet patikinau, kad galiu padėti bet kokiu klausimu, susijusiu su IT“, – į kiek išmušusį iš vėžių pokalbį grįžo mergina. Vis dėlto kolega nepasidavė: „Man sakė paskambinti IT vyrukams, kad pagelbėtų, todėl noriu kalbėti su vyru, o ne su moterimi. Noriu kalbėti su IT vyrukais, suprantat?“ Eglė nesutriko – dar kartą pakartojo iš tiesų galinti padėti bet kokiu techniniu klausimu ir patvirtino, kad jis nesuklydo – skambinąs būtent ten, kur ir reikia – įIT aptarnavimo skyrių. Netikėta, bet kolega nė nebesiklausė jos, tiesiog numetė ragelį...

„Netyčia išėjo taip, kad jis man vėl paskambino, tačiau vėl išgirdęs, jog kalbu aš, padėjo ragelį dar kartą“, – pamena mergina.

Tuo metu ji buvo viena geriausių techninių konsultančių įmonėje. Kad jos paslaugų kolega vyras atsisakys vien todėl, kad ji – moteris, mergina nesitikėjo. Situacija buvo išties nemaloni. Eglė papasakojo apie šį skambutį savo vadovui.

„Jis pasiūlė peržiūrėti šią situaciją, tačiau pati atsisakiau. Nelabai turėjau laiko tuo metu rašyti skundus, taip ir liko situacija pamiršta“, – pripažino ji.

Vėliau Eglė susidūrė su kitais seksistiškais skambintojais, tačiau diskriminacija nebūdavo tokia akivaizdi. „Būdavo, palaido tam tikrų komentarų dėl to, kad esu moteris, tačiau kad visiškai atsisakytų aptarnavimo tiesiai šviesiai todėl, kad esu moteris, daugiau nepasitaikė“, – teigia Eglė.

Tačiau įvyko dar vienas nemalonus nutikimas su kitu kolega. Jau ne telefonu.

„Atsirado kitas vietinis kolega, jis nebuvo lietuvis. Tiksliai nežinau, iš kur, bet taip, kaip su manimi, jis nebendravo ar nieko panašaus nedarė kitiems – vyriškos lyties – kolegoms. Vienu momentu jis buvo ėmęs rašinėti privačias žinutės, kviesti eiti pietų ar pertrauką praleisti kartu. Sykį po darbo vakarėlio gavau balso žinutę arabiškai, kurioje jis kalba apie mane kaip apie Egipto princesę ir visaip kitaip giria. Man tą žinutę išversti padėjo kitas draugas, turintis arabiškų šaknų“, – į tokias žinutes Eglė atsakydavo lakoniškai: „Ne, negaliu, nenoriu“. Nors iš pradžių bandė kolegai atsakinėti trumpai ir aiškiai, išlaikydama mandagumą, minėta balso žinutė vis dėlto perpildė Eglės kantrybę.

„Kitą dieną darbe jis paklausė, kodėl nesišypsau jam, kai praeinu pro šalį. Man pro jį reikėdavo praeiti nuolatos norint pasiekti savo darbo stalą ar nueinant iš darbo vietos“, – pasakojo mergina.

Eglės teigimu, tuomet ji nusprendė pasakyti griežtai – paprašyti nieko nebesiūlyti, neberašyti, nes tai labai neprofesionalu ir jai nepriimtina, o sulaukusi panašaus turinio žinučių, ji tiesiog žmogiškųjų išteklių specialistui ant stalo padės skundą dėl jo.

„Dar pamokiau jį, kad kitoms kolegėms taip irgi nerašytų, jei taip daro. Nežinojau, ar jis taip elgiasi, bet nenorėjau, kad kita moteris – mandagi ir nedrąsi – turėtų taikstytis su tokiomis trikdančiomis žinutėmis. Po to laiko jis manęs nė užkalbint nebenorėdavo – nei rašė, nei žiūrėjo į mano pusę, o aš sėkmingai dirbau toliau“, – taip buvo išspręsta nemaloni situacija.

Dėl diskriminacijos į atitinkamas institucijas Eglė nesikreipė – dėl to, kad ji – moteris, telefonu jos paslaugų atsisakęs kolega dirba kitoje šalyje, o dėl įkyraus kolegos kilusias problemas išsisprendė pati.

Eglės manymu, Lietuvoje diskriminaciją atpažįsta toli gražu nedažnas. „Labai populiaru nenešti „nešvarių skalbinių“ iš namų, keistas, nerimtas valstybinių institucijų požiūris į diskriminacijos aukas, mano nuomone, bendrai vyraujanti gėda, kad neatrodai tobulas“, – svarsto ji.

Be to, mergina mato mažai palaikymo vieni kitiems, mokyklose – per mažai diskusijų, universitete – tarp ne socialinių mokslų studentų apie tai nė nebus kalbama.

„Nors tai yra, manau, labai svarbu, ir galima išvengti tokių dalykų, kai nesikreipiama ir iš mažos užauga didelė problema. Manau, darbe taip pat gali žmonės jaustis silpnesniais, ypač, jei finansinė padėtis nėra gera, arba esi vyresnio amžiaus ir gali būti baimė prarasti darbą, o skundais niekur nenueisi – tik neteksi darbo vietos“, – apie dabartinę dažnai susiklostančią situaciją apibendrindama kalbėjo Eglė.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: kolega -

Diskriminacija dėl amžiaus: o kur tikroji vadovė, brangioji/mergaite“?

Viltė dirba aptarnavimo srityje. Užima vadovės pareigas. Nors jai tik 25-eri, bet jau yra užkopusi karjeros laiptais į aukštikalnę. Vis dėlto amžius dažnai pakiša koją. Ji dažnai patiria diskriminaciją dėl jo.

Viltei, kaip vadovei, tenka kalbėtis ir priiminėti į darbą kitus, dažnai už save vyresnius žmones. Ir dėl to ji labai dažnai ji pakliūna į nemalonias situacijas.

„Vyresnio amžiaus moterys ir vyrai tiesiog žiūri į mane nerimtai. Leidžia sau replikuoti dėl amžiaus, abejoti mano kompetencija – klausti, ar ateis vadovė, o kai patikslinu, kad aš ir esu vadovė, duoda suprasti arba atviru tekstu pasako, jog nesitikėjo, kad teks kalbėtis su „mergaite“. Jie leidžia sau vadinti mane „brangiąja, mieląja“ ir visaip kaip – mat primenu anūkę... Atleiskite, bet ar aš dėl savo amžiaus negaliu vadovauti? Einu šias pareigas ne pirmus metus ir mane paskyręs žmogus, žmonės, kurie su manim dirba kasdien, nėra turėję jokio nusiskundimo“, – pasakoja ji.

Maža to, Viltės teigimu, teko atsisakyti kai kurių iš tiesų kompetencijos nestokojančių, bet apie diskriminaciją ir jos žalą nenutuokiančių darbuotojų.

Jai apmaudu, kad kai už lango XXI a., dar yra daugybė taip ribotai mąstančių žmonių. „Kai kurie man į akis tiesiog rėžia, kad mergaitė jiem nevadovaus, kad jie neįsivaizduoja mūsų bendro darbo ir aš šiuo atveju pritariu jiems – aš irgi nematau, kaip galėtume dirbti drauge, kai jie negerbia manęs ir tą akivaizdžiai pademonstruoja jau pirmojo pokalbio metu“, – sako Viltė.

Ji teigia, kad nepaisant to, jog yra susidūrusi su panašiu epizodu ne vieną kartą, į atitinkamas tarnybas dėl diskriminacijos nėra kreipusis – pamanė nenorinti pridaryti bėdos žmonėms, kurie yra tiesiog senesnės kartos, dar kitaip mąsto. Jų esą neperauklėsi pagrūmodamas pirštu ar paskirdamas baudą.

„Viliuosi, kad naujos kartos auga neribodamos savęs tokiu kvailu, ribojančiu mąstymu ir kad su kiekviena diena padėtis keičiasi į gerą pusę. Tikrai tikiu, pamažu išsivaduosime iš diskriminacijos gniaužtų ir vertinsime žmogų nemąstydami stereotipų rėmuose“, – viltingai kalba Viltė.

- diskriminacijos veidas šioje istorijoje: atrankoje dalyvaujantys darbuotojai -